ISSN 1392-1126. PROBLEMOS. 1999.
55
Realybs grimasos" J. Lacano psichoanalizje
Audron ukauskait
Humanitarini moksl daktar
Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas
Saltoniki g. 58, LT-2600 Vilnius
Tel./faks. {370 2) 75 28 55
Kiekvienas apsisprendimas, taip pat ir m
s apsisprendimas skaityti J. Lacan kaip fi
losof, yra negatyvus. Tai reikia, jog tuo
paiu - sprendimo - judesiu atsiribojame
nuo vis galim kit interpretacij: psicho
logijos teorijos ar psichoanalitins prakti
kos konteksto. Vadinasi, neivengiamai su
paprastiname Lacano teorijos daugiapras
mikum, taiau, kita vertus, igryniname
princip, galinant susieti jo teorij su po
esencialistini teorij kontinuumu. Straips
nyje sieksime ne apibrti Lacano teorijos
visum, bet veikiau aptikti t vienijant pa
grind, kuris galint psichoanaliz, tekstu
alumo bei socialin teorij laikyti to paties
principo realizacijomis.
Visas mintas disciplinas sieja vientiso
ir sau tapataus subjekto, kaip vienijanio
tekstualins, psichins ir socialins veiklos
centro, kritika. Subjektas suvokiamas ne
kaip save kontempliuojanti ir sau skaidri ta
patyb, bet kaip nesibaigianti signifikacij
tkm, grsta skirtumais. Savyje apribotas
arba takinis" subjektas skyla daugyb
subjekto pozicij" (E. Laclau/Ch. Mouffe
terminas) arba reikms nuorod sankir
tos takus" (points de capiton - Lacano ter
minas), kurie negali bti apibendrinti ar pa
sisavinti juos vienijanio koncepto. io i-
52
sklidimo prieastys yra visikai aikios: sub
jekto" svoka siejama ne su vidiniu msty
mo judesiu, utikrinaniu subjekto" tapaty
b, bet su mstymo vidujybs atvilgiu iori
ka tekstualine, psichine ar socialine veikla.
Tai reikia, jog poesencialistini teorini
disciplin kontekste i esms atsisakoma dis
tinkcijos tarp diskursyvini ir ne-diskursyvi
ni praktik: kiekvienas objektas yra kon
stituotas tik kaip diskurso objektas, nes n
vienas objektas nra duotas anapus diskur
sy\rins raikos slyg. Faktas, jog kiekvie
nas objektas yra konstituotas kaip diskurso
objektas, neturi nieko bendra su metafizine
realizmo/idealizmo opozicija. Kaip teigia
Laclau/Mouffe, krintanti plyta ar ems dre
bjimas yra reals vykiai, taiau ar jie bus
vardinti kaip natrals fenomenai", ar kaip
Dievo valios apraika", priklauso nuo m
s struktruojanios diskursyvins veiklos s
lyg. Norima paneigti ne tai, jog tokie ob
jektai egzistuoja iorikai miniai, bet veikiau
tai, jog jie gali konstituotis kaip objektai ana
pus diskursyvins raikos slyg" (1, 108).
i metodologin prielaida, jog kiekvie
nas objektas pasirodo tik kaip diskurso ob
jektas, galina tiksliai apibrti psichoanali
zs objekto pobd. Psichoanalizs objektu
laikysime ne psichinio subjekto ar pasmo-
ns real egzistavim", bet i fenomen nus reikia vertinti ne pagal j turin (Bilder
raikas simboliniame kalbos lygmenyje. Sim wert), bet pagal j ymjimo santykius
bolinio kalbos lygmens svoka, kuri deta (Zeichenbeziehung). Tai reikt, jog sapnai
lizuosime vliau, iame kontekste turi dve funkcionuoja kaip kalbos struktra, kuri
jop prasm: pirma, ji ymi ne siaur ling apibria ne kalbos element turinys, bet j
vistini fenomen srit, bet metonimikai nu diferenciniai santykiai. Kalba yra skirtumo
sako reprezentacijos ir signifikacijos galimy artikuliacijos vieta, ir btent tai galina api
b; simbolinis kalbos planas fenomenus i brti pasmon kaip Kito diskurs. Kai La
kelia ir, be to, parodo kaip reikmingus. An canas rao, jog pasmon yra tai, k ka
tra, simbolinis kalbos planas atveria socia ka, s sako", turime nepamirti, jog tai, k ka
lumo srit, kitaip tariant, tradicins ego psi kas sako, ne visada sutampa su tuo, k ji[s]
chologijos subjekt apibria per santyk su turi galvoje. Tai, jog kalba ir jos intencija ne
Kitu. Taigi psichoanalizs prielaidos i es visada sutampa, kyla i kalbos reikms
ms sutampa su struktrins lingvistikos struktros. (2, 4-5). Taigi kalbjimo sub
prielaidomis: abi disciplinos tradicins filo jektas ir jo itariamas teiginys negali sutap
sofijos subjekt laiko reikianiu, taiau de ti, nes skirtumas ir neatitikimas bdingi pa
substancijuotu subjektu. iai kalbos reikms struktrai. Saussure'as
Bendrosios lingvistikos kurse" paymi, jog
Tikrumo subjekto kritika lingvistin sistem sudaro tik skirtumai, o
ne pozityvios svokos" (3, 120). Tai reikia,
Nordami isamiau pakomentuoti reiki jog kalba nra sau-tapatus esinys, bet vei
n, turime grti prie Descartes'o filosofijos, kiau skirtum priepriea, apibriama tik
kuri savo atramos taku pasirenka ir Laca negatyviai. Kadangi kalba neturi nei tapaty
nas. Kartezikojo racionalumo projekto prie bs, nei esms, ji negali bti nei kontroliuo
laida yra grynoji refleksija, t. y. ego gebji jama, nei kuriama kalbaniojo subjekto;
mas suvokti save mstant. Ego yra btyb, prieingai, subjektas yra diferencini kalbos
mstanti pati save: cogito me cogitare, sa struktros santyki padarinys bei pasekm.
vs-smon, refleksijoje sutampanti su savi Matome, jog is lingvistini - o bendriausia
mi paia. i ego samprat Lacanas reik prasme diskursyvini - struktr autonomi
mingai patikslina: ego yra ne tik minties, bet zavimas desubstancijuoja subjekt, paveria
ir kalbos vieta. Kartezikoji racionalumo te j ne tapatybs, bet skirtumo ir neatitikimo
orija remiasi metafiziniu atitikimo postulatu: vieta. Prieingai nei mstymas, kalbjimas
mstantis subjektas sutampa su savimi pa negali utikrinti subjekto tapatybs: svar
iu mstymo aktu: a mstau ir a esu tai, bu inoti ne tai, ar a kalbu bdu, patvirti
k suvokiu. vedus kalbos dimensij, sub naniu, jog a esu, bet veikiau inoti tai, ar
jekto samprata reikmingai pasikeiia: sub kalbdamas a esu tas pats, kuris kalba", -
jektas yra ne tapatybs, bet skirtumo vieta. teigia Lacanas (4, 165). Kadangi kalbjimas
is skirtumas sikuria kalboje, kuri ir ymi negali utikrinti subjekto sutapimo su paiu
subjekto nesutapim su savimi paiu. Kalb savimi, subjektas tampa nefiksuojama ir ne
ia taip pat reikt suprasti ne siaura ling apibriama vieta. Galima netgi teigti, jog
vistine prasme, bet kaip struktr ar princi psichoanalizs subjektas apibria save per
p, pagal kur funkcionuoja pasmon. Sap i apibrimo nemanomyb, jis pasirodo
n aikinimuose" Freudas pastebi, jog sap- tik kaip savo inykimo ir isklidimo kont-

53
ras. Todl subjektas Lacano psichoanalizs
teorijoje yra vardijamas kaip perbrauktas
subjektas, ymimas simboliu $. Tai reikia,
jog subjektas suvokiamas ne kaip pozityvus
esinys, bet veikiau kaip trkumas ar stoka,
kuri nusako opoziciniai prieprieos santy
kiai. Lacanas apibria subjekt ne kaip sau
tapai mstani btyb, bet kaip tai, kas
nuolatos yra pajungta (sub-jectum) Kitam.
Taigi lakanikj subjekt apibdina ne
tai, k jis apie save ino ar suvokia, ne jo
savs-smon, bet, prieingai, pasmon, ku
ri yra Kito interpeliacij vieta. Freudo ma
nymu, pasmon yra ne tai, k ji ikelia ir
parodo, bet tai, k ji i esms paneigia. Pa
smon yra apibdinama negatyviai, kaip tai,
kas prieinasi reprezentacijai, kas negali b
ti ikeliama mstymo esat. Taiau domu
tai, jog neigimo judes Freudas vadina taip
pat, kaip ir Descartes, - Gedanken, minti
mis. Pasmon yra suvokiama kaip msty
mas, kuris, prieingai kartezikajam projek
tui, neleidia subjektui sutapti su savirrii pa
iu. Lacanas tai nusako tokiu bdu: a ms
tau, kas a esu ten, kur nemstau, (kad) ms
tau" (4, 166). Tokio pobdio mstym tu
rime sieti ne su sau-tapaia smone, bet su
pasmons procesu, su pasmone kaip tam
tikru minties procesu. Vienu i tokio nesu
tapimo pavyzdi galtume laikyti vardio
chikos reikinius, kuriuos Freudas - nei
nome, pagrstai ar ne, - natralizavo. Pas
mon, seksualumas, psichozs, neurozs re
miasi ne tikrovje" aptinkamomis prieas
timis, bet pasirodo siraydamos simboli
ni artikuliacij tinkl. Jau M. Foucault
Seksualumo istorijoje" atskleid, jog sek
sualumas yra ne natralus fenomenas", bet
diskursyvini praktik padarinys. Lacanas
taip pat parodo, jog pasmon gali bti ap
mstoma tiek, kiek ji yra diskursyvi. Pas
mon neegzistuoja anapus diskursyvios rai
kos dl tos paprastos prieasties, jog nra
jokio anapus".
Mstymo kategorijos rekontekstualiza
vimas neatrodys toks radikalus, jei prisimin
sime, kaip Lacanas interpretuoja kartezi
kj ego cogito imperatyv. Lacanas atkrei
pia dmes tai, jog Descartes i esms su
tapatina tikrumo siek ir painim. Lacano
manymu, tikrumo siekis, tiksliau, tikrumo
geismas - A noriu (sic!) imokti atskirti
tikra nuo netikra savo veiksmuose ir bda
mas tikras eiti per gyvenim" - yra kakas
visikai skirtinga nuo episteme, painimo sie
kio. Paradoksalu, taiau tikrumas, turintis
tapti inojimo pagrindu, Descartes'o filo
sofijoje sutampa su abejone: btent abejo
ns dka esu tikras, jog mstau, vadinasi,
ir egzistuoju. Filosofinis cogito, rao La
-

a" vartojim kalboje. Struktrin lingvis
tika pademonstravo, jog vardis a" neturi
pastovaus referento, nes kiekvienu vartoji
mo atveju a" pakeiia vis kak kita arba
pats yra pakeiiamas kitu vardiu ar odiu.
is lingvistinis netapatumas parodo ne tik
subjekto nesutapim su savimi paiu, bet i
dalies atsako klausim, kokiu bdu mano
ma konceptualizuoti pasmon. Atsakymas
galt bti toks: pasmon gali bti msto
ma tik kai ji pasirodo kalboje.
Pasmons ir mstymo homologija rody
t, jog Lacanas reintelektualizuoja tuos psi-
canas, - yra centre mirao, galinanio mo
dern mog bti tikr savimi net savo abe
jonse" (4, 165). T ikrumo svokos pasiro
dymas Descartes'o filosofijos kontekste sig
nalizuoja, jog mstymas praranda paintin
funkcij ir sikuria tarp (tikrumo) geismo ir
abejons.
Abejons judesys charakterizuoja ego co
gito ne kaip painimo subjekt, bet kaip Ki
to interpeliacijos suspenduot subjekt. Pa
inimas i esms yra eksteriorizuojamas, nes
paintins subjekto galios gali bti apibr
iamos tik Didiojo Kito - Dievo - atvil-

54
giu. Dievas iuo atveju uima psichoanaliti
ko - sujet suppose savoir - pozicij. Btent
iam subjektui, kuris privalo inoti, yra de
leguojamos itisos inojimo sritys: du plius
du yra keturi, nes Dievas to nori" (5, 225).
Lacanas parodo, jog kartezikasis painimo
subjektas absoliutaus painimo (Dievo) at
vilgiu uima toki pai pozicij, kaip ir
pacientas psichoanalitiko atvilgiu: abiem at
vejais inojimas yra perkeliamas ir deleguo
jamas Didiajam Kitam. Lacano manymu,
tai yra vienas neprasiausi rankos pasly
dim" visoje minties istorijoje - aminosios
vertybs yra aminosios, nes tokia yra Die
vo valia.
Taigi kartezikj subjekt Lacanas inter
pretuoja ne kaip painimo subjekt, siekiant
tradicins filosofijos episteme, bet kaip tik
rumo subjekt, siekiant sitikinti savo buvi
mu. Taiau paradoksaliu bdu ego cogito fi
losofema, apibriama per nuolatin ms
tymo auto-referencij ir auto-reprezentaci
j, negauna pozityvaus turinio. Lacanas at
kreipia dmes t fakt, jog mstyme (co bdamas diskursyvaus pobdio, priklauso
gitans) a galiu konstituotis pats sau tik kaip
objektas (cogitatum) (5, 165). Subjektas pa
sirodo tik kaip savo mstymo objektas; ta
iau nors a esu tik objektas ir mechaniz
mas, esu tikras, jog tol, kol a mstau, ab
soliuiai - esu" (5, 164-165). Formali ms
tymo referencija save pat negali pagrsti
ego egzistencijos, nes, pasak Lacano, net
jei subjektas A" bt mirs, jis negalt tys: egzistencializmas, fenomenologija ir
to inoti. Lygiai taip pat jis negalt rodyti,
jog a esu gyvas. Kaip A" rodysiu sau,
jog egzistuoju? Viskas, k a galiu, tai ro
dyti Kitam, jog jis egzistuoja" (4, 317). Tai
reikia, jog kartezikasis subjektas yra kon
stituojamas ne kaip pozityvi tapatyb, bet
yra apibriamas negatyviai per santyk su
Kitu bei priklausomyb nuo Kito.
Reinterpretuodamas Descartes'o subjek
to samprat, Lacanas atranda subjekt nau-
ju bdu: subjektas yra ne sau tapatus esi
nys, bet tutuma, apribota skirtumo santy
ki. Subjektas, tiek, kiek jis gali bti msto
mas, yra mstomas ne kaip transcendenta
lin idealyb ar kaip brutali psichin realy
b, bet kaip diskursyvi raika. Taigi lakani
kasis subjektas, kurio tiksliausias koreliatas
yra pasmon, negali bti vertinamas onto
loginje dimensijoje ir atvirai deklaruoja sa
vo arbitral pobd. Tai reikia, jog pas
mon, kaip diskursyvinis fenomenas, funk
cionuoja tik simbolinje plotmje ir neturi
nei realaus, nei sivaizduojamo referento.
Kaip ir kiekvien arbitral enkl, pasmo
n apibria signifikacij seka, kurios pati
pasmon negali fiksuoti ar apibrti.
Reali, sivaizduojama ir
Simbolin plotms
Charakterizuodami lakanikj subjekt kaip
arbitral subjekt, teigme, jog is neturi
nei realaus, nei sivaizduojamo referento ir,
simbolini artikuliacij tinklui. Vadinasi,
savo tekst vedme tris plotmes - Reali,
sivaizduojam ir Simbolin, kurias turtu
me laikyti ne hierarchikai ar laikikai or
ganizuotomis, bet komplementariai egzis
tuojaniomis struktromis.
Lacano tyrintojo R. Samuelso manymu,
ias tris plotmes atitinka trys filosofijos kryp
struktralizmas (6). Nereprezentuojama ego
realyb" atitinka jutimin egzistencinio
subjekto patirt; turima galvoje egzistenci
nio subjekto jutim bei percepcij visuma,
kuri negali bti reprezentuojama Simboli
nje kalbos plotmje, todl yra apibdina
ma tik negatyviai, kaip santykio su Kitu ne
satis. iai ikisimbolinei realybei", kuri ne
gali bti reprezentuota, R. Samuelsas prie
prieina sivaizduojam ir Simbolin plot-
55
mes, kuriose pirmin ego realyb" yra rep
rezentuojama ir priestatoma santykyje su
Kitu. sivaizduojamoje plotmje ego susi
kuria iliuzin ego vaizdin, galinant suvokti
save kaip visum. Lacano teigimu, btent
i narcistinio vaizdinio reprezentacija ir lei
dia subjektui rekonstruoti bei suvokti sa
ve kaip tok. is fenomenas paaikina, ko
dl Narcizas simyli savo atspindt atvaiz
d: jis simyli visum, kuriai nieko netrks
ta. Taiau sivaizduojamoje plotmje san
tykis su Kitu yra tik iliuzinis, nes per vaiz
din subjektas reflektuoja ir suvokia pats
save. Tai yra santykis ne su Simbolins tvar
kos Didiuoju Kitu (ymimu simboliu A -
Autrui), bet su sivaizduojamu objektu (y
mimu simboliu a). Simbolinje plotmje,
prieingai, subjektas yra pajungiamas sim
bolinei Kito kalbos ir Kito statymo tvar
kai. Simbolin plotm galtume vadinti ir
socialine plotme, nes subjektas joje repre
zentuojamas tik santykio su Kitu dka. si
vaizduojama plotm, Samuelso manymu,
atitinka fenomenologins smons struk
tr tiek, kiek fenomenologin smon vi
suomet yra kako smon, t. y. ji negali
funkcionuoti be intencialaus objekto (plg.
struktra $ O a ) . Simbolin plotm sieja
ma su struktralizmo koncepcija, nes tiek
kalbos struktra, tiek santykis su Kitu yra
apibriami negatyviai, per skirtumo san
tykius. R. Samuelsas, remdamasis Sartre'o
terminais, ias plotmes vardija kaip Bt
savaime (Reali plotm), Bt sau (sivaiz
duojama plotm) ir Bt kitiems (Simbo
lin plotm).
i Samuelso schema, nepaisant jos ta
riamo sklandumo, nra priimtina, nes re
alybs" klausimas tiek Lacano teorijos, tiek
ir kit poesencialistini teorij kontekste
negali bti aptariamas kaip savaime su
prantamas. Skiriamuoju i teorij bruo
u laikome realybs" svokos problemi
zavim: kiekviena i teorij siekia atskleis-
56
ti sunkumus, kylanius tuomet, kai apeliuoja
ma psichin, tekstualin ar socialin realy
b". Taigi, jei psichoanalizs subjekt laiko
me diskursyviniu fenomenu, prielaida apie sa
vaimin subjekto egzistavim - ar jis bt grin
diamas mstymu, ar egzistencine subjekto
patirtimi - turi bti i anksto kvestionuota.
Realybs" dimensija Lacano psichoanalizs
kontekste pasirodo ne kaip savaimin duotis,
bet kaip sivaizduojamos ir Simbolins reik
ms artikuliacins veiklos padarinys.
a. sivaizduojama plotm:
veidrodio pakopa
sivaizduojama plotm yra siejama su veid
rodio teorija", kuri postuluoja ego ir jo at
spindto arba sivaizduojamo vaizdinio struk
tr. Veidrodio stadijos teorija trumpai gali
bti apibdinta taip: nuo ei mnesi vai
kas ima reaguoti savo atvaizd veidrodyje,
ir i veikla j skiria nuo kit gyv btybi,
pavyzdiui, impanzi. impanz praranda su
sidomjim savo atvaizdu, vos tik ji supranta,
jog tai tik atvaizdas; vaikas, prieingai, rea
guoja ypatingai, vos tik supranta, jog atvaiz
das yra jo. iuo amiaus periodu vaikas nesu
geba disponuoti savo knu ir todl negali su
vokti savo kno kaip visumos. Btent vizua
lin percepcija, t. y. kno vaizdinys, galina
subjekt suvokti save kaip visum. T ik atsi
spinddamas Kito vilgsnyje - nesvarbu, ar
tai jo motinos vilgsnis, ar negyva veidrodio
akis, - subjektas gyja vientisumo, tapatybs
ir tolydumo pojt, kurio negalt suteikti jo
knikoji egzistencija. Todl atpaindamas sa
vo vaizdin, subjektas ne tiek identifikuojasi,
kiek konstituojasi: Kito vilgsnis ne tik at
spindi subjekt, bet galina j konstituotis kaip
tok. Kadangi btent i vaizdinio mediacija
konstituoja subjekt, veidrodio pakop" tu
rtume laikyti ne antrine, bet pirmine ir svar
biausia ego formavimosi pakopa. Kaip teigia
Lacanas, Kito mediacija negali bti laikoma
antrine pakopa, turinia antrin reikm, jei
pirmoji ar vienintel dar neegzistuoja"
(7, 203).
Lacano manymu, veidrodio pakopa",
viena vertus, galina ego konstitucij, kita
vertus, suteikia jai svetimybs, netikrumo di
mensij. is svetimybs momentas negali b
ti panaikintas, nes btent jis galina susita
patinimo su savmi proces. Taigi subjekto
konstitucija nuo pat pradi yra grindiama
susvetimjimu ir skirtumu. Subjektas api
briamas ne per tapatum sau (plg. karte
zikasis subjektas), bet per savo vaizdinio
skirtumo suvokim, Kito perspektyvos skir
tumo suvokim. Subjektas nuo pat pradi
yra suskils ir susvetimjs sau, todl nar
cistin ego prigimt Lacanas tiesiogiai sieja
su (auto)agresyvumo tendencijomis. Nepai
sant to, jog ego siekia nuslopinti heteroge
nikumo ir svetimybs moment, jis nuolat
varosi, rungtyniauja pats su savimi, yra pa
ymtas agresyvumo ir tampos: jis neigia
savo skol Kitam. i represuota, paneigta
priklausomyb nuo Kito ir kuria ego (au
to )agresyvum bei destruktyvum. Taigi ego
yra apibdinamas per aparij arba paradok
s: ego gali apibrti save tik per santyk su
Kitu; taiau nordamas suvokti save kaip
visum, jis priverstas neigti ry, kurio yra
konstituojamas. Ego autonomija yra grin
diama nesismonintu Kito skirtumo suvo
kimu (Verkennung) ir io skirtumo neigimu
(Verleugnung), kylani i struktrins ego
priklausomybs nuo Kito (2, 103).
Atvaizdas - tiek filosofijoje, tiek ir kas
dienje sampratoje, - yra siejamas su rep
rezentacija, kuri maesniu intensyvumu at
kuria laikikai ir struktrikai pirmesn po
jt ar idj. Lacanas radikaliai pakeiia at
vaizdo samprat: atvaizdas at-vaizduoja ne
tiek reprezentuodamas ar reprodukuodamas
objekt, kiek iardydamas ir panaikindamas
j (2, 16). Taigi galima sakyti, jog objektas -
struktrikai ir laikikai - egzistuoja ne iki
atvaizdo sukrimo, bet atsiranda po jo kaip
io atvaizdo pasekm: ego yra konstituoja
mas tik dka atvaizdo ir yra priklausomas
nuo jo. Atvaizdas ne tik at-vaizduoja sub
jekt, bet j veikia bei transformuoja. Tur
dami galvoje kurianij atvaizdo gali, ga
lime teigti, jog atvaizdo originalas neegzis
tuoja realybje", nes pati i realyb" yra
atvaizdo padarinys bei pasekm.
Kalbdami apie ego realyb", kuri at
vaizdas retroaktyviai kuria, neturime jos su
maiyti su lakanikja tikrovs" (te reel)
koncepcija. Lacanas, kaip ir C. S. Peirce'as,
tikrov" apibria kaip prieinimsi repre
zentacijai ir painimui. sivaizduojama plot
m, prieingai, siekia sukurti tariam realy
b, kuri yra sau pakankama ir save legiti
muojanti.
sivaizduojama plotm gali bti apibr
ta kaip toks reprezentacijos bdas, kuris lin
ks skirtum reprezentuoti kaip tariam ta
patyb. sivaizduojam plotm apibria
bei konstituoja ne simuliacija ar susvetim
jimas kaip toks . . . sivaizduojam plotm
apibria tai, jog ji tarsi atsiskiria nuo io
susvetimjimo" (2, 105-106). Ji linkusi u
maskuoti skirtum (pirmins ego tikrovs"
ir jos vaizdinio skirtum) bei pateikti j kaip
tariam tapatyb. Ji linkusi neigti ir slpti
pakartojim, kurio pagrindu yra kuriama.
Taigi tikrov", viena vertus, yra tai, kas nuo
sivaizduojamos plotms yra toliausia, kita
vertus, tai, kas yra paioje sivaizdavimo er
dyje, kas prieinasi reprezentacijai ir j sti
muliuoja.
b. Simbolin plotm. Kalba kaip
signifikant tkm
Jei sivaizduojama plotm apsiribojo ego ir
jo vaizdinio tarpusavio sveikos sfera, tai
Simbolin plotm galime vadinti kalbos ir
socialumo sfera. Lacano teigimu, jei psi
choanaliz konstituojasi kaip mokslas apie
57
pasmon, j reikia pradti nuo teiginio, kad
pasmon yra struktruota kaip kalba"
(5, 203). sivaizduojamoje plotmje spren
diama subjekto (moi) tariamo ar sivaiz
duojamo identiteto formavimosi problema.
Simbolinje plotmje subjektas (je) yra ra
omas simbolin reikms artikuliacij tin
kl, kuris yra Kito raikos vieta. Kaip teigia
Lacanas, Kitas yra ta vieta, kurioje siku
ria signifikant seka, apibdinanti subjekt
kaip esant" (5, 203). Jei sivaizduojama
plotm linkusi maskuoti skirtum tarp vaiz
dinio ir jo retroaktyviai kuriamos ego tapa
tybs, tai Simbolin plotm yra neredukuo
jama Kito skirtumo, signifikanto skirtumo
vieta. Signifikantas reikalauja kitos vietos
- Kito vietos, Kito liudijimo, ( . . . ) - tam,
kad j palaikantis kalbjimas galt meluo
ti, t. y. galt pasirodyti kaip T iesa", - tei
gia Lacanas (4, 305).
Pasmons, struktruotos kaip kalba, pa
grindu Lacanas pasirenka Saussure'o struk
trin kalbos koncepcij. Taiau Saussure'o
kalbos enklo samprata Lacano psichoana
lizje yra radikaliai pakeiiama: struktrin
pirmenyb suteikiama ne signifikatui, bet
signifikantui. Signifikantas laikomas ne ant
riniu signifikato atvilgiu, bet, prieingai, le
mianiu ir apibrianiu signifikat. Signifi
kanto prioritetas reikia, jog kalba yra su
vokiama ne kaip tam tikr signifikat re
prezentacija, bet kaip diferencini reikms
santyki artikuliacija. Lacanas rao, jog
reikm palaiko save tik nurodydama kit
reikm" (4, 150). Reikm kuria ne signi
fikanto nuoroda tam tikr turin", signi
fikat, bet signifikant tarpusavio sveika
bei aism. Signifikanto" svoka (forma
fikantas funkcionuoja tik kaip signifikant
reikms sek elementas, kurios savo ruo
tu yra toki reikms sek tinklo dalis.
Signifikanto principas rao Lacano psi
choanalizs teorij ne tiek struktralizmo,
kiek bendr postruktralistin reikms te
orijos kontekst. Btent ia prasme Samu
elso teigin, jog Simbolin plotm yra inter
pretuotina struktralizmo kontekste, laiko
me tik i dalies teisingu. Pasmon galime
homologizuoti su kalbos struktra, taiau i
turi bti interpretuojama ne kaip apibrta
veri sistema, bet kaip nuolat kintani
reikms sankirtos tak" konsteliacija. Sig
nifikanto principas, nusakantis postruktra
listin reikms funkcionavimo koncepcij,
apibria ir Lacano pasmons subjekt.
Tai, k i reikms sek struktra atsklei
dia", - rao Lacanas, - yra subjekto geb
jimas reikti kak visikai kita, nei tai, k
jis sako" (4, 155). Kadangi is reikms ju
djimas i prigimties yra siaknijs kalboje
ir nepriklauso nuo smoningo subjekto in
tencijos, diskursas jau nebegali maskuotis
tuo, jog perteikia mint. Veikiau jis nuymi
subjekto viet tiesos paiekose" (4, 155). Jei
pasmon diegiame signifikanto princip,
tuomet pasmons materija" - sapnai, ap
sirikimai, juokai, lieuvio paslydimai" - turi
bti interpretuojami ne pagal j turin" ar
ties", bet pagal j tarpusavio ryius. Re
miantis signifikanto dsniu, visi sapno ele
mentai - ar tai bt vaizdiniai, odiai, tei
giniai, ar kiti sintaktiniai vienetai, - tampa
reikianiais tik kaip sankirtos takai ar kaip
determinatyvai", t. y. per kontekstualinius
santykius. ( . . . ) Jie reikia ne savo reikms
verts dka, bet santykio su kitais enklais,
kuriuos jie turi paaikinti", dka. (. . ) Tai
.

liai imant, - odis) neturi nei paprastos, nei
aikiai apibriamos prasms, nes tai, k jis
reikia ir nurodo, - skirtum konfigracija -
slygoja prasm tik retroaktyviai, kaip pras
ms susikirtim" rezultatas" (2, 63). Signi-
reikia, jog kintantis sapno kontekstas nieka
da negali bti visikai apibrtas ar galutinai
interpretuotas. Nes jis pats yra dalis daug
platesnio konteksto, kurio i principo ne
manoma apibrti, - rao S. Weberis (2, 74).

58
 Lacanas teigia, jog pagrindiniai pasmo
ns principai - kondensacija ir perklimas -
veikia taip pat kaip ir pagrindiniai kalbos
dsniai - metafora bei metonimija. Kalbos
struktrai ir sapno struktrai bendra tai, jog
jos funkcionuoja pagal bendrus signifikant
substituavimo arba tarpusavio ssajos b
dus. Sapn aikinimuose" Freudas atkrei
pia dmes tai, jog sapn ikraipymai ir
deformacijos (Entstellung) vyksta dviem skir
tingais bdais, kurie analogiki signifikant
sveikos bdams kalboje:
Verdichtung arba kondensavimas" ymi signi
fikant persiklojimo struktr, kuri yra metaforos
veiklos sfera . .. Versclziebung arba perklimo" at
veju vokikas terminas yra artimesnis reikms nu
krypimui, pastebimam metonimijoje (4, 160).
Nors Lacano interpretuotojai link su
teikti pirmenyb metoniminiam arba meta
foriniam kalbos poliui (2, 66-67, 8, 145),
galime teigti, jog tai yra du neatsiejami kal
bos, o kartu ir pasmons, funkcionavimo
principai.
Postuluodamas pasmons kaip kalbos
struktros koncepcij, Lacanas pasitelkia ne
tik Saussure'o skirtis tarp signifikato ir sig
nifikanto, metaforos bei metonimijos, bet
eksploatuoja ir distinkcij tarp kalbjimo (Ia
parole) ir kalbos (Ia langue). La langue ymi
kalb kaip ubaigt sistem, kuri, bdama
apriorin ir abstrakti, egzistuoja iki kiekvie
no individualaus pasakymo akto. La parole,
prieingai, reikia konkret bei individual
kalbjimo akt, kuriuo Ia langue yra reali
zuojama. Radikalus Lacano teiginys, jog kal
bantis A" ne visada sutampa su tuo A",
kur jis nurodo kalbdamas, taip pat reika
lauja skirti informacijos teikimo bei gavimo
funkcij (Ia langue) ir pasmonin kalbos var
tojim (Ia parole). Lacanas siekia parodyti,
jog pasmons kalba yra nepanaikinamo
Geismo kalba: lakanikosios Ia parole ypa
tyb yra priversti igirsti tai, apie k ji ne-
kalba. i schema paneigia struktralistin
kalbos kaip instrumento funkcij, nes Ia pa
role veikiau siekia Kito atsakymo aido, o ne
komunikacijos". Kitaip tariant, individas
kuria lingvistines artikuliacijas atsivelgda
mas trkum ar stok, kur Lacanas vadi
na Geismu (9, 217). Nors Lacano teorijoje
Ia parole svoka ilaiko Saussure'o sufor
muluot individualaus praneimo prasm,
Lacanas individualaus praneimo kilm lin
ks aikinti kontekstualiai ir susieti su itar
to odio galia. Vadinasi, Ia parole siejama
su sivaizduojamos plotms subjektu (moi),
o Ia langue - su Simboline kalbos sritimi.
Atskleisdamas ssaj tarp sivaizduojamos
ir Simbolins plotmi, Lacanas kvestionuo
ja Saussure'o skirt tarp kalbjimo ir kalbos
(9, 159).
Reziumuodami galime teigti, jog Simbo
lins plotms subjektas yra konstituojamas
kaip skirting lygmen diferencini santy
ki padarinys. iuo atvilgiu galime velgti
aik skirtum tarp sivaizduojamos ir Sim
bolins plotmi. Simbolin plotm, apib
dinama kaip skirtum aism, yra realizuo
jama per signifikant sveik ir kaip signi
fikant sveika. sivaizduojama plotm re
dukuoja diferencin artikuliacij tariam
reprezentuojaniojo ir reprezentuojamojo"
dualizm, kur antrasis narys turi garantuoti
numanom esat ir tapatum", - teigia
S. Weberis (2, 1 13-114). sivaizduojamos
plotms subjektas, le moi, kaip j charakte
rizuoja veidrodio pakopa", yra subjektas,
konstituojamas sivaizduojamo identifikaci
jos veiksmo. Ir nors subjektas gali pasirody
ti kaip esantis ir identikas, is identiku
mas yra sugriaunamas paties identikumo
nustatymo proceso. Nepaisant io proceso
nemanomybs ir neskms, sivaizduojama
plotm yra nusakoma io identiteto ir visu
mos vaizdinio, o visi ir bet kokie skirtumai
yra konstituojami subjekto viduje. Si.mboli-
59
nje plotmje, prieingai, subjekt nusako
reikms sek vaizdinys, kuris i esms yra
nesuderinamas su sau tapataus subjekto
koncepcija. Simbolins plotms signifikan
to subjektas niekada negali bti totalizuo
tas bei artikuliuotas kaip esantis. Signifi
kanto subjekto reprezentacija jokiu bdu n
ra paprasta reprodukcija kako, kas - virtu
aliai ar aktualiai - visuomet jau buvo. ( ...)
Reprezentuotas io judjimo nuo signifikan
to prie signifikanto, subjektas negali bti tin
kamai artikuliuotas bet kuriuo esamojo lai
ko modalumu", - teigia S. Weberis (2, 114).
Reprezentuojamas nuolatins signifikant
nuorod tkms, subjektas negali bti loka
lizuotas nei laike, nei erdvje. Nuolat besi
skiriantis nuo savs, signifikantas yra skir
tumo vieta; bdamas nuolat neibaigtas, jis
juda i vienos vietos kit ir, pasak Lacano,
nuolat ugrobia kito viet: yra Kito vietoje
ir vietoje Kito (au lieu de l'Autre).
e. Dvi realybs versijos: realyb
ir tikrov
Realybs" svoka Lacano teorijos konteks
te sukuria tam tikr aparij arba mstymo
sunkum", kur jau pastebjome interpre
tuodami veidrodio pakop": viena vertus,
atvaizdas visuomet yra kako atvaizdas, net
jei is yra apibdinamas trkumo ar stokos
terminais; kita vertus, atvaizdas ne tik pasy
viai reflektuoja reali duotyb", bet j ret
roaktyviai kuria bei transformuoja. Galime
teigti, jog realyb" sivaizduojamoje plot
mje yra tiek presuponuojama, tiek postu
luojama arba steigiama.
Taigi realybs" svoka Lacano teorijoje
yra paradoksali: i pat pradi realyb" nu
rodo iki-simbolin realyb", tiesiogins
duotybs" srit, kuri niekada nra pasiekia
ma tiesiogiai, taiau gali bti mediuota"
per sivaizduojamos ir Simbolins plotmi
60
reprezentacij; taiau vliau i svoka nu
rodo stok", element, kurio trksta sim
bolins organizacijos viduje", taigi iuo at
veju realyb" yra suvokiama kaip paios
simbolins organizacijos sukurtas padari
nys". Vadinasi, galima skirti iki-simbolin"
ir po-simbolin" realyb". Pirmuoju atve
ju realyb" yra logikai pirmesn u Sim
bolin plotm ir egzistuoja" nepriklauso
mai nuo jos; antruoju atveju realyb" yra
Simbolins plotms produktas, perteklius ar
liekana, kuris egzistuoja ar atsiranda tik kaip
j paalinio simbolinio veiksmo pasekm
(10, 20). Btent todl Lacanas silo skirti
tikrov" (le reel) nuo realybs" (Ia realite).
Tokiu atveju tikrove" bus vadinama pre
diskursyvin realyb, o realybe" - plotm,
kuri yra sukuriama reprezentacijos. Taigi
realyb" yra sivaizduojama ir simbolin, o
tikrov" - tai, ko trksta realybje", ta
ior", kuri negali bti reprezentuota
(Ding-an-sich). T ikrov" yra reprezentaci
jai nepasiekiama pre-diskursyvin realyb,
o realyb" yra suvokiama kaip sivaizduo
jama ar simbolin konstrukcija" (10, 23).
Pirmoji realybs versija, arba tikrov",
silosi paaikinama tradiciniais metafizikos
terminais. Garsioji Lacano tez, jog tikro
vje nieko netrksta", galint interpretuoti
tikrov" kaip tam tikr materij" ar sub
stancij", kuri yra pakankama sau ir egzis
tuoja nepriklausomai nuo ms inojimo.
i interpretacijos krypt palaiko ir R. Sa
muelsas, teigiantis, jog tikrov neturi ne
saties", kitaip tariant, ji yra pripildyta" bei
pakankama sau. Taiau kai bandome nusa
kyti antrj realybs versij - pasimbolin
realyb", - aikja, jog tikrov" sivaizduo
jamoje ir Simbolinje plotmse pasirodo,
reikiasi kaip trkumas ar stoka. Jei pir
muoju atveju kalbjome apie tikrov", kuri
egzistuoja" nepriklausomai nuo ms rep
rezentacij", tai antruoju atveju turime kal
bti apie bties stok", t. y. remtis i pa-
iros paradoksaliais terminais apie bt", maai struktrini efekt {perklim, pa
kurios nra", ir tokiu bdu perimti negaty kartojim ir t. t.) (11, 162). iuo atveju La
viosios teologijos diskurs. cano tikrovs" svoka yra paradoksali tuo,
Taigi matome aik konflikt tarp dvie jog ji nurodo neegzistuojant esin (neegzis
j realybs versij: pre-diskursyvins tik tuojant vadinamojoje tikrovje), kuris visgi
rovs", kuri yra pripildyta", ir realybs" spaudia ir palieka padarini simbolinje
kaip tutumos" bei nesaties simbolins or subjekto realybje. Taigi tikrov" tuo pa
ganizacijos viduje. Freudo teorijoje is kon iu metu yra ir neprieinamas branduolys",
fliktas gauna nuolatins sveikos tarp gru kuris prieinasi simbolizacijai, ir grynai chi
bios psichins realybs" ir jos reprezenta merikas esinys, neturintis jokio ontologi
cijos form. Freudas teigia, jog vairios rep nio pagrstumo (11, 169).
rezentacijos formos - atmintis, laukimas, Panaus neapibrtumas arba reikms
projekcijos kai kuriuos ms patirties as
- slydinjimas" bdingas ir pasimbolins re
pektus galina tapti esaniais", o kiti nra alybs" sampratai. Pasimbolin realyb"
registruojami ir visam laikui lieka nesan nurodo tai, kas egzistuoja" tik kaip simbo
iais", nors yra ne maiau reals". Taigi lizacijos proceso pasekm. Simbolin orga
reikia koreliuoti du skirtingus esaties" b nizacija yra struktruota tokiu bdu, jog su
dus - sivaizduojam ir simbolin reprezen kuria tam tikr pertekli", liekan" ar a
tacij, kuri tam tikrus patirties aspektus i lutin efekt", kuris, nors ir yra simbolins
kelia ir parodo kaip esanius, ir tikrov", organizacijos padarinys", negali bti j
kuri nra pasiekiama, todl lieka nesanti". inkorporuotas. iuo poiriu ikyla nauj
Taiau net ir primus i distinkcij tarp komplikacij: pirma, susiduriame su stokos,
pre-diskursyvins tikrovs" ir realybs", tutumos svoka, kuri negali bti paaikin
kaip sivaizduojamos ar simbolins tikro ta nuorodomis pripildyt" ir sau pakan
vs" reprezentacijos, pati tikrovs" svoka kam pre-diskursyvin tikrov"; antra, su
vis dar lieka paradoksali. Viena vertus, tik siduriame su alutinio efekto" produkavi
rov" suvokiama kaip kietas branduolys", mu, reikianiu pertekli" simbolinje or
kuris prieinasi simbolizacijai, atkakliai lie ganizacijoje, kurio i negali apimti. Taigi ant
ka savo vietoje bei nuolatos grta j. Kita roji realybs versija tuo pat metu reikia
vertus, tikrov" interpretuojama kaip gry per daug" ir per maai" - kako trku
nai sivaizduojamas esinys, neturintis jokio m" ir materializacij". is slydinjimas"
ontologinio pagrstumo. Ontologinis tikro nuo realybs" kaip pertekliaus" prie re
vs" dviprasmikumas irykja analizuojant alybs" kaip tutumos", aplink kuri yra
traumos kategorij. Savo pirmajame semi organizuojama simbolin struktra, turt
nare Lacanas apibdina traumin vyk kaip bti laikomas ne konceptualiniu prietara
sivaizduojam darin, kuris nra galutinai vimu ar sumaitimi, bet dviem simultani
simbolizuotas, kuris dar neturi vietos sim komis realybs" artikuliacijos formomi$.
boliniame subjekto universume; taiau v Taigi Lacano realybs" koncepcij nu
lesniuose darbuose trauma apibdinama sako pluotas coincidentia oppositorum: re
kaip tai, kas yra tikra - kietas branduolys", alyb" yra ir simbolizacijos pradia bei pa
besiprieinantis simbolizacijai, nors visikai grindas, .ir tai, kas Simbolins plotms yra
nesvarbu, ar jis i tikrj vyko" vadina struktruojama. Realyb" yra kietas bran
mojoje realybje. Taiau nepaisant to, ar duolys", substancija, egzistuojanti" kakur
trauminis vykis yra realus", jis kuria ne- anapus simbolins organizacijos oei jai ne-

61
pasiekiama, ir absoliutus niekas, visika tu
tuma, skyl" simbolinje struktroje, y
minti pamatin realybs" nemanomum.
Realyb" yra ne kas kita, kaip tutumos,
stokos, niekia siknijimas. Ji negali bti rep
rezentuota, taiau negali bti ir paneigta bei
atmesta, nes ji pati yra grynasis negatyvu
mas. Jeigu realyb" negali bti nei paro
dyta kaip esanti, nei atmesta, klaustina, ar
tikslinga skirti realyb" kaip toki ir prie
prieinti j sivaizduojamai ir Simbolinei di
mensijoms. Galime atsakyti, jog net jei re
alyb" yra neireikiama (Kanto daiktas sa
vaime), ji yra tai, kuo remdamiesi galime
apibrti raik bei reprezentacij (fenome
n srit). Galime teigti, jog psichoanalizje
postuluojama trinar Realios, sivaizduoja
mos ir Simbolins plotmi struktra pro
blemizuoja realybs" svok, realybs",
kuri yra neivengiama, taiau niekuomet ne
pasirodo kaip tokia.
Realybs grimasos": sapnas,
fantazija, trauma
Psichoanalizs teorija, laikinai suskliausda
ma realybs" svok, siekia parodyti, jog
vadinamasis susidrimas su realybe" yra
manomas tik sivaizduojamos ir simbolins
reprezentacijos mediavimo dka. Betarpi
kas" arba tiesioginis" realybs" patyrimas,
raginimas mstyti paius daiktus" arba
grti prie pai daikt" yra viso labo tik
sivaizduojama konstrukcija, - filosofijos
sapnas ir fantazija, - maskuojanti santykio
su realybe" nemanomyb. Pavelg filo aukt vaki. Senas vyras buvo papraytas jas pri
sofijos istorij retrospektyviu vilgsniu, var
gu ar galsime atsakyti klausim, kokiu
bdu realybs" objektas tampa ms ms taujamu balsu nabda: tve, ar nematai, jog a de
tymo objektu, kokiu uoliu yra veikiamas
plyys tarp reprezentacijos ir nereprezentuo
jamos tikrovs". Lacano atsakymas
klausim bt gana paprastas: realybs"
62
veidas lieka nematomas, taiau yra mato
mos realybs grimasos". Pasitelkdamas sap
no, fantazijos ir traumos koncepcijas, Laca
nas pateikia tam tikrus realybs" ir repre
zentacijos sveikos modelius. Realyb" ir
reprezentacija yra susijusios dvigubu ryiu":
tai, k laikome vaizduots dariniais, - fan
tazija ir sapnas - yra bdas susitikti su
tikrove" bei j artikuliuoti; kita vertus, trau
ma - tikrovs smgis" - yra simbolins bei
sivaizduojamos mstymo veiklos padarinys.
a. Realyb" ir sapnas
Nepaisant skirting sapno fenomeno aiki
nim, sapnas visuomet yra interpretuojamas
realybs" atvilgiu. Freudo manymu, pa
grindin sapno funkcija yra geismo realiza
cija - kas nemanoma realybje", yra ta
riamai manoma sapne. Lacano interpreta
cija yra visikai prieinga: tariama sapno re
alyb yra btent ta vieta, kurioje susiduria
me su nemanoma tikrove". Pabusdami i
sapno, i tikrj pabgame nuo nepakelia
mo susitikimo su tikrove" ir pasineriame
kasdien iliuzij realyb, kuri vadiname
budrumo bsena".
Seminare Keturios pagrindins psicho
analizs svokos" Lacanas analizuoja rea
lybs" ir sapno santyk nagrindamas gerai
inom Freudo pavyzd apie degant vaik".
Tvas sdjo prie savo serganio vaiko ligos
patalo dienas ir naktis. Kai vaikas mir, tvas nu
jo atsigulti gretim kambar, taiau paliko duris
praviras, kad galt stebti vaiko kn, apsupt
irti, jis sdjo alia kno kalbdamas maldas.
Po keli valand miego tvas susapnavo, jog vai
kas stovi prie jo lovos, laiko j u rankos ir priekai
gu?" Jis pabunda, pamato ryki vies gretimame
kambaryje, nuskuba j ir randa sen budtoj u
migus, o jkapi mediag ir vien jo mylimo vaiko
rank apdegusius nuo nuvirtusios vaks liepsnos
{12, 652).
 Lacano manymu, fraz tve, ar nema
tai, jog a degu?" atveria trkstam, nesan
i tikrov", kuri ir buvo vaiko mirties prie
astis. Jei vaikas mir nuo kariavimo, is
sapnas ir itarta fraz ir yra ta trkstama
tikrov", neidildomas priekaitas tvui, ku
ris vadinamojoje realybje jau yra nema
nomas dl vaiko mirties. Ar tokiu bdu,
klausia Lacanas, sapnas nra pagarbos ak
tas nesaniai tikrovei", kuri negali niekaip
kitaip realizuoti savs kaip tik be galo pasi
kartodama? Kas iame pavyzdyje yra tik
rov", jei ne fatalikas pakartojimas to, kas
jau vyko, pakartojimas paios tikrovs"
priemonmis? Taigi sapn galime suvokti
kaip trkstam, nemanom tikrov", atsi
kartojani sapne tarsi atsitiktinai; taiau
trkum dert suvokti ir kaip kit realyb,
kuri galina pabusti, pertraukti mieg.
prastin io sapno interpretacija remia
si teze, jog viena pagrindini sapno funkci
j yra prailginti mieg. Miegantysis staiga
patiria iorin trukdym, i realybs" ky
lant stimul (adintuvo skambjim, beldi
m duris ar iuo atveju - dm kvap), ir
nordamas pratsti mieg, greitai sukonst
ruoja sapn, - nedidel scen, trump isto
rij, - kuri traukia i sapn ir trukdanti ele
ment. inoma, kai iorinis trukdymas tam
pa per stiprus, miegantysis pabunda. Taiau
kas paadina mieganttii? Jei sapno funkcija
yra prailginti mieg, jei sapnas tiek priart
ja prie realybs", kad net gali slygoti j,
ar negalime teigti, jog sapnas atitinka i
realyb" paioje sapno plotmje? Ar tai
nra kita realyb paiame sapne?
S. ieko manymu, miegantysis pabun
da ne dl iorinio trukdymo. I pradi jis
sukonstruoja sapn, istorij, kuri galina j
prailginti mieg ir ivengti susidrimo su
realybe". Taiau tai, su kuo jis susiduria
sapne (iuo atveju tai vaiko skundas tvui,
reikiantis nepanaikinam tvo kalt), i
geismo tikrov" yra daug baisesn u va-
dinamj iorin realyb". Miegantysis pa
bunda, taiau tik tam, kad ivengt geismo
tikrovs", grsmingai pasirodanios sapne.
Jis pabga i vadinamj realyb, kad galt
sapnuoti toliau, kad ilaikyt aklum ir i
vengt savo geismo tikrovs". Taigi realy
b" yra tik ms fantazijos konstrukcija, ga
linanti umaskuoti geismo tikrov" (11, 45).
Realyb" ir sapnas negali bti visikai at
skirti; taiau, kita vertus, j santykio nega
lima reziumuoti teze gyvenimas yra sap
nas". Lacano manymu, prieingai, vienin
tel vieta, kurioje aptinkame kiet T ikrovs
branduol, yra sapnas. Pabud i sapno i re
alyb, mes sakome - tai buvo tik sapnas",
- visikai ignoruodami t fakt, jog savo kas
dienje, budrioje realybje mes esame ne
kas kita, kaip io sapno smon." (11, 47).
b. Fantazija kaip realybs" pamatas
Fantazija, kaip ir sapnas, yra sivaizduoja
ma konstrukcija, galinanti susitikim ar su
sidrim su tiesiogiai nepasirodania tik
rove". prastinis fantazijos kaip sivaizduo
jamo scenarijaus, reprezentuojanio ms
geismo realizacij, suvokimas yra klaidinan
tis. Fantazijos scenoje geismas yra ne gy
vendinamas ar patenkinamas", bet konsti
tuojamas. Fantazijos konstrukcija yra ne b
das vengti tikrovs", bet bdas, kuriuo "tik
rov" vyksta.
S. ieko teigimu, btent fantazija su
teikia pamat tam, kas, Lacano manymu,
yra labiausiai tikra" - ms geismo tikro
vei". Fantazija ne tik modeliuoja geismo r
m bei suteikia geismui objekt, - fantazi
jos bdu mes mokoms kaip geisti" (11,
114-118). Fantazija funkcionuoja kaip kon
strukcija, kaip sivaizduojamas scenarijus,
padedantis atsakyti nepakeliam klausim
Che vuoi?"- Ko nori Kitas?" Fantazija sie-
63
kia upildyti tutum, atvert Kito geismo. Vienu i toki logikai nepaaikinam ob
is dualizmas ir sukuria fantazijos paradok jekt pavyzdiu galime laikyti incesto drau
s: viena vertus, tai yra rmas, koordinuo dim. Freudas veikale Totemas ir tabu" ap
jantis geism, taiau, kita vertus, tai yra gy taria tiek ankstyvajai monijos stadijai, tiek
nyba prie Che vuoi?", ekranas, naikinantis kiekvieno individo infantiliam seksualumui
Kito geismo atvert tutum ir ply. Uat bding reikin - incesto geism ir simboli
rindami paradoks iki tautologijos, galime n io geismo draudim. Samuelso manymu,
teigti, jog fantazijos ekrane pats geismas yra tai galina skirti Simbolins plotms subjek
gynyba prie geism (11, 118). t $, postuluojant egzogaminius santykius bei
Tokia interpretacija panaikina tariam simbolinius mainus", ir tikr" subjekt S,
prieprie arba dualizm tarp vadinamosios atmetant tvo vard ir statym.* Savo ruo
realybs ir fantazijos: svarbu sidmti, jog tu incesto objekt" turtume suvokti kaip
fantazija neslepia ir nesimuliuoja vadinamo tai, kas yra udrausta ir istumta simbolins
sios realybs; jei fantazija k ir slepia, tai tik tvarkos, taiau kas, nepaisant draudimo, nuo
vadinamosios realybs trkum, stok ir ne latos sugrta. Klaustina, kaip manomas is
manomyb. Nra nieko anapus" fantazi nuolatinis tikrovs" atgijimas, kaip tai, kas
jos: fantazija yra konstrukcija, kurios funkci yra prarasta" tiek individo, tiek monijos
ja yra paslpti i tutum, niek", t. y. evoliucijoje, gali sugrti" ir tam tikru bdu
Kito trkum", - teigia iekas (11, 133). save prezentuoti" simbolins tvarkos vidu
Taigi fantazijos ir realybs" dualizmas ne je. Samuelso teigimu, objektas a Lacano te
galioja, nes realyb" kaip tokia nepasirodo orijoje reikia t tikrovs" element, kuris
ir nevyksta. Anapus" fantazijos realybs" negali bti reprezentuojamas Simbolinje ar
nra, nes jei realyb" vyksta, ji vyksta tik sivaizduojamoje plotmje, taiau yra prezen
per fantazij ir kaip fantazija. Savo prigimti tuojamas tam tikru bdu. Tui yra ne prarasta
mi fantazijos konstrukcija yra ms realy praeitis", bet kakas, kas prezentuoja sa
bs" atrama: fantazijos funkcija yra ne pa ve" dabartyje" (6, 81). Kitaip tariant, susidu
silyti kaip pabgti nuo realybs", bet, prie riame su laiko paradokso struktra: objektas
ingai, pasilyti realyb" kaip isivadavim a (iuo atveju infantilus seksualumas) yra tai,
nuo nepakeliamos, traumins esms. kas nesugrinamai prarasta, ir tuo paiu me
Teorinis fantazijos apibrimas struktri tu tai, kas geba save nuolat prezentuoti da
kai Lacano yra vaizduojamas formule $ O a, bartyje. Tai leidia daryti ivad, jog min
yminia santyk tarp simbolins organizaci tas atgijimas" ar pasikartojimas" yra ne
jos skilusio subjekto" ($) ir tikro" elemen pirmins bkls sugrimas, bet laiko para
to (a), ivengianio simbolins organizacijos. doksas, kuris daro galim pirmins bkls
Lacano teorijoje matema objektas a ymi fan sugrim" tik kaip simbolizacijos rezultat
tazijos objekt, udraust" ar prarast" ob apres coup. ios bkls pirminis" statusas
jekt, kuris, viena vertus, yra simbolin rep yra aikiai mistins prigimties, nes sugr
rezentacij slygojanti prieastis, kita vertus, ta" tai, kas niekuomet i tikrj neegzistavo,
yra simbolins organizacijos retroaktyviai ku taiau kyla i paios simbolins organizaci
riamas darinys. Matema objektas a Lacano jos (10, 33). Simbolinis statymas retroakty-
teorijoje ymi login aklaviet, nes objektas
a nurodo tiek brutali ir nereprezentuojam
* Lacanas aidia fonetine homologija tarp svok
tikrov", iorin daikt", tiek efektus sim nom-du-pi!re ir non-du-pi!re, kuri galtume interpretuoti
bolinje ir sivaizduojamoje reprezentacijoje. kaip tvo vardu simbolikai reikiam draudim.

64
viai sukuria udraust" ar neteist" ob Argi nenuostabu, - rao Lacanas, - jog pa
jekt, kuris gali gyti ias savybes tik staty ioje analitins patirties pradioje tikrov pa
mo atvilgiu. Freudas, aptardamas Edipo mi sirodo tokia forma, kuri ios patirties negali
t ir tvaudysts draudim, pastebi, jog nu bti asimiliuojama ... Jog tikrov, gijusi trau
sikaltimas jau suponuoja moralum ir staty mos form, lemia vis patirt, taiau pati pa
m, nes prieingu atveju nusikaltimas neb sirodo tarsi atsitiktinai? ( ... ) Taigi paioje pir
t kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. Gali minio proceso erdyje trauma nuolat prane
ma teigti, jog draudimas draudia tai, kas iki a apie save, primena mums savo egzistavi
paties draudimo suformulavimo yra nema m. Trauma pasikartoja neatsiskleisdama"
noma ir nepasiekiama. Taigi udraustas ob (5, 55).
jektas" gyja grynai mistin status: tai nra Apibdindami traum kaip susitikim, su
dalykas, kuris kakada - vaikystje ar prie sidrim ar net susikirtim su neprotinga ir
istorje - buvo patiriamas kaip tikras", bet neapskaiiuojama tikrove", interpretuojame
kuris pradeda egzistuoti" statymo dka, ta j pirmosios realybs versijos kontekste. Tai
iau kaip prarastas objektas ( 10, 35). reikia, jog trauma, kaip ir atsitiktinumas (tu
Galime teigti, jog objektas a sukuria tam che) bei savaimingumas (to automaton), pri
tikr atram realybje", kurios pagrindu skiriami brutaliai tikrovei", kuri negali bti
manomas sivaizuojamas identitetas. iuo at mstymo reprezentuojama. Pirmajai realybs
veju ,,incesto objektas", draudiantis seksua versijai pritaria ir iekas, i pradi apib
linius ryius su savo eimos prieingos lyties dins traum kaip staig realybs" pertr
nariais, galina apibrti vadinamj brand k, traukiam simbolin universum", bet
seksualum moralumo ir socialumo ribose. vliau i samprat modifikavs. Kalbda
Udraustas objektas", koks jis bebt, ar mi apie simbolin traumos integracij, - ra
mistinis, ar motyvuotas ir realus", konsti o iekas, - praleidome svarbiausi detal:
tuoja seksualinio elgesio identitet. Taigi fan Freudo udelsto veikimo" logika reikia ne
tazija yra pamatas, padedantis artikuliuoti ir tai, jog ( ... ) trauminis vykis yra transformuo
realizuoti nemanom tikrov". jamas normal simbolinio universumo kom
ponent, bet visikai prieingai: kakas, kas
Trauma i pradi buvo suvoktas kaip beprasmis,
neutralus vykis, retroaktyviai keiiasi dl
Siekdamas konceptualizuoti susitikim su naujo simbolinio tinklo sukrimo ... trau
tikrove", Lacanas pasitelkia termin tuche, m, kuri negali bti integruota" ( 13, 221-
Aristotelio vartojam prieasiai nusakyti. 222). Konstatuojamas tam tikras neatitikimas
Lacanas teigia, jog tuche, kaip susitikimo tarp trauminio vykio ir simbolinio univer
su tikrove funkcija, susitikimo, kuris gali ne sumo": ieko manymu, is neatitikimas
vykti, kuris i esms yra nevyks susitiki vyksta dl simbolinio universumo" resigni
mas, pirm kart pasirod psichoanalizs te fikavimo; Shepherdsono teigimu, tam tikros
orijoje traumos forma" (5, 55). Aristotelik patirtys" ar susitikimai su tikrove" yra trau
tuche arba atsitiktinumo svok ir traum sie miniai, nes neturima pakankamo simbolinio
ja tai, jog abi kategorijos nurodo prieast, ar sivaizduojamo tinklo jam reprezentuo
kuri gali slygoti tam tikr vyk tik netiesio ti" ( 10, 25). Tai reikia, jog tikrov" yra trau
giai, sutapusi aplinkybi dka; tai yra prie min ne dl savo prigimties", bet dl santy
astis, kuri slygoja kak, taiau pati negali kio su nustatyta reprezentacijos tvarka. Prie
bti nei racionaliai paaikinta, nei suvokta. laida, jog trauma bent i dalies yra sukuria-

65
ma simbolins reprezentacijos, galina ap
svarstyti traum antrosios realybs versijos
kontekste.
Norint suvokti traumos struktr, verta
vl prisiminti aristotelik tuche arba atsitik
tinumo svok: atsitiktinumas yra tokia prie
astis, kuri slygoja kak tik netiesiogiai, at
sitiktinio aplinkybi sutapimo dka. Galima
teigti, jog tam tikri dalykai randasi atsitikti
nai, taiau negalima pasakyti, jog jie kyla i
atsitiktinumo. Panaiai ir trauma, kuri su
vokiame kaip susitikim su tikrove", gali
tapti neurozs prieastimi tik netiesiogiai, ne
tiktai sugretinus du signifikantus, dvi reik
mes. Imkime pavyzdiui, Emos atvej", ku
ris yra klasikin diferencins smons veik
los iliustracija. Ema savo baim, kylani par
duotuvse, sieja su atsitikimu, kada jai buvo
dvylika met. Ji jo parduotuv, pamat
du besijuokianius pardavjus ir pajuto i
gst. Freudas i baim sieja su vykiu, kai
jai buvo atuoneri: parduotuvs savininkas
per drabuius paliet jos genitalijas. Turp
i dviej scen, - rao J. Laplanche'as, -
atsirado visikai naujas - seksualins reakci
jos elementas" (14, 40). Seksualinio turinio
nebuvo nei pirmuoju atveju, kai ji dar nesu
vok seksualini to veiksmo implikacij, nei
antruoju atveju. Traum sukl ne tiesiogin
patirtis, nes i tikrj" nieko traumuojan
io ir nevyko, o udelstas atminties veiki
mas, kur slygojo brendimo sukeltos skir
tingos to paties veiksmo interpretacijos.
Trauma" atsirado kaip simbolin i dviej
vyki jungtis.
Taigi traumai bdinga tai, jog ji yra la
tentika, neskaidri ir neapibriama dabar
tyje: ji nurodo praeities moment, kuris gy
ja traumos" reikm tik bsim simbolini
operacij dka. reikin Freudas apibria kontekste visikai pagrsta rodosi Lacano for
Nachtrii.glichkeit svoka, kuri nurodo para
doksali situacij, kai neuroz slygojantis
trauminis vykis niekada nepasirodo kaip
toks, kaip esantis vykis, taiau yra sukonst-
66
mojamas atgaline tvarka simbolinio pasmo
ns mechanizmo. Taigi trauminiu vykiu" tu
ri bti laikomas ne tiesioginis kontaktas"
su iorine realybe", bet nauja reikm, kuri
retroaktyviai veikia praeit.
Simboliniame reikms lygmenyje traum
apibdina jos nevelgiamumas, jos prieini
masis signifikacijai. Trauma yra praleistas
signifikantas" reikms grandinje, kurio vie
t uima semantikai nemotyvuotas simpto
mas, pavyzdiui, baim, kylanti parduotuv
se. Tarp seksualin traum yminio paslap
tingo signifikanto ir svokos, kuri pakeiia
signifikant aktualioje reikms sekoje, si
iebia kibirktis, kuri kaip simptomas fiksuoja
reikm, nepasiekiam smoningam subjek
tui", - teigia Lacanas (4, 166). Tuigi traumi
nis faktas" ar vykis" psichoanalizje gyja
traumos status ne per susidrim su auto
nomika, prie tai egzistuojania realybe",
bet tik per reprezentacijos tinkl, kurio at
vilgiu tam tikras faktas" ar patirtis gyja
traumin status.
Sapno, fantazijos, traumos fenomenai de
monstruoja, jog kiekvienas bandymas nusa
kyti tikrov" yra ms mstymo reprezenta
cins veiklos padarinys; kita vertus, btent
sivaizduojama ir simbolin reprezentacija yra
ta vieta, kurioje manomas susitikimas su geis
mo tikrove". Tuiau tiek vienu, tiek kitu at
veju susiduriame ne su brutalia ir tiesiogine
tikrove", bet su jos diskursyvine raika. Tai
galina psichoanalizs, kaip ir sociologijos, fe
nomenus priskirti diskursyvinei sferai ir kon
statuoti arbitral, t. y. neprivalom ir nees
min i fenomen pobd. Psichoanalizs fe
nomenams, kaip ir bet kuriai kitai diskursy
vinei tapatybei, bdingas neibaigtumas, dau
giaprasmikumas bei atvirumas. i ivad
muluojama kartezikojo tikrumo kritika: tik
rumas manomas tik kaip kiekvieno tikru
mo" santykinio bei arbitralaus pobdio po
stulavimas.
Literatra
l. Laclau E. l Mouffe Ch. Hegemony and Socialist
Strategy. Towards a Radical Democ ratic Politics .
London: Verso, 1985.
2. Weber S. Retum to Freud: J. Lacans dislocation
ofpsychoanalysis. Cambridge: Cambridge UP, 1991.
3. Saussure R de. Course in General Linguistics.
Fontana: Collins, 1974.
4. Lacan J. Ecrits. A Selection. 'Ii". by A. Sheridan.
Tuvistock: Routledge, 1977.
5. Lacan J. Th e Four Fundamental Concepts of
Psych o- analysis. Harmondsworth: Penguin Books,
1977.
6. Samuels R. Between Ph ilos ophy and
Psych oanalysis: L acans reconstrnction of Freud. New
York: Routledge, 1993.
7. Discourse de Jacques Lacan. (September 26,
1953)Actes du Con,gres de Rome 11 La Psych oanalyse I,
1956.
The Grimases of the Real" in Jacques Lacan's Psychoanalysis
S u m m ary
J. Lacan's theory o f psychoanalysis i s based on the
ternary structure of the Real, the Imaginary, and the
Symbolic. The phenomenons of dream, phantasy, and
trauma illustrate how these three dimentions are
interwoven: phantasy and dream are imaginary
constructions which open the Real of desire; trauma
is usually considered as a real event", but its meaning
is constituted only as the effect of imaginary and
8. Lacoue-Labarthe Ph., Nancy J.-L. L e titre de Ia
lettre. Paris, 1973.
9. Ragland-Sullivan E. Jacq ues L acan and the
Ph ilos ophy of Psych oanalysis. London and Canberra:
Croom Helm, 1986.
10. Shepherdson Ch. The Intimate Alterity of the
Real. Postmodern Culture, v. 6 n. 3 (may, 1996).
Pmc@jefferson.yjllae.yirjnja.edu.
11. iek S. Th e Sublime Object of Ideol ogy.
London, New York: Verso, 1989.
12. Freud Z. Th e Interpretation of D reams.
Harmonsworth, 1977.
l. iek S. For They Kn ow Not Wh at They D o:
Enjoyment as a Political Factor. New York: Verso, 1991.
14. Laplanche J. Life and Death in Psych oanalysis.
Baltimore: Johns Hopkins UP, 1976.
symbolic articulations. This means that the field of
psychoanalysis is of discoursive nature: it has the non
necessary and anti-essential character and is always
open to future interpretations. These theorethical
presuppositions signify that you can never see the face
of reality; what is accessible to our apprehension are
the grimaces of the Real".
67