Академический Документы
Профессиональный Документы
Культура Документы
RIMAS NORVAIŠA
Rd := {(x1 , . . . , xd ) : x1 ∈ R, . . . , xd ∈ R}
su joje apibrėžta erdvės struktūra, o taip pat nagrinėjamos funkcijos apibrėžtos euklid-
inėje erdvėje su reikšmėmis realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje.
Turinys
Pratarmė i
1 Euklidinės erdvės 1
1.1 Pagrindinės savokos
˛ . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1
1.2 Vektoriu˛ sekos konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18
1.4 Kompaktinės aibės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
2 Funkcijos 38
2.1 Konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 39
2.2 Tolydinės funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 45
2.3 Tiesinės funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 53
2.4 Iškilosios aibės ir funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59
2.5 Funkcijos nejudamasis taškas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 73
3 Funkciju˛ sekos 83
3.1 Tolygus konvergavimas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 84
3.2 Funkciju˛ eilutės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 90
4 Diferencijavimas 93
4.1 Funkcijos išvestinė ir Jacobi’o matrica . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103
4.3 Vidutinės reikšmės teoremos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 113
4.4 Antrosios eilės išvestinė ir Hesse’s matrica . . . . . . . . . . . . . . . . 124
5 Integravimas 141
5.1 Lebesgue matas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142
5.2 Mačios funkcijos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 159
5.3 Lebesgue integralas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 168
5.4 Riemann’o ir Lebesgue integralai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179
Turinys iii
Rodyklė 192
Literatūra 194
iv Turinys
1 Skyrius
Euklidinės erdvės
kurios elementais yra sutvarkyti skaičiu˛ rinkiniai. Rinkiniu˛ sutvarkymas reiškia, jog tu˛
pačiu˛ skaičiu˛ rinkiniai su skirtinga tvarka yra skirtingi; pavyzdžiui, rinkiniai (1, 2) ∈ R2
ir (2, 1) ∈ R2 yra skirtingi. Realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sutvarkytaj˛˛ i rinkin˛i x := (x1 , . . . , xd ) ∈
d
R vadiname vektoriumi, o skaičiai x1 , . . . , xd vadinami vektoriaus x koordinatėmis.
Du vektoriai yra lygūs tada ir tik tada, kai visos ju˛ atitinkamos koordinatės yra lygios
tarpusavyje.
Kai d = 1, aibė R1 sutampa su realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibe R. Atveju d = 2, R2 yra visu˛
sutvarkytu˛ realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ poru˛ (x1 , x2 ) aibė. Šiuo atveju yra naudinga aib˛e R2 interpre-
tuoti geometrine plokštuma su ortogonaliaja ˛ Descarteso koordinačiu˛ sistema, o aibės R2
elementus tapatinti su taškais šioje plokštumoje. Vektorius x = (x1 , x2 ) ∈ R2 šioje in-
terpretacijoje atitinka plokštumos taška˛ su koordinatėmis (x1 , x2 ). Netrukus matysime,
1
Eukleides – Euklidas iš Aleksandrijos (325-270 iki Kr. g.), graiku˛ matematikas.
2
René Descartes – René Dekartas (1596-1650), prancūzu˛ filosofas, matematikas ir fizikas.
2 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
kad, naudojant šia˛ interpretacija,˛ daugelis analizės savok˛ u˛ turi savo atitikmenis geometri-
joje. Analogiškai, aib˛e R3 galima interpretuoti (trimate) geometrine erdve su ortogonal-
iaja
˛ Descarteso koordinačiu˛ sistema.
Aibės Rd vektoriu˛ suma ir vektoriaus daugyba iš realiojo skaičiaus, vadinamo skaliaru,
apibrėžiama taip: jei x = (x1 , . . . , xd ) ir y = (y1 , . . . , yd ) yra vektoriai, o λ yra realusis
skaičius, tai x + y ir λx yra vektoriai
Vektorius, kurio visos koordinatės yra skaičiai nuliai vadinamas nuliumi ir žymimas 0 =
(0, . . . , 0). Nors nulinis vektorius ir skaičius nulis žymimi taip pat, pagal konteksta˛ būna
aišku, kuris iš ju˛ žymimas. Taip apibrėžtoms vektoriu˛ sumai ir vektoriaus sandaugai iš
skaliaro galioja toliau suformuluotos savybės.
(d) 0x = 0 ir 1x = x;
(f ) (λ + µ)x = λx + µx;
I˛rodymas. Kadangi du vektoriai yra lygūs tada ir tik tada, kai lygios yra ju˛ atitinkamos
koordinatės, tai visos savybės išplaukia iš atitinkamu˛ savybiu˛ realiesiems skaičiams.
1.2 apibrėžtis. Aibė X vadinama tiesine erdve (arba realia vektorine erdve), jei funkci-
jos
X × X 3 (x, y) 7→ x + y ∈ X ir R × X 3 (λ, x) 7→ λx ∈ X (1.2)
apibrėžtos taip, kad ju˛ reikšmėms galioja 1.1 teoremoje suformuluotos savybės. Tokios
funkcijos vadinamos tiesinėmis operacijomis aibėje X.
Vektoriai (1.1) apibrėžia tiesines operacijas (1.2) aibėje Rd remiantis 1.1 teorema.
Todėl Rd yra tiesinė erdvė.
1.3 apibrėžtis. Aibė Rd su joje apibrėžtomis tiesinėmis operacijomis, arba tiesinė erdvė
Rd , vadinama aritmetine tiesine erdve. Aibės Rd elementai vadinami šios erdvės taškais,
arba vektoriais.
Tiesinės erdvės X poaibis A vadinamas tiesiniu poerdviu arba tiesiog poerdviu, jei
su bet kuriais x ∈ A ir y ∈ A suma x + y ∈ A ir su bet kuriais x ∈ A ir λ ∈ R
sandauga λx ∈ A. Aišku, kad tiesinis poerdvis yra tiesinė erdvė. Pavyzdžiui, tiesinės
erdvės Rd poaibis A := {(x, 0) ∈ R2 : x ∈ R} yra tiesinis poerdvis. Tuo tarpu R2
poaibis A ∪ {(1, 1)} nėra tiesinis poerdvis.
Greta aibiu˛ sajungos
˛ ir sankirtos euklidinėje erdvėje, kaip ir bet kurioje tiesinėje
erdvėje, turi prasm˛e aibiu˛ suma ir sandauga iš skaičiaus. Tegul A ir B yra euklidinės
erdvės aibės, o λ ∈ R. Tegul
A + B := {x + y : x ∈ A, y ∈ B} ir λA := {λx : x ∈ A, }. (1.3)
Kuri iš formu, ˛ vektorius ar matrica, yra naudojama, visada aišku iš konteksto. Naudojant
matricu˛ aibės žymėjima,˛ pagal š˛i susitarima˛ turime, kad Rd = Md×1 . Verta atkreipti
dėmes˛i i˛ tai, kad 1 × d matrica [x1 · · · xd ] yra transponuota matrica xt , taigi nesutampa
su vektoriumi x.
3
Hermann Minkowski – Hermanas Minkovskis (1864-1909), Kaune gim˛es vokiečiu˛ matematikas.
4 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
Tvarka tarp vektoriu˛ Realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R turime dvi susijusias tvarkos savybes:
˛ u˛ skaičiu˛ aib˛e (R, <) ir pilnai sutvarkyta˛ realiuj
tiesiškai sutvarkyta˛ realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aib˛e
(R, ≤). Abi tvarkos i˛galina palyginti bet kuriuos du skaičius. Pavaizdavus skaičius
u ∈ R ir v ∈ R geometrinėje tiesėje, u < v reiškia, kad taškas u yra kairėje pusėje
nuo taško v arba taškas v yra dešinėje pusėje nuo taško u. Ši tvarka realiuj ˛ u˛ skaičiu˛
aibėje kartais vadinama natūraliaja 2
˛ tvarka. Tuo tarpu vektorius iš aibės R vaizduojant
geometrinėje plokštumoje, kairė ir dešinė nebeturi tokios pat vienareikšmės prasmės.
Binarusis saryšis
˛ > realiuj˛ u˛ skaičiu˛ aibėje yra tiesinė tvarka, t. y. bet kurie du re-
alieji skaičiai yra palyginami, jiems galioja trichotomijos savybė, tranzityvumas ir an-
tisimetriškumas (žr. Analizė I). Tuo tarpu binarusis saryšis ˛ ≥ yra pilnas, tranzityvus
ir antisimetriškas. Analogiškus binariuosius saryšius ˛ galima apibrėžti ir aritmetinėje
tiesinėje erdvėje Rd tokiu būdu. Tegul x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir y = (y1 , . . . , yd ) ∈ Rd .
Sakysime, kad
Aritmetinės erdvės Rd aibė A vadinama aprėžta iš viršaus, jei egzistuoja toks vek-
torius y ∈ Rd , kad y ≥ x kiekvienam x ∈ A. Toks vektorius y vadinamas A aibės
viršutiniu rėžiu. Jei aritmetinės erdvės Rd aibė A yra aprėžta iš viršaus, tai vektorius
M ∈ Rd vadinamas aibės A mažiausiu viršutiniu rėžiu arba supremumu, jei M yra A
aibės viršutinis rėžis ir M ≤ x su kiekvienu A aibės viršutiniu rėžiu x.
1.4 teorema. Tarkime, kad ≥ yra koordinatinė pustvarkė aritmetinėje erdvėje Rd . Vek-
toriams x ∈ Rd , y ∈ Rd , z ∈ Rd ir skaliarams u ∈ R, v ∈ R galioja savybės:
(a) jei x ∈ Rd , y ∈ Rd ir x ≥ y, tai x + z ≥ y + z kiekvienam z ∈ Rd , ux ≥ uy
kiekvienam skaliarui u ≥ 0 ir vx ≤ vy kiekvienam skaliarui v ≤ 0;
(c) jei A yra netuščia ir aprėžta iš viršaus aibė erdvėje Rd , tai A turi mažiausia˛
viršutin˛i rėž˛i.
Jei x ∈ Rd ir x ≥ 0, tai sakome, kad vektorius x yra neneigiamas, o jei x > 0, tai
sakome, kad vektorius x yra teigiamas. Tokiu˛ vektoriu˛ aibes atitinkamai žymėsime
a1 e1 + · · · + ad ed = (a1 , . . . , ad ) = 0
1.5 teorema. Bet kuris n vektoriu˛ rinkinys aritmetinėje tiesinėje erdvėje Rd yra tiesiškai
priklausomas jei n > d.
a1 v11 + · · · + an vn1 = 0,
...
a1 v1d + · · · + an vnd = 0,
Tegul X yra tiesinė erdvė ir x, x1 , . . . , xn yra šios erdvės elementai. Jei egzistuoja
tokie {µ1 , . . . , µx } ⊂ R, kad
X n
x= µj xj ,
j=1
tai x vadinamas rinkinio {x1 , . . . , xn } tiesiniu dariniu, arba sakoma, kad x išreiškiamas
elementu˛ x1 , . . . , xx tiesiniu dariniu. Tiesinės erdvės elementu˛ aibė {x1 , . . . , xn } yra
tiesiškai priklausoma tada ir tik tada, kai bet kuris šios aibės elementas, pavyzdžiui xi ,
yra likusiu˛ elementu˛ tiesinis darinys.
6 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
1.6 apibrėžtis. Tegul X yra tiesinė erdvė. Tiesiškai nepriklausomu˛ šios erdvės elemen-
tu˛ rinkinys {v1 , . . . , vn } vadinamas Hamelio baze, arba tiesiog baze, jei kiekvienas X
erdvės elementas yra išreiškiamas šio rinkinio tiesiniu dariniu.
Teisinga kita teorema, kurios mes čia ne˛irodinėsime.
1.7 teorema. Kiekviena tiesinė erdvė turi Hamel’io baz˛e.
Bet kuris vektorius x ∈ Rd išreiškiamas vieninteliu būdu vektoriu˛ e1 , . . . , ed tiesiniu
dariniu
x = (x1 , x2 , . . . , xd ) = x1 e1 + x2 e2 + · · · + xd ed .
Vektoriai e1 , . . . , ed vadinami standartine baze erdvėje Rd , o aritmetinė tiesinė erdvė Rd
vadinama d-mate (d matavimu). ˛
1.8 apibrėžtis. Aritmetinė tiesinė erdvė Rd su joje apibrėžta standartine skaliarine vek-
toriu˛ daugyba vadinama d-mate euklidine erdve. Skaičius d vadinamas euklidinės erdvės
dimensija.
Kadangi toliau naudojama tik standartinė skaliarinė daugyba, tai trumpumo dėlei
žodis „standartinė" yra praleidžiamas.
Kai d = 1, realiojo skaičiaus x euklidinis ilgis kxk2 sutampa su jo moduliu |x|. Atveju
d = 2, kaip paprastai, aibė R2 interpretuojama koordinatine plokštuma, o vektorius x =
(x1 , x2 ) ∈ R2 tapatinamas su tašku toje plokštumoje. Šioje interpretacijoje vektoriaus x
euklidinis ilgis kxk2 yra atstumas nuo taško su koordinatėmis (x1 , x2 ) iki koordinačiu˛
pradžios (0, 0) remiantis Pitagoro teorema.
Vektoriu˛ skaliarinė sandauga ir ju˛ ilgiai yra susieti toliau i˛rodyta Cauchy nelygybe4
(taip pat vadinama Cauchy-Schwarz nelygybe).
1.9 teorema. Bet kuriems x ∈ Rd ir y ∈ Rd , galioja nelygybė
I˛rodymas. Jei kxk2 = 0, tai x = 0 ir x·y = 0. Šiuo atveju (1.12) nelygybė teisinga.
Toliau tarkime, kad kxk2 6= 0. Remiantis skaliarinės daugybos savybėmis (1.10) ir
euklidinio ilgio apibrėžimu (1.11), bet kuriam λ ∈ R
Skaitytojui siūloma pačiam i˛rodyti šia˛ teorema˛ (1.1.14 pratimas). Funkcija ρ2 vadi-
nama euklidine metrika.
Tokiu būdu euklidinė erdvė yra aibė, kurioje greta tiesiniu˛ operaciju˛ yra apibrėžtas
atstumas tarp vektoriu. ˛ Tai turima galvoje, kai sakoma, kad euklidinė erdvė turi tiesin˛e
struktūra˛ ir metrin˛e struktūra.˛ Vėliau matysime, kad abi šios struktūros yra suderintos ta
prasme, kad tiesinės operacijos ir skaliarinė daugyba yra tolydžios metrinės struktūros
atžvilgiu (2.2.13 pratimas).
Euklidinės erdvės aibės Realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ intervalai erdvėje R1 yra paprasčiausi aibiu˛
pavyzdžiai naudojami Analizėje I. Daugiamatė euklidinė erdvė turi gerokai platesn˛i pa-
prastu˛ ir naudingu˛ aibiu˛ rinkin˛i, kur˛i čia ir apžvelgsime.
Tegul y ∈ Rd ir r > 0 yra realusis skaičius. Euklidinės erdvės Rd atviruoju rutuliu
su centru vektoriuje y ir spinduliu r vadinama aibė
= (a1 , b1 ) × · · · × (ad , bd ),
| {z }
d
10 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
vadinama euklidinės erdvės atviruoju stačiakampiu. Kai a = b, ([a, b]) = ∅. Tuo tarpu
aibė
[[a, b]] := {(x1 , . . . , xd ) ∈ Rd : ai ≤ xi ≤ bi , i = 1, . . . , d}
= [a1 , b1 ] × · · · × [ad , bd ],
| {z }
d
yra uždarasis stačiakampis, kur˛i galima būtu˛ vadinti d-mačiu kubu. Skaitytojui siūlome
sugalvoti pavadinimus aibėms
Pratimai
(a) vektoriu˛ 3x − y;
(b) skaliarin˛e sandauga˛ x·y;
(c) euklidinius ilgius kxk2 ir kyk2 ;
(d) euklidin˛i atstuma˛ ρ2 (x, y).
6. I˛rodyti, kad Cauchy nelygybėje (1.12) galioja lygybė tada ir tik tada, kai x = λy
su tam tikru λ ∈ R, t. y. kai vektoriai x ir y yra tiesiškai priklausomi.
ir
à !1/2
n
X ³X
n ´1/2 ³X
n ´1/2
(ai + bi )2 ≤ a2i + b2i . (1.20)
i=1 i=1 i=1
Šis faktas žymimas xn → y kai n → ∞. Jei seka (xn )n≥m nekonverguoja i˛ vektoriu˛ y,
tai rašoma xn 6→ y kai n → ∞.
Sakoma, kad vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja, jei egzistuoja toks vektorius y ∈
R , kad xn → y kai n → ∞. Jei xn 6→ y kai n → ∞ su kiekvienu y ∈ Rd , tai sakoma,
d
t. y. xn → y kai n → ∞.
1.18 teorema. Tarkime, kad (xn )n≥m yra Rd erdvės vektoriu˛ seka ir y yra Rd erd-
˛ u˛ skaičiu˛ seka (rn )n≥m , kad ρ2 (xn , y) ≤ rn
vės vektorius. Jei egzistuoja tokia realiuj
kiekvienam n ≥ m ir rn → 0, kai n → ∞, tai xn → y kai n → ∞.
1.19 teorema. Tegul (xn )n≥m yra Rd erdvės vektoriu˛ seka, o vektoriai y ∈ Rd ir z ∈ Rd
yra tokie, kad xn → y kai n → ∞ ir xn → z kai n → ∞. Tada y = z.
I˛rodymas. Pakanka i˛rodyti, kad ρ2 (y, z) < ² kiekvienam ² > 0 (kodėl?). Tegul ² > 0.
Egzistuoja toks natūralusis skaičius n ≥ m, kad ρ2 (y, xn ) < ²/2 ir ρ2 (xn , z) < ²/2.
Naudodami trikampio nelygyb˛e euklidiniam atstumui turime
Kadangi vektorius, i˛ kur˛i konverguoja vektoriu˛ seka, yra vienintelis, tai tokiam ob-
jektui galima suteikti varda.˛
1.20 apibrėžtis. Jei vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja i˛ vektoriu˛ y ∈ Rd , tai y vadi-
namas vektoriu˛ sekos (xn )n≥m riba ir ji žymima
lim xn := y.
n→∞
1.22 teorema. Tarkime, kad Rd erdvės vektoriu˛ sekos (xn ) ir (yn ) konverguoja atitinka-
mai i˛ vektorius x ∈ Rd ir y ∈ Rd , o realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka (λn ) konverguoja i˛ skaičiu˛
λ ∈ R. Tada
(a) xn + yn → x + y kai n → ∞;
(b) λn xn → λx kai n → ∞;
1.23 teorema. Tegul (xn )n≥m yra seka Rd erdvės vektoriu, ˛ turinčiu˛ (1.21) koordinatin˛e
išraiška,˛ ir vektorius y ∈ Rd . Teiginiai (a), (b), (c) ir (d) ekvivalentūs, čia:
(a) xn → y kai n → ∞;
I˛rodymas. (a), (b) ir (c) teiginiu˛ ekvivalentumas gaunamas naudojant 1.12 teorema.˛
Tarkime, kad galioja (a) teiginys. Tegul e1 , . . . , ed yra standartinė bazė Rd erdvėje.
Remiantis 1.22 teoremos (c) teiginiu
d
X
|xn,h − yh | → 0 kai n→∞
h=1
d
X
ρ2 (xn , y) = kxn − yk2 ≤ kxn − yk1 = |xn,h − yh |
h=1
Posekiai ir ribiniai taškai Kaip ir realiuj˛ u˛ skaičiu˛ atveju (3.3 skyrelis Analizė I), vek-
toriu˛ sekos (xn )n≥m posekis yra vektoriu˛ seka (x̃k )k≥m , kurios nariai x̃k = xnk , o
nk = f (k) su kuria nors didėjančia funkcija
f : {k ∈ N : k ≥ m} → {n ∈ N : n ≥ m}.
16 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
Vaizdžiai kalbant, posekis (x̃k )k≥m gaunamas iš sekos (xn )n≥m išmetant kai kuriuos
narius ir pernumeruojant likusius narius. Pavyzdžiui, vektoriu˛ seka (1/k 2 , 1/k 2 )k≥1 yra
vektoriu˛ sekos (1/n, 1/n)n≥1 posekis ir šiuo atveju nk = f (k) = k 2 .
Vektoriu˛ sekos ribinis taškas apibrėžiamas taip pat, kaip ir realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sekos
atveju. Būtent, vektorius y ∈ Rd vadinamas tos pačios erdvės vektoriu˛ sekos (xn )n≥m
ribiniu tašku, jei kiekvienam ² > 0 ir kiekvienam N ≥ m egzistuoja toks natūralusis
skaičius n, kad n ≥ N ir ρ2 (xn , y) < ².
Kaip ir realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seku˛ atveju abi savokos
˛ yra susijusios kitos teoremos prasme.
1.25 teorema. Tegul (xn )n≥m yra Rd erdvės vektoriu˛ seka ir y ∈ Rd . Kiti du teiginiai
yra ekvivalentūs:
Šios teoremos i˛rodymas pakartoja argumentus naudotus i˛rodyti ta˛ pačia˛ savyb˛e re-
aliesiems skaičiams (žr. Analizė I) ir paliekamas skaitytojui kaip pratimas (1.2.10 prati-
mas).
1.26 apibrėžtis. Sakoma, kad euklidinės erdvės vektoriu˛ seka (xn )n≥m yra aprėžta, jei
egzistuoja toks teigiamas realusis skaičius M , kad kxn k2 ≤ M kiekvienam n ≥ m.
1.27 teorema (Bolzano–Weierstrasso). Jei vektoriu˛ seka yra aprėžta, tai ji turi konver-
guojant˛i posek˛i.
I˛rodymas. Tegul A yra aibė tu˛ d ∈ N∗ , kuriems galioja tvirtinimas „kiekviena aprėžta
Rd erdvės elementu˛ seka turi konverguojant˛i posek˛i". Reikia i˛rodyti, kad A = N∗ .
Tai padarysime naudodami indukcija˛ euklidinės erdvės Rd dimensijos d atžvilgiu. Kai
d = 1, teoremos tvirtinimas teisingas, t. y. 1 ∈ A, remiantis Bolzano–Weierstrasso
teorema realiuj˛ u˛ skaičiu˛ sekoms (3.29 teorema Analizė I).
Tarkime, kad d > 1 ir teoremos tvirtinimas teisingas euklidinei erdvei Rd−1 , t. y.
d − 1 ∈ A. Parodysime, kad d ∈ A. Tegul (xn )n≥m yra euklidinės erdvės Rd aprėž-
ta vektoriu˛ seka, t. y. egzistuoja toks teigiamas realusis skaičius M , kad kxn k2 ≤ M
kiekvienam n ≥ m. Rasime šios sekos konverguojant˛i posek˛i. Naudojant (1.21) žyme-
nis, su kiekvienu n ≥ m, tegul
Tada (yn )n≥m yra Rd−1 erdvės vektoriu˛ seka, o (zn )n≥m yra realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ seka.
Kadangi
kyn k2 ≤ kxn k2 ≤ M ir |zn | ≤ kxn k2 ≤ M
su kiekvienu n ≥ m, tai sekos (yn )n≥m ir (zn )n≥m yra aprėžtos. Pagal indukci-
jos prielaida,˛ seka (yn )n≥m turi konverguojant˛i posek˛i (ynk )k≥m ; tegul vektorius y =
(y1 , . . . , yd−1 ) ∈ Rd−1 yra šio posekio riba. Sekos (zn )n≥m posekis (znk )k≥m yra
taip pat aprėžtas ir todėl turi konverguojant˛i posek˛i; tegul z ∈ R yra šio posekio riba.
Bet kuris konverguojančios sekos (ynk )k≥m posekis konverguoja i˛ ta˛ pačia˛ riba˛ (kodėl?).
Todėl, norint išvengti antrojo posekio žymėjimo sudėtingumo, galima tarti, kad abi sekos
(ynk )k≥m ir (znk )k≥m konverguoja i˛ y ir z, atitinkamai. Tegul x := (y1 , . . . , yd−1 , z) ∈
Rd . Naudojant 1.2.9 pratimo tvirtinima, ˛ nelygybė
³X
d−1 ´1/2
ρ2 (xnk , x) = (xnk ,h − yh )2 + (xnk ,d − z)2
h=1
³X
d−1 ´1/2
≤ (xnk ,h − yh )2 + |xnk ,d − z| = ρ(ynk , y) + ρ(znk , z)
h=1
galioja su kiekvienu k (kodėl?). Kadangi dešinioji pusė konverguoja i˛ nul˛i, tai seka
(xnk )k≥m konverguoja i˛ x remiantis 1.18 teorema. I˛rodėme, kad kiekviena Rd erdvės
aprėžta seka turi konverguojant˛i posek˛i, t. y. d ∈ A, kai d − 1 ∈ A. Remiantis indukcijos
principu A = N∗ , ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Cauchy sekos Vienas iš pagrindiniu˛ Analizė I faktu˛ yra tas, kad realiuj˛ u˛ skaičiu˛ seka
konverguoja tada ir tik tada, kai seka yra Cauchy seka. Ši savybė vadinama realiuj ˛ u˛
skaičiu˛ aibės pilnumu. I˛rodysime, kad pilna yra ir euklidinė erdvė.
Tegul d ∈ N∗ . Sakoma, kad euklidinės erdvės Rd elementu˛ seka (xn )n≥m yra
Cauchy seka, jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks natūralusis skaičius N ≥ m, kad
ρ2 (xn , xk ) < ², kai n ≥ N ir k ≥ N .
1.28 teorema. Euklidinės erdvės elementu˛ seka konverguoja tada ir tik tada, kai ji yra
Cauchy seka.
I˛rodymas. I būdas: pakartojant tuos pačius argumentus, kaip ir atveju d = 1.
II būdas: Tegul natūralusis skaičius d > 1, (xn )n≥m yra Rd erdvės Cauchy seka ir
xn = (xn,1 , . . . , xn,d ) ∈ Rd kiekvienam n ≥ m. Kadangi
|xn,h − xk,h | ≤ kxn − xk k2 = ρ2 (xn , xk ),
kai n ≥ m, k ≥ m ir h ∈ {1, . . . , d}, tai (xn,h )n≥m yra Cauchy seka kiekvienam
h. Remiantis 3.34 teorema iš Analizė I, kiekvienam h seka (xn,h ) konverguoja, t. y.
egzistuoja toks yh ∈ R, kad |xn,h − yh | → 0 kai n → ∞. Tada y := (y1 , . . . , yd ) ∈ Rd
ir kxn − yk2 → 0 kai n → ∞ (kodėl?), t. y. Cauchy seka (xn )n≥m konverguoja; tai ir
reikėjo i˛rodyti.
18 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
Pratimai
1. I˛rodyti 1.18 teorema.˛
2. Kiekvienam n ∈ N∗ tegul
³ n 1 − n´
xn := , ∈ R2 .
1+n n
Naudojant tik sekos konvergavimo apibrėžima,˛ i˛rodyti, kad vektoriu˛ seka (xn )n∈N∗
konverguoja i˛ vektoriu˛ (1, −1) kai n → ∞.
8. Tarkime, kad vektoriu˛ seka (xn )n≥m konverguoja i˛ vektoriu˛ y. I˛rodyti, kad bet
kuris jos posekis (x̃k )k≥m taip pat konverguoja i˛ vektoriu˛ y.
11. I˛rodyti, kad vektoriu˛ Cauchy seka gali turėti ne daugiau, kaip viena˛ ribin˛i taška.˛
(b) Sakoma, kad y yra aibės A ribinis taškas, jei kiekvienoje jo aplinkoje yra bent
vienas aibės A elementas, skirtingas nuo y, t. y. kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks
x ∈ A, kad x ∈ O²• (y).
(c) Sakoma, kad y yra aibės A izoliuotas taškas, jei y ∈ A ir egzistuoja tokia jo
aplinka, kurioje daugiau nėra aibės A elementu,
˛ t. y. egzistuoja toks ² > 0, kad
A ∩ O²• (y) = ∅.
Šias savokas
˛ iliustruosime pavyzdžiais. Tegul x ∈ Rd ir A := {x}. Vienintelis aibės
A elementas x yra izoliuotas taškas. Aibė A neturi ribiniu˛ tašku. ˛ Iš tikro, tegul y ∈ Rd
ir y 6= x. Tada y 6∈ A ir r := ρ2 (y, x) > 0 (kodėl?). Jei ² ∈ (0, r), tai O²• (y) ∩ A = ∅.
Taigi, kiekvienas Rd vektorius, nelygus x, nėra aibės A ribinis taškas.
Kitam pavyzdžiui tarkime, kad xn := (1/n, 1/n) ∈ R2 su kiekvienu n ∈ N∗ ir
A := {xn : n ∈ N∗ }. Kiekvienas A elementas yra izoliuotas taškas (kodėl?). Vektorius
0 = (0, 0) ∈ R2 , kuris nepriklauso A, yra ribinis šios aibės taškas, nes bet kuriam ² > 0,
xn ∈ O²• (0) ∩ A, jei n yra pakankamai didelis (kodėl?).
1.30 teorema. Tegul aibė A ⊂ Rd ir y ∈ Rd . Vektorius x yra aibės A ribinis taškas tada
ir tik tada, kai egzistuoja tokia iš A elementu˛ sudaryta vektoriu˛ seka (xn ), kad xn 6= x
kiekvienam n ir xn → x kai n → ∞.
Šios teoremos i˛rodymas nesiskiria nuo jos i˛rodymo atveju, kai d = 1 (Analizė I, 4.7
teorema).
Toliau nurodyti faktai apie aibės uždarin˛i siūlomi i˛rodyti skaitytojui (1.3.3 pratimas).
(a) A ⊂ A;
(c) A = A;
(d) A ∪ B = A ∪ B;
(e) A ∩ B ⊂ A ∩ B.
20 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
Jei A = (0, 1) ir B = (1, 2), tai A∩B = ∅. Kadangi tuščioji aibė ∅ neturi elementu,
˛
tai jos salyčio
˛ tašku˛ aibė taip pat tuščia, t. y. ∅ = ∅. Todėl
Šis pavyzdys rodo, kad 1.32 teoremos (e) teiginyje aibiu˛ lygybė bendru atveju nėra
galima.
Jau pastebėjome, kad tuščioji aibė ∅ yra uždaroji. Jei aibė neturi ribiniu˛ tašku,
˛ tai ji
d
yra uždaroji (kodėl?). Kadangi kiekvienas erdvės R elementas yra jos ribinis taškas, tai
Rd yra uždaroji aibė.
1.34 teorema. Euklidinės erdvės aibė A yra uždaroji tada ir tik tada, kai aibei A prik-
lauso visi jos ribiniai taškai.
I˛rodymas. Tarkime, kad aibė A yra uždaroji, t. y. A = A Kadangi aibės A ribiniai taškai
priklauso jos uždariniui A, tai jie priklauso aibei A.
Priešingai, tarkime, kad aibei A priklauso visi jos ribiniai taškai. Aibės uždarin˛i
sudaro ribiniai ir izoliuotieji taškai. Kadangi izoliuotieji taškai priklauso aibei A pagal
apibrėžima,˛ tai A = A ir A yra uždara. Teorema i˛rodyta.
1.35 išvada. Euklidinės erdvės aibė A yra uždara tada ir tik tada, kai galioja teiginys:
jei iš aibės A elementu˛ xn sudaryta vektoriu˛ seka (xn ) konverguoja i˛ vektoriu˛ x, tai
x ∈ A.
Realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje uždarasis intervalas yra uždaroji aibė, o atvirojo intervalo
uždarinys yra uždarasis intervalas. Analogiški teiginiai galioja euklidinės erdvės rutu-
liams.
I˛rodymas. Teiginio (a) i˛rodymui tarkime, kad Or (y) yra uždarasis rutulys ir x yra aibės
Or (y) ribinis taškas. Remiantis 1.30 teorema, Egzistuoja tokia Or (y) elementu˛ seka
(xn ), kuri konverguoja i˛ x kai n → ∞. Tada xn − y konverguoja i˛ x − y kai n → ∞
(kodėl?) ir
lim kxn − yk2 = kx − yk2
n→∞
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės 21
xn := λn x + (1 − λn )y.
1.37 teorema. Tegul F yra euklidinės erdvės uždaruj ˛ u˛ aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar be-
galinis). Tada
T
(a) sankirta F yra uždaroji aibė ir
S
(b) sajunga
˛ F yra uždaroji aibė, jei rinkinys F yra baigtinis.
T
I˛rodymas. (a): Tegul x yra aibės F ribinis taškas, t. y. kiekvienam ² > 0, O² (x) ∩
T
F 6= ∅. Tada su kiekvienu F ∈ F, O² (x) ∩ F 6= ∅ kiekvienam ² > 0, t. y. x yra F
ribinis taškas su kiekvienu
T F ∈ F. Kadangi F yra uždarojiT aibė, tai x ∈ F su kiekvienu
F ∈ F. Todėl x ∈ F. Remiantis 1.34 teorema, sankirta F yra uždaroji aibė.
22 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
Atvirosios aibės
Pastebėsime, kad vidinis aibės taškas taip pat yra jos ribinis taškas (kodėl?), bet ne
˛ u˛ skaičiu˛ intervalo [0, 1] taškas 1 yra ribinis šios aibės
atvirkščiai. Pavyzdžiui, realiuj
taškas, bet ne vidinis.
Toliau nurodyti faktai apie aibės vidu˛ siūlomi i˛rodyti skaitytojui (1.3.6 pratimas).
(a) A◦ ⊂ A;
(c) (A◦ )◦ = A◦ ;
(d) (A ∩ B)◦ = A◦ ∩ B ◦ ;
(e) (A ∪ B)◦ ⊃ A◦ ∪ B ◦ .
1.41 teorema. Euklidinės erdvės Rd aibė A yra atviroji tada ir tik tada, kai aibė Rd \ A
yra uždaroji.
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės 23
Šios teoremos i˛rodyma˛ praleisime, kadangi netrukus i˛rodysime bendresn˛i fakta˛ (1.53
teorema). Naudojant lygyb˛e A = Rd \ (Rd \ A) gauname tokia˛ pastarosios teoremos
išvada:
˛
1.42 išvada. Euklidinės erdvės Rd aibė A yra uždaroji tada ir tik tada, kai aibė Rd \ A
yra atviroji.
1.43 teorema. Euklidinėje erdvėje
(a) atvirasis rutulys yra atviroji aibė ir
Taigi Ot (x) ⊂ Or (y), o x yra vidinis Or (y) taškas. Kadangi x yra laisvai pasirinktas
Or (y) elementas, tai Or (y) yra atviroji aibė.
Teiginio (b) i˛rodymui tarkime, kad y ∈ Rd ir r > 0. Reikia i˛rodyti lygyb˛e
¡ ¢◦
Or (y) = Or (y).
z := (1 + ²/(2r))x − (²/(2r))y ∈ Rd .
Kadangi kz − xk2 = ²/2, tai z ∈ O² (y). Bet kz − yk2 = r + ²/2 > r, kas prieštarauja
(1.29). Todėl x ∈ Or (y), ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
1.44 teorema. Tegul G yra euklidinės erdvės atviruj ˛ u˛ aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar begali-
nis). Tada
S
(a) sajunga
˛ G yra atviroji aibė ir
T
(b) sankirta G yra atviroji aibė, jei rinkinys G yra baigtinis.
S
I˛rodymas. (a): Tegul x ∈ G. Egzistuoja tokia aibė G ∈ G, kadS x ∈ G. Kadangi G
S atvira, egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ⊂ G. Kadangi G ⊂ G, x yra sajungos
yra ˛
G vidinis taškas, kas i˛rodo (a) teigin˛i. T
(b): Tarkime, kad G = {G1 , . . . , Gn } su kuriuo nors n ∈ N∗ ir x ∈ G = ∩ni=1 Gi .
Tada x ∈ Gi kiekvienam i ∈ {1, . . . , n}. Kadangi kiekvienam i, Gi yra atviroji aibė,
egzistuoja toks ²i > 0, kad O²i (x) ⊂ T Gi . Tegul ² := min{²1 , . . . , ²n }. Tada ² > 0 ir
n
O² (x) ⊂ ∩i=1 Gi , t. y. x yra sankirtos G vidinis taškas, kas i˛rodo (b) teigin˛i.
Aibės siena Tegul A yra euklidinės erdvės aibė. Remiantis 1.32 ir 1.39 teoremu˛ (a)
teiginiais, A◦ ⊂ A ⊂ A. Apibūdinsime aib˛e ∂A := A \ A◦ , vadinama˛ A aibės siena.
1.45 teorema. Su bet kuria euklidinės erdvės Rd aibe A galioja lygybė
Rd \ (Rd \ A) ⊂ Rd \ (Rd \ A) = A.
Remiantis 1.42 išvada ir 1.39 teoremos (b) teiginiu, aibė Rd \ (Rd \ A) yra atvira ir yra
teisinga
Rd \ (Rd \ A) ⊂ A◦ . (1.31)
I˛rodysime priešinga˛ vienos iš šiu˛ aibiu˛ i˛dėjima˛ i˛ kita.˛ Kadangi A◦ ⊂ A (1.39 teoremos
(a) teiginys) ir aibė Rd \ A◦ yra uždara (1.41 teorema), tai
Rd \ A ⊂ Rd \ A◦ = Rd \ A◦ .
Rd \ A◦ = Rd \ A = Rd ∩ Rd \ A
¡ ¢
= A ∪ (Rd \ A) ∩ Rd \ A
¡ ¢ ¡ ¢
= A ∩ Rd \ A ∪ (Rd \ A) ∩ Rd \ A .
Santykinai uždarosios ir atvirosios aibės Kai kurios euklidinės erdvės aibės nėra nei
uždarosios, nei atvirosios. Tačiau jos gali būti santykinai uždarosios ar santykinai atvi-
rosios, apibrėžiant šias savokas
˛ kaip anksčiau, bet „ignoruojant" dal˛i euklidinės erdvės
elementu.˛
Santykinai atviroji aibė apibrėžiama keičiant taško aplinka,˛ atviraj˛
˛ i rutul˛i, kita aibe:
1.48 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė. Su bet kuriuo vektoriumi y ∈ X
ir skaičiumi r > 0, sankirta Or (y) ∩ X = {x ∈ X : ρ2 (y, x) < r} vadinama atviruoju
rutuliu aibėje X su centru taške y ir spinduliu r.
1.49 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis. Aibės
A elementas x vadinamas vidiniu tašku X aibės atžvilgiu, jei egzistuoja toks atvirasis
rutulys aibėje X su centru taške x, kuris yra A poaibis. Aibė A vadinama atviraja ˛ X
˛ aibėje X (angl. relatively open with repect to X), jei visi
aibės atžvilgiu, arba atviraja
jos elementai yra vidiniai taškai X aibės atžvilgiu, t. y. kiekvienam vektoriui x ∈ A
egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ∩ X ⊂ A.
1.50 pavyzdys. Tegul A := {(r, 0) ∈ R2 : r ∈ (−1, 1)} yra R2 euklidinės erdvės aibė.
Ši aibė nėra atviroji; pavyzdžiui, taškas 0 = (0, 0) ∈ A nėra vidinis, nes kiekviename R2
aibės atvirajame rutulyje O² (0) su centru 0 ir spinduliu ² > 0 yra tašku, ˛ nepriklausančiu˛
2
aibei A. Tegul X := {(r, 0) : r ∈ R} ⊂ R . Tada A ⊂ X ir su kiekvienu xr = (r, 0) ∈
A egzistuoja toks ² > 0, kad
Kadangi (1.35) kairėje esanti aibė yra atvirasis rutulys aibėje X, tai xr yra vidinis taškas
aibėje X, o aibė A yra atviroji aibėje X.
Panašiai parodoma, kad atvirasis rutulys aibėje R2+ , apibrėžtas (1.34) saryšiu,
˛ nėra
atviroji aibė, bet ši aibė G yra atviroji R2+ aibės atžvilgiu.
1.51 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis. Aibė A
vadinama uždaraja˛ X aibės atžvilgiu, arba uždaraja
˛ aibėje X (angl. relatively closed
with repect to X), jei A ∩ X = A.
1.52 pavyzdys. Tegul A = {(r, 0) ∈ R2 : r ∈ (−1, 1)} yra 1.50 pavyzdžio aibė. Ši
aibė nėra uždaroji, nes du jos ribiniai taškai (−1, 0) ir (1, 0) nepriklauso jai. Tegul
X := {(r, s) ∈ R2 : r ∈ (−1, 1), s ∈ R}. Tada A yra uždaroji X atžvilgiu aibė, nes
aibės A ribiniai taškai (−1, 0) ir (1, 0) nepriklauso aibei X.
Aibes vadinsime santykinai atvirosiomis arba santykinai uždarosiomis, jei jos yra,
atitinkamai, atvirosios arba uždarosios kurios nors aibės atžvilgiu. Anksčiau apibrėžta
atviroji aibė (1.40 apibrėžimas) yra santykinai atvirosios aibės savokos
˛ atskiras atvejis.
d d
Iš tikro, euklidinės erdvės R aibė yra atviroji, jei ji yra atviroji R aibės atžvilgiu. Ta˛
pat˛i galima pasakyti apie anksčiau apibrėžtos uždarosios aibės ir santykinai uždarosios
aibės savok
˛ u˛ ryš˛i.
Kita teorema parodo santykinai atviruj ˛ u˛ ir uždaruj
˛ u˛ aibiu˛ tarpusavio ryš˛i. Jos atskira˛
atvej˛i kai X = Rd formulavome anksčiau (1.41 teorema).
1.53 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rd aibė ir A yra X poaibis. Aibė A yra
atviroji X aibės atžvilgiu tada ir tik tada, kai aibė X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu.
1.3 Atvirosios ir uždarosios aibės 27
kiekvienam ² > 0. Todėl x ∈ X yra toks aibės X \ A ribinis taškas, kuris jai nepriklauso
- prieštara tam, kad X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu. Ši prieštara i˛rodo, kad aibė A
yra atviroji X aibės atžvilgiu, jei aibė X \ A yra uždaroji X aibės atžvilgiu. Teorema
i˛rodyta.
(b) Aibė A yra uždaroji X aibės atžvilgiu tada ir tik tada, kai egzistuoja tokia uždaroji
aibė F ⊂ Rd , kad A = F ∩ X.
I˛rodymas. (a): Tarkime, kad egzistuoja tokia atviroji aibė G ⊂ Rd , kad A = G ∩ X.
Tegul x ∈ A. Tada x ∈ G ir egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ⊂ G. Todėl
O² (x) ∩ X ⊂ G ∩ X = A
ir x yra aibės A vidinis taškas X aibės atžvilgiu. Kadangi x ∈ A yra laisvai pasirinktas,
tai A yra atviroji aibė X aibės atžvilgiu.
Dabar tarkime, kad A yra atviroji aibė X aibės atžvilgiu. Aibė G := (A∪(Rd \X))◦
yra atviroji ir
G ∩ X ⊂ (A ∪ (Rd \ X)) ∩ X = A. (1.36)
I˛rodysime, kad A ⊂ G ∩ X. Tegul x ∈ A. Egzistuoja toks ² > 0, kad O² (x) ∩ X ⊂ A.
Tai yra ekvivalentu tam, kad O² (x) ⊂ A ∪ (Rd \ X) (1.3.17 pratimas). Kadangi O² (x)
yra atviroji aibė (1.36 teorema), tai, remiantis 1.39 teoremos (b) teiginiu,
(b): Tarkime, kad aibė A yra uždaroji X aibės atžvilgiu. Remiantis 1.53 teorema
aibė X \ A yra atviroji X aibės atžvilgiu. Remiantis šios teoremos (a) teiginiu aibei
X \ A egzistuoja tokia atviroji aibė G ⊂ Rd , kad X \ A = G ∩ X. Tada
A = X \ (X \ A) = X \ (G ∩ X) = X ∩ (Rd \ G)
A = X ∩ F = X ∩ (Rd \ G) = X \ (G ∩ X).
Todėl aibė A yra uždara X aibės atžvilgiu remiantis 1.53 teorema. Teiginys (b) ir visa
teorema i˛rodyti.
Kiti du faktai apibendrina 1.37 ir 1.44 teoremas. Skaitytojams sūloma jas i˛rodyti
pačiam (1.3.20 pratimas).
1.55 teorema. Tarkime, kad X yra euklidinės erdvės aibė ir F yra uždaruj ˛ u˛ X aibės
atžvilgiu aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar begalinis). Tada
T
(a) sankirta F yra uždaroji X aibės atžvilgiu ir
S
(b) sajunga
˛ F yra uždaroji aibė X aibės atžvilgiu, jei rinkinys F yra baigtinis.
1.56 teorema. Tarkime, kad X yra euklidinės erdvės aibė ir G yra atviruj ˛ u˛ X aibės
atžvilgiu aibiu˛ rinkinys (baigtinis ar begalinis). Tada
S
(a) sajunga
˛ G yra atviroji X aibės atžvilgiu ir
T
(b) sankirta G yra atviroji aibė X aibės atžvilgiu, jei rinkinys G yra baigtinis.
Pratimai
1. Tegul (xn )n≥m yra Rd erdvės skirtingu˛ vektoriu˛ seka ir y ∈ Rd . I˛rodyti, kad y yra
sekos (xn )n≥m ribinis taškas tada ir tik tada, kai y yra aibės {xn : n ≥ m} ribinis
taškas.
2. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė ir x yra jos uždarinio A elementas. I˛rodyti,
kad egzistuoja iš aibės A elementu˛ sudaryta seka (xn ), kuri konverguoja i˛ x.
8. I˛rodyti, kad aibė A ⊂ Rd yra atviroji tada ir tik tada, kai su kiekvienu elementu
x ∈ A egzistuoja toks atvirasis stačiakampis ([a, b]) ⊂ Rd , kad x ∈ ([a, b]) ⊂ A.
9. Tegul 0 ≤ r < R. I˛rodyti, kad aibė {x ∈ Rd : r < kxk2 < R}, vadinama
atviruoju žiedu, yra atviroji.
11. Tegul
[
A := {(x, y) ∈ R2 : k(x, y)k2 < 1, y ≥ 0} {(0, −y) : y ∈ [0, 1]}.
12. Tegul A yra euklidinės erdvės Rn atviroji aibė ir B yra euklidinės erdvės Rm atvi-
roji aibė. I˛rodyti, kad ju˛ Descarteso sandauga A × B yra euklidinės erdvės Rn+m
atviroji aibė. Suformuluoti ir i˛rodyti analogiška˛ teigin˛i uždarosioms aibėms.
13. Kuris iš toliau formuluojamu˛ keturiu˛ teiginiu˛ yra teisingas ir kuris iš ju˛ yra neteisin-
gas:
(a) jei aibė F ⊂ Rd+1 yra uždara, tai aibė {x ∈ Rd : (0, x) ∈ F } yra uždara
erdvėje Rd ;
(b) jei aibė G ⊂ Rd+1 yra atvira, tai aibė {x ∈ Rd : (0, x) ∈ G} yra atvira
erdvėje Rd ;
(c) jei aibė F ⊂ Rd yra uždara, tai aibė {(0, x) ∈ Rd+1 : x ∈ F } yra uždara
erdvėje Rd+1 ;
(d) jei aibė G ⊂ Rd yra atvira, tai aibė {(0, x) ∈ Rd+1 : x ∈ G} yra atvira
erdvėje Rd+1 .
14. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė. Aibė ∂A = A \ A◦ vadinama aibės A siena.
I˛rodyti, kad x ∈ ∂A tada ir tik tada, kai su kiekvienu ² > 0, ²-aplinkoje O² (x) yra
ir aibės A elementu˛ ir aibės Rd \ A elementu.˛
30 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
19. Tegul G yra aibė (1.34). Rasti tokia˛ aib˛e X ⊂ R2 , kad G būtu˛ uždaraja
˛ X atžvil-
giu. Atsakyma˛ pagr˛isti.
kiekviena aibės elementu˛ seka turi posek˛i, konverguojant˛i i˛ tos aibės elementa.˛ (1.37)
Šios savybės nauda˛ iliustruosime pavyzdžiu. Tegul A yra tokia euklidinės erdvės aibė,
kad
M := sup{kxk2 : x ∈ A} ∈ R. (1.38)
Ar egzistuoja vektorius v ∈ A, kurio euklidinis ilgis yra didžiausias, t. y. kvk2 = M ?
Tokio elemento v aibėje A nėra, pavyzdžiui, kai A = [0, 1) ⊂ R, nes M = 1. Jei
A = [0, 1], tai v = 1 = M ir atsakymas i˛ pastaraj˛ ˛ i klausima˛ yra teigiamas. Bandant
atsakyti i˛ klausima˛ bendru atveju, remiantis supremumo apibrėžimu randame tokia˛ iš
aibės A elementu˛ sudaryta˛ vektoriu˛ seka˛ (xn ), kad kxn k2 → M kai n → ∞. Tarkime,
kad seka (xn ) turi konverguojant˛i posek˛i (xnk ), kurio riba yra aibės A elementas v.
Tada kxnk k2 → kvk2 ir kxnk k2 → M kai k → ∞. Dėl ribos vienatinumo gauname,
kad kvk2 = M ir v ∈ A. Taigi, bendru atveju, atsakymas yra teigiamas, jei aibė A turi
(1.37) savyb˛e.
Pastebėsime, kad (1.37) savybė yra panaši i˛ Bolzano–Weierstrasso teorema˛ (1.27
teorema): kiekviena aprėžta vektoriu˛ seka (xn ) turi konverguojant˛i posek˛i. Iš tikro,
šio posekio riba yra sekos ribinis taškas (1.25 teorema), arba ribinis taškas aibės A =
{xn : n ∈ N}, kuria˛ sudario sekos (xn ) nariai (1.3.1 pratimas). Todėl galima taip per-
formuluoti Bolzano–Weierstrasso teorema: ˛ kiekviena aprėžta ir suskaičiuojama vektoriu˛
aibė turi ribin˛i taška.˛ Remiantis šia teorema ir tuo, kad ribinis taškas priklauso uždara-
jai aibei (1.34 teorema), galima spėti, kad (1.37) savyb˛e turi kiekviena aprėžta uždaroji
aibė.
Aprėžta aibė apibrėžiama panašiai kaip ir aprėžta seka (1.26 apibrėžtis).
1.57 apibrėžtis. Tegul A yra euklidinės erdvės aibė. Sakoma, kad A yra aprėžta, jei
egzistuoja toks M ∈ R, kad kxk2 ≤ M kiekvienam x ∈ A.
1.4 Kompaktinės aibės 31
Šiame skyrelyje parodoma, kad euklidinės erdvės aibė turi (1.37) savyb˛e tada ir tik
tada, kai iš bet kurio tos aibės denginio atviromis aibėmis galima išrinkti baigtin˛i po-
dengin˛i. Priminsime denginio savokos
˛ apibrėžima.˛
1.58 apibrėžtis. Tegul K yra euklidinės erdvės aibė ir tegul Λ yra tos pačios erdvės
aibiu˛ rinkinys. Sakoma, kad Λ dengia aib˛e K, arba Λ yra aibės K denginys (angl.
S jei kiekvienam x ∈ K egzistuoja tokia aibė G ∈ Λ, kad x ∈ G, t. y. jei
covering),
K ⊂ Λ. Denginys Λ vadinamas atviruoju, jei kiekvienas rinkinio Λ elementas yra
atviroji aibė. Baigtinis denginio Λ elementu˛ rinkinys {G1 , . . . , Gn }S⊂ Λ vadinamas
aibės K baigtiniu podenginiu (angl. finite subcovering) iš Λ, jei K ⊂ ni=1 Gi .
Todėl bet kuri euklidinės erdvės aibė turi bent viena˛ atviraj˛
˛ i dengin˛i.
1.59 apibrėžtis. Euklidinės erdvės aibė K vadinama kompaktine (angl. compact set),
jei iš bet kurio jos atvirojo denginio galima išrinkti aibės K baigtin˛i podengin˛i.
Jei iš rinkinio (1.39) išmesime rutul˛i O1 (k) su kuriuo nors k ∈ Zd , tai k nepriklauso
likusiuj
˛ u˛ tame rinkinyje aibiu˛ sajungai.
˛ Kitaip tariant Rd atvirasis denginys (1.39) neturi
baigtinio podenginio ir todėl euklidinė Rd erdvė nėra kompaktinė aibė. Pastebėsime, kad
norint i˛rodyti aibės kompatiškuma˛ reikia parodyti, kad kiekvienas atvirasis denginys turi
baigtin˛i podengin˛i. Tuo tarpu bent vieno aibės atvirojo denginio, neturinčio baigtinio
podenginio, egzistavimas i˛rodo, kad aibė nėra kompaktinė.
Tegul x ∈ Rd , K := {x} ir Λ yra aibės K atvirasis denginys. Tada egzistuoja
tokia aibė G ∈ Λ, kad x ∈ G. Tai reiškia, kad {G} yra aibės K baigtinis podenginis
iš Λ, ir todėl bet kuri, vienintel˛i elementa˛ turinti, euklidinės erdvės aibė yra kompakt-
inė. Taip pat samprotaujant gaunama, kad kiekviena baigtinė euklidinės erdvės aibė yra
kompaktinė (1.4.4 pratimas). Todėl kompaktiškumo savybės požiūriu pakanka nagrinėti
tik begalines aibes.
Analizė I kurse i˛rodyta (žr. ten 4.32 teorema), kad realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ uždarojo intervalo
denginys atvirais intervalais turi baigtin˛i podengin˛i. Norint i˛rodyti, kad uždaras inter-
valas yra kompaktinė aibė reikia parodyti, kad bet kuris atvirasis denginys turi baigtin˛i
podengin˛i. Netrukus i˛rodysime fakta˛ (1.65 teorema), iš kurio išplaukia uždaro intervalo,
uždaro rutulio ir daugelio kitu˛ aibiu˛ kompaktiškumo savybė.
paktinė ir rutuliu˛ seka yra didėjanti i˛dėjimu˛ atžvilgiu, tai egzistuoja toks N ∈ N∗ , kad
N
[
K⊂ On (0) = ON (0) ⊂ ON (0),
n=1
I˛rodymas. Tegul K yra euklidinės erdvės Rd kompaktinė aibė. Tarkime, kad x yra aibės
K ribinis taškas, bet x 6∈ K. Su kiekvienu n ∈ N∗ , aibė Gn := Rd \ O1/n (x) yra atviroji
ir šiu˛ aibiu˛ seka yra didėjanti i˛dėjimu˛ atžvilgiu, o ju˛ sajunga
˛ yra aibė Rd \ {x} (kodėl?).
∗
Taigi, {Gn : n ∈ N } yra aibės K atvirasis denginys. Kadangi K yra kompaktinė,
egzistuoja toks N ∈ N∗ , kad
N
[
K⊂ Gn = GN .
n=1
Todėl K ∩Gcn = ∅ su kiekvienu n > N . Kadangi Gcn = O1/n (x), tai K ∩O1/n (x) = ∅
kiekvienam n > N , o tai yra prieštara tam, kad x yra aibės K ribinis taškas. Ši prieštara
i˛rodo, kad K = K, t. y. aibė K yra uždaroji aibė.
1.62 teorema. Jei K yra euklidinės erdvės kompaktinė aibė ir F yra uždaras jos poaibis,
tai F irgi yra kompaktinė aibė.
Aibės kompaktiškumui patikrinti pakanka nagrinėti tik tuos jos denginius, kuriuos
sudaro santykinai atviros aibės.
1.63 teorema. Tarkime, kad K yra euklidinės erdvės aibė. Aibė K yra kompaktinė tada
ir tik tada, kai kiekvienas aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis turi baigtin˛i
podengin˛i.
I˛rodymas. Tarkime, kad aibė K yra kompaktinė ir tegul G yra aibės K denginys atvi-
romis K atžvilgiu aibėmis. Remiantis 1.54 teoremos (a) teiginiu, su kiekviena aibe
A ∈ G egzistuoja tokia atviroji aibė G, kad A = K ∩ G; visu˛ taip gautu˛ aibiu˛ G rinkinys
Λ yra aibės K atvirasis denginys (kodėl?). Kadangi aibė K yra kompaktinė egzistuoja
1.4 Kompaktinės aibės 33
Tai rodo, kad {A1 , . . . , An } yra baigtinis podenginys iš G, ka˛ ir reikėjo parodyti.
Dabar tarkime, kad kiekvienas aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis turi
baigtin˛i podengin˛i. Tegul Λ yra aibės K atvirasis denginys. Remiantis 1.54 teoremos
(a) teiginiu, su kiekvienu G ∈ Λ, A := K ∩ G yra atviroji atžvilgiu K aibė ir visu˛ taip
gautu˛ aibiu˛ A rinkinys G yra aibės K denginys atviromis K atžvilgiu aibėmis. Pagal
prielaida˛ egzistuoja aibės K baigtinis podenginis iš G; tarkime, kad šis podengints yra
{A1 , . . . , An } ir Ai = K ∩ Gi su kiekvienu i = 1, . . . , n. Tada
n
[ n
[ n
[
K= Ai = (K ∩ Gi ) ⊂ Gi .
i=1 i=1 i=1
Tai rodo, kad {G1 , . . . , Gn } yra baigtinis podenginys iš Λ, ka˛ ir reikėjo parodyti. Teore-
ma i˛rodyta.
Sakoma, kad aibiu˛ rinkinys turi baigtinės sankirtos savyb˛e, jei bet kuri baigtinė to
rinkinio elementu˛ sankirta yra netuščia.
1.64 teorema. Euklidinės erdvės aibė yra kompaktinė tada ir tik tada, kai bet kurio
uždaru˛ jos atžvilgiu poaibiu˛ rinkinio, turinčio baigtinės sankirtos savyb˛e, visu˛ elementu˛
sankirta yra netuščia.
I˛rodymas. Tarkime, kad euklidinės erdvės aibė K yra kompaktinė ir F yra T uždaru˛ jos
atžvilgiu poaibiu˛ rinkinys, turintis baigtinės sankirtos savyb˛e. Tarkime, kad F = ∅.
Tada ¡\ ¢ [© ª
K=K\ F = K \F: F ∈F .
Tai prieštarauja tam, kad G yra aibės K denginys. Ši prieštara i˛rodo, kad privalo egzis-
tuoti aibės K baigtinis podenginys iš G. Taigi K yra kompaktinė aibė remiantis 1.63
teorema.
Kompaktinės aibės apibūdinimas I˛rodysime, kad euklidinėje erdvėje aibė yra kom-
paktinė tada ir tik tada, kai ji turi (1.37) savyb˛e. Be to, pastaroji aibės savybė galioja
tada ir tik tada, kai aibė yra aprėžta ir uždara.
Priminsime, kad kiekviena, baigtin˛i elementu˛ skaičiu˛ turinti aibė (arba baigtinė aibė),
yra kompaktinė. Taip pat priminsime, kad aibė yra begalinė, jei ji nėra baigtinė.
1.65 teorema. Toliau išvardyti teiginiai apie begalin˛e euklidinės erdvės aib˛e K yra ek-
vivalentūs:
(b) jei F yra begalinis K poaibis, tai egzistuoja toks x ∈ K, kuris yra F ribinis
taškas;
(c) kiekviena aibės K elementu˛ seka turi posek˛i, konverguojant˛i i˛ aibės K elementa;
˛
I˛rodymas. (a) ⇒ (b): Tegul F yra begalinis aibės K poaibis. Tarkime, kad kiekvienam
x ∈ K, x nėra F ribinis taškas. Tokiu atveju darome dvi išvadas. Pirma, aibė F yra
uždara K aibės atžvilgiu (kodėl?). Tada remiantis 1.53 teorema, aibė K \ F yra atvira K
aibės atžvilgiu. Todėl remiantis 1.54 teoremos (a) teiginiu, egzistuoja tokia atviroji aibė
G, kad K \ F = G ∩ K. Antra, visi aibės F elementai yra izoliuotieji taškai (kodėl?).
Todėl su kiekvienu x ∈ F , egzistuoja toks ²(x) > 0, kad O²(x)• (x) ∩ F = ∅. Tokiu būdu
atviru˛ aibiu˛ rinkinys {O²(x) (x) : x ∈ F } ∪ {G} yra aibės K atvirasis denginys, kuris
neturi baigtinio podenginio (kodėl?). Ši prieštara i˛rodo (b).
(b) ⇒ (c): Tegul (xn ) yra vektoriu˛ seka, kurios elementai priklauso aibei K. Jei
tarp visu˛ sekos elementu˛ yra tik baigtinis skaičius skirtingu,
˛ tai bent vienas iš ju˛ sekoje
1.4 Kompaktinės aibės 35
pasirodo be galo dažnai. Tokiu atveju posekis sudarytas iš vieno, be galo dažnai pasikar-
tojančio, elemento konverguoja i˛ save pat˛i, t. y. (c) teiginys galioja šiuo atveju. Priešin-
gu atveju seka (xn ) turi be galo daug skirtingu˛ elementu˛ ir iš sekos nariu˛ sudaryta aibė
F := {xn : n ∈ N} yra begalinis K poaibis. Pagal prielaida˛ egzistuoja toks vektorius
x ∈ K, kuris yra F ribinis taškas. Tada x yra sekos (xn ) ribinis taškas (1.3.1 pratimas)
ir egzistuoja toks sekos (xn ) posekis, kuris konverguoja i˛ x remiantis 1.25 teorema, kas
i˛rodo teigin˛i (c).
(c) ⇒ (d): Tegul x yra aibės K ribinis taškas. Remiantis 1.30 teorema egzistuoja iš
aibės K elementu˛ sudaryta seka (xn ), kuri konverguoja i˛ x. Pagal prielaida˛ egzistuoja
toks sekos (xn ) posekis, kuris konverguoja i˛ aibės K elementa.˛ Kadangi konverguo-
jančios i˛ x sekos (xn ) bet kuris posekis taip pat konverguoja i˛ x (1.2.8 pratimas), tai
x ∈ K. Remiantis 1.34 teorema K yra uždaroji aibė.
Jei K nėra aprėžta, tai kiekvienam n ∈ N aibė Xn := {x ∈ K : kxk2 > n} yra
netuščia. Remiantis rinkimo aksioma (Analizė I, 2.31 aksioma) egzistuoja tokia seka
(xn ), kurios kiekvienas narys xn ∈ Xn ⊂ K. Jei x yra bet kuris euklidinės erdvės
vektorius, tai nelygybė
galioja su kiekvienu n (kodėl?) ir todėl seka (xn ) negali turėti konverguojančio posekio.
Ši prieštara i˛rodo, kad aibė K yra aprėžta. Teiginio (d) i˛rodymas baigtas.
(d) ⇒ (a): Tegul K yra aprėžta ir uždara. Aprėžtumo dėka galima rasti tok˛i uždaraj˛ ˛i
stačiakamp˛i [[a, b]] ⊂ Rd , kad K ⊂ [[a, b]] (1.4.5 pratimas); čia a = (a1 , . . . , ad ) ∈ Rd ,
b = (b1 , . . . , bd ) ∈ Rd ir a < b. Remiantis 1.66 teorema ir tuo, kad K yra už-
dara, pakanka parodyti, kad [[a, b]] yra kompaktinė aibė. Tarkime, kad taip nėra. Ta-
da egzistuoja toks stačiakampio [[a, b]] atvirasis denginys Λ, kuris neturi [[a, b]] baigtinio
podenginio. Stačiakampis [[a, b]] yra sajunga ˛ 2d tokiu˛ stačiakampiu,
˛ kuriu˛ kiekviena
kraštinė yra (ai , ai + (bi − ai )/2) arba (ai + (bi − ai )/2, bi ) su kiekvienu i ∈ {1, . . . , d}.
Λ yra kiekvieno iš mažesniuj ˛ u˛ stačiakampiu˛ atvirasis denginys ir tarp šiu˛ stačiakampiu˛
privalo egzistuoti bent vienas toks, kurio negalima padengti baigtiniu podenginiu iš Λ.
Tarkime, kad tas stačiakampis yra A1 ⊂ [[a, b]]. Šio stačiakampio maksimalus kraštinės
ilgis yra pusė pradinio stačiakampio maksimalios kraštinės ilgio `. Savo ruožtu A1 yra
dar mažesniu˛ 2d stačiakampiu˛ sajunga ˛ iš kuriu˛ bent vieno negalima padengti baigtiniu
podenginiu iš Λ. Tegul tas stačiakampis yra A2 ⊂ A1 , o jo maksimalios kraštinės ilgis
yra `/22 . T˛esdami š˛i samprotavima˛ gausime seka˛ i˛dėtu˛ stačiakampiu˛ A1 ⊃ A2 ⊃ . . . ,
kuriu˛ kraštiniu˛ ilgiai `/2n artėja i˛ nul˛i kai n → ∞ ir nei vieno iš ju˛ negalima padengti
baigtiniu podenginiu iš Λ.
T
Parodysime, kad stačiakampiu˛ sankirta n≥1 An yra aibė, kuriai priklauso vienin-
telis elementas x ∈ [[a, b]]. Naudojantis rinkimo aksioma, gauname tokia˛ vektoriu˛ seka˛
(xn ), kad xn ∈ An kiekvienam n ≥ 1. Kadangi stačiakampiai vienas i˛ kita˛ i˛dėti ir ju˛
kraštiniu˛ ilgiai artėja i˛ nul˛i, (xn ) yra Cauchy seka. Kadangi euklidinė erdvė yra pilna
(1.28 teorema), vektoriu˛ seka (xn ) konverguoja. Tarkime, kad ta riba yra vektorius x.
36 1 Skyrius. Euklidinės erdvės
Toliau formuluojama kompaktinės aibės savybė yra labai svarbi. Remiantis šia
savybe, kompaktinėje aibėje egzistuoja elementai, kuriu˛ normos i˛gyja mažiausia˛ ir didži-
ausia˛ reikšmes. Šios savybės i˛rodymas siūlomas skaitytojui (1.4.6 pratimas).
1.66 išvada. Tegul K yra euklidinės erdvės kompaktinė aibė. Tada egzistuoja tokie
vektoriai u ∈ K ir v ∈ K, kad
1.65 teoremos (b) savybė galioja, jei K yra kompaktinė aibė. Tačiau šios savybės
pirmoji dalis galioja ir šiek tiek bendresniu atveju, kuris vadinamas Bolzano5 – Weier-
strasso6 savybe.
1.67 išvada. Bet kuri aprėžta ir begalinė euklidinės erdvės aibė turi ribin˛i taška.˛
I˛rodymas. Tegul A yra aprėžta ir begalinė euklidinės erdvės aibė. Remiantis aprėžtumu,
egzistuoja toks uždaras rutulys B su centru nulyje, kad A ⊂ B. Remiantis 1.65(d)
teorema, B yra kompaktinė aibė, todėl, remiantis tos pačios teorems (b) teiginiu, aibė A
turi ribin˛i taška.˛ Tai ir reikėjo i˛rodyti.
Pratimai
3. I˛rodyti, kad aibiu˛ rinkinys (1.39) yra euklidinės erdvės Rd atvirasis denginys.
4. I˛rodyti, kad kiekviena, baigtin˛i elementu˛ skaičiu˛ turinti, euklidinės erdvės aibė yra
kompaktinė.
5
Bernhard Bolzano – Bernardas Bolcano (1781–1848), matematikas.
6
Karl Weierstraß – Karlas Vejerštrasas (1815–1897), vokiečiu˛ matematikas.
1.4 Kompaktinės aibės 37
5. I˛rodyti, kad aibės A ⊂ Rd savybės (a), (b) ir (c) yra ekvivalenčios; čia
8. I˛rodyti, kad pastarojo pratimo išvada galioja ir tada, kai aibė K yra tik uždara.
Ar galima ta˛ pat˛i pasakyti apie 6 pratimo teigin˛i? Nuoroda: aib˛e K pakeisti jos
sankirta rutuliu, kurio centras yra y, o spindulys pakankamai didelis.
Funkcijos
Pagrindinės savokos
˛ susijusios su funkcija ir jos apibrėžimas yra Analizė I skyrelyje 2.1.
Funkcijos apibrėžtos realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje su realiosiomis reikšmėmis nagrinėjamos
4.3 skyrelyje (Analizė I). Šiame skyriuje nagrinėjamos funkcijos, kuriu˛ apibrėžimo ir
reikšmiu˛ sritys yra euklidiniu˛ erdviu˛ aibės. 4 skyriuje nagrinėjamos funkcijos, kuriu˛
reikšmės yra funkcijos (antroji išvestinė).
Tarkime, kad p ∈ N∗ , q ∈ N∗ , X ⊂ Rp ir Y yra tiesinė erdvė (1.2 apibrėžtis).
Funkcija f su apibrėžimo sritimi X ir reikšmiu˛ sritimi Y žymima f : X → Y . Kai
p > 1, tai sakoma, kad f yra p-kintamuj ˛ u˛ funkcija arba keliu˛ kintamuj
˛ u˛ funkcija. Kai
q > 1, tai sakoma, kad f yra vektorinė funkcija. Kai q = 1, tai sakoma, kad f yra
skaliarinė funkcija. Tegul g : X → Y yra kita funkcija. Tada su kiekvienu λ ∈ R,
µ ∈ R ir x ∈ X, reikšmės
Bet kuri funkcija veikianti tarp euklidiniu˛ erdviu˛ turi toliau apibrėžiama˛ vektorin˛e
išraiška.˛ Tarkime, kad X ⊂ Rp , f : X → Rq ir eh , h = 1, . . . , q, yra standartinė bazė
erdvėje Rq . Su kiekvienu h ∈ {1, . . . , q} ir x ∈ X, skaliarinė sandauga
fh (x) := eh ·f (x)
apibrėžia funkcija˛ fh : X → R, kurios reikšmė fh (x) yra vektoriaus f (x) h-toji koordi-
natė.
f = (f1 , . . . , fq ) : X → Rq . (2.2)
Nesunku pastebėti, kad kiekvienam h ∈ {1, . . . , q} galioja lygybė fh = πh ◦f .
2.1 Konvergavimas
2.2 apibrėžtis. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, ir f : X → Rq yra funkcija.
Tarkime, kad vektorius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas ir vektorius c ∈ Rq . Sakoma,
kad f konverguoja i˛ c taške y, rašoma
f (x) → c kai x → y,
jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ = δ(²) > 0, kad atstumas ρ2 (f (x), c) < ²
visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ 1 . Sakoma, kad funkcija f konverguoja taške
y, jei egzistuoja toks vektorius c, kad f konverguoja i˛ c taške y. Priešingu atveju, t. y. jei
nėra vektorius c, kad f konverguotu˛ i˛ c taške y, tai sakoma, kad f diverguoja taške y.
Keliu˛ kintamuj
˛ u˛ funkcijos konvergavimo ypatybes iliustruosime pavyzdžiu.
x21 x2
f (x1 , x2 ) := . (2.3)
x41 + x22
1
Tas pats simbolis ρ2 žymi du skirtingus atstumus erdvėje Rp ir erdvėje Rq .
40 2 Skyrius. Funkcijos
I˛rodymas. (a) ⇒ (b): Tarkime, kad galioja (a) teiginys ir tarkime, kad X aibės elemen-
tu˛ seka (xn ) yra tokia, kad xn 6= y kiekvienam n ir limn→∞ xn = y. Tegul ² > 0. Pagal
prielaida˛ (a), egzistuoja toks δ > 0, kad ρ2 (f (x), c) < ² kai x ∈ X ir ρ2 (x, y) < δ.
Egzistuoja toks N ∈ N, kad ρ2 (xn , y) < δ kiekvienam n ≥ N . Tada ρ2 (f (xn ), c) < ²
kiekvienam n ≥ N , t. y. limn→∞ f (xn ) = c. Teiginys (b) i˛rodytas.
2.1 Konvergavimas 41
(b) ⇒ (a): Tegul galioja (b) ir tarkime, kad (a) teiginys nėra teisingas. Tada egzis-
tuoja toks ² > 0, kad kiekvienam δ > 0 aibė
Remiantis pirmaja ˛ iš šiu˛ nelygybiu˛ ir 1.18 teorema, galioja implikacija (b) ⇒ (c0 ).
Tarkime, kad galioja (c0 ) teiginys ir (xn ) yra skirtingu˛ vektoriu˛ seka konverguojanti i˛
vektoriu˛ y. Tegul ² > 0. Kiekvienam j ∈ {1, . . . , q} egzistuoja toks Nj ∈ N, kad
|fj (xn )−cj | < ²/q kiekvienam n ≥ Nj . Remiantis antraja ˛ iš (2.4) nelygybiu,
˛ gauname,
kad kf (xn ) − ck2 < ² kiekvienam n ≥ max{N1 , . . . , Nq }, t. y. limn→∞ f (xn ) = c.
Taigi galioja (b) teiginys.
(a) ⇐⇒ (d): Tarkime, kad galioja (a) teiginys. Tegul B ⊂ Rq yra tokia atviroji
aibė, kuriai priklauso vektorius c. Kadangi c yra aibės B vidinis taškas, egzistuoja toks
² > 0, kad O² (c) ⊂ B. Dėl funkcijos konvergavimo taške y, egzistuoja toks δ > 0, kad
ρ2 (f (x), c) < ² visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ, t. y. f [Oδ (y) ∩ X] ⊂ B.
Kadangi atvirasis rutulys yra atviroji aibė (1.43 teorema), teiginys (d) galioja su A :=
Oδ (y). Tarkime, kad galioja (d) teiginys. Tegul ² > 0 ir B := O² (c). Kadangi B yra
atviroji aibė, kuriai priklauso vektorius c, egzistuoja tokia atviroji aibė A ⊂ Rp , kad
y ∈ A ir f [A ∩ X] ⊂ B. Kadangi y yra aibės A vidinis taškas, egzistuoja toks δ > 0,
kad Oδ (y) ⊂ A. Kadangi
tai ρ2 (f (x), c) < ² visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ. t. y. galioja (a) teiginys.
Teorema i˛rodyta.
Naudojantis pastaraja
˛ teorema ir konverguojančios vektoriu˛ sekos ribos vienatinumu
(1.19 teorema) galima i˛rodyti konverguojančios funkcijos ribos vienatinumo fakta.˛ Tai
padaryti siūloma skaitytojui (2.1.6 pratimas).
42 2 Skyrius. Funkcijos
2.5 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, f : X → Rq yra funkcija, ir vek-
torius y ∈ Rp yra aibės X ribinis taškas. Jei taške y funkcija f konverguoja i˛ vektorius
c ir d, tai c = d.
Kadangi vektorius, i˛ kur˛i konverguoja funkcija yra vienintelis, tai tokiam objektui
galima suteikti varda.˛
lim f (x) := c.
x→y
2.7 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, vektorius y ∈ Rp yra aibės X
ribinis taškas, o f : X → Rq , g : X → Rq ir φ : X → R yra funkcijos. Tarkime, kad
taške y f konverguoja i˛ u ∈ Rq , g konverguoja i˛ v ∈ Rq ir φ konverguoja i˛ λ ∈ R. Tada
lim (f + g)(x) = u + v;
x→y
I˛rodymas. Tarkime, kad funkcija f konverguoja taške y. Tai reiškia egzistuojant tok˛i
vektoriu˛ c ∈ Rq , kad f konverguoja i˛ c taške y. Tegul ² > 0. Egzistuoja toks δ = δ(²) >
0, kad
ρ2 (f (x), c) = kf (x) − ck2 < ²/2
visiems x ∈ X, kuriems 0 < ρ2 (x, y) < δ. Jei u ∈ Oδ• (y) ir v ∈ Oδ• (y), tai
visiems u ∈ Oδ• (y) ir v ∈ Oδ• (y). Tegul (xn ) yra tokia aibės X elementu˛ seka, kad
xn 6= y kiekvienam n ir xn → y kai n → ∞. Egzistuoja toks N ∈ N, kad ρ2 (xn , y) < δ
visiems n ≥ N . Tada, remiantis (2.6), kiekvienam n ≥ N ir m ≥ N ,
t. y. vektoriu˛ seka (f (xn )) yra Cauchy seka. Remiantis Cauchy kriterijumi vektoriu˛
sekoms (1.28 teorema) egzistuoja toks c ∈ Rq , kad f (xn ) → c kai n → ∞. Taigi,
44 2 Skyrius. Funkcijos
egzistuoja toks n0 ≥ N , kad kf (xn0 ) − ck2 < ²/2. Kadangi xn0 ∈ Oδ• (y), naudojant
euklidinės normos subadityvuma˛ ir (2.6), nelygybės
Pratimai
visiems (x1 , x2 ) ∈ R2 \ {(0, 0)}. Ar funkcija f turi riba˛ taške (0, 0)? Atsakyma˛
pagr˛isti.
t. y. jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ > 0, kad ρ2 (f (x), f (y)) < ² visiems
x ∈ X, kuriems ρ2 (x, y) < δ. Funkcija f vadinama tolydžia aibėje X, jei ji yra tolydi
kiekviename ribiniame taške y ∈ X. Sakysime, kad funkcija yra trūki taške y, jei ji
nėra tolydi taške y. Sakysime, kad funkcija yra trūki, jei ji yra trūki kuriame nors savo
apibrėžimo srities taške.
Jei y ∈ X yra izoliuotas X aibės taškas, tai nėra prasmės kalbėti apie funkcijos
tolyduma˛ tokiame taške, nes egzistuoja tokia pradurta y aplinka, kurioje nėra apibrėžtos
funkcijos reikšmės. Toliau yra pavyzdys dvieju˛ kintamuj ˛ u˛ funkcijos, kuri nėra tolydi,
bet yra tolydi pagal kiekviena˛ kintamaj˛
˛ i atskirai.
Šis pavyzdys rodo, kad argumentui x = (x1 , x2 ) artėjant prie nulinio vektoriaus skirtin-
gais keliais funkcijos reikšmės gali kisti labai skirtingai.
46 2 Skyrius. Funkcijos
Parodysime, kad ši funkcija yra tolydi taške (0, 0). Bet kuriems x1 ∈ R ir x2 ∈ R,
kadangi (x1 + x2 )2 ≥ 0 ir (x1 − x2 )2 ≥ 0, tai −2x1 x2 ≤ x21 + x22 ir 2x1 x2 ≤ x21 + x22 .
Pastarosios dvi nelygybės abi kartu i˛rodo, kad
2.14 teorema. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp aibė, vektorius x0 ∈ X yra aibės
X ribinis taškas, o f : X → Rq , g : X → Rq ir φ : X → R yra tolydžios taške x0
funkcijos. Tada funkcijos f + g, φf ir f ·g taip pat yra tolydžios taške x0 .
(b) su kiekvienu atviruoju aibėje Y poaibiu B aibė f −1 [B] yra atviroji aibėje X;
(c) su kiekvienu uždaruoju aibėje Y poaibiu C aibė f −1 [C] yra uždaroji aibėje X.
I˛rodymas. (a) ⇒ (b): Tegul aibė B yra atviroji Y aibės atžvilgiu ir u ∈ f −1 [B] ⊂ X.
Parodysime, kad f −1 [B] elementas u yra vidinis taškas X aibės atžvilgiu. Kadangi
2.2 Tolydinės funkcijos 47
f (u) ∈ B ir B yra atviroji aibėje Y , tai egzistuoja toks ² > 0, kad O² (f (u)) ∩ Y ⊂ B.
Kadangi f tolydi taške u tai egzistuoja toks δ > 0, kad
Oδ (u) ∩ X ⊂ {x ∈ X : ρ2 (f (x), f (u)) < ²} = f −1 [O² (f (u)) ∩ Y ] ⊂ f −1 [B].
Taigi, u yra aibės f −1 [B] vidinis taškas X aibės atžvilgiu ir galioja (b) teiginys.
(b) ⇒ (a): Tegul vektorius y ∈ X yra aibės X ribinis taškas ir ² > 0. Aibė
B := O² (f (y)) ∩ Y yra atviroji aibėje Y . Remiantis prielaida pirmavaizdis f −1 [B]
yra atvirasis aibėje X. Kadangi y yra aibės f −1 [B] vidinis taškas X aibės atžvilgiu, tai
egzistuoja toks δ > 0, kad Oδ (y) ∩ X ⊂ f −1 [B], t. y. f yra tolydi taške y.
(b) ir (c) teiginiu˛ ekvivalentumas i˛rodomas, naudojantis lygybe
X \ f −1 [A] = f −1 [Y \ A],
galiojančia bet kuriai aibei A ⊂ Y . Jos i˛rodymas ir panaudojimas taip pat paliekami
skaitytojui.
I˛rodysime, kad tolydžiuj ˛ u˛ funkciju˛ kompozicija yra tolydi funkcija. Bet prieš tai
i˛rodysime bendresn˛i teigin˛i.
2.16 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp , Y ⊂ Rq , vektorius z ∈ Rp yra aibės X ribinis
taškas, vektorius u ∈ Y , f : X → Y yra funkcija, o funkcija F : Y → Rd yra tolydi.
Teisingas teiginys:
jei lim f (x) = u, tai lim F (f (x)) = F (u).
x→z x→z
I˛rodymas. Parodydami, kad vaizdas f [K] yra kompaktinė aibė, naudosime 1.65 teo-
remos (a) ir (b) teiginiu˛ ekvivalentuma˛ du kartus. Tegul T yra begalinis aibės f [K]
poaibis. Tada aibės T pirmavaizdis F := f −1 [T ] yra begalinis aibės K poaibis (kodėl?).
Kadangi K yra kompaktinė aibė, tai remiantis 1.65 teorema, aibė F turi ribin˛i taška˛ x,
priklausant˛i aibei K. Remiantis 1.30 teorema egzistuoja tokia vektoriu˛ seka (xn ), kuri
sudaryta iš aibės F elementu˛ ir konverguoja i˛ elementa˛ x ∈ K. Funkcijos reikšmiu˛
seka (f (xn )) yra sudaryta iš aibės T elementu˛ ir konverguoja i˛ f (x) ∈ f [K] remiantis
f tolydumu (2.2.5 pratimas). Dar karta˛ remiantis 1.65 teorema, f [K] yra kompaktinė
aibė; tai ir reikėjo i˛rodyti.
kf (x)k2 ≤ M visiems x ∈ X,
arba ne. Jei toks z ∈ X egzistuoja, tai sakoma, kad funkcija x 7→ kf (x)k2 , x ∈ X, i˛gyja
maksimalia˛ reikšm˛e aibėje X. Analogiškai formuluojamas klausimas apie funkcijos
minimalios reikšmės i˛gyjima˛ apibrėžimo srityje.
I˛rodymas. Remiantis 2.18 teorema, funkcijos f vaizdas f [K] ⊂ Rq yra kompaktinė aibė
ir todėl yra aprėžta. Remiantis 1.66 išvada egzistuoja elementas v ∈ f [K], kurio norma
i˛gyja didžiausia˛ reikšm˛e tarp visu˛ f [K] aibės elementu.
˛ Šis elementas v = f (z) su
kuriuo nors vektoriumi z ∈ K ir galioja (2.8) su X = K, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
2.2 Tolydinės funkcijos 49
Kaip išvada˛ iš pastarosios teoremos gauname svarbia˛ Weierstrasso teorema: ˛ bet kuri
tolydi skaliarinė funkcija apibrėžta kompaktinėje aibėje i˛gyja savo maksimalia˛ ir mini-
malia˛ reikšmes. Tiksliau, galioja toks teiginys.
2.21 teorema. Tarkime, kad K yra netuščia euklidinės erdvės kompaktinė aibė ir funkci-
ja f : K → R yra tolydi. Tada egzistuoja tokie vektoriai u ∈ K ir v ∈ K, kad
Kiekviena tolygiai tolydi funkcija yra tolydi. Atvirkščia implikacija bendru atveju
nėra teisinga; tai rodo jau nagrinėtas pavyzdys f (x) = 1/x, x ∈ (0, 1]. Kitas pavyzdys:
2.23 pavyzdys. Tegul g : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis g(x) = x21 + x22 visiems
x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Parodysime, kad ši funkcija yra tolydi, bet nėra tolygiai tolydi.
Pirmoji savybė išplaukia panaudojus 2.17 teorema˛ kompozicijai g = F ◦f kai f (x) =
kxk2 , x ∈ R2 , ir F (u) = u2 , u ∈ R. Antroji g savybė - nėra tolygiai tolydi - gaunama
nagrinėjant dvi vektoriu˛ sekas xn = (n, 0) ir yn = (n + (1/n), 0) visiems n ∈ N∗ . Iš
tikro, visiems n ∈ N∗ ρ2 (xn , yn ) = kxn − yn k2 = 1/n ir |g(xn ) − g(yn )| = 2 + (1/n2 ).
Tai rodo, kad su kiekvienu δ > 0, ρ2 (xn , yn ) < δ visiems pakankamai dideliems n, bet
ρ2 (g(xn ), g(yn )) > 2 visiems n.
I˛rodymas. Norėdami parodyti, kad f yra tolygiai tolydi imkime bet kur˛i ² > 0. Kadangi
f tolydi, tai kiekvienam z ∈ K egzistuoja toks δ(z) > 0, kad
Taigi, x ir y priklauso tam pačiam rutuliui Oδ(zj ) (zj ). Remiantis (2.10) su z = zj ir dar
karta˛ naudojant trikampio nelygyb˛e, turime
Parodysime, kad aprėžtoje aibėje X apibrėžta funkcija yra tolygiai tolydi tada ir tik
tada, kai ja˛ galima „tolydžiai prat˛esti" ant visu˛ apibrėžimo srities X ribiniu˛ tašku.
˛ Tegul
X ⊂ Y ⊂ Rp ir f : X → Rq . Funkcija g : Y → Rq vadinama funkcijos f t˛esiniu, jei
g(x) = f (x) kiekvienam x ∈ X.
I˛rodymas. Kadangi X yra aprėžta aibė, tai jos uždarinys yra X kompaktinė aibė (kodėl?).
Kadangi g : X → Rq yra tolydi, tai ji yra tolygiai tolydi aibėje X remiantis 2.24 teore-
ma. Funkcija g yra tolygiai tolydi ir mažesnėje aibėje X, kurioje ji sutampa su funkcija
f . Todėl f yra tolygiai tolydi aibėje X.
Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija f yra tolygiai tolydi aibėje X. Vektoriu˛ seka
(f (xn )) yra Cauchy erdvėje Rq jei (xn ) yra X aibės elementu˛ Cauchy seka erdvėje Rq
(2.2.18 pratimas). Jei x ∈ X, tai egzistuoja X aibės elementu˛ seka (xn ), kuri konver-
guoja i˛ x (1.3.2 pratimas). Seka (xn ) yra Cauchy ir todėl (f (xn )) yra Cauchy seka.
2.2 Tolydinės funkcijos 51
Remiantis 1.28 teorema seka (f (xn )) turi riba,˛ kuria˛ ir naudosime apibrėždami funkci-
jos f t˛esin˛i aibėje X. Prieš tai parodysime, kad riba nepriklauso nuo pasirinktos Cauchy
sekos (xn ).
Tegul (yn ) yra bet kuri iš X aibės elementu˛ sudaryta seka, konverguojanti i˛ x. Par-
odysime, kad (f (xn )) ir (f (yn )) privalo konverguoti i˛ ta˛ pat˛i vektoriu.
˛ Tegul zk := xn
kai k = 2n ir zk := yn kai k = 2n + 1. Tada vektoriu˛ seka (zk ) konverguoja i˛ x, (xn )
ir (yn ) yra jos du posekiai. Dėl jau minėtu˛ priežasčiu,
˛ seka (f (zn )) konverguoja ir tegul
u ∈ Rq yra jos riba. Tada du jos posekiai (f (xn )) ir (f (yn )) privalo konverguoti i˛ ta˛
pat˛i vektoriu˛ u (1.2.8 pratimas). I˛rodėme, kad sekos (f (xn )) riba nepriklauso nuo sekos
(xn ) pasirinkimo. Todėl apibrėžimas
Su kiekvienu n,
Be to, kg(x) − f (xn )k2 → 0 ir kf (xn ) − g(xn )k2 → 0 kai n → ∞. I˛rodėme, kad
g(xn ) → g(x) kai n → ∞. Teoremos i˛rodymas baigtas.
Pratimai
12. Tegul a yra teigiamas realus skaičius ir f (x) := kxka2 kiekvienam x ∈ Rd . I˛rodyti,
kad funkcija f : Rd → R su šiomis reikšmėmis yra tolydi.
(a) (x, y) 7→ x + y iš Rd × Rd i˛ Rd ;
(b) (λ, x) 7→ λx iš R × Rd i˛ Rd ;
(c) (x, y) 7→ x·y iš Rd × Rd i˛ R.
1
f (x1 , x2 ) := .
(x1 − 2)2 + x22
Ar ši funkcija tolygiai tolydi aibėje O1 ((0, 0))? Ar ji yra tolygiai tolydi aibėje
O2 ((0, 0))? Atsakyma˛ pagr˛isti.
2.26 apibrėžtis. Funkcija f : Rp → Rq vadinama tiesine, jei galioja (a) ir (b), čia
Šiame tiesinės funkcijos apibrėžime naudojome fakta,˛ kad euklidinė erdvė yra tiesinė
erdvė (1.2 apibrėžimas). Dėl šios priežasties x+y ir λx priklauso funkcijos f apibrėžimo
sričiai Rp ir todėl salygos
˛ (a) ir (b) suformuluotos korektiškai. Jei norėtume apibrėžti
tiesin˛e funkcija,˛ kurios apibrėžimo sritis yra poaibis X ⊂ Rp , tai turėtume pasirūpin-
ti, kad aibei X priklauso bet kuriu˛ dvieju˛ jos elementu˛ suma ir tas pats reikalavimas
veiktoriui padaugintam iš skaliaro. 4.4 skyrelyje nagrinėjamos tiesinės funkcijos, kuriu˛
reikšmės yra funkcijos.
54 2 Skyrius. Funkcijos
kuria˛ žymime simboliu F , yra injekcija. Kita vertus, jei B = [bjh ] ∈ Mq×p , tai funkci-
ja g : Rp → Rq su reikšmėmis g(x) := Bx, x ∈ Rp , yra tiesinė ir g(eh ) = Beh =
(b1h , . . . , bqh ) su kiekvienu h ∈ {1, . . . , p}. Taigi [g] = B, o (2.16) reikšmėmis apibrėž-
ta funkcija F yra bijekcija.
Tokiu būdu tiesinės funkcijos f : Rp → Rq reikšmės turi išraiška˛
Šias savokas
˛ iliustruosime pavyzdžiu rasdami konkrečios tiesinės funkcijos matricin˛e
išraiška.˛ Tegul f : R3 → R3 yra funkcija su reikšmėmis
Tada
x1 + 2x2 + 3x3 1 2 3 x1
f (x1 , x2 , x3 ) = x2 − x3 = 0 1 −1 x2 .
3x1 − 2x2 + x3 3 −2 1 x3
Gavome, kad f yra tiesinė funkcija ir ja˛ atitinka matrica
1 2 3
[f ] = 0 1 −1 .
3 −2 1
Tarp tiesiniu˛ funkciju˛ aibės L(Rp , Rq ) ir matricu˛ aibės Mq×p turime funkcija˛ (2.16),
kuria˛ apibūdinsime tiksliau toliau formuluojama 2.28 išvada. Prieš tai pastebėsime, kad
λf + µg ∈ L(Rp , Rq ) kai f, g ∈ L(Rp , Rq ) ir λ, µ ∈ R (2.3.4 pratimas). Be to, galima
patikrinti, kad L(Rp , Rq ) yra tiesinė erdvė (2.3.5 pratimas). Matricu˛ aibė Mq×p taip pat
yra tiesinė erdvė (žr. A skyriu˛ konspekto gale). Kitos teoremos tvirtinimas reiškia, kad
(2.16) funkcija yra tiesinė.
Tiesinis izomorfizmas Bet kuri tiesinė bijekcija tarp tiesiniu˛ erdviu˛ vadinama tiesiniu
izomorfizmu, o tokios erdvės vadinamos tiesiškai izomorfiškos. Tiesiniu˛ erdviu˛ prasme,
tiesiškai izomorfiškas erdves galima tapatinti, nes jos skiriasi tik savo elementu˛ prigimti-
mi. Remiantis 2.27 teorema, (2.16) reikšmėmis apibrėžta funkcija F tarp tiesiniu˛ funkci-
ju˛ erdvės ir matricu˛ erdvės apibūdinoma tokia išvada:
Taigi, tiesinės erdvės L(Rp , Rq ) ir Mq×p tapačios tiesinio izomorfizmo prasme. Jei
p = 1 ir q ≥ 1, tai tiesinė funkcija f = (f1 , . . . , fq ) : R → Rq išreiškiama q × 1 matrica
arba vektoriumi
f1 (1)
[f ] = . . . . . = (f1 (1), . . . , fq (1)) = f (1) ∈ Rq , (2.18)
fq (1)
2.3 Tiesinės funkcijos 57
Tiesinės funkcijos norma Visus q×p matricos elementus, kuriu˛ yra qp, galima užrašyti
viena eilute ir tokiu būdu matricai priskirti vektoriu,
˛ t. y.
Mq×p 3 A = [aji ] 7→ ζ(A) := (a11 , . . . , aq1 , a12 , . . . , aq2 , . . . , aqp ) ∈ Rqp . (2.20)
Toks priskirimas apibrėžia funkcija˛ ζ : Mq×p → Rqp . Šios funkcijos apibrėžimo sritis ir
reikšmiu˛ sritis yra tiesinės erdvės. Be to, nesunku patikrinti, kad funkcija ζ yra tiesinė
bijekcija (2.3.7 pratimas). Todėl tiesinio izomorfizmo prasme galima tapatinti matricu˛
erdv˛e Mq×p su aritmetine tiesine erdve Rqp . Gautu˛ tiesiniu˛ bijekciju˛ F ir ζ kompozicija
nustato tiesin˛i izomorfizma: ˛
čia [f ] = [ajh ] ∈ Mq×p . Kadangi f (eh ) = (a1h , . . . , aqh ) kiekvienam h ∈ {1, . . . , p},
tai
³X p ´1/2
kf k = kf (eh )k22 .
h=1
2.32 teorema. Tarkime, kad f : Rd → Rd yra tiesinė funkcija. Teiginiai (a) ir (b) yra
ekvivalentūs, čia
Be to, jei bent vienas iš teiginiu˛ (a) arba (b) yra teisingas, tai atvirkštinė funkcija f −1
yra tiesinė ir ja˛ atitinkanti matrica yra [f −1 ] = [f ]−1 .
2.4 Iškilosios aibės ir funkcijos 59
Pratimai
3. Tegul f : Rp → Rq yra funkcija. f yra tiesinė funkcija tada ir tik tada, kai su
kiekvienu k ∈ N∗ lygybė
³X
k ´ k
X
f µj xj = µj f (xj )
j=1 j=1
L × L 3 (f, g) 7→ f + g ∈ L ir R × L 3 (λ, f ) 7→ λf ∈ L
(b) jei K1 ir K2 yra iškilieji kūgiai, tai suma K1 + K2 yra iškilasis kūgis;
2.4 Iškilosios aibės ir funkcijos 61
(c) jei K1 ir K2 yra iškilieji kūgiai, tai sankirta K1 ∩ K2 yra iškilasis kūgis.
Priminsime, kad aibiu˛ suma ir aibės sandauga iš skaičiaus apibrėžti (1.3) saryšiais.
˛
Kitu˛ teiginiu˛ i˛rodymas taip pat siūlomas skaitytojui kaip pratimas, (2.4.4 pratimas).
(a) jei A ir B yra iškilosios aibės, tai ju˛ suma A + B, skirtumas A − B, sankirta
A ∩ B ir Descarteso sandauga A × B yra iškilosios aibės;
Jau anksčiau matėme, kad netuščioje uždaroje aibėje C visada galima rasti elementa˛
u, kurio atstumas iki šiai aibei nepriklausančio vetoriaus y yra mažiausias (1.4.8 prati-
mas). Dabar parodysime, kad tok˛i aibės C elementa˛ u galima apibūdinti (2.25) saryšiu
˛
kai C yra iškiloji aibė.
I˛rodymas. Tegul Or (y) yra toks uždarasis rutulys su centru y, kurio sankirta su C yra
netuščia. Tuomet K := Or (y) ∩ C yra netuščia kompaktiška aibė. Pakanka i˛rodyti
(2.24) su aibe K vietoje C (kodėl?). Tegul
Remiantis didžiausio apatinio rėžio apibrėžtimi egzistuoja tokia vektoriu˛ seka (xn ), ku-
rios nariai yra aibės K elementai ir kxn −yk2 → t kai n → ∞. Remiantis 1.65 teoremos
(c) teiginiu, kadangi aibė K yra kompaktiška, seka (xn ) turi posek˛i (xnk ), konverguo-
jant˛i i˛ vektoriu˛ u ∈ K. Kadangi kxnk − yk2 → ku − yk2 ir kxnk − yk2 → t kai k → ∞,
tai ku − yk2 = t dėl ribos vienatinumo. Taigi radome u ∈ C, kuriam galioja (2.24).
Saryšio
˛ (2.25) i˛rodymui tarkime, kad x ∈ C. Su bet kuriuo λ ∈ (0, 1) tegul xλ :=
λx + (1 − λ)u. Tada xλ ∈ C ir
Jei (y − u)·(x − u) > 0, tai pastaroji nelygybė su pakankamai mažu λ yra prieštara.
Todėl (y − u)·(x − u) ≤ 0 ir galioja (2.25), nes elementas x ∈ C yra laisvai pasirinktas.
Tarkime, kad galioja (2.25) ir x ∈ C. Tada
kx − yk22 = k(x − u) + (u − y)k22
= kx − uk22 + 2(x − u)·(u − y) + ku − yk22
≥ ku − yk22 ,
kadangi kx − uk2 ≥ 0 ir (x − u)·(u − y) ≥ 0 pagal prielaida.˛ I˛rodėme, kad galioja
(2.24).
mos (b) teiginys). Tačiau lygybė neprivalo galioti, kaip rodo racionaliuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibės
A = Q ⊂ R pavyzdys. I˛rodysime, kad lygybė A◦ = (A)◦ galioja, jei aibė A yra iškiloji.
Šio fakto i˛rodymas remiasi tokia iškilosios aibės savybe:
2.37 lema. Tarkime, kad aibė C ⊂ Rd yra iškiloji, x ∈ C ◦ ir y ∈ C. Tada
(1 − λ)x + λy ∈ C ◦ visiems λ ∈ [0, 1).
I˛rodymas. Tegul z := (1 − λ)x + λy su kuriuo nors λ ∈ [0, 1) ir tegul U yra vienetinis
atvirasis rutulys su centru nulyje. Kadangi y ∈ C, tai y ∈ C + ²U su kiekvienu ² > 0
(kodėl?). Kadangi x ∈ C ◦ , tai egzistuoja toks ² > 0, kad
{x} + ²(1 + λ)/(1 − λ)U ⊂ C.
Su šiuo ² > 0 turime
O² (z) = {z} + ²U = (1 − λ){x} + λ{y} + ²U
⊂ (1 − λ){x} + λ(C + ²U ) + ²U
£ ¤
= (1 − λ) {x} + ²(1 + λ)/(1 − λ)U + λC
⊂ (1 − λ)C + λC = C,
kadangi C yra iškiloji aibė. Taigi z yra aibės C vidinis taškas, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
2.38 teorema. Tarkime, kad euklidinės erdvės aibė C yra iškiloji. Tada (C)◦ = C ◦ ir
(C ◦ ) = C.
I˛rodymas. Saryšis
˛ C ◦ ⊂ (C)◦ galioja visada. I˛rodysime priešinga˛ saryš˛
˛ i. Tegul z ∈
(C) . Parodysime, kad z ∈ C ◦ . Tegul x ∈ C ◦ . Galime tarti, kad x 6= z. Su kiekvienu
◦
Atskyrimo teoremos Šios teoremos nurodo salygas ˛ kada dvi nesikertančios iškilosios
aibės yra atskiriamos aibe, vadinama hiperplokštuma, toliau apibrėžiama prasme:
2.39 apibrėžtis. Tegul A ir B yra netuščios euklidinės erdvės Rd aibės, α ∈ R ir p ∈ Rd .
Sakoma, kad hiperplokštuma H = {x ∈ Rd : p·x = α} skiria A ir B, jei
½
p·x ≥ α, visiems x ∈ A,
p·x ≤ α, visiems x ∈ B.
Jei vietoje šiu˛ nelygybiu˛ galioja griežtos nelygybės, t. y. jei
½
p·x > α, visiems x ∈ A,
p·x < α, visiems x ∈ B,
tai sakoma, kad hiperplokštuma H griežtai skiria aibes A ir B.
Hiperplokštuma H = {x ∈ Rd : p·x = α} priklauso nuo vektoriaus p ∈ Rd ir
skaičiaus α ∈ R. Vektorius p turi savyb˛e: p·(x − y) = 0 su bet kuriais x ∈ H ir y ∈
H. Prisimenant skaliarinės sandaugos interpretacija˛ (1.13), šia˛ savyb˛e galima vadinti
vektoriaus p statmenumu aibei H. Jei d = 3 ir R3 interpretuosime kaip geometrin˛e triju˛
matavimu˛ erdv˛e, tai aibė H joje atitiks plokštuma,˛ o vektorius p atitiks tai, kas vadinama
„normalės vektoriumi plokštumai".
I˛rodysime atskyrimo teorema,˛ kai viena iš dvieju˛ aibiu˛ yra uždaroji ir iškiloji, o kita˛
aib˛e sudaro vienintelis vektorius nepriklausantis pirmajai˛ aibei.
2.40 teorema. Tarkime, kad uždaroji iškiloji aibė C ⊂ Rd yra netuščia ir y ∈ Rd \ C.
Egzistuoja tokie p ∈ Rd \ {0} ir α ∈ R, kad
p·y > α ir p·x ≤ α visiems x ∈ C.
I˛rodymas. Remiantis 2.36 teorema, egzistuoja toks vektorius u ∈ C, kuriam galioja
(2.25). Tada p := y − u 6= 0. Tegul α := p·u. Su šiais žymėjimais (2.25) saryšis
˛ yra
vienas iš dvieju˛ reikalingu:
˛
p·x ≤ α visiems x ∈ C.
Kitas reikalingas saryšis
˛ išplaukia iš
p·y − α = p·(y − u) = ky − uk22 > 0.
Teoremos i˛rodymas baigtas.
2.41 teorema. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės Rd aibė C yra netuščia ir vektorius
y ∈ Rd \ C ◦ . Egzistuoja toks vektorius p ∈ Rd \ {0}, kad
(y − u)·(x − u) ≤ 0 visiems x ∈ C.
∂C = C \ (C)◦ = C \ C ◦ = ∂C.
Todėl y ∈ ∂C. Kadangi y 6∈ (C)◦ , tai egzistuoja tokia vektoriu˛ seka (yn ), kad yn 6∈ C
ir yn → y kai n → ∞. Remiantis 2.36 teorema, su kiekvienu n ∈ N egzistuoja toks
un ∈ C, kad
(yn − un )·(x − un ) ≤ 0 visiems x ∈ C.
Su kiekvienu n ∈ N tegul
zn := (yn − un )/kyn − un k2 .
Šios teoremos i˛rodymas skiriasi nuo 2.42 teoremos i˛rodymo tuo, kad vietoje 2.41
teoremos naudojama 2.40 teorema.
Iškilosios ir i˛gaubtosios funkcijos Sakysime, kad aibė yra neišsigimusi, jei ji yra ne-
tuščia ir ne vieninė, t. y. jei ji turi bent du skirtingus elementus. Jei, be to, aibė yra
iškiloji, tai jai priklauso ir visi jos du skirtingus elementus jungiančios atkarpos taškai.
2.44 apibrėžtis. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės aibė X yra netuščia. Funkcija
f : X → R vadinama
(a) iškilaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X ir y ∈ X nelygybė
(c) i˛gaubtaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X, y ∈ X nelygybė
Paminėsime keleta˛ paprasčiausiu˛ ka˛ tik apibrėžtu˛ funkciju˛ pavyzdžiu. ˛ Tiesinė funkci-
ja yra iškiloji ir i˛gaubtoji. Kiekvienam r ∈ (0, +∞) tegul `r : R+ → R yra funkcija
su reikšmėmis `r (x) := xr , x ∈ R+ . Funkcija `r yra griežtai iškiloji kai r ∈ (1, +∞)
ir yra griežtai i˛gaubtoji kai r ∈ (0, 1) (kodėl?). Funkcija Rd 3 x 7→ kxk (norma) yra
iškiloji.
Kitas iškilosios funkcijos pavyzdys yra kvadratinė forma qA : Rd → R, kurios
reikšmės yra
a11 · · · a1d x1 Xd X d
qA (x) = xt Ax = [x1 · · · xd ] . . . . . . . . . . . . . . . . = aji xi xj
ad1 · · · add xd i=1 j=1
2.45 teorema. Tarkime, kad A yra simetrinė, teigiamai apibrėžta d×d matrica. Kvadrat-
inė forma qA : Rd → R yra griežtai iškiloji funkcija.
Kiekviena iškiloji funkcija yra tolydi savo apibrėžimo srities viduje. Kitas pavyzdys
rodo, kad iškiloji funkcija neprivalo būti tolydi ant apibrėžimo srities sienos. Su kiekvienu
x ∈ X := [−1, 1] tegul
½ 2
x , jei |x| < 1,
f (x) :=
2, jei |x| = 1.
2.46 teorema. Tarkime, kad atviroji iškiloji aibė X ⊂ Rd yra netuščia ir funkcija
f : X → R yra iškiloji. Tada f yra tolydi funkcija.
I˛rodymas. Tegul x0 ∈ X. Kadangi X yra atvira, egzistuoja toks r > 0, kad atvirasis ru-
tulys Or (x0 ) priklauso aibei X ir tai reiškia, kad funkcija f yra apibrėžta šiame rutulyje.
Su kiekvienu x ∈ Or (0), tegul
Iš tikro, tegul x = (xh ) ∈ Oβ (0). Šiam vektoriui suteiksime iškilojo darinio išraiška˛
d
X d
X
x= xh eh = (2|xh |/r)γh eh , kai γh := rxh /(2|xh |).
h=1 h=1
P √
Tada γh eh ∈ Or (0) ir λ := dh=1 2|xi |/r ≤ 2 dkxk2 /r ≤ 1 naudojant (1.19) nelygy-
b˛e. Kadangi g yra iškiloji funkcija ir g(0) = 0, remiantis 2.4.6 pratimu, turime
³ d
X 2|xh | ´ Xd
2|xh | ¡ ¢
g(x) = g (1 − λ)0 + γ h eh ≤ g γh eh ≤ α,
r r
h=1 h=1
(b) max{f1 , . . . , fk }.
2.48 teorema. Tarkime, kad funkcija g : Rd → R i˛gaubtoji, o aibė
X := {x ∈ Rd : g(x) > 0}
neišsigimusi. Tegul f : X → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := 1/g(x) kiekvienam
x ∈ X. Tada aibė X yra iškiloji ir funkcija f yra iškiloji.
I˛rodymas. Tegul x ∈ X, y ∈ X ir λ ∈ (0, 1). Kadangi funkcija g yra i˛gaubtoji, tai
g(λx + (1 − λ)y) ≥ λg(x) + (1 − λ)g(y) > 0,
t. y. λx + (1 − λ)y ∈ X. I˛rodėme, kad aibė X yra iškiloji. Dar karta˛ tegul x ∈ X,
y ∈ X ir λ ∈ (0, 1). Tada λx + (1 − λ)y ∈ X ir dėl funkcijos i˛gaubtumo, turime
1 1
f (λx + (1 − λ)y) = ≤ .
g(λx + (1 − λ)y) λg(x) + (1 − λ)g(y)
Su bet kuriais teigiamais skaičiais a ir b, galioja nelygybė
1 λb + (1 − λ)a
≤ .
λa + (1 − λ)b ab
Ji yra pakankama i˛rodyti reikalinga˛ nelygyb˛e funkcijos f iškilumui (patikrinti).
yra iškiloji? Atsakymas teigiamas, jei f yra i˛gaubtoji, bet tai nėra būtina savybė kaip
rodo laipsninės funkcijos `r : R+ → R, r ∈ (0, +∞), pavyzdžiai.
Iš tikro, tegul α > 0, r ∈ (0, +∞), x ∈ Cα (`r ) ir y ∈ Cα (`r ). Su bet kuriuo
λ ∈ (0, 1), nelygybė
(c) kvazi–˛igaubtaja,
˛ jei bet kuriems x ∈ X, y ∈ X nelygybė
2.52 teorema. Tarkime, kad iškiloji euklidinės erdvės aibė X – netuščia. Funkcija
f : X → R yra
(a) i˛gaubtoji tada ir tik tada, kai aibė C(f ) := {(x, α) ∈ X × R : f (x) ≥ α} iškiloji;
(b) iškiloji tada ir tik tada, kai aibė K(f ) := {(x, α) ∈ X × R : f (x) ≤ α} iškiloji;
(c) kvazi–˛igaubtoji tada ir tik tada, kai aibė C(f, α) := {x ∈ X : f (x) ≥ α} iškiloji
kiekvienam α ∈ R;
(d) kvazi–iškiloji tada ir tik tada, kai aibė K(f, α) := {x ∈ X : f (x) ≤ α} iškiloji
kiekvienam α ∈ R.
I˛rodymas. I˛rodysime tik (a) ir (c) teiginius. Likusiu˛ teiginiu˛ (b) ir (d) i˛rodymas panašus
ir paliekamas skaitytojui (2.4.11 pratimas).
(a): Tarkime, kad aibė C(f ) yra iškiloji, x ∈ X, y ∈ X ir λ ∈ (0, 1). Kadangi
(x, f (x)) ∈ C(f ) ir (y, f (y)) ∈ C(f ), tai
¡ ¢ ¡ ¢ ¡ ¢
λ x, f (x) + (1 − λ) y, f (y) = λx + (1 − λ)y, λf (x) + (1 − λ)f (y) ∈ C(f ),
t. y. galioja (2.28). Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija f yra i˛gaubtoji, (x, α1 ) ∈ C(f ),
(y, α2 ) ∈ C(f ) ir λ ∈ (0, 1). Tada f (x) ≥ α1 , f (y) ≥ α2 ir
Taigi, funkcija f yra kvazi-˛igaubtoji. Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija f yra kvazi-
i˛gaubtoji, α ∈ R, x ∈ C(f, α), y ∈ C(f, α). Tada f (x) ≥ α ir f (y) ≥ α. Kadangi
funkcija f yra kvazi-˛igaubtoji, tai
t. y. λx + (1 − λ)y ∈ C(f, α). Taigi, aibė Cα yra iškiloji. Teoremos i˛rodymas baigtas.
2.54 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rd yra iškiloji ir joje apibrėžta funkcija f : X →
R.
(a) Jei f yra i˛gaubtoji, tai kiekvienas šios funkcijos lokalusis maksimumo taškas yra
jos globalusis maksimumo taškas.
(b) Jei f yra iškiloji, tai kiekvienas šios funkcijos lokalusis minimumo taškas yra jos
globalusis minimumo taškas.
I˛rodymas. Galima tarti, kad aibė yra neišsigimusi (priešingu atveju teorema teisinga).
Tegul w ∈ X yra funkcijos f lokalusis maksimumo taškas. Priešingai teoremos (a)
teiginiui tarkime, kad w nėra funkcijos f globalusis maksimumo taškas. Tada egzistuoja
toks vektorius u ∈ X, kad
f (u) > f (w). (2.32)
Aišku, kad u 6= w. Su kiekvienu λ ∈ (0, 1), tegul xλ := λu + (1 − λ)w. Remiantis tuo,
kad funkcija f yra i˛gaubtoji ir prielaida (2.32), nelygybės
f (xλ ) ≥ λf (u) + (1 − λ)f (w) > λf (w) + (1 − λ)f (w) = f (w) (2.33)
galioja su kiekvienu λ ∈ (0, 1). Kadangi w yra funkcijos f lokalusis maksimumo taškas,
tai egzistuoja toks r > 0, kad f (x) ≤ f (w) visiems x ∈ Or (w)∩X. Be to, kxλ −wk2 =
λku − wk2 → 0, kai λ → 0. Gauname, kad xλ ∈ Or (w) visiems pakankamai mažiems
λ, ir visiems šiems λ turi galioti nelygybė f (xλ ) ≤ f (w). Tai prieštarauja (2.33), kas
i˛rodo teoremos teigin˛i. Teiginio (b) i˛rodymas dualus pirmajam ir siūlomas skaitytojui
kaip 2.4.16 pratimas.
72 2 Skyrius. Funkcijos
Remiantis pastaraja˛ teorema, jei i˛gaubtoji funkcija turi lokaluj˛˛ i maksimuma,˛ tai jis
yra jos globalusis maksimumas. Maksimumo taškas gali būti nevienintelis, o i˛gaubtosios
funkcijos visu˛ maksimumo tašku˛ aibė yra iškiloji (2.4.17 pratimas). Tačiau jei funkcija
yra griežtai i˛gaubtoji, tai ji gali turėti ne daugiau kaip viena˛ maksimumo taška.˛ Iš tikro,
jei u1 ∈ X ir u2 ∈ X yra griežtai i˛gaubtosios funkcijos f : X → R, su iškilaja ˛ api-
p
brėžimo sritimi X ⊂ R , du skirtingi maksimumo taškai, tai su kiekvienu λ ∈ (0, 1),
uλ := λu1 + (1 − λ)u2 ∈ X ir
Pratimai
7. Tegul C yra iškiloji euklidinės erdvės aibė. I˛rodyti, kad jos uždarinys C ir vidus
C ◦ taip pat yra iškilos aibės.
17. I˛rodyti: jei A yra i˛gaubtos funkcijos visu˛ maksimumo tašku˛ aibė, tai A yra iškila
aibė. Suformuluoti ir i˛rodyti dualu˛ teigin˛i iškilai funkcijai.
čia kf k yra funkcijos f norma (2.22). Taigi, kiekviena tiesinė funkcija yra Lipschitz’o
funkcija. Jei kf k < 1, tai tiesinė funkcija yra√sutraukiantis atvaizdis. (2.34) reikšmes
turinčios tiesinės funkcijos f norma kf k = 2 ir todėl ši funkcija nėra sutraukiantis
atvaizdis.
Tegul funkcija f : X → X ir x ∈ X. Rekursijos būdu apibrėšime vektoriu˛ seka˛
(xn ), kuria˛ vadinsime f -seka gauta iš x. Tegul x0 := x, x1 := f (x0 ) = f (x),
x2 := f (x1 ) = f ◦f (x).
Parodysime, kad f -seka (xn ) konverguoja i˛ nejudamaj˛˛ i taška,˛ kai f yra sutraukiantysis
atvaizdis. Šis faktas vadinamas sutraukiančiojo atvaizdžio principu.
2.59 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rd yra uždaroji ir funkcija f : X → X yra
sutraukiantysis atvaizdis. Tada f turi vienintel˛i nejudamaj˛
˛ i taška˛ u ∈ X. Be to, jei
x ∈ X ir (xn ) yra f -seka gauta iš x, tai
lim xn = u.
n→∞
Tarkime, kad (2.36) galioja su kuriuo nors n. Tada remiantis šia prielaida, gauname
Kiekvienam dešinės pusės nariui taikant (2.36), ir po to sumuojant geometrin˛e eilut˛e (čia
naudojama, kad L < 1), nelygybės
m−1
X
kxn+m − xn k2 ≤ Ln+i kx1 − x0 k2
i=0
¡ ¢ Ln
= Ln 1 + L + · · · + Lm−1 kx1 − x0 k2 < kx1 − x0 k2 .
1−L
galioja su kiekvienu m ≥ 1 ir n ≥ 1. Tegul ² > 0 ir N ∈ N toks, kad pastarosios
nelygybės dešinioji pusė yra mažesnė už ²/2 su n = N . Jei n1 > N ir n2 > N , tai
2LN
kxn1 − xn2 k2 ≤ kxn1 − xN k2 + kxN − xn2 k2 ≤ kx1 − x0 k2 < ²,
1−L
t. y. f -seka (xn ) yra Cauchy. Kadangi euklidinė erdvė pilna (1.28 teorema) ir aibė X
uždara, egzistuoja toks vektorius u ∈ X, i˛ kur˛i konverguoja f -seka (xn ). Kadangi su
kiekvienu n ∈ N,
f -seka (xn ) taip pat konverguoja i˛ f (u). Dėl ribos vienatinumo (1.19 teorema) turime
f (u) = u, t. y. u yra funkcijos f nejudamasis taškas.
Parodysime, kad nejudamasis taškas u nepriklauso nuo pasirinktos f -sekos. Tegul
y ∈ X ir (yn ) yra f -seka gauta iš y. Tada su kiekvienu n ∈ N, turime
kyn+1 − uk2 ≤ Ln ky − uk
kiekvienam n ≥ 1. Kadangi L < 1, dešinioji šios nelygybės pusė konverguoja i˛ nul˛i kai
n → ∞, t. y. yn → u kai n → ∞.
Galiausiai parodysime, kad nejudamasis taškas yra vienintelis. Tegul v ∈ X yra
kitas funkcijos f nejudamasis taškas. Tada
P
Pažymėj˛e λ0 := 1 − nj=1 λj , gauname (2.37) išraiška.˛ Atvirkščiai, kiekvienas Rd
erdvės vektorius x išreiškiamas (2.37) suma, priklauso H n . Hiperplokštumos H n vien-
atinumas i˛rodomas remiantis 2.61 lema.
Vėlgi pagal apibrėžima,˛ jei χ(x) = {j0 , . . . , jk }, tai vektorius x ∈ [wj0 , . . . , wjk ].
n-simplekso σ erdvėje Rd vidumi vadinsime aib˛e tu˛ σ vektoriu, ˛ kuriu˛ visos baricen-
trinės koordinatės yra teigiamos, t. y. aib˛e {x ∈ σ : χ(x) = {0, . . . , n}}. Simplekso
2.5 Funkcijos nejudamasis taškas 79
vidus yra atviras ja˛ talpinančios hiperplokštumos poaibis. Be to, σ yra jos vidaus ir jos
n + 1 briaunos sajunga.
˛
Tarkime, kad σ yra n-simpleksas. n-simpleksu˛ {σi }m i=1 rinkinys vadinamas σ-os
trianguliacija, jei ∪m i=1 σ i = σ ir kiekviena sankirta σ i ∩ σj yra arba tuščia, arba su-
tampa su bendra siena. Trianguliacijos {σi } elementai σi vadinami elementariaisiais
n-simpleksais.
Tegul W yra elementariuj ˛ u˛ simpleksu˛ viršūniu˛ aibė. Trianguliacija vadinama taisyk-
lingai žymėta, jei egzistuoja funkcija h : W → {0, . . . , n} su reikšmėmis h(v) ∈ χ(v)
visiems v ∈ W . Bet kuris k-simpleksas vadinamas pilnai žymėtu, jei jo viršūniu˛ aibėje
V apibrėžta funkcija h : V → {0, . . . , k} i˛gyja skirtingas reikšmes, t. y. funkcija h yra
siurjekcija.
Dabar jau esame pasiruoš˛e suformuluoti ir i˛rodyti Spernerio lema: ˛
Jei šis teiginys teisingas, tai |A| privalo būti nelyginis skaičius, t. y. iš šio teiginio iš-
plaukia lema.
Lemos teigin˛i i˛rodysime indukcija pagal n. Tarkime, kad n = 1. Šiuo paprasčiausiu
atveju σ yra tiesiog uždaras intervalas [w0 , w1 ] = {tw0 + (1 − t)w1 : 0 ≤ t ≤ 1}, o
σ-os trianguliacija yra jo skaidinys i˛ intervalus σi = [xi−1 , xi ], i = 1, . . . , m, w0 = x0
ir w1 = xm . Pagal lemos prielaida˛ šios trianguliacijos viršūniu˛ aibėje W = {xi }m i=0 yra
apibrėžta funkcija h su reikšmėmis aibėje {0, 1}. Šiuo atveju trianguliacija yra tinkamai
žymėta tada ir tik tada, kai intervalo [w0 , w1 ] galai žymėti skirtingai, t. y. kai h(x0 ) 6=
h(xm ). Kiekvieno intervalo σi = [xi−1 , xi ] briauna yra to intervalo galai xi−1 ir xi ,
80 2 Skyrius. Funkcijos
ir briauna yra pilnai žymėta, jei h joje i˛gyja reikšm˛e 0. Šiuo atveju funkcijos reikšmė
F (σi ) yra intervalo σi = [xi−1 , xi ] galu,
˛ pažymėtu˛ nuliumi, skaičius ir todėl
0, jei h(xi−1 ) = h(xi ) = 1,
F (σi ) = 1, jei h(xi−1 ) 6= h(xi ), t. y. jei σi ∈ A,
2, jei h(xi−1 ) = h(xi ) = 0, t. y. jei σi ∈ B.
Vadinasi galioja pirmoji (2.38) teiginio lygybė. Kita vertus, σ-os vidui priklausančiu˛
briaunu, ˛ šiuo atveju viršūniu˛ xi ∈ (w0 , w1 ), indėlis i˛ suma˛ Σi F (σi ) yra 2, jei h(xi ) = 0
(ju˛ yra |C|), ir tas indėlis yra 0 priešingu atveju. Likusi šios sumos dalis yra 1, gaunama
iš to intervalo [w0 , w1 ] galo, kuriame h i˛gyja 0. Todėl galioja antroji (2.38) išnašos
lygybė ir |D| = 1, i˛rodantys visa˛ (2.38) teigin˛i, o tuo pačiu ir lemos teigin˛i, kai n = 1.
Tarkime, kad 1 < n ≤ d ir lemos teiginys teisingas visiems Rd erdvės (n − 1)-
simpleksams. Parodysime, kad teiginys teisingas bet kuriam n-simpleksui. Tam paste-
bėsime, kad taisyklingai žymėta σ-os trianguliacija {σi }m i=1 sankirtoje su bet kuria σ-os
briauna savo ruožtu sudaro tos briaunos taisyklingai žymėta˛ trianguliacija,˛ kuriai galioja
lemos teiginys pagal indukcijos prielaida.˛
Jei elementarusis n-simpleksas yra pilnai žymėtas, tai tarp visu˛ jo briaunu˛ yra tik
viena žymėta pilnai; ji yra ta briauna, kuriai nepriklauso viršūnė su žyme n. Kitaip
tariant, jei σi ∈ A, tai F (σi ) = 1. Jei σi ∈ B, tai jo n + 1 viršūnės pažymėtos vienu iš
rinkiniu˛ {0, 0, 1, . . . , n−1}, {0, 1, 1, . . . , n−1}, . . . , {0, 1, . . . , n−1, n−1}. Kiekvienas
toks elementarusis n-simpleksas turi lygiai dvi pilnai žymėtas briaunas. Visais kitais
elementariuj ˛ u˛ n-simpleksu˛ viršūniu˛ žymėjimo atvejais nėra pilnai žymėtos briaunos, ir
todėl galioja pirmoji (2.38) išnašos lygybė.
I˛rodydami likusia˛ (2.38) teiginio dal˛i, pirmiausia nagrinėkime tas pilnai žymėtas
trianguliacijos briaunas, kurios sutalpinamos σ viduje. Remiantis trianguliacijos api-
brėžimu, kiekvienas toks (n − 1)-simpleksas (briauna) yra lygiai dvieju˛ elementariuj ˛ u˛
n-simpleksu˛ bendra siena. Todėl tokiu˛ briaunu˛ indėlis i˛ suma˛ Σi F (σi ) yra 2|C|. Kadan-
gi σ yra pilnai žymėtas, jis turi tik viena˛ pilnai žymėta briauna˛ su trianguliacijos pėd-
saku, kuris yra taisyklingai žymėtas. Pagal indukcijos prielaida˛ ši briauna turi nelygin˛i
skaičiu˛ |D| pilnai žymėtu˛ trianguliacijos briaunu, ˛ kuriu˛ indėlis i˛ Σi F (σi ) yra |D|. Taigi
galioja antroji (2.38) teiginio dalis, ir tuo pačiu lema yra i˛rodyta remiantis indukcijos
principu.
2.65 teorema. Tarkime, kad f yra tolydus euklidinės erdvės Rd n-simplekso atvaizdis i˛
save. Tada f turi nejudamaj˛
˛ i taška.˛
Primename, kad χ(x) yra x-o pagrindas, t. y. teigiamu˛ baricentriniu˛ koordinačiu˛ indeksu˛
aibė. Tegul, priešingai, egzistuoja toks x ∈ σ, kad fi (x) > xi kiekvienam i ∈ χ(x).
Tada teisinga nelygybė
n
X X n
X
1= fi (x) > xi = xi = 1.
i=0 i∈χ(x) i=0
Ši prieštara i˛rodo (2.39). Kiekvienam x ∈ σ tegul h(x) yra minimalus (2.39) netuščios
aibiu˛ sankirtos elementas. Tada h(x) ∈ χ(x) kiekvienam x ∈ σ ir bet kuri σ-os tri-
anguliacija yra taisyklingai žymėta. Todėl remiantis Spernerio lema, kiekviena σ-os
˛ i n-simpleksa.˛ Tegul [v 0 , . . . , v n ]
trianguliacija turi bent viena˛ pilnai žymėta˛ elementaruj˛
yra kurios nors trianguliacijos pilnai žymėtas elementarusis n-simpleksas. Galime tarti,
kad h(v i ) = i visiems i = 0, . . . , n. Tada, remiantis h apibrėžimu,
Bet kuriam ² > 0 galima parinkti tokia˛ σ-os trianguliacija,˛ kurioje kiekvieno elemen-
taraus n-simplekso diametras ne didesnis už ² (pavyzdžiui, baricentrin˛e trianguliacija). ˛
i i
Keisdami ² taip, kad ² = 1/k ↓ 0 ir pažymėj˛e v (k) := v , i = 0, . . . , n, vekto-
rius, kuriems galioja (2.40), gauname n + 1 begalin˛e seka˛ {v i (k)}k≥1 . Kadangi σ yra
kompaktas, remiantis 1.65 teorema, iš kiekvienos begalinės sekos galima išrinkti kon-
verguojant˛i posek˛i. Be to, kadangi elementariuj ˛ u˛ n-simpleksu,˛ kuriu˛ virūnės yra seku˛
{v i (k)}k≥1 nariai, diametrai konverguoja i˛ nul˛i, tai visu˛ konverguojančiu˛ posekiu˛ ribos
privalo sutapti; tegul z yra bendra ju˛ riba. Atsižvelgiant i˛ σ uždaruma˛ ir funkcijos f
tolyduma˛ z ∈ σ ir fi (z) ≤ zi visiems i = 0, . . . , n. Remiantis tuo, kad kiekvieno vek-
toriaus baricentriniu˛ koordinačiu˛ suma yra 1, gauname f (z) = z, t. y. z yra funkcijos f
nejudamasis taškas.
2.60 teoremos i˛rodymas. Kadangi K ⊂ Rd yra aprėžta aibė, ja˛ galima patalpinti i˛
pakankamai didel˛i n-simpleksa˛ σ su kuriuo nors 1 ≤ n ≤ d. Kadangi K yra uždara ir
iškila, tai kiekvienam x 6∈ K egzistuoja toks vienintelis taškas xK ∈ K, kad |x − xK | =
inf{|x − y| : y ∈ K}. Be to, apibrėž˛e g(x) := xK , jei x ∈ σ \ K ir g(x) := x, jei
x ∈ K gauname tolydžia˛ funkcija˛ g iš aibės σ i˛ K. Todėl kompozicija f ◦g yra tolydi
funkcija iš σ i˛ K ⊂ σ. Remiantis 2.65 teorema, egzistuoja toks z ∈ σ, kad f (g(z)) = z.
˛ a˛ lygyb˛e z privalo priklausyti K, ir todėl g(z) = z, t. y. f (z) = z.
Atsižvelgiant i˛ pastaraj
Taigi z ∈ K yra nejudamasis f taškas.
Pratimai
Funkciju˛ sekos
Šiame skyriuje parodoma, kad funkciju˛ sekos ribinė funkcija turi tas pačias savybes kaip
ir seka˛ sudarančios funkcijos, jei konvergavimas yra stipresnis už paprastaj˛
˛ i, t. y. jei seka
konverguoja tolygiai toliau apibrėžiama prasme.
84 3 Skyrius. Funkciju˛ sekos
Jei funkciju˛ seka tolygiai konverguoja, tai ji paprastai konverguoja (3.1.1 pratimas).
Atvirkščiai - nebūtinai, kaip netrukus matysime. Toliau skaitytojui siūloma i˛rodyti
funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo pakankama˛ salyg˛ a˛ (3.1.3 pratimas).
Šios reikšmės apibrėžia funkciju˛ seka˛ (fn ) su apibrėžimo sritimi R2 ir reikšmiu˛ sritimi R.
Funkcija fn yra tolydi kiekvienam n ∈ N (kodėl?). Jei 0 < r < 1, tai uždarame rutulyje
Or (0) funkciju˛ seka (fn ) konverguoja paprastai i˛ funkcija˛ 0, kuri lygi 0 kiekviename
aibės Or (0) elemente. Kadangi kiekvienam x = (x1 , x2 ) ∈ Or (0) ir kiekvienam n ∈ N,
ir r2n → 0 kai n → ∞, tai remiantis 3.2 teorema, seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛
funkcija˛ 0.
3.1 Tolygus konvergavimas 85
ir galioja lygybė ³ ´
u = lim f (x) = lim lim fn (x) .
x→y x→y n→∞
I˛rodymas. Pirma parodysime, kad konverguoja vektoriu˛ seka (un ). Tam naudosime
konvergavimo Cauchy kriteriju˛ ir vektoriu˛ sekai ir funkciju˛ sekai. Tegul ² > 0. Kadangi
seka (fn ) konverguoja tolygiai, remiantis 3.4 teorema, egzistuoja toks N ∈ N, kad
Kadangi euklidinis atstumas u 7→ kuk2 , u ∈ Rq , yra tolydi funkcija, tai remiantis 2.16
teorema,
lim kfn (x) − fm (x)k2 = kun − um k2 ,
x→y
erdvė Rq yra pilna (1.28 teorema), egzistuoja toks vektorius u ∈ Rq , kad vektoriu˛ seka
(un ) konverguoja i˛ u, o tai i˛rodo (3.6).
Antra parodysime, kad limx→y f (x) = u. Tegul ² > 0. Remiantis jau i˛rodytu faktu
(3.6) ir tolygaus konvergavimo apibrėžimu, egzistuoja toks k ∈ N, kad
kiekvienam x ∈ X. Dar karta˛ remiantis prielaida (3.5), egzistuoja toks δ > 0, kad
kfk (x) − uk k2 < ²/3 kai x ∈ X ir 0 < kx − yk2 < δ. Naudojant normos subadityvumo
savyb˛e, turime
Tolygus konvergavimas ir tolydumas 3.3 pavyzdys rodo, kad funkciju˛ sekos nari-
ai gali būti tolydžios funkcijos, o pati seka paprastai konverguoja i˛ funkcija,˛ kuri nėra
tolydi. Parodysime, kad taip negali būti, jei funkciju˛ sekos konvergavimas yra tolygus.
Šios reikšmės apibrėžia funkciju˛ seka˛ (fn ) su apibrėžimo sritimi R2 ir reikšmiu˛ sriti-
mi R2 . Naudodami pastaraj ˛ a˛ teorema˛ parodysime, kad ši seka tolygiai nekonverguoja.
Kiekviena iš seka˛ sudarančiu˛ funkciju˛ fn yra tolydi (kodėl?). Galima patikrinti, kad seka
(fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f : R2 → R2 su reikšmėmis
(−1, 1/x1 ), jei x1 6= 0, x2 6= 0,
(−1, 0), jei x1 = 0, x2 6= 0,
f (x) = 2 , 1/x ), (3.9)
(x 1 1 jei x1 6= 0, x2 = 0,
(0, 0), jei x1 = x2 = 0,
kai x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Funkcija f yra trūki (3.1.6 pratimas) ir todėl, remiantis 3.7
teorema, seka (fn ) nekonverguoja tolygiai i˛ funkcija˛ f bet kuriame rutulyje.
(a) f yra tolydi tada ir tik tada, kai su bet kuria, i˛ nul˛i konverguojančia Rp elementu˛
seka (un ), funkciju˛ seka (fun ) paprastai konverguoja i˛ f ;
(b) f yra tolygiai tolydi tada ir tik tada, kai su bet kuria, i˛ nul˛i konverguojančia Rp
elementu˛ seka (un ), funkciju˛ seka (fun ) tolygiai konverguoja i˛ f .
Pratimai
1. Tarkime, kad funkciju˛ seka (fn ) tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f . I˛rodyti, kad
(fn ) paprastai konverguoja i˛ f .
2. Su kiekvienu n ∈ N ir x ∈ R, tegul
nx, jei x ∈ (0, 1/n],
fn (x) := 2 − nx, jei x ∈ (1/n, 2/n],
0, jei x ∈ R \ (0, 2/n].
Ar šiomis reikšmėmis apibrėžta funkciju˛ seka (fn ) paprastai konverguoja? Ar ji
tolygiai konverguoja? Atsakyma˛ pagr˛isti.
3. I˛rodyti 3.2 teorema.˛
4. Su kiekvienu n ∈ N ir x = (x1 , x2 ) ∈ R2 , tegul
11. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir (fn ) yra funkciju˛ seka apibrėžta aibėje X ir reikšmes
i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . I˛rodyti, kad (fn ) tolygiai nekonverguoja i˛ 0 tada
ir tik tada, kai egzistuoja tokia X aibės elementu˛ seka (xn ), kad vektoriu˛ seka
(fn (xn )) nekonverguoja i˛ 0.
12. Sugalvoti tok˛i konverguojančios funkciju˛ sekos (fn ) pavyzd˛i, kuriame lygybė
(3.4) nėra teisinga.
14. Tarkime, kad funkciju˛ sekos (fn ) ir (gn ) aibėje X tolygiai konverguoja. I˛rodyti,
kad aibėje X tolygiai konverguoja funkciju˛ seka (fn + gn ).
yra funkcija iš aibės X i˛ Rq , vadinama funkciju˛ sekos (fj ) daline suma. Daliniu˛ sumu˛
seka (Sn ) vadinama funkciju˛ eilute aibėje X ir žymima
∞
X ∞
X
fj arba fj (x), x ∈ X. (3.11)
j=0 j=0
Jei funkciju˛ seka (Sn ) aibėje A ⊂ X paprastai konverguoja i˛ ribin˛e funkcija˛ S, tai
sakoma, kad funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A paprastai konverguoja ir eilutės suma yra
ribinė funkcija S. Jei daliniu˛ sumu˛ seka (Sn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛ S, tai
sakome, kad funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A tolygiai konverguoja.
3.2 Funkciju˛ eilutės 91
3.9 teorema. Tarkime, kad A ⊂ X ⊂ Rp ir (fj ) yra funkciju˛ seka apibrėžta aibėje X
ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A konverguoja
tolygiai tada ir tik tada, kai kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks N ∈ N, kad nelygybė
° X
n °
° °
° fj (x)° < ² (3.12)
2
j=k+1
I˛rodymas. Funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A konverguoja tolygiai tada ir tik tada, kai šios
eilutės daliniu˛ sumu˛ sudaryta funkciju˛ seka (Sn ) aibėje A konverguoja tolygiai. Remi-
antis funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo Cauchy kriterijumi (3.4 teorema), pastaroji
savybė galioja tada ir tik tada, kai kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks N ∈ N, kad nely-
gybė ° °
°Sn (x) − Sm (x)° < ² (3.13)
2
Taigi, (3.13) galioja visiems x ∈ A, n ≥ N ir m ≥ N tada ir tik tada kai (3.12) galioja
visiems x ∈ A ir n > k ≥ N . Teorema i˛rodyta.
Sakoma, kad funkciju˛ eilutė (3.11) aibėje A absoliučiai konverguoja, jei kiekvienam
x ∈ A konverguoja neneigiamu˛ realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ eilutė
∞
X
kfj (x)k2 . (3.14)
j=0
Neneigiamu˛ realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ eilutės nagrinėtos Analize I 3.4 skyrelyje. Absoliučiai kon-
verguojanti funkciju˛ eilutė neprivalo konverguoti tolygiai (kodėl?). Esant išpildytoms
kitos teoremos prielaidoms funkciju˛ eilutė konverguoja absoliučiai ir tolygiai.
naudosime 1.1.7 pratimo teigin˛i. Remiantis šiuo teiginiu ir viena iš teoremos prielaidu,
˛
nelygybės
° X n ° Xn X n
° °
° fj (x) ° ≤ kf j (x)k2 ≤ Mj
2
j=k+1 j=k+1 j=k+1
galioja kiekvienam x ∈ A ir n > k ≥ 0. Šiu˛ nelygybiu˛ dešinė pusė bus mažesnė už bet
kur˛i duota˛ ² > 0 jei n > k ≥ N , čia N ∈ N egzistuoja remiantis skaičiu˛ eilutės konver-
gavimo Cauchy kriterijumi (3.40 teorema Analizė I). Todėl funkciju˛ eilutės (3.11) aibėje
A tolygus konvergavimas išplaukia remiantis funkciju˛ eilutės tolygaus konvergavimo
Cauchy kriterijumi (3.9 teorema). Teorema i˛rodyta.
3.11 teorema. Tarkime, kad X ⊂ Rp ir (fj ) yra tolydžiu˛ funkciju˛ seka apibrėžta aibėje
X ir reikšmes i˛gyjanti euklidinėje erdvėje Rq . Jei funkciju˛ eilutė (3.11) konverguoja
tolygiai, tai eilutės suma yra tolydi funkcija.
I˛rodymas. Remiantis 2.14Pteorema ir indukcija, su kiekvienu n ≥ 1, funkciju˛ sekos
n
(fj ) dalinė suma Sn = j=0 fj yra tolydi funkcija. Kadangi funkciju˛ eilutė (3.11)
konverguoja tolygiai, tai daliniu˛ sumu˛ seka (Sn ) tolygiai konverguoja i˛ eilutės suma.˛ Ši
suma yra tolydi funkcija remiantis 3.7 teorema, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Pratimai
P∞ j j
1. Ar funkciju˛ eilutė j=0 x1 x2 , (x1 , x2 ) ∈ R2 , aibėje
{(x1 , x2 ) ∈ R2 : − 1 < x1 < 1, −1 < x2 < 1}
tolygiai konverguoja? Atsakyma˛ pagr˛isti.
P j j
2. Ar funkciju˛ eilutė ∞ 2
j=0 x1 x2 , (x1 , x2 ) ∈ R , aibėje
Diferencijavimas
f (u + x) − f (u)
φ(f, u; x) = → f 0 (u) kai x → 0.
x
Kai funkcija f : Rp → Rq , o p 6= 1 ir q 6= 1, tai sandauga f 0 (u)x ir santykis φ(f, u; x)
netenka prasmės, jei bandyti š˛i apibrėžima˛ apibendrinti skaičius keičiant vektoriais. Ši
problema sprendžiama taip, kad būtu˛ išsaugota diferencijuojamumo prasmė: funkcija
taško aplinkoje yra „panaši" i˛ afinin˛e funkcija˛ (žr. 2.26 apibrėžima).˛
p q p
Tiksliau kalbant, tegul funkcija f : R → R ir u ∈ R . Funkcija f taško u aplinkoje
yra „panaši" i˛ afinin˛e funkcija,˛ jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija L : Rp → Rq , kad
Dar tiksliau kalbant, dvi funkcijas laikysime panašiomis, jei ju˛ skirtumas yra nykstamai
mažas atžvilgiu argumento, t. y. jei
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2
lim = 0.
x→0 kxk2
g(x)
lim = 0.
x→0 h(x)
4.1 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rp yra aibė, u ∈ X yra aibės X vidinis taškas ir tegul
f : X → Rq . Funkcija f yra diferencijuojama taške u, jei egzistuoja tokia tiesinė
funkcija L : Rp → Rq , kad
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2
lim = 0, (4.2)
x→0 kxk2
Šiame išvestinės taške apibrėžime reikalaujama, kad taškas u būtu˛ vidinis taškas
(1.38 apibrėžtis). Dėl šios priežasties u priklauso aibei X kartu su kuria nors aplinka
ir todėl yra apibrėžtos visos funkcijos f reikšmės aplink vektoriu˛ u. Kitame skyrelyje
nagrinėsime išvestines, vadinamas kryptinėmis, kurios priklauso nuo funkcijos reikšmiu˛
tik kai kuriuose taško u aplinkos elementuose.
Tam, kad išvestinės apibrėžimas būtu˛ korektiškas, būtina i˛rodyti, kad taške u ∈
U , kuriame diferencijuojama funkcija f , egzistuoja vienintelė tiesinė funkcija L, kuriai
galioja (4.2). Tarkime, kad egzistuoja kita tiesinė funkcija K : Rp → Rq nelygi L ir
kuriai galioja (4.2) su K vietoje L. Kadangi K 6= L, egzistuoja toks y ∈ Rp \ {0}, kad
L(y) 6= K(y). Dėl funkciju˛ L ir K tiesiškumo ir euklidinio ilgio savybiu, ˛ su kiekvienu
4.1 Funkcijos išvestinė ir Jacobi’o matrica 95
kK(y) − L(y)k2
kyk2 ° °
°[f (u + ty) − f (u) − L(ty)] − [f (u + ty) − f (u) − K(ty)]°
= 2
ktyk2
n kf (u + ty) − f (u) − L(ty)k kf (u + ty) − f (u) − K(ty)k2 o
2
≤ kyk2 + .
ktyk2 ktyk2
Tai yra prieštara, nes šios nelygybės kairėje pusėje esantis skaičius nelygus nuliui, o
dešinėje pusėje esantis skaičius gali būti kaip norimai mažas imant t → 0. Todėl
išvestinė taške u yra vienintelė tiesinė funkcija Df (u) : Rp → Rq , kuriai galioja saryšis
˛
¡ ¢
kf (u + x) − f (u) − Df (u) (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0.
¡ ¢
Dėl paprastumo, toliau vietoje Df (u) (x) rašoma Df (u)(x).
4.2 pavyzdys. Tegul f : R2 → R2 yra funkcija su reikšmėmis
Tada q √
k∆f (x)k2 = (x21 + x22 )2 + (x1 x2 )2 ≤ 2kxk22
ir
k∆f (x)k2
lim = 0,
x→0 kxk2
t. y. k∆f (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0. Tai i˛rodo, kad funkcija Df (u) su reikšmėmis
(4.3) yra funkcijos f išvestinė taške u.
4.2 pavyzdyje funkcijos išvestinė taške yra iš anksto duota. Pratimuose 4.1.2 ir 4.1.3
skaitytojui siūloma pačiam pabandyti rasti išvestin˛e, vektoriuje f (u + x) − f (u) atskiri-
ant tuos narius, kurie sudarytu˛ tiesinės funkcijos reikšm˛e Df (u)(x) nuo tu˛ nariu,˛ kurie
sudaro funkcija˛ k∆f (x)k2 = o(kxk2 ) kai x → 0.
96 4 Skyrius. Diferencijavimas
Kadangi ku + xk2 → kuk2 kai x → 0, dešinė pusė artėja i˛ nul˛i kai x → 0 ir tai i˛rodo
euklidinio ilgio diferencijuojamuma˛ bet kuriame taške u ∈ Rd \ {0}.
Tuo tarpu 4.4 pavyzdyje nagrinėto euklidinio ilgio Jacobio matrica taške u ∈ Rd \ {0}
yra ut /kuk2 remiantis skaliarinės sandaugos (1.9) išraiška. Netrukus, 4.20 teoremoje,
apibūdinsime Jacobio matricos elementus.
Skaliarinės funkcijos f atveju, t. y. kai euklidinėje erdvėje Rp apibrėžtos funkcijos
f reikšmės yra realūs skaičiai, Jacobio matrica Jf (u) turi 1 × p eil˛e (matrica eilutė), o
jos transponuotoji matrica yra Rp erdvės vektorius (žr. (2.19)).
4.6 apibrėžtis. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė, o funkcija f : U → R yra difer-
encijuojama taške u ∈ U . Jacobio matricos taške u transponuotoji matrica vadinama
funkcijos f gradientu taške u ir žymimas
∇f (u) := Jf (u)t ∈ Rp . (4.4)
Simbolis ∇ skaitomas nabla; žodžio reikšmė kildinama iš vieno senovinio styginio
instrumento, primenančio arfa,˛ pavadinimo. Naudojant gradiento apibrėžima,˛ matricu˛
savyb˛e: (At )t = A ir skaliarinės sandaugos (1.9) išraiška,˛ gaunama tokia funkcijos
išvestinės taške išraiška: su kiekvienu x ∈ Rp
Df (u)(x) = Jf (u)x = ∇f (u)t x = ∇f (u)·x. (4.5)
Daugiau apie gradienta˛ rašoma 4.21 išvadoje šiek tiek toliau. Čia, kaip pavyzd˛i, rasime
kvadratinės formos gradienta.˛
4.7 pavyzdys. Tegul A yra d × d simetrinė kvadratinė matrica (žr. A.1 skyrel˛i) ir
qA : Rd → R yra kvadratinė forma su reikšmėmis qA (x) := xt Ax, x ∈ Rd . Tegul
u ∈ Rd . Tada
qA (u + x) − qA (u) = ut Ax + xt Au + xt Ax = 2ut Ax + qA (x),
nes matrica A yra simetrinė. Remiantis skaliarinės sandaugos (1.9) išraiška, Cauchy
nelygybe (1.12) ir (2.23) nelygybe tiesinei funkcijai f (x) := Ax (taip pat žr. (2.22)),
turime
|qA (x)| = |x·Ax| ≤ kxk2 kAxk2 ≤ kζ(A)k2 kxk22 .
Reikšmės L(x) := 2ut Ax kiekvienam x ∈ Rd apibrėžia tiesin˛e funkcija˛ L : Rd → R ir
|∆qA (x)| = |qA (u + x) − qA (u) − L(x)| = |qA (x)| = o(kxk2 ) kai x → 0.
Taigi, kiekvienam u ∈ Rd , kvadratinė forma qA yra diferencijuojama su išvestine taške
u lygia DqA (u) = L, o Jacobio matrica taške u yra matrica
" d d
#
X X
t
JqA (u) = 2u A = 2 ui ai1 · · · 2 ui aid ∈ M1×d .
i=1 i=1
98 4 Skyrius. Diferencijavimas
Kai p = 1, t. y. kai funkcijos f apibrėžimo sritis yra realiuj˛ u˛ skaičiu˛ atviroji aibė
U ⊂ R ir f yra diferencijuojama taške u ∈ U , tai jos išvestinei taške u galioja saryšis
˛
Savybės Pirmaja ˛ diferencijuojamos funkcijos savybe yra tai, kad ši savybė yra stipres-
nė už funkcijos tolyduma˛ kito tvirtinimo prasme:
4.8 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atviroji aibė, o funkcija f : U → Rq yra difer-
encijuojama taške u ∈ U . Tada f yra tolydi taške u.
Š˛i fakta˛ siūloma i˛rodyti skaitytojui (4.1.9 pratimas). Tačiau tolydi taške funkcija
neprivalo būti diferencijuojama, kaip rodo kitas pavyzdys (taip pat žr. 4.4 pavyzd˛i).
4.9 pavyzdys. Tegul f : Rd → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk2 kiekvienam
x ∈ Rd . Ši funkcija yra tolydi nulyje, bet nėra diferencijuojama nulyje. Iš tikro, f yra
diferencijuojama nulyje jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija L : Rd → R, kad santykis
|f (0 + x) − f (0) − L(x)| |kxk2 − L(x)| ¯¯ ³ x ´¯
¯
= = ¯1 − L ¯
kxk2 kxk2 kxk2
4.1 Funkcijos išvestinė ir Jacobi’o matrica 99
Kadangi šis dydis neturi ribos kai x = ty → 0, tai yra prieštara diferencijuojamumo
prielaidai ir todėl f nėra diferencijuojama nulyje.
Taip pat skaitytojui siūloma i˛rodyti kita˛ diferencijuojamu˛ funkciju˛ savyb˛e (4.1.10
pratimas).
4.12 pastaba. Kaip šios teoremos išvada gaunama kompozicijos diferencijavimo taisyk-
˛ u˛ skaičiu˛ (5.6 teorema Analizė I). Iš tikro, tegul p = q = d = 1.
lė funkcijoms tarp realiuj
Remiantis (4.6), (4.7), kompozicijos apibrėžtimi ir tuo, kad Df (g(u)) yra tiesinė funkci-
ja, gaunamos lygybės
³ ´
(f ◦g)0 (u) = D(f ◦g)(u)(1) = Df (g(u))◦Dg(u) (1)
³ ´
= Df (g(u)) Dg(u)(1)
³ ´³ ´
= Dg(u)(1) Df (g(u))(1)
= g 0 (u)f 0 (g(u)).
100 4 Skyrius. Diferencijavimas
kL(γ(x) − K(x))k2
lim = 0. (4.8)
x→0 kxk2
k∆f (γ(x))k2
lim =0
x→0 kγ(x)k2
Remiantis 2.31 teorema, kompozicijos Jacobio matrica yra lygi atitinkamu˛ funkciju˛
Jacobio matricu˛ sandaugai:
Dar viena˛ kompozicijos taisyklės taikyma˛ iliustruoja kito teiginio i˛rodymas. Ši-
ame teiginyje naudojamos funkcijos komponentės savoka
˛ apibūdinta 2.1 apibrėžime ir
žymėjimas (2.2).
reiškianti, kad funkcijos Df (u) j-toji komponentė (Df (u))j = Dfj (u) kiekvienam
j ∈ {1, . . . , q}, ir galioja matricu˛ lygybė
Jf1 (u) Df1 (u)(e1 ) · · · Df1 (u)(ep )
Jf (u) = . . . . . . = . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . (4.11)
Jfq (u) Dfq (u)(e1 ) · · · Dfq (u)(ep )
I˛rodymas. Tarkime, kad teisingas (a) teiginys. Teiginio (b) i˛rodymui tarkime, kad j ∈
{1, . . . , q}. Funkcijos f j-toji komponentė yra kompozicija fj = πj ◦f , čia πj yra
projekcija (žr. 2.1 apibrėžima).
˛ Remiantis 4.1.6 pratimo teiginiu, kadangi projekcija
πj : R → R yra tiesinė funkcija, tai ji yra diferencijuojama kiekviename erdvės Rq
q
taške ir jos išvestinė funkcija yra Dπj = πj . Tada remiantis kompozicijos taisykle
(4.11 teorema), taške u yra diferencijuojama komponentė fj = πj ◦f , kas i˛rodo (b)
teigin˛i. Kompozicijos taisyklė taip pat nurodo, jog komponentės fj išvestinė taške u yra
Dfj (u) = πj ◦Df (u). Todėl Dfj (u) : Rp → R yra funkcijos Df (u) : Rp → Rq j-
toji komponentė, t. y. galioja (4.10) lygybė. (4.11) lygybės i˛rodymui pažymėkime L =
102 4 Skyrius. Diferencijavimas
Kita vertus, remiantis 2.31 teorema ir tuo, kad [πj ] = etj = [0 · · · 1 · · · 0], turime
Jfj (u) = [Dfj (u)] = [πj ◦L] = [0 · · · 1 · · · 0][L] = [Lj (e1 ) · · · Lj (ep )]
Pratimai
1. Tarkime, kad g : Rp → R ir h : Rp → R. I˛rodyti: jei h(x) → 0 kai x → 0 ir g yra
nykstamai mažai atžvilgiu h, tai g(x) → 0 kai x → 0.
9. I˛rodyti 4.8 teorema.˛ Nuoroda: galima pasinaudoti tokio fakto i˛rodymu funkcijoms
tarp realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ (žr. 5.4 teorema˛ Analize I).
12. Tarkime, kad f : R → R2 yra funkcija su reikšmėmis f (x) = (cos x, sin x),
x ∈ R. I˛rodyti, kad funkcija f diferencijuojama ir rasti Jacobio matrica˛ Jf (u).
Nuoroda: naudotis 4.14 teorema.
kf (u + x) − f (u) − Df (u)(x)k2
lim = 0.
x→0 kxk2
Tai reiškia, kad reikšmės f (u + x) ≈ f (u) + Df (u)(x) kai x artėja i˛ 0 bet kaip. Mus
domins ta pati savybė, kai x artėja i˛ 0 tam tikru būdu. Tegul y ∈ Rp yra vektorius ir
x = ty su bet kuriuo t ∈ R. Kai t → 0, tai vektorius x = ty → 0 ne bet kaip, o
104 4 Skyrius. Diferencijavimas
kf (u + x) − f (u) − Df (u)(x)k2
= kyk2 lim = 0,
x→0 kxk2
t. y.
f (u + ty) − f (u)
lim = Df (u)(y) ∈ Rq .
t→0 t
Pastaraj˛ ˛ i gavome naudodami prielaida,˛ kad funkcija f yra diferencijuojama taške
˛ i saryš˛
u. Šiame skyrelyje parodysime, kad šis saryšis
˛ naudingas apibūdinant išvestin˛e Df (u)
taške u.
Jei y = 0, tai (4.12) riba visada egzistuoja ir lygi 0. Jei y ∈ Rp \{0}, tai su kiekvienu
pakankamai mažu t ∈ R, u + ty ∈ U , nes u yra aibės U vidinis taškas. Todėl (4.12)
saryšis
˛ visada turi prasm˛e.
Tegul q = 1 ir φx (t) := f (x1 +t, x2 , . . . , xp ) kiekvienam x = (x1 , x2 , . . . , xp ) ∈ U
ir tokiam t ∈ R, kad x + te1 = (x1 + t, x2 , . . . , xp ) ∈ U . Tada funkcijos f : U → R
pirmoji (kai h = 1) dalinė išvestinė taške u = (u1 , . . . , up ) ∈ U yra realusis skaičius
f (u + te1 ) − f (u)
D1 f (u) = lim
t→0 t
1h i
= lim f (u1 + t, u2 , . . . , up ) − f (u1 , u2 , . . . , up )
t→0 t
φu (t) − φu (0)
= lim = φ0u (0),
t→0 t
Šios formulės rodo, kad funkcijos f (x1 , x2 , . . . , xp ) pirmoji dalinė išvestinė taške u
gaunama fiksuojant kintamuosius x2 , . . . , xp , diferencijuojant atžvilgiu x1 (laikant f
realaus kintamojo funkcija) ir gautoje išvestinėje argumenta˛ x keičiant argumentu u.
Analogiškai skaičiuojamos ir kitos h-tosios dalinės išvestinės Dh f (u).
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės 105
Šia˛ teorema˛ siūlome i˛rodyti skaitytojui (4.2.2 pratimas). (4.12) riba, jei egzistuoja,
yra vienintelė. Todėl ji apibrėžia funkcija:
˛
Šiame pavyzdyje gauta dalinė išvestinė Dy f (u) sutampa su 4.2 pavyzdyje gauta
išvestine Df (u)(y). Parodysime, kad šis sutapimas nėra atsitiktinis ir funkcijos kryptinė
išvestinė taške egzistuoja, jei funkcija yra diferencijuojama tame taške.
4.20 teorema. Tarkime, kad u ∈ U ⊂ Rp ir funkcija f : U → Rq yra diferencijuojama
taške u. Tada galioja teiginiai:
(a) su kiekvienu y = (y1 , . . . , yp ) ∈ Rp , f turi kryptin˛e išvestin˛e taške u kryptimi y ir
p
X
Dy f (u) = Df (u)(y) = yh Dh f (u); (4.13)
h=1
ir tai užbaigia (a) teiginio i˛rodyma.˛ Faktas (b) išplaukia iš 4.14 teoremos.
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės 107
Dy f (u) = ∇f (u)·y.
Pastaraj
˛ a˛ formul˛e interpretuosime geometrinėje plokštumoje naudodami skaliarinės
sandaugos išraiška˛ (1.13). Tegul y yra vienetinis vektorius ir ϕ yra kampas tarp vektoriu˛
y ir ∇f (u). Tada
Dy f (u) = k∇f (u)k2 cos ϕ.
Kampo ϕ kosinusas i˛gyja savo maksimalia˛ reikšm˛e +1, kai ϕ = 0, t. y. kai vektoriai y ir
∇f (u) yra lygiagretūs ir turi tas pačias kryptis. Taigi, kryptinė išvestinė Dy f (u) i˛gyja
maksimalia˛ reikšm˛e k∇f (u)k2 kai kryptis y = ∇f (u)/k∇f (u)k2 . Be to, kryptinė
išvestinė Dy f (u) yra nulis, jei y yra statmenas vektoriui ∇f (u). Apibendrinant šia˛
geometrin˛e interpretacija˛ galima teigti, kad funkcijos f kryptinė isvestinė taške u i˛gyja
didžiausia˛ reikšm˛e gradiento vektoriaus kryptimi, o euklidinis ilgis k∇f (u)k2 yra šios
reikšmės maksimalus dydis.
Tolydžios dalinės išvestinės 4.20 teorema rodo, kad diferencijuojama taške funkcija
turi kryptin˛e išvestin˛e tame taške visomis kryptimis. Kitas pavyzdys rodo, kad funkcija
gali turėti kryptin˛e išvestin˛e taške visomis kryptimis, bet nebūti diferencijuojama tame
taške.
Parodysime, kad kryptinė išvestinė Dy f (0) yra apibrėžta kiekvienam y ∈ R2 , bet f nėra
diferencijuojama taške 0 ∈ R2 . Tegul y ∈ R2 \ {0}. Su kiekvienu t ∈ R \ {0} turime
Šis saryšis
˛ rodo, kad egzistuoja riba
f (0 + ty) − f (0)
Dy f (0) = lim = f (y),
t→0 t
108 4 Skyrius. Diferencijavimas
kiekvienam x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp .
kf (u + x) − f (u) − L(x)k2
lim = 0. (4.14)
x→0 kxk2
Tegul ² > 0. Kadangi visos dalinės išvestinės yra tolydžios taške u, tai kiekvienam
h ∈ {1, . . . , p} egzistuoja toks δh > 0, kad
°
°Dh f (u) − Dh f (v)k2 < ²/p (4.15)
kiekvienam v ∈ Oδh (u). Tegul δ := min{δ1 , . . . , δp } > 0. Tada (4.15) galioja kiekvien-
am h ∈ {1, . . . , p} ir v ∈ Oδ (u). Parodysime, kad
Jei x = 0, tai (4.16) teisinga. Tegul x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Oδ (0) nėra lygus nuliui,
v0 := u ir vh := u + x1 e1 + · · · + xh eh kiekvienam h ∈ {1, . . . , p}. Norėdami i˛vertinti
kairiaj
˛ a˛ (4.16) nelygybės pus˛e, naudosime tapatyb˛e
p
X £ ¤
f (u + x) − f (u) = f (vp ) − f (v0 ) = f (vh ) − f (vh−1 ) ,
h=1
vadinama˛ teleskopine suma. Jei xh = 0 su kuriuo nors h, tai šios sumos h-tasis narys
lygus nuliui ir tolesniems skaičiavimams neturi i˛takos. Todėl galime tarti, kad xh 6= 0
kiekvienam h ∈ {1, . . . , p}. Tegul f = (f1 , . . . , fq ) yra funkcijos išraiška komponen-
tėmis. Kadangi taško u aplinkoje Oδ (u) egzistuoja funkcijos f visos dalinės išvestinės,
tai kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}, h ∈ {1, . . . , p} ir v ∈ Oδ (u), fj turi h-taj ˛ a˛ dalin˛e
išvestin˛e taške v ir vektoriaus Dh f (v) j-toji koordinatė yra Dh fj (v) (4.17 teorema). Su
kiekvienu h ∈ {1, . . . , p}, j ∈ {1, . . . , q} ir t ∈ [0, 1], tegul g(t) := fj (vh−1 + txh eh ).
Šios reikšmės apibrėžia funkcija˛ g : [0, 1] → R. Su bet kuriuo t ∈ (0, 1), kadangi fj turi
h-taj
˛ a˛ dalin˛e išvestin˛e taške wh,t := vh−1 + txh eh ∈ Oδ (u), tai
g(t + s) − g(t)
g 0 (t) = lim
s→0 s
fj (wh,t + sxh eh ) − fj (wh,t )
= xh lim
s→0 sxh
= xh Dh fj (vh−1 + txh eh ).
Tai rodo, kad g yra diferencijuojama intervale (0, 1). Panašiai parodoma, kad g yra
tolydi intervale [0, 1] (kaip?). Remiantis vidutinės reikšmės teorema (5.15 teorema iš
Analize I) funkcijai g, egzistuoja toks c = c(j, h) ∈ (0, 1), kad
gauname
° ° °Xp
£ ¤°
°f (u + x) − f (u) − L(x)° = °
° f (v h ) − f (v h−1 ) − x D
h h f (u)
°
°
2 2
h=1
1/2
p
X Xq
¯ ¯2
≤ ¯fj (vh ) − fj (vh−1 ) − xh Dh fj (u)¯
h=1 j=1
1/2
p
X Xq
¯ ¯2
= |xh | ¯Dh fj (vh−1 + cxh eh ) − Dh fj (u)¯
h=1 j=1
p
X ° °
= |xh |°Dh f (vh−1 + cxh eh ) − Dh f (u)°2
h=1
Xp
²
< |xh | ≤ ²kxk2 ;
p
h=1
pastaroji nelygybė galioja remiantis 1.12 teorema. Reikalingos 4.16 nelygybės i˛rodymas
baigtas.
Kita vertus, kaip rodo kitas pavyzdys, daliniu˛ išvestiniu˛ tolydumas nėra būtinas
diferencijuojamumui.
Tai rodo, kad f yra diferencijuojama taške 0 su išvestine Df (0) = L. Rasime pirmos
dalinės išvestinės funkcija˛ D1 f . Tegul u = (u1 , u2 ) ∈ R2 \ {0} ir t ∈ R \ {0}. Tada
³ 1 1´ 1 1
f (u + te1 ) − f (u) = u21 sin − sin + 2tu1 sin + t2 sin .
u1 + t u1 u1 + t u1 + t
4.2 Kryptinės ir dalinės išvestinės 111
Naudojant normos savybes gaunama, kad taip apibrėžta funkcija ρ yra metrika aibėje
L(Rp , Rq ). Sakysime, kad funkcija F : U → L(Rp , Rq ) yra tolydi taške u ∈ U , jei
kiekvienam ² > 0 egzistuoja toks δ > 0, kad
³X
p ´1/2
ρ(F (v), F (u)) = kF (v)(eh ) − F (u)(eh )k22 <²
h=1
I˛rodėme, kad išvestinė funkcija Df yra tolydi ir tokiu būdu funkcija f yra iš C 1 klasės.
Teoremos i˛rodymas baigtas.
Pratimai
I˛rodyti, kad ši funkcija turi kryptines išvestines taške (0, 0) visomis kryptimis, bet
nėra tame taške diferencijuojama. Nuoroda: galima naudotis 2.3 pavyzdžiu.
Kokioms p reikšmėms pirmoji dalinė išvestinė D1 f yra tolydi taške (0, 0)?
Tai yra vidutinės reikšmės teorema (angl. mean value theorem) i˛rodyta Analizė I (5.15
teorema). Šiame skyrelyje i˛rodomi keli šios teoremos apibendrinimai funkcijoms tarp
euklidiniu˛ erdviu.˛
Priminsime (2.4 skyrelis), kad atkarpa euklidinėje erdvėje Rp , jungianti jos vektorius
x ir y, yra aibė [x, y] = {ty + (1 − t)x : 0 ≤ t ≤ 1}. Euklidinės erdvės aibė U yra iškila
tada ir tik tada, kai jai priklauso atkarpa, jungianti bet kuriuos du U aibės elementus.
Aib˛e
(x, y) := {ty + (1 − t)x : 0 < t < 1}
vadinsime atvira atkarpa. Pirma parodysime, kad (4.18) forma˛ turinti vidutinės reikšmės
teorema galioja funkcijoms apibrėžtoms bet kurioje euklidinėje erdvėje bet reikšmes
i˛gyjančioms realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje.
Ši funkcija yra afininės funkcijos siaurinys i˛ intervala˛ [0, 1]. Ji yra tolydi intervale [0, 1]
ir diferencijuojama atvirame intervale (0, 1) su išvestine
Dφ(c)(1) = y − x. (4.20)
Atveju, kai funkcija f reikšmes i˛gyja euklidinėje erdvėje Rq su q > 1, (4.18) forma˛
turinti vidutinės reikšmės teorema nėra teisinga, kaip rodo toks pavyzdys.
4.3 Vidutinės reikšmės teoremos 115
4.29 pavyzdys. Tegul f (x) := (cos x, sin x), x ∈ R. Šiomis reikšmėmis apibrėžta
funkcija f : R → R2 yra diferencijuojama ir Df (u)(x) = (−x sin u, x cos u) visiems
x ∈ R ir u ∈ R (4.1.12 pratimas). Tada
nes sin2 u + cos2 u = 1 kiekvienam u ∈ R (žr. (4.33) Analize I), t. y. sin u ir cos u nėra
lygios nuliui abi kartu su kiekvienu u ∈ R, ir todėl formulė
Toliau parodysime, kad tarp dvieju˛ vektoriu˛ x ir y egzistuoja toks trečiasis vektorius
z ∈ (x, y), kad
kf (y) − f (x)k2 ≤ kDf (z)(y − x)k2
kai funkcija f : Rp → Rq yra diferencijuojama. Prieš tai i˛rodysime pagalbin˛i fakta.˛
Remiantis 2.17 teorema, kompozicija g yra tolydi funkcija. Remiantis 4.1.7 pratimu, φ
yra diferencijuojama intervale (0, 1) su išvestine
Dφ(λ)(t) = (y − x)t
Remiantis vidutinės reikšmės teorema (4.18) funkcijai g, egzistuoja toks λ0 ∈ (0, 1),
kad
¡ ¢
v· f (y) − f (x) = g(1) − g(0) = g 0 (λ0 ).
Formulė (4.22) teisinga ir 4.29 pavyzdžio funkcijai. Šiuo konkrečiu atveju, skaičiu˛
z ∈ (0, 2π) galima rasti tiesiogiai. Iš tikro, su bet kuriuo vektoriumi v = (v1 , v2 ) ∈ R2 ,
lygybė
¡ ¢
0 = v· Df (z)(2π) = 2π(−v1 sin z + v2 cos z)
4.31 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira iškila aibė ir funkcija f : U → Rq yra
diferencijuojama. Jei x ∈ U ir y ∈ U , tai egzistuoja toks z ∈ (x, y), kad
ir
°¡ ¢ °
kf (y) − f (x) − Df (x)(y − x)k2 ≤ ° Df (z) − Df (x) (y − x)°2 . (4.25)
I˛rodymas. I˛rodysime tik (4.25) nelygyb˛e, o (4.24) nelygyb˛e siūloma i˛rodyti skaitytojui
(4.3.2 pratimas). Tegul x ∈ U , y ∈ U ir v := f (y)−f (x)−Df (x)(y−x) ∈ Rq . Galime
tarti, kad v 6= 0. Remiantis 4.30 lema, egzistuoja toks vektorius z = z(v) ∈ (x, y),
kuriam galioja (4.22) saryšis.
˛ Be to, naudojant Cauchy nelygyb˛e (1.12), gauname
¯ ³¡ ¢ ´¯
¯ ¯
kvk22 = ¯v· Df (z) − Df (x) (y − x) ¯
°¡ ¢ °
≤ kvk2 ° Df (z) − Df (x) (y − x)°2 .
kuria˛ vadinsime integraline vidutinės reikšmės teorema. Iš šio fakto išplaukia vidutinės
reikšmės teorema (4.18), nes egzistuoja toks s ∈ (0, 1), kuriam galioja lygybė
Z 1
f 0 (u + tx) dt = f 0 (u + sx) = f 0 (c),
0
kas i˛rodo (4.26). Šia˛ teorema˛ i˛rodysime funkcijoms su reikšmėmis euklidinėje erdvėje.
Tam tikslui reikia apibendrinti Riemanno integrala˛ tokioms funkcijoms.
Tegul realieji skaičiai a < b. Intervalo [a, b] tašku˛ aibė τ := {ti : i = 0, 1, . . . , n}
yra šio intervalo skaidinys jei
° ° ³X
q
£ ¤2 ´1/2
°S(g, τ̇ ) − u° = S(g j , τ̇ ) − uj . (4.31)
2
j=1
Tai rodo, kad kiekvienam j ∈ {1, . . . , q} funkcija gj yra R-integruojama intervale [a, b]
ir galioja (4.30).
Atvirkščiai, tarkime, kad funkcija gj yra R-integruojama intervale [a, b] ir uj :=
b
∫a gj kiekvienam j ∈ {1, . . . , q}. Duotam ² > 0 ir j ∈ {1, . . . , q} egzistuoja toks
δj > 0, kad ¯ ¯
¯S(gj , τ̇ ) − uj ¯ < ²/q
su bet kuriuo intervalo [a, b] žymėtuoju skaidiniu τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ. Tegul
δ := min{δ1 , . . . , δq } > 0 ir τ̇ yra toks intervalo [a, b] žymėtasis skaidinys, kurio
smulkumas |τ | < δ. Remiantis (4.31)
° ° ³X
q ´1/2
°S(g, τ̇ ) − u° < (²/q)2
=²
2
j=1
Tai rodo, kad funkcija g yra R-integruojama intervale [a, b] ir galioja (4.30). Teorema
i˛rodyta.
I˛rodysime tik viena˛ teigin˛i, tiesiogiai naudojama˛ i˛rodant integralin˛e vidutinės reikšmės
teorema.˛
4.34 teorema. Jei funkcija g : [a, b] → Rq yra tolydi, tai ji yra R-integruojama.
4.35 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira iškila aibė ir f : U → Rq yra funkcija
iš C 1 klasės. Jei u ∈ U ir u + x ∈ U , tai
Z 1
f (u + x) − f (u) = Df (u + tx)(x) dt. (4.32)
0
tiems y ∈ U , kuriems k(u + tx) − yk2 < δ. Tegul s ∈ [0, 1] ir |s − t| < δ/kxk2 .
Naudojant (2.23) nelygyb˛e tiesinei funkcijai L = Df (u + tx) − Df (u + sx), gauname
nes k(u + tx) − (u + sx)k2 = |t − s|kxk2 < δ. Taigi, funkcija g yra tolydi. Todėl
integralas dešinėje (4.32) lygybės pusėje egzistuoja 4.34 teoremos dėka.
(4.32) lygybei i˛rodyti pakanka parodyti, kad
° Z 1 °
° °
°f (u + x) − f (u) − g(t) dt° < ² (4.33)
0 2
su bet kuriuo laisvai pasirinktu ² > 0 (kodėl?). Tegul ² > 0. Kadangi funkcija g yra
R-integruojama intervale [0, 1], tai egzistuoja toks δ1 > 0, kad nelygybė
° Z 1 °
° °
°S(g; τ̇ ) − g(t) dt° < ²/2 (4.34)
0 2
galioja bet kuriam [0, 1] žymėtajam skaidiniui τ̇ , kurio smulkumas |τ | < δ1 . Kadangi g
yra tolygiai tolydi intervale [0, 1], tai egzistuoja toks δ2 > 0, kad nelygybė
° °
°g(s) − g(t)° < ²/2
2
Pastaroji nelygybė kartu su (4.34) nelygybe rodo, jog galioja (4.33), ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
čia naudojami atstumo tarp tiesiniu˛ funkciju˛ (4.17) išraiška kai p = 1 ir trigonometrinės
formulės (4.35), (4.36) ir (4.33) iš Analizė I. Remiantis sinuso funkcijos apibrėžimu
(4.75 apibrėžimas Analizė I), egzistuoja toks δ > 0, kad sin x < x visiems x ∈ (0, δ).
Kadangi sinusas yra nelyginė funkcija (žr. (4.32) Analizė I), tai
D1 f (u) = 0, . . . , Dd f (u) = 0.
I˛rodymas. Tegul y ∈ Rd . Kadangi u yra vidinis aibės X taškas, tai egzistuoja toks
δ > 0, kad ϕ(t) := u + ty ∈ X visiems t ∈ I := Oδ (0) = (−δ, δ). Šios reikšmės
apibrėžia funkcija˛ ϕ : I → X ir kompozicija˛ g := f ◦ϕ : I → R. Funkcija ϕ yra afin-
inės funkcijos siaurinys i˛ aib˛e I, o jos išvestinės reikšmė yra Dϕ(t)(1) = y kiekvienam
4.3 Vidutinės reikšmės teoremos 123
Pratimai
I˛rodyti, kad šios funkcijos maksimali reikšmė 4 i˛gyjama taške (1, 1) ir minimali
reikšmė −61 i˛gyjama taškuose (9, 0) ir (0, 9). Paaiškinti, kaip tai derinasi su 4.37
teorema, kurioje formuluojama būtina ekstremumo salyga.
˛
I˛rodyti, kad nulis yra funkcijos f kritinis taškas, bet nėra lokalaus ekstremumo
taškas. Nuoroda: nagrinėti reikšmes f (0, t) ir f (t, 2t2 ) kai t yra arti nulio.
124 4 Skyrius. Diferencijavimas
Df : U → L(Rp , Rq ) (4.35)
Funkcija˛ D2 f (u) vadinsime antrosios eilės išvestine. Sakysime, kad f yra du kartus
diferencijuojama, jei jos antrosios eilės išvestinė D2 f (u) egzistuoja kiekviename aibės
U taške u, ir apibrėžia funkcija˛
4.40 pavyzdys. Tarkime, kad funkcija f : Rp → R turi reikšmes f (x) = kxk22 = x·x
kiekvienam x ∈ Rp . Ši funkcija diferencijuojama su išvestine funkcija Df : Rp →
L(Rp , R) apibrėžta reikšmėmis Df (u) = 2σu ∈ L(Rp , R) visiems u ∈ Rp ; čia σu (x) =
u·x visiems x ∈ Rp (4.1.3 pratimas). Parodysime, kad f yra du kartus diferencijuo-
jama ir jos antrosios eilės išvestinė funkcija D2 f i˛gyja reikšmes D2 f (u) = 2T ∈
L(Rp , L(Rp , R)) visiems u ∈ Rp ; čia T (x) = σx ∈ L(Rp , R) visiems x ∈ Rp . Iš
tikro, visiems {x, y} ⊂ Rp
ir kiekvienam λ, T (λx) = σλx = λσx = λT (x). Tai rodo, kad 2T ∈ L(Rp , L(Rp , R)).
Be to, su bet kuriais u = (u1 , . . . , up ) ∈ Rp ir x = (x1 , . . . , xp ) ∈ Rp
kiekvienam x ∈ Rp ir
¡ ¢ ¡ ¢
D2 f (u)(x)(y) := D2 f (u) (x)(y) = D2 f (u)(x) (y) ∈ Rq
kiekvienam y ∈ Rp .
Aukštesnės eilės išvestinės apibrėžiamos panašiai. Jei aibė U ⊂ Rp atvira ir funkcija
f : U → Rq du kartus diferencijuojama su antros eilės išvestine funkcija
tai f yra tris kartus diferencijuojama taške u ∈ U , jei egzistuoja tokia tiesinė funkcija
D3 f iš Rp i˛ L(Rp , L(Rp , Rq )), kad
° °
k∆D2 f (x)k = °D2 f (u + x) − D2 f (u) − (D3 f (u))(x)° = o(kxk2 ) kai x → 0.
Jei funkcija f tris kartus diferencijuojama kiekviename U aibės taške, tai gauname
trečios eilės išvestin˛e funkcija˛
Matome, kad, didėjant išvestinės eilei, išvestinė funkcija priklauso vis labiau komplikuo-
tai aibei. Tačiau tokiu˛ nepatogumu˛ galima išvengti išvestinės funkcija˛ keičiant politie-
sine funkcija, i˛gyjančia tas pačias reikšmes.
Iki šiol dažnai naudotas bitiesinės funkcijos pavyzdys yra skaliarinė daugyba (1.10).
Kitas bitiesinės funkcijos qA : Rp × Rp → R pavyzdys apibrėžiamas reikšmėmis
p X
X p
qA (x, y) := xt Ay = xi aij yj ; (4.37)
i=1 j=1
4.42 teorema. Tarp aibiu˛ L(Rp , L(Rp , Rq )) ir L(2 Rp , Rq ) egzistuoja tiesinis izomorfiz-
mas ϕ, funkcijai T ∈ L(Rp , L(Rp , Rq )) priskiriantis funkcija˛ S := ϕ(T ) ∈ L(2 Rp , Rq )
su reikšmėmis (4.38).
S1 = ψ(ϕ(S1 )) = ψ(ϕ(S2 )) = S2 ,
t. y. ϕ yra siurjekcija. Liko parodyti, kad ϕ yra ir tiesinė funkcija. Tegul {T1 , T2 } ⊂
X, {λ, µ} ⊂ R ir {x, y} ⊂ Rp . Kadangi X yra tiesinė erdvė (4.4.2 pratimas), tai
128 4 Skyrius. Diferencijavimas
λT1 + µT2 ∈ X ir
φ(λT1 + µT2 )(x, y) = (λT1 + µT2 )(x)(y)
¡ ¢
= (λT1 + µT2 )(x) (y)
¡ ¢
= λT1 (x) + µT2 (x) (y)
¡ ¢ ¡ ¢
= λ T1 (x) (y) + µ T2 (x) (y)
= λϕ(T1 )(x, y) + µϕ(T2 )(x, y)
¡ ¢
= λϕ(T1 ) + µϕ(T2 ) (x, y).
Teorema i˛rodyta.
³X
p ´1/2 ³X
p ´1/2
≤ kT1 (ei )k2 + kT2 (ei )k2 = kS1 k + kS2 k,
i=1 i=1
čia paskutinė nelygybė yra (1.20). I˛rodėme funkcijos k · k apibrėžtos aibėje L(2 Rp , Rq )
subadityvumo savyb˛e.
(4.41) nelygybiu˛ i˛rodymui tarkime, kad S ∈ L(2 Rp , Rq ) ir (x, y) ∈ Rp × Rp . Nau-
dodamiesi (4.38) ir (2.23), gauname
baigtas.
130 4 Skyrius. Diferencijavimas
Antrosios eilės kryptinė išvestinė Kaip ir pirmos eilės išvestiniu˛ atveju, antros eilės
išvestinė gali būti išreiškiama ir randama naudojant kryptines išvestines.
Dx f (u + ty) − Dx f (u)
Dy (Dx f )(u) := lim ,
t→0 t
tai ši riba vadinama funkcijos f antrosios eilės kryptine išvestine taške u kryptimi (x, y).
(4.4 pavyzdys ir 4.20 teorema). Rasime funkcijos f antrosios eilės kryptin˛e išvestin˛e
taške u kryptimi (x, y). Tegul {x, y} ⊂ Rd ir t ∈ R \ {0}. Tada
(u + ty)·x u·x
Dx f (u + ty) − Dx f (u) = −
ku + tyk2 kuk2
4.4 Antrosios eilės išvestinė ir Hesse’s matrica 131
y·x ³ 1 1 ´
=t + (u·x) − . (4.43)
ku + tyk2 ku + tyk2 kuk2
Pertvarkysime paskutin˛ij˛i nar˛i taip:
1 1 kuk22 − ku + tyk22
− =
ku + tyk2 kuk2 kuk2 ku + tyk2 (kuk2 + ku + tyk2 )
−2t(u·y) − t2 (y·y)
= .
kuk2 ku + tyk2 (kuk2 + ku + tyk2 )
I˛stat˛e gauta˛ išraiška˛ i˛ (4.43), gauname
Dx f (u + ty) − Dx f (u) y·x 2(u·x)(u·y) − tkyk22 (u·x)
= −
t ku + tyk2 kuk2 ku + tyk2 (kuk2 + ku + tyk2 )
y·x (u·x)(u·y)
kai t → 0, tai → − = Dy (Dx f )(u),
kuk2 kuk32
ka˛ ir reikėjo atlikti.
Remiantis 4.20 teorema, jei funkcija Dx f : U → Rq yra diferencijuojama taške u,
tai kiekvienam y ∈ Rp egzistuoja funkcijos f antrosios eilės kryptinė išvestinė taške u
kryptimi (x, y) ir
Dy (Dx f )(u) = D(Dx f )(u)(y). (4.44)
Kita teorema yra analogiška 4.20 teoremai antrosios išvestinės atveju.
4.48 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė ir f : U → Rq du kartus diferenci-
juojama. Bet kuriems u ∈ U ir {x, y} ⊂ Rp , egzistuoja antrosios eilės kryptinė išvestinė
taške kryptimi (x, y) ir
Dy (Dx f )(u) = d2 f (u)(y, x).
I˛rodymas. Tegul u ∈ U ir {x, y} ⊂ Rp . Funkcija L : L(Rp , Rq ) → Rq su reikšmėmis
L(S) := S(x) yra tiesinė (kodėl?). Kai S = Df (v), turime
Dx f (v) = Df (v)(x) = L(Df (v)) = (L◦Df )(v)
kiekvienam v ∈ U . Todėl Dx f = L◦Df . Remiantis kompozicijos taisykle (4.11 teore-
ma) ir tuo, kad DL(S) = L kiekvienam S ∈ L(Rp , Rq ) (4.1.6 pratimas), kompozicija
L◦Df yra diferencijuojama ir galioja lygybės
D(Dx f )(u) = D(L◦Df )(u) = L◦D2 f (u) ∈ L(Rp , Rq ).
Naudodamiesi šios funkcijos reikšme taške y ir (4.44) lygybe, gauname
¡ ¢
Dy (Dx f )(u) = D(Dx f )(u)(y) = L D2 f (u)(y)
= D2 f (u)(y)(x) ∈ Rq ,
o tai dėka (4.39) i˛rodo teoremos teigin˛i.
132 4 Skyrius. Diferencijavimas
Kai funkcijos kryptinės išvestinės kryptis yra standartinės bazės vektorius, kalbama
apie antrosios eilės dalines išvestines, t. y.
Di Dj f (x) := Dei (Dej f )(x), i, j ∈ {1, . . . , p}.
Antrosios eilės kryptiniu˛ išvestiniu˛ egzistavima˛ i˛rodėme tais atvejais, kai egzistuoja
funkcijos antroji išvestinė. Tačiau jos gali egzistuoti ir tada, kai antrosios eilės išvestinė
neegzistuoja. Be to, antrosios eilės dalinės išvestinės Di Dj f (a) ir Dj Di f (a), vadi-
namos mišriomis, gali būti skirtingos, kaip rodo kitas pavyzdys.
4.49 pavyzdys. Tegul f : R2 → R yra funkcija su reikšmėmis
( 3
x1 x2 −x1 x32
x21 +x22
, jei (x1 , x2 ) 6= (0, 0),
f (x) = (4.45)
0, jei (x1 , x2 ) = (0, 0),
visiems x = (x1 , x2 ) ∈ R2 . Parodysime, kad pirmos eilės dalinės išvestinės egzistuoja
ir yra tolydžios visur. Tuo tarpu antrosios eilės mišrios išvestinės D1 D2 f ir D2 D1 f
egzistuoja visur, bet yra skirtingos taške 0.
Iš tikro, jei x = (x1 , x2 ) 6= 0, tai f yra santykio funkcija, kurios vardiklio funkcija
nelygi nuliui, o jos išvestinė gaunama naudojant 5.5 (d) teoremos (Analizė I) formul˛e
(3x21 x2 − x32 )(x21 + x22 ) − 2x1 (x31 x2 − x1 x32 )
D1 f (x) = ,
(x21 + x22 )2
(x31 − 3x1 x22 )(x21 + x22 ) − 2x2 (x31 x2 − x1 x32 )
D2 f (x) = .
(x21 + x22 )2
Šias funkcijas diferencijuojant dar karta˛ atžvilgiu x1 ir x2 gaunamos antros eilės dalinės
išvestinės, kas i˛rodo ju˛ egzistavima˛ visur išskyrus gal būt nulyje. Norint suskaičiuoti
D1 f (0) pakanka pastebėti, kad f (x1 , 0) = 0 visiems x1 ∈ R. Dėl to
f (t, 0) − f (0, 0)
D1 f (0) = lim = 0.
t→0 t
Analogiškai gauname D2 f (0) = 0. Kadangi
lim D1 f (x) = lim D2 f (x) = 0,
x→0 x→0
tai pirmos eilės dalinės išvestinės egzistuoja ir yra tolydžios visur. Norint suskaičiuoti
mišrias išvestines nulyje pastebėsime, kad D2 f (x1 , 0) = x1 visiems x1 ∈ R. Dėl to
D2 f (t, 0) − D2 f (0, 0)
D1 D2 f (0) = De1 (D2 f )(0) = lim = 1.
t→0 t
Kita vertus, kadangi D1 f (0, x2 ) = −x2 visiems x2 ∈ R, tai
D1 f (0, t) − D2 f (0, 0)
D2 D1 f (0) = De2 (D1 f )(0) = lim = −1.
t→0 t
Tai rodo, kad mišrios išvestinės yra skirtingos nulyje ir tuo baigiamas pavyzdžio na-
grinėjimas.
4.4 Antrosios eilės išvestinė ir Hesse’s matrica 133
Toliau parodoma, kad mišrios antrosios eilės dalinės išvestinės sutampa, jei jos yra
tolydžios.
4.50 teorema. Tarkime, kad U ⊂ Rp yra atvira aibė, u ∈ U , o funkcija f : U → Rq yra
tokia, kad jos mišrios dalinės išvestinės Di Dj f ir Dj Di f egzistuoja u aplinkoje ir yra
tolydžios taške u (1 ≤ i < j ≤ p). Tada
Dj Di f (u) = Di Dj f (u). (4.46)
I˛rodymas. Apibrėž˛e nauja˛ funkcija˛ (xi , xj ) 7→ f (x1 , . . . , xi , . . . , xj , . . . , xp ), galime
tarti, kad i = 1, j = 2 ir p = 2. Be to, remiantis 4.14(b) teiginiu, galime tarti, kad
q = 1. Parodysime, kad abi (4.46) lygybės pusės yra lygios tai pačiai ribai
f (x) − f (u1 , x2 ) − f (x1 , u2 ) + f (u)
lim r(x), kur r(x) := .
x→u (x1 − u1 )(x2 − u2 )
Tegul U yra tokia u aplinka, kurioje egzistuoja pirmosios eilės ir mišriosios antro-
sios eilės f išvestinės, ir tegul x ∈ U . Tada u1 aplinkoje apibrėžkime funkcija˛ g su
reikšmėmis
g(x1 ) − g(u1 )
g(t) := f (t, x2 ) − f (t, u2 ). Tada r(x) = . (4.47)
(x1 − u1 )(x2 − u2 )
Kadangi g yra diferencijuojama, tai remiantis vidutinės reikšmės teorema (4.18), egzis-
tuoja toks ξ1 = ξ1 (x) ∈ R tarp u1 ir x1 , kad
g 0 (ξ1 ) D1 f (ξ1 , x2 ) − D1 f (ξ1 , u2 )
r(x) = = .
x2 − u2 x2 − u2
Be to, taško u2 aplinkoje apibrėž˛e diferencijuojama˛ funkcija˛ h su reikšmėmis h(t) :=
D1 f (ξ1 , t), panašiai gauname tok˛i taška˛ ξ2 = ξ2 (x) tarp u2 ir x2 , kad
h(x2 ) − h(u2 )
r(x) = = h0 (ξ2 ) = D2 D1 f (ξ1 , ξ2 ).
x2 − u2
Dėl taško ξ = ξ(x) = (ξ1 , ξ2 ) ∈ R2 parinkimo galioja nelygybė kξ − uk2 ≤ kx − uk2
visiems x ∈ R2 . Remiantis mišriosios antrosios išvestinės D2 D1 f tolydumu taške u
gauname
lim r(x) = lim D2 D1 f (ξ) = D2 D1 f (u). (4.48)
x→u ξ→u
Toliau galima pakartoti tuos pačius samprotavimus sukeitus vietomis argumentus x1 ir
x2 , t. y. vietoje (4.47) reikšmėmis apibrėžtos funkcijos g naudojant funkcija˛ g̃, kai
g̃(x2 ) − g̃(u2 )
g̃(t) := f (x1 , t) − f (u1 , t) ir r(x) = .
(x1 − u1 )(x2 − u2 )
Tokiu būdu gauname
lim r(x) = D1 D2 f (u).
x→u
Dėl (4.48) ir ribos vienatinumo galioja teoremos teiginys (4.46).
134 4 Skyrius. Diferencijavimas
u + tx = t(u + x) + (1 − t)u ∈ U
Z 1
= (1 − t)d2 f (u + tx)(x, x) dt.
0
Naudodamiesi integralo i˛verčiu (B.3) ir bitiesinės funkcijos reikšmės i˛verčiu (4.41), gau-
name nelygyb˛e
° °
kγ(u, x)k2 ≤ sup °d2 f (u + tx) − d2 f (u)° kxk22 .
0≤t≤1
Kadangi f yra iš C 2 klasės, tai kγ(u, x)k2 = o(kxk22 ) kai x → 0; tai ir reikėjo i˛rodyti.
bet kuriems x ∈ Rp ir y ∈ Rp .
I˛rodymas. Funkcijos F tiesiškumo savyb˛e i˛rodoma naudojantis matricu˛ erdvės tiesišku-
mu (A.9 pavyzdys). Tegul {S1 , S2 } ⊂ L(2 Rp , R). Kadangi L(2 Rp , R) yra tiesinė erdvė,
S1 + S2 ∈ L(2 Rp , R) ir
Kadangi x ir y laisvai pasirinkti, tai S1 = S2 , kas i˛rodo, kad F yra injekcija ir tokiu
būdu bijekcija. Pirmaj ˛ a˛ (4.50) saryšio
˛ lygyb˛e jau i˛rodėme. Antroji (4.50) saryšio
˛ lygybė
galioja dėl skaliarinės daugybos simetriškumo ir jos (1.9) išraiškos. Teoremos i˛rodymas
baigtas.
1
f (u + x) = f (u) + (∇f (u))·x + (Hf (u)x)·x + γ(u, x), (4.51)
2
I˛rodymas. I˛rodant teigin˛i (a), tarkime, kad Hesses matrica Hf (x∗ ) yra teigiamai api-
brėžta. Pagal Tayloro formul˛e (4.51), bet kuriam x ∈ Rp \ {0}, jei tik x∗ + x ∈ U , tai
µ ¶
∗ ∗ 1¡ x ¢ x γ(x∗ , x)
f (x + x) − f (x ) = kxk22 Hf (x∗ ) · + , (4.52)
2 kxk2 kxk2 kxk22
kur |γ(x∗ , x)| = o(kxk22 ) kai x → 0. Pakanka parodyti, kad dešinioji lygybės pusės yra
teigiama visiems x esantiems pakankamai arti x∗ . Kadangi bitiesinė funkcija yra tolydi
(4.45 išvada) ir x/kxk2 priklauso sferai S p−1 , kuri yra kompaktiška aibė, tai funkcija
Teiginio (b) i˛rodymas yra simetriškas ir todėl praleidžiamas. I˛rodydami teigin˛i (c)
imkime tokius vektorius x1 ir x2 iš Rp , kad (Hf (x∗ )x1 )·x1 > 0 ir (Hf (x∗ )x2 )·x2 ) < 0.
Dar karta˛ pagal Tayloro formul˛e (4.51) kiekvienam t > 0 galioja toks saryšis:
˛
µ ¶
∗ ∗ 2 1
¡ ∗
¢ ∗
2 γ(x , txk )
f (x + txk ) − f (x ) = t Hf (x )xk ·xk + kxk k2 .
2 ktxk k22
Kadangi |γ(x∗ , txk )|/ktxk k22 → 0, kai t → 0, tai pakankamai mažam t > 0 dešinė šio
saryšio
˛ pusė yra teigiama, kai k = 1, ir neigiama, kai k = 2. Taigi x∗ nėra f lokaliojo
ekstremumo taškas.
Šios matricos pagrindiniai minorai yra lygūs −2 ir 3. Remiantis A.7 teorema, Hf (x∗ )
yra neigiamai apibrėžta ir todėl taške x∗ funkcija f turi lokaluj˛
˛ i maksimuma˛ remiantis
4.57 teorema.
Pratimai
1. I˛rodyti, kad funkcija qA : Rp × Rp → R su reikšmėmis (4.37) yra bitiesinė.
2. I˛rodyti, kad aibės L(Rp , L(Rp , Rq )) ir L(2 Rp , Rq ) yra tiesinė erdvės.
3. Tegul f ∈ L(Rp , Rq ). I˛rodyti, kad D2 f (u) = 0 kiekvienam u ∈ Rp .
4. Tegul U := Rd \ {0} ir f : U → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) := kxk2
kiekvienam x ∈ U . I˛rodyti, kad f yra du kartus diferencijuojama ir jos antrosios
eilės diferencialas taške u ∈ U i˛gyja reikšmes
x·y (u·x)(u·y)
d2 f (u)(x, y) = −
kuk2 kuk32
visiems x ∈ Rd ir y ∈ Rd .
140 4 Skyrius. Diferencijavimas
{(x, y) ∈ R2 : y = c + λx}
Nuoroda: naudotis 4.57 teorema, Cauchy nelygybe (1.12), 1.1.6 pratimu ir 2.54
teorema.
5 Skyrius
Integravimas
Tarkime, kad funkcija f : [a, b] → R. Šios funkcijos Riemanno integralas ∫ab f yra sumu˛
n
X
S(f ; τ̇ ) = f (si )[ti − ti−1 ]
i=1
riba, jei ji egzistuoja, neaprėžtai smulkinant intervalo [a, b] skaidin˛i a = t0 < t1 <
· · · < tn = b; čia si ∈ [ti−1 , ti ] ir τ̇ = {(si ; [ti−1 , ti ]) : i = 1, . . . , n} yra intervalo [a, b]
žymėtasis skaidinys (4.32 apibrėžimas). Geometriškai interpretuojant š˛i apibrėžima˛ gal-
ima būtu˛ sakyti, kad Riemanno integralas yra „plotas" srities, ribojamos koordinačiu˛
ašimis ir funkcijos grafiku. Jei funkcija paprasta, pavyzdžiui pastovi, tai tokia sritis yra
stačiakampis ir jos plotas sutampa su integralu. Jei funkcija tolydi, tai jos grafiko ri-
bojama˛ srit˛i galima apytikriai išreikšti ja˛ beveik dengiančiu˛ stačiakampiu˛ junginiu, o to
denginio plotas ir yra suma S(f ; τ̇ ).
Taigi, Riemanno integralas gaunamas, pirma, skaidant funkcijos apibrėžimo srit˛i
[a, b] i˛ intervalus [ti−1 , ti ], ir, antra, kiekviename tokiame intervale pasirenkant bet kuria˛
funkcijos reikšm˛e f (si ). Galimas ir kitas būdas apskaičiuoti funkcijos grafiko ribo-
jamos srities plota; ˛ pradedant ne nuo funkcijos apibrėžimo srities skaidymo, bet nuo jos
reikšmiu˛ aibės skaidymo. Būtent, tariant, kad f ≥ 0, su kiekvienu n ∈ N∗ , funkcijos f
reikšmiu˛ aib˛e [0, ∞) skaidome intervalais [(i − 1)/2n , i/2n ) ir sudarome suma˛
n
n2
X i−1 ³n i−1 i o´
T (f ; n) := dydis x ∈ [a, b] : ≤ f (x) < .
2n 2n 2n
i=1
Jei, n neaprėžtai augant, sumos T (f ; n) turi riba,˛ tai ta riba vadinama funkcijos f
Lebesgue1 integralu (formalus apibrėžimas yra 5.43 apibrėžimas toliau šiame skyriuje).
Šiame integralo apibūdinime panaudota neapibrėžta realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibės „dydžio" sa-
˛
voka. Kitame skyrelyje nagrinėjami šios savokos
˛ apibrėžimo sunkumai ir ju˛ sprendimas
naudojant tai, kas vadinama Lebesgue matu.
1
Anri Lebesgue – Lebegas prancūzu˛ matematikas
142 5 Skyrius. Integravimas
(ii) jei aibė A yra mati, tai jos papildinys Rd \ A taip pat yra mati aibė;
(iii) jei A1 , . . . , An yra mačiu˛ aibiu˛ baigtinis rinkinys, tai ju˛ sankirta ∩ni=1 Ai ir sajunga
˛
∪ni=1 Ai taip pat yra mačios aibės;
(iv) jei A1 , A2 , . . . yra mačiu˛ aibiu˛ skaitus rinkinys, tai ju˛ sankirta ∩∞
i=1 Ai ir sajunga
˛
∞
∪i=1 Ai taip pat yra mačios aibės.
5.1 Lebesgue matas 143
(vii) jei mačios aibės A ir B yra tokios, kad A ⊂ B, tai λ(A) ≤ λ(B);
(ix) jei baigtin˛i rinkin˛i A1 , . . . , An sudaro poromis nesikertančios mačios aibės, tai
³[
n ´ Xn
λ Ai = λ(Ai );
i=1 i=1
(xi) jei skaitu˛ rinkin˛i A1 , A2 , . . . sudaro poromis nesikertančios mačios aibės, tai
³[
∞ ´ X∞
λ Ai = λ(Ai );
i=1 i=1
d
Y
¡ ¢
`d (V ) := `d ([a, b]) := (bi − ai ) ≥ 0.
i=1
Tegul A yra bet kuri euklidinės erdvės Rd aibė. Sakysime, kad ne daugiau kaip suskaiči-
˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys {Vj }j∈J := {Vj : j ∈ J} dengia A, jei
uojamas atviruj
[
A⊂ Vj .
j∈J
S
Kadangi Rd = n∈N ([−n1I, n1I]), čia vektorius 1I = (1, . . . , 1) ∈ Rd , tai bet kuria˛
aib˛e dengia nors vienas atviruj ˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys. Tarkime, kad aib˛e A ⊂ Rd
dengia atviruj˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys {Vj }j∈J . Jei aibė A mati, λd yra Lebesgue matas
ir λd (Vj ) = `d (Vj ) kiekvienam j, tai
³[ ´ X X
λd (A) ≤ λd Vj ≤ λd (Vj ) = `d (Vj ).
j∈J j∈J j∈J
Jei aibė J yra baigtinė, arba jei aibė J begalinė ir, dešinėje pusėje esanti eilutė, konver-
guoja, tai aibė
nX o
Λ(A) := `d (Vj ) : {Vj }j∈J dengia A ir J ne daugiau kaip suskaičiuojama
j∈J
yra netuščia ir yra intervalo [0, +∞) poaibis. Tokiu atveju λd (A) ≤ inf Λ(A). Jei
kiekvienas aib˛e A dengiantis atviruj
P ˛ u˛ stačiakampu˛ rinkinys {Vj }j∈J yra toks, kad eilutė
` (V
j∈J d j ) diverguoja, tai apibrėšime aib˛e Λ(A) := ∅. Ši aplinkybė pateisina tok˛i
apibrėžima:
˛
Kai iš konteksto aišku kokios euklidinės erdvės Rd poaibis yra aibė A, tai indeksas d
prie λ∗d (A) nerašomas.
5.1 Lebesgue matas 145
5.2 pavyzdys. Tegul x ∈ R ir A := {x} yra vieno elemento aibė. Parodysime, kad
λ∗1 (A) = 0. Aib˛e A dengia atvirasis intervalas V = (u, v) kai u < x < v. Todėl
neneigiamu˛ skaičiu˛ aibė Λ(A) netuščia ir jai priklauso skaičius `1 (V ) = v − u. Su
kiekvienu ² > 0, kai V = (x − ²/2, x + ²/2), tai `1 (V ) = ². Todėl λ∗1 (A) = inf Λ(A) =
0.
Toliau kalbant apie matus patogu naudoti aibės funkcijos savok ˛ a.˛ Tegul X yra aibiu˛
rinkinys. Objektas, tarkime µ, kuris kiekvienai aibei A ∈ X priskiria vienintel˛i skaičiu˛
arba simbol˛i +∞ (ne abu kartu), žymima˛ µ(A), vadinamas aibės funkcija. Aibės funkci-
ja skiriasi nuo funkcijos tik tuo, kad tarp aibės funkcijos reikšmiu˛ gali būti simbolis +∞.
Aišku, kad Lebesgue išorinis matas λ∗d yra aibės funkcija, kurios apibrėžimo sritis X
yra visi euklidinės erdvės Rd poaibiai. Parodysime, kad Lebesgue išoriniam matui galio-
ja visos aukščiau išvardintos savybės, išskyrus baigtinio ir skaitaus adityvumo savybes.
(viii) jei euklidinės erdvės Rd aibės A1 , . . . , An turi baigtin˛i Lebesgue išorin˛i mata,˛ tai
³[
n ´ Xn
λ∗d Ai ≤ λ∗d (Ai )
i=1 i=1
(baigtinis subadityvumas);
(x) jei euklidinės erdvės Rd aibės {Ai : i ∈ N∗ } turi baigtin˛i Lebesgue išorin˛i mata,˛
tai
³ [ ´ X ∞
∗
λd Ai ≤ λ∗d (Ai )
i∈N∗ i=1
(skaitus subadityvumas);
I˛rodymas. I˛rodysime, tik (vii), (x), (xii) ir (xiii) teiginius, palikdami skaitytojui i˛rodyti
likusius teiginius (5.1.1 pratimas).
(vii): Tegul A ⊂ C ⊂ Rd . Galime tarti, kad λ∗d (C) yra skaičius, t. y. kad aibė
Λ(C) yra netuščia, nes priešingu atveju λ∗d (C) = +∞ ir nėra ko i˛rodinėti. Kadangi
146 5 Skyrius. Integravimas
A ⊂ C, kiekvienas atviruj˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys {Bj }j∈J , kuris yra aibės C denginys,
yra aibės A denginys ir X
λ∗d (A) ≤ `d (Bj ).
j∈J
Tai rodo, kad λ∗d (A) yra netuščios aibės Λ(C) apatinis rėžis ir todėl λ∗d (A) ≤ inf Λ(C) =
λ∗d (C). P
(x): Tegul A1 , A2 , . . . yra Rd poaibiu˛ skaitus rinkinys, eilutė ∞ ∗
i=1 λd (Ai ) konver-
guoja ir ² > 0. Pakanka i˛rodyti, kad
³ [ ´ ∞
X
λ∗d Ai ≤ ² + λ∗d (Ai ) (5.1)
i∈N∗ i=1
Tai i˛rodo nelygyb˛e λ∗d (x + A) ≤ λ∗d (A). Jei {([aj , bj ])}j∈J yra aibės x + A denginys
atviraisiais stačiakampiais, tai {([aj − x, bj − x])}j∈J yra aibės A denginys atviraisiais
stačiakampiais ir
X X
`d (([aj , bj ])) = `d (([aj − x, bj − x])) ≥ λ∗d (A).
j∈J j∈J
Kai ² → 0, tai dešinėje esantis skaičius konverguoja i˛ (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ). Tai rodo,
kad
λ∗d ([[u, v]]) ≤ (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ).
Priešingai nelygybei pakanka parodyti, kad
X
`d (Bj ) ≥ (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ) (5.2)
j∈J
su bet kuriuo [[u, v]] denginiu atvirais stačiakampiais {Bj }j∈J . Kadangi uždarasis stači-
akampis yra uždara ir aprėžta aibė, tai [[u, v]] yra kompaktiška aibė (1.65 teorema), t.
y. iš kiekvieno jos denginio atviromis aibėmis galima išrinkti baigtin˛i podengin˛i. Todėl
i˛rodant (5.2) pakanka nagrinėti tik baigtinius rinkinius {Bj }j∈J (kodėl?).
(5.2) nelygyb˛e i˛rodysime indukcijos būdu pagal euklidinės erdvės dimensija˛ d. Tarkime,
kad d = 1. Tada Bj = (aj , bj ) visiems j ∈ J ir [[u, v]] = [u, v], o (5.2) tampa nelygybe
X
(bj − aj ) ≥ v − u. (5.3)
j∈J
Naudojant Riemanno integralo savybes (6.1.8 pratimas ir 6.10 teorema Analizė I) ir in-
dikatorinės funkcijos Riemanno integralo reikšmes (5.1.2 pratimas), gaunamos nelygy-
bės Z c Z cX XZ c X
v−u= 1[u,v] ≤ fj = fj = (bj − aj ),
−c −c j∈J j∈J −c j∈J
Norėdami parodyti, kad šis integralas daugiau arba lygus už (v1 − u1 ) · · · (vd − ud ) (žr.
(5.2), tegul x = (x1 , . . . , xd−1 , xd ) ∈ [u1 , v1 ] × · · · × [ud−1 , vd−1 ] × [ud , vd ]. Egzistuoja
toks j ∈ J, kad x ∈ Bj = Aj × (adj , bdj ). Šiam j turime (x1 , . . . , xd−1 ) ∈ Aj ir
xd ∈ (adj , bdj ), o tai i˛rodo, kad
[© ª
[u1 , v1 ] × · · · × [ud−1 , vd−1 ] ⊂ Aj : j ∈ J, xd ∈ (adj , bdj ) .
Prisimindami (5.5) gauname (5.2). Remiantis indukcijos principu (5.2) galioja kiekvien-
am d ∈ N∗ , ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
Dešiniosios pusės riba kai ² → 0 yra lygi kairiajai pusei, kas i˛rodo (5.6).
Remiantis Archimedo savybe (2.103 išvada, Analizė I), λ∗1 (R) nėra skaičius, t. y. λ∗1 (R) =
+∞.
5.6 pavyzdys. Suskaičiuosime racionaliuj˛ u˛ skaičiu˛ aibės Q Lebesgue išorin˛i mata˛ λ∗1 .
Kadangi Q yra suskaičiuojama aibė, tai Q = {qj : j ∈ N}. Remiantis išorinio mato
skaitaus subadityvumo savybe ir 5.5 pavyzdžiu, turime
∞
X ∞
X
0 ≤ λ∗1 (Q) ≤ λ∗1 ({qj }) = 0 = 0.
j=0 j=0
5.8 pavyzdys. Vienetinio intervalo [0, 1] Lebesgue išorinis matas λ∗1 ([0, 1]) = 1 remi-
antis 5.3 teoremos (xiii) teiginiu. Tačiau tas pats intervalas, būdamas R2 erdvės poaibiu
turi Lebesgue išorin˛i mata˛ λ∗2 (A) = 0 remiantis tuo pačiu teiginiu.
150 5 Skyrius. Integravimas
Toliau parodoma, kad (xi) Lebesgue mato savybė negalioja Lebesgue išoriniam ma-
tui λ∗d .
5.9 teorema. Egzistuoja realiuj˛ u˛ skaičiu˛ aibiu˛ skaitus rinkinys {Ej : j ∈ N}, kur˛i su-
daro poromis nesikertančios aibės ir
³[ ´ ∞
X
λ∗d Ej 6= λ∗d (Ej ).
j∈N j=0
I˛rodymas. Kaip ir anksčiau, tegul Q yra racionaliuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibė ir R yra realiuj
˛ u˛ skaičiu˛
aibė. Su bet kuriuo x ∈ R, realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aib˛e
x + Q = {x + q : q ∈ Q}
√
vadinsime sluoksniu. Pavyzdžiui, 2 + Q yra sluoksnis. Sluoksniu yra ir pati racional-
˛ u˛ skaičiu˛ aibė, nes Q = 0 + Q ir 0 ∈ R. Tas pats sluoksnis gali turėti išraiškas x + Q
iuj
su skirtingais x; pavyzdžiui, 1 + Q ir 0 + Q yra tas pats sluoksnis (kodėl?). Bet kurie
du sluoksniai arba nesikerta arba sutampa. Iš tikro, jei z yra sluoksniu˛ x + Q ir y + Q
bendras elementas, tai x − y yra racionalusis skaičius (kodėl?), ir todėl sluoksniai x + Q
ir y + Q sutampa (kodėl?).
Kiekvienas sluoksnis turi netuščia˛ sankirta˛ su intervalu [0, 1]. Iš tikro, jei A yra
sluoksnis, tai A = x + Q su kuriuo nors x ∈ R. Tegul q ∈ [−x, 1 − x] yra racionalusis
skaičius (2.105 teorema Analizė I). Šiam q galioja saryšis
˛ q + x ∈ [0, 1], o tai rodo, kad
x + q priklauso sankirtai A ∩ Q.
Tegul R/Q yra visu˛ sluoksniu˛ aibė ir X yra aibė sankirtu˛ A ∩ [0, 1] su kiekvienu
sluoksniu A, t. y. X = {A ∩ [0, 1] : A ∈ R/Q}. Šios aibės X elementais yra netuščios
aibės. Remiantis rinkimo aksioma (2.31 aksioma Analizė I), galima išrinkti po viena˛
elementa˛ xA iš kiekvienos sankirtos A ∩ [0, 1]. Tegul E yra aibė visu˛ šiu˛ elementu˛ xA ,
t. y. E = {xA : A ∈ R/Q}.
Aibė [−1, 1] ∩ Q yra suskaičiuojamai begalinė (4.25 apibrėžimas ir 4.2.4 pratimas
Analizė I), t. y. [−1, 1] ∩ Q = {qj : j ∈ N}. Tegul Ej := qj + E kiekvienam j ∈ N ir
[ [© ª
Y := Ej = q + E : q ∈ [−1, 1] ∩ Q .
j∈N
Parodysime, kad
[0, 1] ⊂ Y ⊂ [−1, 2]. (5.7)
Jei q ∈ [−1, 1] ir x ∈ E ⊂ [0, 1], tai q + x ∈ [−1, 2], t. y. Y ⊂ [−1, 2]. Tegul y ∈ [0, 1].
Egzistuoja toks sluoksnis A, kad y ∈ A (pavyzdžiui, y ∈ y + Q ∈ R/Q). Kadangi E
aibės elementas xA ∈ A, tai y − xA yra racionalusis skaičius (kodėl?); pažymėkime j˛i
q. Kadangi y ∈ [0, 1] ir xA ∈ [0, 1], tai q ∈ [−1, 1]. gavome, kad y = q + xA ∈ Y su
laisvai pasirinktu y ∈ [0, 1], t. y. galioja (5.7).
5.1 Lebesgue matas 151
Dešinė pusė yra arba begalybė jei λ∗d (E) > 0, arba nulis jei λ∗d (E) = 0. Abiem atvejais
tai nėra skaičius tarp 1 ir 3, kas i˛rodo teorema.˛
Mačios aibės Pastarosios teoremos rodo, kad Lebesgue išorinis matas neturi baigtinio
adityvumo savybės euklidinės erdvės visu˛ poaibiu˛ klasėje. Kita vertus, šiu˛ teoremu˛
i˛rodymas rodo, kad aibės, kurioms negalioja adityvumo savybė, atrodo gana dirbtinai
ir gaunamos naudojant aibiu˛ teorijos rinkimo aksioma.˛ Galima tikėtis kokiu nors būdu
apibūdinti ir eliminuoti tokias aibes, ka˛ ir padarė C. Carathéodory2 naudodamas tok˛i
išradinga˛ būda:
˛
5.11 apibrėžtis. Tegul A yra euklidinės erdvės Rd aibė. Sakoma, kad A yra mati
Lebesgue prasme arba tiesiog mati, jei lygybė
galioja visiems Rd poaibiams B, kuriu˛ Lebesgue išorinis matas yra skaičius. Jei A yra
mati aibė, tai jos Lebesgue matas yra jos išorinis Lebesgue matas λd (A) := λ∗d (A); jei
A nėra mati aibė, tai jos Lebesgue matas λd (A) nėra apibrėžtas.
Tokiu būdu Lebesgue matas yra aibės funkcija λd apibrėžta visu˛ mačiu˛ euklidinės
erdvės Rd poaibiu˛ klasėje. Aibės matumo savybė reiškia, kad bet kaip ja˛ skaidant i˛
dalis yra išsaugoma išorinio mato adityvumo savybė. Jei išorinis matas turėtu˛ baigtinio
adityvumo savyb˛e, tai bet kuri aibė būtu˛ mati. Tačiau taip nėra, kaip rodo 5.10 teorema.
2
Constantin Carathéodory – Konstantinas Karateodoris (1873-1950), graiku˛ matematikas.
152 5 Skyrius. Integravimas
Pastebėsime, kad vietoje (5.8), aibės matumui patikrinti pakanka silpnesnės savybės.
Iš tikro, kadangi B = (B ∩ A) ∪ (B \ A), tai visdada galioja nelygybė
remiantis 5.3 teoremos (viii) savybe. Todėl aibė A yra mati tada ir tik tada, kai nelygybė
kuria˛ i˛rodyti siūlome skaitytojui (5.1.6 pratimas). Tarkime, kad B ⊂ Rd yra bet kokia
aibė ir {Vj }j∈J yra aibės B denginys atviraisiais stačiakampiais. Remiantis (5.6) ir (5.9),
kiekvienam j ∈ J, galioja lygybės
dėl Lebesgue išorinio mato subadityvumo ir monotoniškumo. Tokiu būdu dešinė nely-
gybės pusė λ∗d (B ∩ H) + λ∗d (B \ H) yra aibės Λ(B) apatinis rėžis ir
Kadangi B ⊂ Rd yra laisvai pasirinkta aibė, tai puserdvė H yra mati aibė.
5.1 Lebesgue matas 153
Kadangi atvirasis stačiakampis ([u, v]) yra mati aibė ir jos Lebesgue išorinis matas
lygus jos tūriui (5.4 išvada), tai šiai aibei apibrėžtas Lebesgue matas λd ir
¡ ¢ ¡ ¢
λd ([u, v]) = `d ([u, v]) .
(e) kiekviena euklidinės erdvės aibė, kurios Lebesgue išorinis matas nulis, yra mati.
I˛rodymas. I˛rodysime, tik (b) ir (c) teiginius, palikdami skaitytojui i˛rodyti likusius teig-
inius (5.1.8 pratimas).
(b): Tarkime, kad A ⊂ Rd mati ir x ∈ Rd . Naudojantis Lebesgue išorinio mato
invariantiškumu postūmiu˛ atžvilgiu (5.14 teoremos (xii) teiginys), su bet kuriuo poaibiu
B ⊂ Rd , galioja lygybės
galioja su bet kuriuo poaibiu B ⊂ Rd , o tai rodo, kad x + A yra mati aibė.
154 5 Skyrius. Integravimas
A1 ∪ A2 = A1 ∪ (Ac1 ∩ A2 )
B ∩ (A1 ∪ A2 ) = (B ∩ A1 ) ∪ (B ∩ Ac1 ∩ A2 ).
Remiantis Lebesgue išorinio mato subadityvumu (5.3 teoremos (viii) teiginys), turime
nelygyb˛e
¡ ¢
λ∗d B ∩ (A1 ∪ A2 ) ≤ λ∗d (B ∩ A1 ) + λ∗d (B ∩ Ac1 ∩ A2 ).
Naudojantis šia nelygybe ir De Morgano dėsniais (2.9 teorema Analizė I), gauname
Todėl aibė A1 ∪ A2 mati. Kadangi A1 ∩ A2 = (Ac1 ∪ Ac2 )c , tai aibė A1 ∪ A2 yra mati
˛ šio teiginio dalimi ir (a) teiginiu.
remiantis pirmaja
Sakysime, kad mati aibė A ⊂ Rd turi baigtin˛i Lebesgue mata,˛ jei λd (A) yra skaičius,
o ne simbolis +∞.
kai eilutė dešinėje diverguoja, tai lygybė suprantama tarp simboliu˛ +∞.
I˛rodymas. Tegul C yra bet kokia euklidinės erdvės Rd aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue
išorin˛i mata.˛ Pirma i˛rodysime, kad su kiekvienu n ≥ 1, galioja lygybė
³ ³[
n ´´ Xn
λ∗d C ∩ Aj = λ∗d (C ∩ Aj ). (5.11)
j=1 j=1
³ ³ n+1
[ ´´
λ∗d C ∩ Aj = λ∗d (C ∩ (Sn ∪ An+1 )) = λ∗d (B)
j=1
dėl (5.8) = λ∗d (B ∩ Sn ) + λ∗d (B \ Sn )
= λ∗d (C ∩ Sn ) + λ∗d (C ∩ An+1 )
Xn
dėl (5.11) = λ∗d (C ∩ Aj ) + λ∗d (C ∩ An+1 )
j=1
n+1
X
= λ∗d (C ∩ Aj ).
j=1
Tai rodo, kad galioja (5.11) su n + 1 vietoje n. Indukcijos principas i˛rodo, kad (5.11)
galioja kiekvienam n ≥ 1.
S
Dabar i˛rodysime, kad jungtis A := j∈N∗ Aj yra mati aibė. Tam pakanka parodyti,
kad nelygybė
λ∗d (C) ≥ λ∗d (C ∩ A) + λ∗d (C \ A) (5.12)
galioja su kiekviena aibe C ⊂ Rd , kurios Lebesgue išorinis matas yra baigtinis. Tegul
C yra tokia euklidinės erdvės Rd aibė. Remiantis Lebesgue išorinio mato skaičiu suba-
dityvumu (5.3(x) teorema)
∞
X
λ∗d (C ∩ A) ≤ λ∗d (C ∩ Aj ). (5.13)
j=1
Tarkime, kad dešinėje pusėje esanti neneigiamu˛ skaičiu˛ eilutė konverguoja ir ² > 0 yra
bet koks skaičius. Tada egzistuoja toks n ≥ 1, kad
n
X
λ∗d (C ∩ A) ≤ ² + λ∗d (C ∩ Aj )
j=1
dėl (5.11) = ² + λ∗d (C ∩ Sn ).
nes Sn yra mati aibė (5.14(d) teorema). Kadangi ² yra laisvai pasirinktas teigiamas
skaičius, pastaroji nelygybė i˛rodo (5.12), kai (5.13) nelygybės dešinėje pusėje esanti
eilutė konverguoja. Kai ši eilutė diverguoja, tai egzistuoja toks n ≥ 1, kad
n
X
λ∗d (C ∩ A) ≤ λ∗d (C ∩ Aj ).
j=1
Ankstesnio Sargumento t˛esinys su galimai nauju n i˛rodo (5.12) antruoju atveju. I˛rodyta,
kad jungtis j∈N∗ Aj yra mati aibė.
Dabar tarkime, kad λd (Aj ) yra skaičius kiekvienam j ∈ N∗ . Remiantis Lebesgue
išorinio mato skaitaus subadityvumo savybe, galioja nelygybė
³ [ ´ ∞
X
λd Aj ≤ λd (Aj ).
j∈N∗ j=1
remiantis neneigiamu˛ skaičiu˛ eilutės konvergavimo 3.48 teorema (Analizė I), kas i˛rodo
teorema.˛
5.17 teorema. Kiekviena atvira euklidinės erdvės aibė yra ne daugiau kaip skaitus
atviruj
˛ u˛ stačiakampiu˛ junginys.
I˛rodymas. Sakysime, kad atvirasis stačiakampis ([a, b]) yra racionalusis, jei vektoriu˛ a
ir b koordinatės yra racionalieji skaičiai. Pastebėsime, kad euklidinės erdvės Rd visu˛
racionaliuj ˛ u˛ stačiakampiu˛ rinkinys V yra skaitus, nes kiekviena˛ stačiakamp˛i
˛ u˛ atviruj
apibūdina 2d racionalieji skaičiai, racionaliuj ˛ u˛ skaičiu˛ aibė Q yra skaiti, bei egzistuo-
ja abipus vienareikšmė atitiktis tarp V ir Descarteso sandaugos Q2d , kuri taip pat yra
skaiti (kodėl?).
Su bet kuriuo x = (x1 , . . . , xd ) ∈ Rd ir r > 0, tegul Or (x) yra atvirasis rutulys su
centru taške x ir spinduliu r. Tegul a = (a1 , . . . , ad ) ∈ Rd ir b = (b1 , . . . , bd ) ∈ Rd yra
vektoriai su racionaliomis koordinatėmis ir
√ √
xi − r/ d < ai < xi < bi < xi + r/ d
su kiekvienu i ∈ {1, . . . , d}. Tada atvirasis stačiakampis ([a, b]) yra racionalusis ir jam
priklauso rutulio centras x. Nesunku patikrinti, kad ([a, b]) ⊂ Or (x).
Tegul G yra euklidinės erdvės Rd atviroji aibė ir tegul X := {V ∈ V : V ⊂ G},
t. y. rinkinys tu˛ racionaliuj
˛ u˛ atviruj
˛ u˛ stačiakampiu,˛ kurie yra G poaibiai. Rinkinys X
yra
S ne daugiau kaip skaitus, nes jis yra skaitaus rinkinio V poaibis. Be to, junginys
X ⊂ G. Kita vertus, dėl aibės G atvirumo, kiekvienas jos elementas x priklauso G
S nors rutuliu Or (x). Kadangi x ∈ V ⊂ Or (x) ⊂ G su kuriuo nors
kartu su kuriuo
V ∈ X, tai X = G, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
I˛rodymas. Euklidinės erdvės atviroji aibė yra ne daugiau kaip skaitus atviruj ˛ u˛ stači-
akampiu˛ junginys remiantis 5.17 teorema. Kadangi kiekvienas atviras stačiakampis yra
mati aibė, tai ju˛ ne daugiau kaip skaitus junginys bus taip pat mati aibė remiantis 5.14(d)
teorema ir 5.16 išvada.
I˛rodymas. Tegul A yra euklidinės erdvės Rd uždaroji aibė. Kadangi A = Rd \(Rd \A) ir
Rd \ A yra atviroji aibė remiantis 1.42 išvada, tai A yra mati aibė remiantis 5.18 teorema
ir 5.14(a) teorema.
I˛rodymas. Parodysime, kad 5.9 teoremos i˛rodyme sukonstruota aibė realiuj ˛ u˛ skaičiu˛
aibė E nėra mati. Tarkime priešinga, kad E yra mati. Tada mati yra kiekviena aibė
Ej = qj + E, j ∈ N, remiantis 5.14 teorema, ir λd (Ej ) = λd (E) dėl invariantiškumo
postūmiu˛ atžvilgiu (5.3 teorema). Remiantis Lebesgue mato skaičiu adityvumu (5.15
teorema), turime
³[∞ ´ X
1 ≤ λd Ej = λd (E) ≤ 3,
j=0 j∈N
5.22 apibrėžtis. Euklidinės erdvės Rd poaibiu˛ klasė X vadinama σ-algebra, jei galioja
(a), (b) ir (c), čia
(a) ∅ ∈ X ir Rd ∈ X;
Pratimai
1. I˛rodyti 5.3 teoremos (v), (vi) ir (viii) teiginius.
3. I˛rodyti, kad iracionaliuj ˛ u˛ skaičiu˛ intervale [0, 1] aibės Lebesgue išorinis matas yra
vienas, t. y. λ∗1 ([0, 1] \ Q) = 1.
Remiantis 5.14 teorema ir 5.16 išvada f −1 [(a, b)] yra mati aibė, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
5.2 Mačios funkcijos 161
Pavyzdžiai rodo, kad dvieju˛ mačiu˛ funkciju˛ kompozicija nebūtinai yra mati funkcija.
Dar daugiau, egzistuoja tokia mati funkcija f ir tolydi funkcija g, kad ju˛ kompozicija f ◦g
nėra mati funkcija (8 skyrius 38 pavyzdys Gelbaumo ir Olmstedo knygoje [1]). Tačiau
kompozicijos matumui patikrinti kartais pakanka žinoti kita˛ fakta.˛
5.29 teorema. Tegul X ⊂ Rp yra mati aibė, Y ⊂ Rq yra atvira aibė. Jei funkcija
f : X → Y yra mati ir funkcija g : Y → Rd yra tolydi, tai kompozicija g◦f : X → Rd
yra mati funkcija.
(kodėl?). Kadangi funkcija g yra atvira, tai pirmavaizdis g −1 [G] yra atvira aibėje Y
remiantis 2.15 teorema. Remiantis 1.54 teorema, egzistuoja tokia atviroji aibė U ⊂ Rq ,
kad g −1 [G] = U ∩ Y . Kadangi
£ ¤
f −1 U ∩ Y = f −1 [U ] ∩ f −1 [Y ] = f −1 [U ] ∩ X = f −1 [U ]
(kodėl?) ir f yra mati funkcija, tai (g◦f )−1 [G] yra mati aibė, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
5.30 išvada. Tegul X yra euklidinės erdvės Rp matus poaibis, f : X → Rq yra funkcija
ir f = (f1 , . . . , fp ) yra jos išraiška komponentėmis. I˛rodyti, kad funkcija f yra mati
tada ir tik tada, kai kiekviena komponentė fh , h ∈ {1, . . . , q}, yra mati funkcija.
5.31 išvada. Tegul X ⊂ Rp yra mati aibė. Jei f : X → R yra mati funkcija, tai
mačiomis yra funkcijos |f |, max{f, 0} ir min{f, 0}.
I˛rodymas. (I būdas): Naudodami 5.29 teorema,˛ parodysime, kad f +g yra mati funkcija.
Tegul h : X → R2 ir k : R2 → R yra funkcijos su reikšmėmis h(x) := (f (x), g(x)),
x ∈ X, ir k(u, v) := u + v, (u, v) ∈ R2 . Tada f + g = k◦h, h yra mati funkcija dėl 5.30
išvados ir k yra tolydi funkcija dėl 2.2.13 pratimo. Remiantis 5.29 teorema, kompozicija
k◦h yra mati funkcija, kas i˛rodo funkcijos f + g matuma.˛ Skaitytojui siūloma panašiu
būdu i˛rodyti kitu˛ funkciju˛ matuma˛ (5.2.3 pratimas).
(II būdas): Kitaip i˛rodysime, kad f + g yra mati funkcija. Tegul r ∈ R. Su kiekvienu
racionaliuoju skaičiumi q, aibė
yra mati, nes funkcijos f ir g yra mačios. Skaitytojui siūloma i˛rodyti, kad
[
{x ∈ X : f (x) + g(x) > r} = Sq (5.16)
q∈Q
(5.2.4 pratimas). Ši lygybė ir tai, kad mačiu˛ aibiu˛ jungtis yra mati aibė, rodo, kad kairėje
jos pusėje esanti aibė yra mati. Kadangi r ∈ R yra laisvai pasirinktas, tai i˛rodo (5.28
išvada), kad f + g yra mati funkcija.
Mačiu˛ funkciju˛ sekos Tarkime, kad (fn ) yra apibrėžta aibėje X ⊂ Rp ir reikšmes
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R, kaip apibrėžta 3 skyriaus pradžioje. Priminsime, kad
i˛gyjanti realiuj
funkciju˛ seka (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → R, jei kiekvienam x ∈ X,
skaičiu˛ seka (f (xn )) konverguoja i˛ skaičiu˛ f (x). Matėme, kad tolydžiu˛ funkciju˛ se-
ka gali paprastai konverguoti i˛ funkcija,˛ kuri nėra tolydi ((3.2) reikšmėmis apibrėž-
ta funkciju˛ seka yra vienas toks pavyzdys). Ribinės funkcijos tolydumui reikalingas
funkciju˛ sekos tolygus konvergavimas (3.7 teorema). Parodysime, kad paprastai konver-
guojančios mačiuj ˛ u˛ funkciju˛ sekos ribinė funkcija privalo būti mati funkcija.
Tegul (fn ) yra aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ se-
ka. Su kiekvienu x ∈ X, (fn (x)) yra realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ seka, kuriai apibrėžti tikslusis
viršutinis rėžis supn∈N fn (x) ir tikslusis apatinis rėžis inf n∈N fn (x) (2.108 apibrėžimas,
Analizė I). Kadangi skaičiu˛ sekos tikslusis viršutinis rėžis ir tikslus apatinis rėžis gali
5.2 Mačios funkcijos 163
turėti reikšmes +∞ ar −∞, tai toliau sakysime, kad funkciju˛ seka (fn ) yra aprėžta iš
viršaus arba yra aprėžta iš apačios, jei atitinkamai
su kiekvienu x ∈ X. Jei funkciju˛ seka yra aprėžta iš viršaus ir aprėžta iš apačios, tai ji
vadinama aprėžta3 .
Su kiekviena aibėje X ⊂ Rp apibrėžta ir realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka
(fn ), kuri yra aprėžta iš viršaus, galima susieti naujas funkcijas supn∈N fn : X → R ir
lim supn→∞ fn tokiu būdu: kiekvienam x ∈ X
¡ ¢
sup fn (x) := sup fn (x)
n∈N n∈N
¡ ¢
lim sup fn (x) := lim sup fn (x) = inf sup fn (x);
n→∞ n→∞ k≥0 n≥k
čia dešinėje pusėje yra realiuj˛ u˛ skaičiu˛ sekos tikslusis viršutinis rėžis (2.108 apibrėži-
mas, Analizė I) ir realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ sekos viršutinė riba (3.31 apibrėžimas, Analizė I),
atitinkamai.
Aibėje X ⊂ Rp apibrėžtai ir realias reikšmės i˛gyjančiu˛ funkciju˛ sekai (fn ), kuri yra
aprėžta iš apačios, apibrėžiamos ir kitos dvi funkcijos inf n∈N fn : X → R ir lim inf n→∞ fn
tokiu būdu: kiekvienam x ∈ X
¡ ¢
inf fn (x) := inf fn (x)
n∈N n∈N
¡ ¢
lim inf fn (x) := lim inf fn (x) = sup inf fn (x);
n→∞ n→∞ k≥0 n≥k
5.33 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka ir kiekvienam n ∈ N, fn yra mati funkcija.
Galioja teiginiai:
(a) jei seka (fn ) aprėžta iš viršaus, tai funkcija supn∈N fn yra mati;
(b) jei seka (fn ) aprėžta iš apačios, tai funkcija inf n∈N fn yra mati.
I˛rodymas. I˛rodysime tik (a) teigin˛i palikdami kita˛ teigin˛i i˛rodyti skaitytojui (5.2.6 pra-
timas). Tegul g := supn∈N fn . Remiantis 5.28 išvada, funkcija g yra mati jei aibė
3
Aprėžtos funkciju˛ sekos savoka
˛ skiriasi nuo aprėžtos funkcijos savokos.
˛ Priminsime, kad funkcija
f : X → R yra aprėžta, jei sup{|f (x)| : x ∈ X} ∈ R.
164 5 Skyrius. Integravimas
(kodėl?). Kadangi kiekvienam n, funkcija fn yra mati, tai aibė fn−1 [(r, +∞)] yra mati,
o mačiu˛ aibiu˛ jungtis yra mati remiantis 5.16 išvada, ka˛ ir reikėjo i˛rodyti.
5.34 išvada. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, o (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka, kuri yra aprėžta ir kiekvienas narys yra mati
funkcija. Galioja teiginiai:
(b) jei (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f : X → R, tai f yra mati funkcija.
Tuo tarpu (b) teiginys išplaukia iš (a), kadangi (fn ) paprastai konverguoja i˛ funkcija˛ f
tada ir tik tada, kai
lim sup fn = lim inf fn = f
n→∞ n→∞
(kodėl?).
Toliau parodysime, kad pastarosios išvados (b) teigin˛i galima sustiprinti, atsisakant
funkciju˛ sekos konvergavimo kiekviename apibrėžimo srities taške prielaidos ir keičiant
ja˛ konvergavimu „beveik visuose" apibrėžimo srities taškuose.
5.35 apibrėžtis. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, o (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka. Sakoma, kad funkciju˛ seka (fn ) konverguoja
beveik visur (aibėje X) i˛ funkcija˛ f : X → R, jei aibė
© ª
x ∈ X : lim fn (x) = f (x) negalioja (5.17)
n→∞
Priežastys, dėl kuriu˛ nulinio mato (5.17) aibės vektoriams x ∈ X negalioja nurodyta
lygybė, gali būti i˛vairios. Pavyzdžiui, dėl to, kad riba limn→∞ fn (x) neegzistuoja, ar
reikšmė f (x) neapibrėžta, ar abi lygybės pusės apibrėžtos, bet nėra tarp ju˛ lygybės.
5.2 Mačios funkcijos 165
N := {x ∈ X : g(x) 6= f (x)}
f −1 [G] = f −1 [G] ∩ X
¡ ¢ ¡ ¢
= f −1 [G] ∩ N ∪ g −1 [G] ∩ {x ∈ X : g(x) = f (x)} . (5.18)
Remiantis 5.1.10 pratimu, aibė f −1 [G] ∩ N ⊂ N yra mati. Kadangi X \ N yra mati
aibė (kodėl?) ir
{x ∈ X : g(x) = f (x)} = X \ N,
tai kairėje pusėje esanti aibė yra mati. Be to, g −1 [G] yra mati aibė, nes funkcija g yra
mati. Šie faktai kartu su (5.18) lygybe i˛rodo, kad f −1 [G] yra mati aibė ir tuo pačiu
funkcija f yra mati, nes atviroji aibė G laisvai pasirinkta.
5.37 teorema. Tarkime, kad aibė X ⊂ Rp yra mati, o (fn ) yra X aibėje apibrėžta ir
realias reikšmes i˛gyjančiu˛ funkciju˛ seka, kuri yra aprėžta ir kiekvienas narys yra mati
funkcija. Jei funkciju˛ seka (fn ) konverguoja beveik visur i˛ funkcija˛ f : X → R, tai f
yra mati funkcija.
yra paprastoji.
Taigi, paprastoji funkcija i˛gyja ne daugiau kaip baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu˛ ir yra visada
mati (5.2.7 pratimas). Kita vertus, baigtin˛i skaičiu˛ reikšmiu˛ i˛gyjanti funkcija neprivalo
būti paprastoji. Pavyzdžiui, jei E yra realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibė, kuri nėra mati (5.21 teorema),
tai dvi reikšmes i˛gyjanti funkcija f := 1E nėra paprastoji. Tačiau mati ir baigtin˛i skaičiu˛
reikšmiu˛ i˛gyjanti funkcija yra paprastoji (5.2.8 pratimas). Kita˛ teigin˛i siūloma i˛rodyti
skaitytojui (5.2.9 pratimas).
Kita teorema rodo, kad paprastosios funkcijos yra naudingos apibūdinant mačias
funkcijas.
5.2 Mačios funkcijos 167
5.40 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė. Funkcija f : X → R yra mati tada ir
tik tada, kai egzistuoja tokia paprastuj ˛ u˛ funkciju˛ seka (fn ) apibrėžta aibėje X, kuri
konverguoja beveik visur i˛ funkcija˛ f .
I˛rodymas. Kadangi kiekviena paprastoji funkcija yra mati, tai beveik visur konverguo-
jančios tokiu˛ funkciju˛ sekos riba yra mati funkcija remiantis 5.37 teorema. Todėl teore-
ma bus i˛rodyta, jei parodysime, kad mati funkcija f yra beveik visur konverguojančios
paprastuj˛ u˛ funkciju˛ sekos riba.
Tegul f : X → R yra mati. Su kiekvienu n ∈ N∗ ir k ∈ Z tokiu, kad −n2n < k <
n
n2 , tegul
n k k + 1o
En,k := x ∈ X : n ≤ f (x) < .
2 2n
Š˛i aibiu˛ rinkin˛i papildysime dviem kitomis aibėmis, kai k = −n2n ir k = n2n :
© ª
En,−n2n := x ∈ X : f (x) < −n + 2−n
ir © ª
En,n2n := x ∈ X : n ≤ f (x) .
Kadangi visos apibrėžtos aibės En,k yra mačios, tai funkcija
n2n
X k
fn := 1E
2n n,k
k=−n2n
Pratimai
1. Jei funkcijos modulis |f | yra mati funkcija, ar iš to išplaukia, kad pati funkcija f
yra mati? Atsakyma˛ pagr˛isti.
10. Tegul A ir B yra euklidinės erdvės Rd poaibiai. I˛rodyti toliau nurodytas lygybes
funkcijoms-indikatoriams:
1A∩B = 1A ·1B ,
1A∪B = 1A + 1B − 1A ·1B ,
1Rd \A = 1 − 1A ,
čia 1 := 1Rd .
5.41 apibrėžtis. Tegul E ⊂ X ⊂ Rd yra mačios aibės, aibė X turi baigtin˛i Lebesgue
mata˛ ir f : X → R yra paprastoji funkcija, turinti (5.19) išraiška.˛ Funkcijos f Lebesgue
integralas aibėje E yra skaičius
Z Z n
X
f := f dλ := ci λ(Ai ∩ E).
E E i=1
čia {D1 , . . . , Dm } yra X aibės matus denginys, bet tarp skaičiu˛ a1 , . . . , am yra tar-
pusavyje lygiu. ˛ Su kiekvienu i ∈ {1, . . . , n}, tegul Ji := {j : aj = ci }. Tada
Ai = ∪j∈Ji Dj ir
m
X n X
X n
X X n
X
aj λ(Dj ) = aj λ(Dj ) = ci λ(Dj ) = ci λ(Ai ).
j=1 i=1 j∈Ji i=1 j∈Ji i=1
Šis faktas naudojamas i˛rodant kitos teoremos (b) teigin˛i. Analogiška˛ fakta,˛ kai funkcijos
f išraiškoje aibės nesudaro denginio (skirtingos Dj aibės gali turėti netuščia˛ sankirta),
˛
siūloma i˛rodyti skaitytojui (5.3.3 pratimas).
5.42 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata,˛ o f : X →
R ir g : X → R yra paprastosios funkcijos. Tada
R
(a) ∫X kf = k X f su kiekvienu k ∈ R;
R R
(b) ∫X (f + g) = X f + X g;
I˛rodymas. I˛rodysime visus teiginius išskyrus paskutin˛ij˛i, kur˛i siūlome i˛rodyti skaitytojui
(5.3.4 pratimas) Tarkime, kad
n
X m
X
f= ci 1Ai ir g = dj 1Bj
i=1 j=1
P
(a) teiginio i˛rodymui tarkime, kad k yra skaičius. Tada kf = ni=1 (kci )1Ai (5.39
teorema) ir
Z X n n
X Z
kf = kci λ(Ai ) = k ci λ(Ai ) = k f,
X i=1 i=1 X
Jei funkcija f aprėžta, t. y. egzistuoja toks realusis skaičius M , kad |f (x)| ≤ M visiems
x ∈ X, tai h := M 1X yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≥ f . Tai rodo, kad aprėžtai
funkcijai aibė M(f ) nėra tuščia. Taip pat, aprėžtai funkcijai nėra tuščia aibė
© ª
M(f ) := h : h yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≤ f .
Tegul ( nR o
inf X h : h ∈ M(f ) jei M(f ) 6= ∅,
I(f ) :=
+∞ jei M(f ) = ∅,
ir ( nR o
sup X h : h ∈ M(f ) jei M(f ) 6= ∅,
I(f ) :=
−∞ jei M(f ) = ∅.
Naudojant nelygyb˛e < realiuj
˛ u˛ skaičiu˛ aibėje R kartu su simboliais −∞ ir +∞ taip, kad
−∞ < r < +∞ su kiekvienu r ∈ R, visada galioja
Iš tikro, i˛rodant šia˛ nelygyb˛e, galima tarti, kad aibės M(f ) ir M(f ) yra netuščios
(kodėl?). Su bet kuriais hf ∈ M(f ) ir hg ∈ M(f ) turime nelygybes hg ≤ f ≤ hf .
Remiantis 5.42(c) teorema, galioja nelygybė ∫X hg ≤ ∫X hf . Jei būtu˛ I(f ) > I(f ), tai
gautum˛e prieštara˛ (kodėl?), kas i˛rodo (5.20).
5.43 apibrėžtis. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata,˛ ir f : X →
R yra funkcija. Jei I(f ) = I(f ) ∈ R, tai skaičius
Z Z
f= f dλ := I(f )
X XZ
n o
= inf h dλ : h yra paprastoji funkcija aibėje X ir h ≥ f
X
Matematikoje dažnai pakanka žinoti atsakyma˛ tik i˛ pirmaj˛ ˛ i klausima.˛ Jei funkcija f nėra
elementari, tai atsakyti i˛ antraj˛
˛ i klausima˛ dažnai yra sunku. Antrojo klausimo sprendi-
mo viena˛ iš galimybiu˛ suteikia toliau nagrinėjamas integralu˛ konvergavimo klausimas.
Pradėsime nuo atsakymu˛ i˛ pirmaj˛ ˛ i klausima.˛
Kita teorema vadinama L-integruojamumo Cauchy kriterijumi.
5.44 teorema. Tarkime, kad mati aibė X ⊂ Rd turi baigtin˛i Lebesgue mata˛ ir f : X →
R yra funkcija. Funkcija f yra L-integruojama tada ir tik tada, kai galioja teiginys (C):
kiekvienam ² > 0 egzistuoja tokios dvi paprastosios funkcijos g ir h, kad g ≤ f ≤ h
aibėje X ir ∫X (h − g) < ².
I˛rodymas. Tarkime, kad f yra L-integruojama ir ² > 0. Naudojant I(f ) ir I(f ) api-
brėžimus, bei 5.42(c) teorema,˛ egzistuoja tokios dvi paprastosios funkcijos h ir g, kad
g ≤ f ≤ h ir Z Z
I(f ) − ²/2 < g≤ h < I(f ) + ²/2.
X X
5.45 teorema. Tarkime, kad mati aibė X ⊂ Rd turi baigtin˛i Lebesgue mata˛ ir funkcija
f : X → R yra aprėžta. Funkcija f yra L-integruojama tada ir tik tada, kai f yra mati.
5.3 Lebesgue integralas 173
I˛rodymas. Tarkime, kad f yra mati ir M yra toks realusis skaičius, kad |f (x)| ≤ M
visiems x ∈ X. Su kiekvienu n ∈ N∗ ir k ∈ Z su |k| ≤ n, tegul
n M (k − 1) Mk o
En,k := x ∈ X : < f (x) ≤ .
n n
Kiekvienam n, aibiu˛ rinkinys {En,k : k = −n, . . . , n} yra aibės X matus denginys.
Taip pat, apibrėšime paprastasias aibės X funkcijas
n
X n
X
M (k − 1) Mk
gn := 1En,k ir hn := 1En,k
n n
k=−n k=−n
Tada, kiekvienam n, gn ≤ f ≤ hn ir
Z n
X M M
(hn − gn ) = λd (En,k ) = λd (X)
X n n
k=−n
Kadangi funkcija hn − gn yra mati, tai aibė Dn,k yra mati kiekvienam n ∈ N∗ ir k ∈ N∗
(kodėl?). Remiantis (5.21) ir 5.42 teorema, su bet kuriais n ir k galioja nelygybės
Z Z
1 1
> (hn − gn ) ≥ (hn − gn ) ≥ λd (Dn,k ).
n X Dn,k k
5.46 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata,˛ o f : X →
R ir g : X → R yra L-integruojamos funkcijos. Tada
R
(a) su kiekvienu k ∈ R, funkcija kf yra L-integruojama aibėje X ir ∫X kf = k X f ;
R R
(b) funkcija f + g yra L-integruojama aibėje X ir ∫X (f + g) = X f + X g;
Teigiamas atsakymas i˛ š˛i klausima˛ gali būti naudojamas atsakant i˛ anksčiau formuluota˛
klausima˛ apie tai, kaip rasti duotos funkcijos f integralo reikšm˛e.
Kitas pavyzdys rodo, kad be papildomu˛ prielaidu˛ atsakymas i˛ š˛i klausima˛ yra neigia-
mas.
Toliau i˛rodysime, kad minėtas klausimas turi teigiama˛ atsakyma,˛ jei papildomai
funkciju˛ seka yra tolygiai aprėžta - savybė, kurios neturi ka˛ tik nagrinėto pavyzdžio
funkciju˛ seka. Tolesniame i˛rodyme naudosime funkciju˛ sekos tolygaus konvergavimo
apibendrinima.˛
5.48 apibrėžtis. Tarkime, kad X ⊂ Rp yra mati aibė, f : X → R yra funkcija ir (fn )
yra mačiu˛ funkciju˛ seka, apibrėžta aibėje X su realiomis reikšmėmis. Sakoma, kad (fn )
beveik tolygiai konverguoja i˛ f , jei kiekvienam ² > 0 egzistuoja tokia mati aibė A ⊂ X,
kad λ(X \ A) < ² ir funkciju˛ seka (fn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛ funkcija˛ f .
Tai rodo, kad funkciju˛ seka (fn ) nekonverguoja tolygiai i˛ funkcija˛ f . Tačiau su kiekvienu
² ∈ (0, 1)
lim sup |fn (x) − f (x)| = lim (1 − ²)n = 0,
n→∞ x∈[0,1−²] n→∞
5.49 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime,
kad mačiu˛ funkciju˛ seka (fn ) apibrėžta aibėje X konverguoja beveik visur i˛ funkcija˛
f : X → R. Tada (fn ) beveik tolygiai konverguoja i˛ f .
4
Dmitri Fyodorovich Egorov - Jegorovas (1869–1931), rusu˛ matematikas.
5.3 Lebesgue integralas 177
Kiekviena aibė Bk,m yra mati (kodėl?). Be to, kiekvienam k ∈ N∗ , galioja saryšiai
˛
Bk,1 ⊂ Bk,2 ⊂ · · · ir
[
K := {x ∈ X : lim fn (x) = f (x)} ⊂ Bk,m .
n→∞
m∈N∗
kadangi λ(X \ K) = 0 pagal teoremos prielaida.˛ Tegul ² > 0. Dėl (5.25), su kiekvienu
k ∈ N∗ , egzistuoja toks m(k) ∈ N∗ , kad
¡ ¢
λ Bk,m(k) > λ(X) − ²/2k .
T
Tegul A := k∈N∗ Bk,m(k) . Tada funkciju˛ seka (fn ) aibėje A tolygiai konverguoja i˛
funkcija˛ f (kodėl?) ir
³ [ ´ X∞
¡ ¢
λ(X \ A) = λ (X \ Bk,m(k) ) ≤ λ X \ Bk,m(k)
k∈N∗ k=1
∞
X X∞
£ ¤
= λ(X) − λ(Bk,m(k) ) < ²2−k = ²,
k=1 k=1
5.50 teorema. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime,
kad L-integruojamu˛ aibėje X funkciju˛ seka (fn ) yra tolygiai aprėžta, t. y.
I˛rodymas. Funkcija f , būdama paprastai konverguojančios funkciju˛ sekos riba, yra mati
remiantis 5.37 teorema. Dėl tos pačios priežasties funkcija f yra aprėžta skaičiumi M ,
nes
|f (x)| = lim |fn (x)| ≤ M
n→∞
kiekvienam x ∈ X (kodėl?). Kadangi funkcija f yra aprėžta, tai ji yra L-integruojama
(5.45 teorema).
(5.26) fakto i˛rodymui tegul ² > 0. Remiantis Egorovo teorema (5.49 teorema),
egzistuoja tokia mati aibė E ⊂ X, kad λ(X \ E) < ²/(4M ) ir funkciju˛ seka (fn )
konverguoja tolygiai aibėje E. Todėl (3.1 apibrėžimas) egzistuoja toks N ∈ N, kad
¯ ¯
¯fn (x) − f (x)¯ < ²/(2λ(X))
Pratimai
1. Tarkime, kad f : [0, 1] → R yra funkcija su reikšmėmis f (x) = x kiekvienam
x ∈ [0, 1]. Rasti Lebesgue integrala˛ ∫[0,1] f naudojant jo apibrėžima˛ 5.43.
čia skaičiu˛ rinkinyje {a1 , . . . , am } kai kurie iš skaičiu˛ gali būti tarpusavyje lygūs,
o mačiu˛ aibiu˛ rinkinyje {D1 , . . . , Dm } kai kurios iš aibiu˛ gali turėti netuščia˛
5.4 Riemann’o ir Lebesgue integralai 179
5. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime, kad funkci-
ja f : X → R yra L-integruojama ir poaibis E ⊂ X yra matus. I˛rodyti, kad
funkcija f 1E yra L-integruojama.
6. Tegul X ⊂ Rd yra mati aibė, turinti baigtin˛i Lebesgue mata.˛ Tarkime, kad funkci-
ja f : X → R yra L-integruojama ir mataus poaibio E ⊂ X Lebesgue matas
λ(E) = 0. I˛rodyti, kad ∫E f = 0.
8. Tarkime, kad X ⊂ Rp yra mati aibė, f : X → R yra funkcija ir mačiu˛ funkciju˛ se-
ka (fn ), apibrėžta aibėje X su realiomis reikšmėmis, beveik tolygiai konverguoja
i˛ f . I˛rodyti, kad (fn ) beveik visur konverguoja i˛ f .
Nuoroda: su kiekvienu k ∈ N∗ egzistuoja toks didėjantis mačiu˛ aibiu˛ rinkinys
A1 , A2 , . . . , kad λ(X\Ak ) → 0 kaiS
k → ∞ ir (fn ) aibėje Ak tolygiai konverguoja
i˛ f kiekvienam k. Nagrinėti jungt˛i k∈N∗ Ak .
vadinama Dirichlet funkcija. Ji yra trūki kiekviename savo apibrėžimo srities taške.
Todėl ši funkcija nėra R-integruojama. Tačiau Dirichlet funkcija yra paprastoji (kodėl?)
ir todėl L-integruojama, o jos Lebesgue integralas yra
Z
f = 0·λ1 ([0, 1] ∩ Q) + 1·λ1 ([0, 1] \ Q) = 1.
[0,1]
A Priedas
Tiesinė algebra
Norėdami apibrėžti atvirkštin˛e matrica,˛ priminsime, jog vienetinė matrica yra bet
kuri kvadratinė n-tosios eilės matrica E = [eji ], kurios elementas eji = 1, kai i = j ir
eji = 0, kai i 6= j. Tarkime, kad A = [aji ] yra n-tosios eilės kvadratinė matrica. n-
tosios eilės kvadratin˛e matrica˛ B vadinsime matricai A atvirkštine matrica ir žymėsime
B := A−1 , jei AB = BA = E.
Dar karta,˛ tegul A yra n-tosios eilės kvadratinė matrica. Iš kiekvienos eilutės ir
kiekvieno stulpelio imdami lygiai po viena˛ matricos A elementa,˛ sudarykime sandauga˛
a1k1 a2k2 · · · ankn . Kitaip tariant, antruj
˛ u˛ indeksu˛ sudarytas vektorius
A.1 teorema. Kvadratinė matrica A turi atvirkštin˛e matrica˛ A−1 tada ir tik tada, kai
matrica A yra neišsigimusi.
I˛rodymas. Tegul A yra neišsigimusi n-tos eilės kvadratinė matrica. Su kiekviena indek-
su˛ pora i, j ∈ {1, . . . , n}, tegul Aji yra matricos, gautos iš A išbraukus j-taj
˛ a˛ eilut˛e ir i-
˛ i stulpel˛i, determinato ir (−1)i+j skaičiaus sandauga. Tada matrica A−1 := [Aji ]/|A|
taj˛
yra atvirkštinė matricai A.
Atvirkščiai, tarkime, kad n-tos eilės kvadratinė matrica A turi atvirkštin˛e matrica˛
A . Tada 1 = |E| = |AA−1 | = |A||A−1 | ir |A| negali būti lygus nuliui.
−1
vadinami
(a) teigiamai apibrėžtomis (angl. positive definite) aibėje Z, jei qA (x) > 0 kiekvien-
am x ∈ Z \ {0};
A.2 Kvadratinės formos 183
(c) neigiamai apibrėžtomis (angl. negative definite) aibėje Z, jei qA (x) < 0 kiekvien-
am x ∈ Z \ {0};
(e) neapibrėžtomis aibėje Z, jei skaičiai qA (x), x ∈ Z \ {0}, gali i˛gyti tiek teigiamas,
tiek ir neigiamas reikšmes.
Kai nurodytos salygos
˛ išpildytos su Z = Rd , tai A ir qA vadinamos, atitinkamai, teigia-
mai apibrėžtomis, teigiamai pusapibrėžtėmis, neigiamai apibrėžtomis, neigiamai pusapi-
brėžtėmis, arba neapibrėžtomis.
Likusioje šio skyrelio dalyje apibūdinsime teigiamai ir neigiamai apibrėžtas kvadratines
formas.
A.3 teorema. Tarkime, kad n ∈ N+ ir A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė matri-
ca. Egzistuoja tokia euklidinės erdvės Rn ortonormuota bazė (v1 , . . . , vn ) ir vektorius
(λ1 , . . . , λn ) ∈ Rn , kad kiekvienam k = 1, . . . , n,
Avk = λk vk .
kur S n−1 yra erdvės Rn vienetinė sfera. Analogiškos lygybės galioja, kai min yra pakeis-
tas max.
I˛rodymas. Jei n = 1, tai A = [λ] ir qA (x) = λx2 , x ∈ R. Šiuo atveju teoremos teiginys
akivaizdžiai teisingas. Teigin˛i bet kuriam n i˛rodysime naudodami indukcija.˛ Tarkime,
kad n ≥ 2, teiginys teisingas bet kuriai n − 1-osios eilės simetrinei kvadratinei matricai,
ir tegul A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė matrica.
Reikšmės R(x) := qA (x)/|x|2 bet kuriems x ∈ Rn \{0} apibrėžia funkcija˛ R : Rn \
{0} → R. Kadangi R(tx) = R(x) kiekvienam t > 0 ir x ∈ Rn \ {0} (R yra pirmos
eilės teigiamai homogeninė funkcija), visos funkcijos R reikšmės i˛gyjamos ant sferos
S n−1 = {x ∈ Rn : |x| = 1}. Nesunku patikrinti, kad R tolydi ir S n−1 kompaktiška, ir
todėl funkcija R i˛gyja minimalia˛ reikšm˛e kuriame nors taške vn ∈ S n−1 (2.21 teorema).
Dar karta˛ remiantis homogeniškumu, vektorius vn yra funkcijos R ekstremumo taškas
visoje jos apibrėžimo srityje Rn \ {0}, kuri yra atvira aibė. Naudojantis 4.?? pratimo
teiginiu ir 2.53 teorema, galima i˛sitikinti, kad R yra diferencijuojama ir
Bṽk = λk ṽk .
Tegul u ∈ Rn−1 ir x := Q−1 (u) ∈ V . Kadangi Q−1 = Qt , |u| = |x| ir galioja lygybės
Gauname, kad teoremos teiginys galioja bet kuriai n-tosios eilės simetrinei kvadratinei
matricai. Remiantis indukcija, teorema galioja kiekvienam n ∈ N+ .
A.4 apibrėžtis. Tarkime, kad n ∈ N+ ir A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė ma-
trica. Nenulinis vektorius v ∈ Rn vadinamas matricos A tikriniu vektoriumi ir skaičius
λ ∈ R vadinamas matricos A tikrine reikšme, jei Av = λv.
A.5 išvada. Tarkime, kad n ∈ N+ , A yra simetrinė n-tosios eilės kvadratinė matrica ir
v1 , . . . , vn yra matricos A ortogonalūs vienetiniai tikriniai vektoriai. Bet kuriam vekto-
riui x ∈ Rn , kurio koordinatatės atžvilgiu v1 , . . . , vn yra x1 , . . . , xn , galioja lygybė
A.6 lema. Tarkime, kad λ1 , . . . , λn yra n-tosios eilės kvadratinės simetrinės matricos
A tikrinės reikšmės atitinkančios ortogonalius vienetinius tikrinius vektorius v1 , . . . , vn .
Tada
detA = λ1 λ2 · · · λn .
I˛rodymas. Tarkime, kad vektoriai vi išreiškiami koordinatėmis (v1i , . . . , vni ) kiekvien-
am i = 1, . . . , n. Tegul V := [vji ]. Kadangi Avi = λi vi , tai AV = [λi vji ]. Tada
(b) neigiamai apibrėžta tada ir tik tada, kai (−1)k detAk > 0 kiekvienam 1 ≤ k ≤ n;
čia Ak yra matrica (A.1). Tegul µ1 , . . . , µk yra matricos Ak tikrinės reikšmės, egzistuo-
jančios dėka A.3 teoremos. Remiantis ta pačia teorema, kiekvienas µi ≥ M , ir
detAk = µ1 µ2 · · · µk ≥ M k > 0
Pratimai
A.3 Tiesinės erdvės 187
X × X 3 (x, y) 7→ x + y ∈ X ir R × X 3 (λ, x) 7→ λx ∈ X,
(d) 0x = 0 ir 1x = x;
(f ) (λ + µ)x = λx + µx;
A.9 pavyzdys. m×n eilės matricu˛ aibė Mm×n yra tiesinė erdvė atžvilgiu matricu˛ sumos
ir matricos daugybos iš realiojo skaičiaus. Tai reiškia, kad matricu˛ sumai galioja aso-
ciatyvumo savybė (A + B) + C = A + (B + C), komutatyvumo savybė A + B =
B + A, nulinės matricos egzistavimas A + 0 = A, priešingos matricos egzistavimas
A + (−A) = 0, sandaugos iš realiojo skaičiaus asociatyvumo savybė (λµ)A = λ(µA)
ir distributyvumo savybė (λ + µ)A = λA + µA.
(F + G)(x + y) = F (x + y) + G(x + y)
= [F (x) + F (y)] + [G(x) + G(y)]
= [F (x) + G(x)] + [F (y) + G(y)]
= (F + G)(x) + (F + G)(y),
Riemann’o–Stieltjes’o integralas
Tarkime, kad [a, b], −∞ < a < b < +∞, yra realiuj ˛ u˛ skaičiu˛ uždarasis intervalas,
d
kuriame apibrėžtos funkcijos ϕ : [a, b] → R ir ψ : [a, b] → R. Sakoma, kad egzistuoja
funkcijos ϕ Riemanno–Stieltjeso integralas atžvilgiu funkcijos ψ
Z b Z b
ϕ dψ ≡ ϕ(t) dψ(t) := I ∈ Rd ,
a a
galioja visiems tiems [a, b] skaidiniams a = t0 < t1 < · · · < tk = b ir bet kuriems sj ∈
[tj−1 , tj ], kuriems maxj [tj − tj−1 ] < δ. Pastarojoje nelygybėje sukeit˛e vietomis ϕ su ψ,
gauname realiosios funkcijos ψ integralo atžvilgiu vektorinės funkcijos ϕ apibrėžima,˛
taip pat vadinama˛ Riemanno–Stieltjeso integralu ∫ab ψ dϕ. Kai funkcijos ϕ reikšmės yra
erdvėje L(Rn , Rm ), integralai su reikšme toje erdvėje apibrėžiami taip pat.
B.1 teorema. Jei ϕ : [a, b] → Rd yra tolydi ir ψ : [a, b] → R yra monotoninė, tai
egzistuoja integralas ∫ab ϕ dψ.
I˛rodymas. Integralo egzistavima˛ i˛rodysime naudodamiesi euklidinės erdvės Rd pilnu-
mu. Kiekvienam n ∈ N tegul
Kadangi ϕ yra tolygiai tolydi intervale [a, b] (2.24 teorema), tai duotam ² > 0 egzistuoja
toks N ∈ N, kad
°Xin X £ ¤£ m ¤°
° °
ksn − sm k2 = ° ϕ(tni−1 ) − ϕ(tm m
j−1 ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) °
2
i=1 j : tm n n
j ∈(ti−1 ,ti ]
Taigi {sn }n∈N ⊂ Rd yra Cauchy seka. Kadangi kiekviena euklidinės erdvės Cauchy
seka konverguoja (1.28 teorema), tai egzistuoja toks vektorius I ∈ Rd , kad kI − sn k2 →
0, kai n → ∞.
I˛rodysime, kad I = ∫ab ϕ dψ. Tegul ² > 0. Egzistuoja toks n ∈ N, kad kI −sn k2 < ²
ir kϕ(s)−ϕ(t)k2 < ², kai s, t ∈ [a, b] ir |t−s| < 2−n . Tegul δ := 2−n , {tj }kj=0 yra toks
[a, b] skaidinys, kad maxj [tj − tj−1 ] < δ ir tegul sj ∈ [tj−1 , tj ] kiekvienam j. Tegul
{ul } yra toks [a, b] skaidinys,
P kur˛i sudaro visi skaidiniu˛ {tni }ni=0 ir {tj }kj=0 taškai. Tada
pridėj˛e ir atėm˛e sn bei l ϕ(ul−1 )[ψ(ul ) − ψ(ul−1 )], gauname
° k
X £ ¤°
° °
°I − ϕ(sj ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) ° ≤ ²
2
j=1
n
X X
+ kϕ(tni−1 ) − ϕ(ul−1 )k2 |ψ(ul ) − ψ(ul−1 )|
i=1 l : ul ∈(tn n
i−1 ,ti ]
k
X X
+ kϕ(ul−1 ) − ϕ(sj )k2 |ψ(ul ) − ψ(ul−1 )|
j=1 l : ul ∈(tj−1 ,tj ]
≤ ² + 2²|ψ(b) − ψ(a)|.
Kadangi ² > 0 yra laisvai pasirinktas, tai teorema i˛rodyta.
B.2 teorema. Jei integralas ∫ab ϕ dψ egzistuoja, tai egzistuoja integralas ∫ab ψ dϕ ir galio-
ja lygybė
Z b Z b
ϕ dψ + ψ dϕ = ϕ(b)ψ(b) − ϕ(a)ψ(a). (B.1)
a a
B.3 teorema. Z b hZ t i Z b
ϕ(t) d ψ(s) ds = ϕ(t)ψ(t) dt. (B.2)
a a a
B.4 teorema. Jei ϕ : [a, b] → Rd yra aprėžta, ψ : [a, b] → R yra monotoninė ir egzis-
tuoja integralas ∫ab ϕ dψ, tai
°Z b °
° °
° ϕ dψ ° ≤ |ψ(b) − ψ(a)| sup kϕ(t)k2 . (B.3)
a 2 a≤t≤b
I˛rodymas. Jei {tj }kj=0 yra [a, b] skaidinys ir sj ∈ [tj−1 , tj ] kiekvienam j = 1, . . . , k, tai
°Xk
£ ¤°
° °
° ϕ(sj ) ψ(tj ) − ψ(tj−1 ) ° ≤ |ψ(b) − ψ(a)| sup kϕ(t)k2 .
2 a≤t≤b
j=1
aibė funkcija
–aprėžta, 30 –C 1 klasės, 111
–atviroji, 22 –C 2 klasės, 134
–iškila, 60 –Lipschitzo, 74
–kompaktinė, 31 –R-integruojama, 118
–santykinai atviroji, 25 –aibės, 145
–santykinai uždaroji, 26 –aprėžta, 48
–uždaroji, 20 –bitiesinė, 6, 126
aibės –diferencijuojama, 94
–funkcija, 145 –du kartus diferencijuojama, 124
–siena, 24 –iškila, 65
–uždarinys, 19 –keliu˛ kintamuj ˛ u,
˛ 38
aplinka, 18 –konverguoja, 39
aprėžta –kvazi–iškiloji, 69
–aibė, 30 –kvazi–˛igaubtoji, 69
–funkcija, 48 –nejudamasis taškas, 73
–funkciju˛ seka, 163 –skaliarinė, 38
–seka, 16 –tapačioji, 39
atkarpa, 60 –tiesinė, 53, 124, 187
atvira atkarpa, 114 –tolydi, 45
atvirasis rutulys, 9 –tolygiai tolydi, 49
–vektorinė, 38
bazė, 6
–˛igaubta, 65
beveik tolygus konvergavimas, 176
funkcijos
Cauchy seka, 17 –komponentė, 39
–t˛esinys, 50
dalinė išvestinė, 104
–antrosios eilės, 132 gradientas, 97
denginys, 31, 166
determinantas, 182 Hesse’s matrica, 137
erdvė integralas
–aritmetinė tiesinė, 3 –Lebesgue, 171
–euklidinė, 7 –Riemann’o, 118
Rodyklė 193
posekis, 15
projekcija, 39
ribinis taškas, 16
seka
–aprėžta, 16
simpleksas, 78
skaidinio smulkumas, 117
skaidinys, 117
–žymėtasis, 118
skaliarinė daugyba, 6
sutraukiantis atvaizdis, 74
Literatūra
2. M. C. Reed, Fundamental Ideas of Analysis. John Wiley & Sons, New York, 1998.