ATOSTOGŲ METAI

Jonas Kuprys

VEIKĖJAI:
MOTERIS, aštuoniolikmetė abiturientė.
VYRAS, keliais metais už ją vyresnis studentas.
NEPAŽĮSTAMOJI, studento draugė ,,be įsipareigojimų”.
BERNAS I, mokinys.
BERNAS II, mokinys.
DRAUGĖ I, studentė.
DRAUGĖ II, studentė.

Tamsa. Girdimas Moters balsas.

MOTERIS. Rašau tau laišką. Nes neprisimenu. Neprisimenami rytai, kai tu mane visą
naktį nemigusią vaišinai vynu, nupirktu pirmąsias ryto minutes, ryto saulei skrodžiant
parduotuvės langus ir šešėlius tūpdant ant prekystalio. Nei kaip tu valgai, nei kaip
šypsais, nebegaliu prisimint. O ką sakei po kelių dienų tapo vien paslaptimis. Prisimeni?
Važiuodami tylime. Pro langus stebime gatvės žibintus. Naktis. Užvertus galvas aukštyn
mūsų akies obuolių ertmės gaudo kiekvieną šviesą, nors ir akinančią, per daug šiltą,
karštą. Praeinančią. Prabėgančią. Viskas prabėgs? Prašuoliuos, praaidės po šio miesto
laukymes ir miškus. Greitomis. Lyg laikrodžiai čia pagaminami taip, kad sekundė truktų
trumpiau. Tavo vidinės ertmės- tai lyg besiveržiantis Heklos ugnikalnis, ant kurio
norėčiau užkelti koją. Tavoji burna leidžia vien kartokus tabako dūmus ir žodžius,
kuriuos kažkaip neišvengiamai pamiršta kiekvienas išgirdęs. Pamiršau tavo balso tembro
skambesį... Kaip Heklą žiemomis apkloja storas sniego sluoksnis, taip tavąją magmą
dengia stora oda, o prieš ją dar ir raumenys, neryškūs, bet tvirti. Visai nepalankūs
prisiliečiantiems. Mes nebegalime šviesti net dieną, kai ir taip šviesu. Manai, saulė
nebenori mylėti žmogiškųjų kūnų, todėl vis dažniau slepiasi po debesimis net vasarą?
Rodos, dienos išties tik trumpėja. Nesvarbu, ruduo čia ar pavasaris. O naktys ilgos,
atvertom, jau bebaigiančiomis nuraudonuoti akimis. Jos nerimąstingai ieško šešėlių
kambariuose; o gal vis dėlto vaidentis gali ir pomirtinis gyvenimas egzistuoja? Bet net
naktį aplankę senus dvarus, kuriuose turėtų vaidentis, ten nieko nerandame. Tik mūsų
žingsnių aidus. Ir seną laikrodį, kurio sekundės eina lėtai, ne taip, kaip kitų. Tu jaudini
kiekvieną nuo kurio tolsti ir puikiai žinai, kad šiomis dienomis tai leidžiama daryti. Esi
taip toli nuo manęs. Vos įžvelgiu tavosios šypsenos taškelį horizonte, šiaurės pakrantėse.
Kaip žinai, saulė kai kuriose vietose užsispyrusi- nenusileidžia tiek, kad bent akies
krašteliu paliestų raibuliuojantį nuo jos vandenyno paviršių. Kaip ji, taip ir aš negaliu
palikti savo pozicijos.. Įbedus kojas į beveik klampų švelniai glostantį smėlį tiesiu kaklą
pirmyn, tave vos vos įžvelgiu ten, toli, Tirpsta rankos ir kojos: ,,nervų slanksteliai
užspausti, bet tu dar jauna, nenumirsi”- girdžiu vėl ir vėl naktį poliklinikoje budinčios
gydytojos verdiktą.
Rašau tau. Negalvoki, kad esu grafomanė. Man tikrai taip išeina- žodžius vos vos
pataisau- suderinu linksnius. Jie liejasi. Kaip liejasi upės, upeliai, takeliai pilant pavasario
liūčiai. Matau- tu laimingas kaip niekada nusiplauni iš lietvamzdžio tekančia srove tą
uždraustą vaisių, pirktą iš IKI parduotuvės. Tau patinka lietus. Ir šypsokis, džiūgauk su
kitais didžiūnais, tu irgi toks esi. Prisiminkim tas dainas, apie kurias manom žiną tik
dviese. Prisiminki kaip dėjai į manąją burną lengvus maisto kąsnius. Jei reiktų rinktis-
badauti ar būti kartu, dar nežinia, kas geriau. Ar tik ne mesti šį klausimą-laišką ir vytis
tavąjį dvelksmą, kad ir kaip toli tu būtum? Juk visvien jį užuodžiu visada.
Šviesa.
Scena. Lova, rožinė aplaužyta kėdė, stalas. Drabužiai ant grindų.
Iš lovos akimirksniu į šviesą pakyla merginos (Moters) siluetas. Ji lyg dūsdama įkvėpia
kelis oro gurkšnius. Ramiai apsidairo. Išlipa iš lovos, atsistoja, nerangiai pasirąžo.
Pradeda vaikščioti aplink kambarį. Įsistebeilėja į kėdę.
Po kelių minučių lovoje nusižiovauja Vyras. Jis lėtai atsikelia, užsismaukia kelnes, vos
svyruodamas prieina ir atsistoja prieš ją, vis dar stebinčią kėdę.
Abu kalba apsimiegoję.

VYRAS. Kažkas blogai ?

MOTERIS. Prisimeni šią kėdę?... Ji nepatogi. Atlošas palūžęs. Toks buvo ir tada, kai
laimingas grįžai, susijaudinęs pasakojai kaip pavogei tiesiai iš vienos bobutės panosės.
Tiesiog sustabdei automobilį, pagriebei ir nuvažiavai. Rožinė… Mums abiems patiko
rožinė. Keista, kaip per metus greitai keičiasi skonis…
VYRAS. Man ta kėdė vis dar patinka.
MOTERIS. Graži, nieko nesakau. Atlošo taip ir neprisukom, nors žadėjom… Nieko. Gal
tokia ji ir turi būti.
VYRAS. Nori kavos? Padarysiu.
MOTERIS. Gerai.

Jis išeina į tamsą, pasigirsta buitiniai garsai, keičiamų radijo dažnių girgždesys.

MOTERIS (ir jam, ir sau). Šiandien paskutinė atostogų diena.

Tyla.

MOTERIS (garsiau). Šiandien paskutinė atostogų diena. (Ilga tyla, ji laukia atsakymo).
Šiandien paskutinė mūsų diena.

Įeina Vyras nešinas vienu puodeliu, kurį atiduoda jai.

VYRAS. Kažką sakei?

MOTERIS. Nieko. Sau nepasidarei?
VYRAS. Žinai, kad nemėgstu gerti paskubomis.
MOTERIS. O tu kažkur skubi?
VYRAS. Aš galvojau, mes abu skubame?

Tyla.

MOTERIS. Kam skubėti? Galėtumėm kavą kartu išgerti?

VYRAS. Tu dar jauna. Po to pamatysi- pradėsi skubėti. O po kelių metų viską skubėsi
užbaigti.
MOTERIS. Vėl pradedi.
VYRAS. Ir tuoj pat baigiu. Nebekalbėsim apie tai šiandien. Daugiau nekalbėsim.
MOTERIS. Norėjau pasakyti tau, kad šiandien paskutinė atostogų diena.
VYRAS. Pats žinau, nereikia priminti.
MOTERIS. Tai kodėl skubi ją užbaigti?
VYRAS. Sakiau- šiandien grįžta butiokai, negali čia ilgiau pasilikti. Man reikės viską
sutvarkyti. Pažiūrėk- perstumdėm baldus, indai kriauklėj priskretę, o dar visi šitie rūbai,
blet... Viskas pasikeitė ir viską reikia viską grąžinti į vietą.
MOTERIS. Padarėm taip, kaip mums patinka. Gal ir jiems patiks?
VYRAS. Sakiau jau, kad ne.
MOTERIS. Toks užtikrintas... O jei?...
VYRAS. Ne, ne, jie negali suprasti, kad kas nors čia dar gyveno. Prireiks visos dienos,
kad tavo kvepalus išvėdinčiau. Turi eiti, suprask.
MOTERIS (vėl pažiūrėjus į kėdę). Ir kėdę išmesi?
VYRAS. Gali pasiimti.
MOTERIS (juokiasi lyg bandydama išsklaidyti įtampą). Gerai gatvėje atrodyčiau su
lagaminu ir kėde ant pečių.
VYRAS. Galbūt.

Tyla.

VYRAS. Gerk kavą.

MOTERIS. Geriu.
VYRAS. Tik kelis gurkšnius išgėrei. Atšalo turbūt.
MOTERIS. Gal.

Tyla.

VYRAS. Ką tu nori, kad pasakyčiau? Juk sakiau, ir abu žinojome, kad ši diena ateis.
MOTERIS. Nesitikėjau, kad jai atėjus viskas bus taip, kaip ir sakei. Matai, aš galvoju,
kad net mirčiai atėjus viskas būna ne taip, kaip tikimės... Gal ji ateina tik tada, kai esi su
ja susitaikęs? Nežinau, bet aš dar nepasiruošiau.
VYRAS. Pats metas.
MOTERIS. Gerai, tuoj susidėsiu daiktus.

Ji išeina į tamsą. Jis pasilieka vienas, pradeda liesti visus daiktus scenoje. Uosto juos
giliai įkvėpdamas, numeta, vėl pakelia... Ji grįžta.

MOTERIS. Uždek šviesą, nieko nematau. Koks tamsus tavo kambarys... Ir patinka tau
tokiame be langų gyventi?
VYRAS. Patinka.

Jis bando uždegti šviesą, nepavyksta.

VYRAS. Elektros vis dar nėra.
MOTERIS. O žvakės?
VYRAS. Kelios turėjo likti.

Jis suranda ir uždega žvakes, pradeda visaip jas dėlioti. Ji prieina ir apkabina jį,
suspaudžia ir pradeda bučiuoti kaklą, po to nugarą. Pargriauna ant žemės, toliau
lūpomis braižo stuburo sritį.

VYRAS. Jau baik, nebereikia.

Ji sustoja. Atsilošia, susiriša plaukus.

MOTERIS. O kada nors reikėjo?

VYRAS. Daug kartų, tik ne šiandien. Prašau.
MOTERIS. Ačiū.

Tyla.

VYRAS. Jau susipakavai? Man reikia išsivalyti...

MOTERIS. Nieko nepaliksi kaip yra?
VYRAS. Nieko.

Tyla.

MOTERIS. Atostogų romanas- laisvalaikio praleidimo būdas? Tau juk reikėjo merginos,
kuri būtų tavo! Kaip buvo?
VYRAS. Niekada nesakiau, kad tu mano.
MOTERIS. Aš ir nesakiau, kad tu mano. Nesąmonė taip savintis žmones...
VYRAS. Nesąmonė tai, kad tu nepasiruošei šiandienai.
MOTERIS. Man nepatinka pabaigos. Pats žinai. Daug kartų tau kartojau- niekada
nesugebėjau nieko iki galo užbaigti. Gal dėl to ir mirtis mane taip glumina, juk ji tai tikrai
viską pabaigia, net neužbaigtus žmones.
VYRAS. Kalbi lyg išėjus pro šitas duris tu mirsi. Viskas tęsis, tik mes būsim pasibaigę.

Tyla.

MOTERIS. Kvailys tu.

Tyla.

MOTERIS. Kvailys tu, kad pats, o taip, juk aš gerai matau, kad pats to nenori, bet užbaigi
viską dėl žmonių, su kuriais gyveni. Ir tai tik laikinai.
VYRAS. Ei, su tais žmonėmis aš gyvenu jau ketverius metus. Mes draugai, mes komuna.
Nei vienas iš mūsų niekada dar nebuvo įsitraukęs į jausmus kitiems žmonėms. Vienas,
aišku, buvo parsivedęs tokią gražuolę... Po kelių savaičių jie suprato, kad abu trukdo
šiems namams ir greitai išėjo. Sakiau jau tau- aš išeiti nenoriu. Nenoriu ir tavęs rodyti
jiems. Mūsų bendros ateities paprasčiausiai nebuvo jau tądien, kai pirmą kartą
susitikome. Apskritai, kas galėjo pagalvoti, kad po tos nakties nuotykėlio susitiksime
antrą, trečią, ketvirtą kartą ir viskas užsibaigs kažkokiais kvailais jausmais, trukusiais tris
mėnesius...
MOTERIS. Bet dabar jie patinka mums. Man patinka, kad pagaliau galiu kažką jausti
kitam žmogui, kad tu rūpi. Visą šį laiką, net tau trumpam išėjus į parduotųvę, laukdavau
tavęs sugrįžtančio. Galiausiai kasdien prausiausi ir kojas skutausi dėl tavęs! Ir visas
atostogas praleidau šiuose kambariuose… vienintelė kojos iš čia nekėliau. Tik kartais čia
būdavai ir tu. Dabar man reikia tau kažką jausti.

Tyla.

VYRAS. Turi išeiti. Net nebandyk. Jie grįžta šiandien ir būtent šiandien mes turime grįžti
į savo gyvenimus, okey?
MOTERIS. Turbūt, reikėjo sustoti tą pirmą dieną čia, prieš viską. Tada būčiau išėjus
laisva. Bet kaip dabar aš galiu jausti tą laisvę, kai jos liko tiek mažai? Iš jos liko tik
oficialumas. Užrašas ant paso. Tu mane išvarai? Laisva pilietė negali laisva išeiti iš savo
mylimojo buto, nes kažkas sako, kad tik užtrenkus duris, jos užsitrenks visam laikui ir
niekada daugiau negalėsiu net tavo vardo ištarti.
VYRAS. Juk ir šiaip netari… Ar bent pameni?
MOTERIS. Keista… Beveik pamiršau.
VYRAS. Tai gali išeiti.

Tyloje ji pradeda nuo grindų rinkti savo drabužius. Kažko pasigenda.

MOTERIS. Nerandu marškinių.

VYRAS. Kurių?
MOTERIS. Tų…tavo. Kur davei? Ar skolinai?
VYRAS. Ne. Jie tau.
MOTERIS. Nenori pasilikti?
VYRAS. Tektų išmesti… Prisigėrė tavo kvapo. Greit tu?

Abu tyli. Ji toliau ruošiasi. Randa ant žemės grandinėlę su kryželiu. Užsisega ją ant
kaklo.

MOTERIS. Tu vis klausei manęs, kam man į tą bažnyčią... Aš netikėjau Dievu. Nebent
kažkiek; net nebegalvodavau apie kažką didesnio ir švelnesnio nei pasaulis. Aš netikėjau
gyvenimu po mirties. Galvojau, kad viskas bus juoda ir tuščia, tokioje būsenoje kaip prieš
gimimą- iš pradžių nebuvo nieko... Bet sutikus tave aš kažkaip pradėjau tikėti. Dėl to, kad
man buvo gera kaip niekad. Dėl tokių sugebėjimų visa tai jausti vienam žmogui, aš
pradėjau tikėti kažkuo daugiau nei mes ir kažkuo daugiau nei pabaiga. (Ji suprunkščia,
pakikena, kalba ironizuodama, su nedidele panieka). Prisiverčiau save tikėti Dievu ir
norėti eiti kiekvieną sekmadienį į pamaldas vien tam, kad galėčiau su juo pakalbėti apie
mus. Apie tave. Ir kad galėčiau maldauti jo, kad jaustum man tą patį ir viskas nesibaigtų
taip, kaip dabar baigias. Taip, kaip nuspėjai jau po kelių kartu praleistų dienų... O tu
neleidai į bažnyčią... Bet vistiek maldavau jo, kad net ir nieko niekam nesakydamas
nenorėtum manęs paleisti, nes man, kaip buvo ir tada, ir yra dabar, dar niekada galvoje ir
kūne nesikūrė tokie pojūčiai... Galiausiai norėjau sustoti ir būti ta, kuria esu su tavimi.
Norėjau, kad tu sugebėtum ištarti man ,,Giesmių giesmės’’ antrą eilutę! Tavo meilė
malonesnė negu vynas... Ar ištarei?

Nejauki tyla. Ji kelis kartus bando kažką daugiau pasakyti, bet susilaiko. Galiausiai
išdrįsta.

MOTERIS. Nieko nepasakysi?

VYRAS. Aš daug kartų kartojau, kad tai, kas vyko tarp mūsų yra laikina. Dabar viskas
baigta.
MOTERIS (beveik piktai). Jau kalbi būtuoju laiku. Prisižaidei per vasarą ir gana?
VYRAS. Klausyk, man reikia susitvarkyti iki vakaro. Nebeturiu laiko. Kraukis greičiau.
Pramiegojom pusę dienos.
MOTERIS. Gerai. Tuoj viską susikišiu...

Ji lėtai renka savo drabužius, vos pažindama, kurie jos, kurie jo. Po to sustoja ir
susimąsto.

MOTERIS. Ką tik supratau, kad niekada kažko panašaus neturėjau kitais metų laikais...
Tik vasarą. Visi mano romanai buvo atostoginiai... Nuo pirmosios meilės iki šios...
Keista, ką?

Jis nieko neatsako, rodos, kad jam nerūpi, sėdi įsistebeilėjęs į vieną tašką.

Pasigirsta durų skambutis. Jis pašoka.

VYRAS. Ble.
MOTERIS. Kažkas grįžo anksčiau?
VYRAS (šiek tiek panikuodamas). Blem, tu vis dar čia, šūdas, ką daryt... Greit rinkis,
krauk šmutkes, greičiau!

Ji puola viską krautis, daiktai iškrenta ant grindų, viskas pasklinda. Iš lagamino, rodos,
sninga dulkėmis.

VYRAS. Šūdas… Baik, palik tuos skudurus ir eik, aš tau juos parnešiu vėliau, okey?

Ji eina, bet jis pagriebia už parankės, pabučiuoja.

VYRAS. Lipk per virtuvės langą, okey? Pirmas aukštas, neiškrisi.

MOTERIS. Iki.
VYRAS. Eik greičiau.
MOTERIS. Iki.

Ji išeina. Įeina Nepažįstamoji.

NEPAŽĮSTAMOJI. Aš grįžau.
VYRAS (laimingas ją apkabindamas). Sveika. Laukiau amžinybę. Kaip tu? Nepavargai?
NEPAŽĮSTAMOJI. Ai ne… Kodėl čia taip tamsu? Uždek šviesą, kam tos žvakės…
VYRAS. Elektra dingus.
NEPAŽĮSTAMOJI. Kaip tai?

Ji prieina prie jungiklio ir įjungia šviesą, scena ryškiai apšviečiama. Visur išmėtyti
daiktai.

NEPAŽĮSTAMOJI. Nu? Veikia? (Pamačius daiktus). Kieno čia daiktai?

VYRAS. Ai… buvo čia pas mane draugė apsistojus, dar nesusitvarkė. Senai pažįstu, nuo
mokyklos laikų, reikėjo pagyventi paskutinę vasarą, prieš dvyliktą klasę, kol nesurado
būsto. Ji persikėlė gyventi čia, į Vilnių. Mano, gimnazijos geresnės, geriau paruoš
egzams… Dabar jau išsikraustė.
NEPAŽĮSTAMOJI. Kvailai mano. Koks skirtumas, kur mokais?

Vyras pradeda ją bučiuoti, jie trumpam atsiduoda tam. Nepažįstamoji atsitraukia. Žiūri į
daiktus.

NEPAŽĮSTAMOJI. Mano stiliaus ta mergina… Visiškai. Pažiūrėk- net sijonai panašaus

kirpimo. Liemenėlės visos juodos! Keista… Net kojinės. Visos baltos. Absoliučiai visos.
Taip ir aš mėgstu. Tau nekeista?
VYRAS (nesugalvodamas, ką pasakyti). Net nepastebėjau. Ane? Jo, jo, jo, tikrai…
NEPAŽĮSTAMOJI (Pamačiusi rožinę kėdę). Nauja kėdė? Visai nieko. Tik kad aplūžusi
kvailai. Ko nesuklijavai?
VYRAS. Dar neturėjau laiko, palik ją ramybėje.

Tyla.

NEPAŽĮSTAMOJI. Supažindinsi mus kada nors?

VYRAS. Kodėl?
NEPAŽĮSTAMOJI. Juk žinai, kad man susipažinti patinka ir su kitais žmonėmis, ne tik
su tavimi.
VYRAS. Gerai, pažiūrėsim, jei tik sutiksim ją kur…

Jis net nebandydamas tęsti pokalbio nusisuka ir pradeda rengtis. Ilgai segasi marškinius,
rodos, jam nepavyksta segtis sagų pagal skylutes, jis įsitempęs.

NEPAŽĮSTAMOJI. Eisi kažkur?

VYRAS. Mmm… Eisiu.
NEPAŽĮSTAMOJI. Kur?
VYRAS. Kažkur, nežinau, man reikia prasivaikščioti.

Tyla. Jis greitomis susisegęs marškinius išeina.

Tamsa.
Šviesa.
Penkių minučių scena.
Scenoje lova, ant jos du vaikinai (bernai) pučia į viršų dūmus ir geria iš rudo plastikinio
butelio. Tyla. Tik foninė muzika.

BERNAS I. Ei, seni, seni, imk dar dūmą.

BERNAS II. Nu Tomce, nebegaliu, kalbasina...
BERNAS I. Nieko tau nebus, be parkių davai.
BERNAS II. Nu ok...

Tyla. Jie godžiai traukia dūmus, virš jų- didelis debesis.

BERNAS I. Seni... O kaip tau su ta... kaip ji ten?

BERNAS II. Ai, poxui taip...
BERNAS I. Aišku...

Jie toliau kažką patys sau galvodami tyli iki pat scenos pabaigos.

Tamsa.
Šviesa.
Vyras ir Moteris susiduria gatvėje. Vyksta pokalbis.

VYRAS. Sveika...
MOTERIS. Labas.
VYRAS. Kaip tu?
MOTERIS. Gerai, tu?
VYRAS. Ai nieko, išėjau pasivaikščioti.
MOTERIS. Nu smagu.
VYRAS. Aha...
MOTERIS. Tai...
VYRAS. Tai aš jau einu.

Jis išeina, ji lieka viena.

MOTERIS. Mano kūne įstrigęs žvėris. Nepamaitintas. Nepasotinamas. Ilgai galvoju-

koks jis? Laukinis? Gal tai stirna, šoliuojanti virš smilgų viršūnių? Koks greitas, koks
grakštus jos bėgimas... Ar dar kas prisimena, kaip šokinėja stirnos? O gal tai šernas?
Šnopuoju iš begalinio noro kažką išknisti, sudarkyti, suėsti, sunaikinti... O tada aš stirna,
bėganti per tas smilgas, tiesiai, į jo nasrus...
O! Telefonas vibruoja. Užsistačiau, kad bet kokią foto jam papostinus į instagramą
suvibruotų. (Ji išsitraukus mobilujį ir suradus nuotrauką pradeda ja gerėtis).

Tamsa.
Šviesa.
Jie stovi vienas priešais kitą. Bando prabilti, nepavyksta. Galiausiai išdrįsta jis.

VYRAS. Sveika.
MOTERIS. Labas.

Tyla.

VYRAS. Tai kaip sekas?

MOTERIS. Gerai.
VYRAS. Iš kur čia bėgi tokia pasipuošusi?
MOTERIS. Nusišneki, visai nepasipuošusi. Tiesiog bėgu. Ai... Buvau mieste. Išėjau su
draugėm prasivaikščiot, žinai...
VYRAS. Žinau.
MOTERIS. O tu?
VYRAS. Nieko... Nu, skubu pas draugę...

Tyla.

MOTERIS. Draugę?
VYRAS. Draugę.
MOTERIS. O tu greitas.
VYRAS. Kažkada sakiau, kad neužsibūnu vienas.
MOTERIS. Tai smagu tau.
VYRAS. Tau irgi vertėtų pabandyti.
MOTERIS. Kad ir kiek bandau, aš noriu mylėti.
VYRAS. Kam išvis vartoji tą žodį?
MOTERIS. Kokį?
VYRAS. Mylėti?
MOTERIS. Kodėl gi ne?
VYRAS. Turiu eiti.
MOTERIS. Nieko neatsakai? Gerai. Eik.
VYRAS. Tu juk supranti, kad esi mokinė? Negaliu su tavimi nieko daryti. Tu mokiniesi.
Tu turi suaugti, supranti? Tada atsiras jau kitas vyras, kuris galės tave paimti. Suprask.

Jis išeina. Ji nuseka paskui.

Tamsa.
Šviesa.
Scenoje dvi draugės.

DRAUGĖ I. Klausyk, aš tau sakau, kad tai kaip tas tam Benukui padarė yra prakeikimas.
Aš atsakau tau. Kad šitaip tokia išdavystė! Svetimą paną padaryti! Po tiek laiko
draugysčių... Taigi jie visi trys visur kartu, o dabar...
DRAUGĖ II. Nu, nu. Tu kaip girta kalbi.
DRAUGĖ I. Nu sorry, biški man čia neįtikėtina.
DRAUGĖ II. O ko tu taip pergyveni, ką? Kas tau iš to?
DRAUGĖ I. Bet jis man artimas. Kaip man nepergyvent?
DRAUGĖ II. Neturi teisės kištis į kito žmogaus pasirinkimus.
DRAUGĖ I. O jei jį myliu?
Tyla.
Tamsa.
Šviesa.

MOTERIS. Aš seku jį. Seku jį dabar taip, kaip įsivaizdavau sekanti savo mintyse. Aš
seku jį ir slapstausi už jo nugaros. Deja, seku jo palto kraštą kaip persekiotoja, ne kaip
jam priklausanti dalis. Puikiai suprantu, kad tai netinkama. Bet tai teisinga. Būtent dabar
turiu jį sekti tol, kol pamatysiu, kad jo gyvenimas kelia man nuobodulį. Ar tai neužsitęs
per ilgai? Ar tai išvis kada baigsis? Ar gali jis man nusibosti?

Tyla.
Įeina Vyras ir Nepažįstamoji.

Štai. Dabar matau jį slankiojantį gatvėse jau su kita. Ji... Rengiasi panašiai, beveik kaip
aš. Keistas sutapimas! Ji. Juokiasi panašiai- užversdama galvą, rankas atpalaiduodama
taip, kad jos tabaluoja ore. Ji atsilošia lyg koks dėdė, apglėbia save rankomis, susiriečia-
vis dar juokiasi. Kaip tas bjaurybė ją juokina… Ne, jis gražus… Sugebėjo paimti ją už
parankės kaip mane imdavo. Turbūt vedėsi į savo kambarius, barstė jai į plaukus ryžius ir
atliko visus jo ilgų lėtų bučinių ritualus, kuriuos darė man. Visokių prisigalvodavo…
Pirma glamonėja jos kaklą, įsisiurbdamas lūpomis ir iščiulpdavas syvus.Po to jis dažnai
keliauja žemyn nugara, taip palikdamas vis daugiau drėgnų bučinių pėdsakų. Ligi pat
pėdų.
Viena problema. Kartais galvoju- kur visa tai padėt? Kur dėti prisiminimus? Kur dėti
bučinius, paskirtus tik jam?
(Nusivylusiai, pašiepiančiai, ironizuojančiai, supykus). A…! Mūsų pasauliai susikerta net
jiems išsiskyrus. Juk ten, kur einu aš, ten eina ir jis. Ir atvirkščiai... Ir visada matau. Jį.
Dabar eina visur su nauja mergyte. Gyvenimas tokiuose mažuose miestuose-
neišvengiamas susitikimas su žmonėmis, kurių net nenori matyti.

Tamsa.
Šviesa.
Baras. Muzika. Girdimi baro garsai. Ji sėdi ant baro kėdės, sukiojasi, visus nužvelginėja.

MOTERIS. Juokingiausia, kad visur dairausi jo. Sekioju jį. Kur tik einu, tikiuosi ten
išvysianti ir jį. Aišku, ateis su ta nauja. Kaip gera jai! Prisiglaudusi, dieną ir naktį prie jo.

Įeina jis su Nepažįstamąja. Jie vienas kitą pastebi. Kelias akimirkas žiūri vienas kitam į
akis.

VYRAS. Labas.
MOTERIS. Labas.

Jis prisimena prie savęs stovinčią Nepažįstamąją.

VYRAS. Taip... Susipažink. Čia- mano draugė.
NEPAŽĮSTAMOJI (paduodama jai ranką). Gera jo- jo draugė. O tu, turbūt, sena jo
draugė, jo? Ta, kuri mūsų visą butą apmėtė savais rūbais. Cha, cha!
MOTERIS. Turbūt, ta.
NEPAŽĮSTAMOJI. Nu, kaip tau sekas? Girdėjau, dvyliktokė... Nepavydžiu... Pamatysi-
suaugsi- viskas pasikeis. Atostogausi... Būsi laisva ir susirasi va tokį vyruką kaip šis
(kumšteli jam į petį). Mes, aišku, tik draugai. Jis įsipareigoti nemėgsta, bėga, sako,
surasiąs dar savo tikrąją meilę....
MOTERIS. Atrodot labai artimi...
VYRAS. Ką čia nusišneki?
MOTERIS. Nieko.

Tyla. Tranki muzika.

NEPAŽĮSTAMOJI. Tai ką veiki viena čia? Trečiadienio vakarą? Ryt į mokyklą nereikia?
MOTERIS. Reikia. Man šiaip vaikščiot, sėdėt vis kur nors patinka...
NEPAŽĮSTAMOJI. Aišku... Nu bet gerai, žinok, kad pagyvenai pas mus. Iškart
pamačiau, kad neleidai šitam apsileisti (draugiškai patrina jam galvą). Ačiū, kad
patvarkei viską. Super. Tik galėjai savus drabužius susirinkti. Bet šiaip viskas čiki.
MOTERIS. Prašau.

Tyla.

NEPAŽĮSTAMOJI (jam). Tai ko čia stovi ir klausais? Eik geriau, nupirk ko nors. (Jai).
Ko tau? Vyno?
(Ji nori atsakyti, bet Nepažįstamoji pertraukia). Ak taip, gi tau mokyklos naktis. Negersi,
gerai? Reikia jus, abiturientus, prižiūrėt. Daug mano kartoj buvo visokių debilų.
Prasigėrė, nusižudė, nebaigė... Ai... Nesvarbu. (Jam). Nu?
VYRAS. Tai ko atnešt?
NEPAŽĮSTAMOJI. (perbraukdama ranka jam per veidą). Šiandien aš nusiteikus
įdomesniam. Maybe, ,,Sex on the beach”?
VYRAS. O.K.

Jis išeina.
Tyla. Aidinti groja tranki muzika.

MOTERIS. Tai kiek tau metų?

NEPAŽĮSTAMOJI. Dvam du, kiek jam. O ką?
MOTERIS. Nieko. Ilgai jūs kartu?

Nepažįstamoji nusijuokia.

NEPAŽĮSTAMOJI. Taigi sakiau, kad tas neįsipareigoja. Mes ne kartu. Taip niekad ir
neapibrėžėm, kas mes. Ai, žinai, visaip būna. Kartais jis vežioja mane visur, fainai laiką
leidžiam. Kartais ilgai būnam atskirai, koks skirtumas... Pochui. Vakar žinok taip
važinėjomės...
MOTERIS. Taip, jis gerai vairuoja...
NEPAŽĮSTAMOJI. Ir tave vežiojo?

Tyla.

MOTERIS. Tai taip greitai tai prasidėjo? Per savaitę?

NEPAŽĮSTAMOJI. Per savaitę? Ką čia šneki? Prasidėjo viskas per vieną dieną. Jau
seniai tai buvo... Whatever. O tu gerai atrodai! Žiūrėk- aš irgi taip mėgstu rengtis.
MOTERIS. Keistas sutapimas...
NEPAŽĮSTAMOJI. Aha, keistas. Graži tavo suknelė. Jam, beje, tokios labai patinka.
Kartais net liepia man taip rengtis. Matai, jį dar labiau jaudina taip apsirengusios panos.
MOTERIS. Nežinojau...
NEPAŽĮSTAMOJI. Daug ko apie jį nežinai. Nieks nežino. Papasakočiau aš tau, cha...

Grįžta jis su kokteiliais rankose. Nepažįstamoji apsidžiaugia.

VYRAS (duodamas Nepažįstamąjai gėrimą). Sex on the beach.

NEPAŽĮSTAMOJI ( ima kokteilį). Pagaliau.

Ji išgeria beveik visą, pradeda bučiuoti Vyrą. Moteriai sunku juos stebėti ir ji juos
atskiria griebdama Vyro ranką ir trukteldama savęs link.

VYRAS. Kas yra?

NEPAŽĮSTAMOJI. Pavydi mergaitė?

Mergina tyli. Nepažįstamoji apglėbia jį per pečius.

Einam iš čia, einam. Paliekam jai tuos kokteilius. Matai gi, kad kažkokia keista. Tegu
išgeria. Gal pralinksmės.

VYRAS (Nepažįstamajai). Tu eik, aš dar trumpai pasikalbėsiu.

Ji suabejoja, bet išeina nieko nepasakiusi.

Tamsa.
Šviesa.
Scenoje tik Nepažįstamoji. Ji kreipiasi į publiką.

NEPAŽĮSTAMOJI. Pabučiuokite mane kas nors dabar? Man gi reikia meilės. Davai,
greitai pabučiuokite mane kas nors? O gal ką kitą, kas jums krito į akį, pabučiuotumėt?
Tą galite padaryti dabar. Visvien viską išėję pamiršite. Jūs gi girti. Ai, sakote, bučiniai-
meilės išraiška? Ar bučiavimasis yra meilė? Tai buvo pati intymiausia meilės išraiška,
taip? Ar vis dar yra? Nepiskit man proto, nebėra... Pabučiuokit mane kas nors, ką? O, nu
gi, kas nors? Nieks nebučiuos? Ką, aš jums negraži? Neseksuali? Klausimas. Kiek iš jūsų
šįvakar mane nužiūrinėjo? Pakelkit rankas. Come on, kaip mokykloje. Ir nei vienas
neišdrįs? Bare tai išdrįstumėt, ane? Taigi čia baras... Juk kas nors iš jūsų tikrai ką nors
girti bučiavot? Ne gi sakysi, kad niekada neturėjai vienos nakties nuotykio ir iš ryto net
nekalbėjote? Kiek kartų mylėjais su visiškai nepažįstamais žmonėmis? Nė karto?
Bučiuokitės, bučiuokitės, bučiuokitės, žmonės.

Ji prieina prie išsirinkto žmogaus ir pradeda jį bučiuoti.

Tamsa.
Šviesa.
Scenoje stovi Vyras ir Moteris tame pačiame bare.
Tyla.

VYRAS. Tu juk supranti, kad viskas baigta?

MOTERIS. Kas ji?
VYRAS. Mano mergina.
MOTERIS. Ilgai jau?
VYRAS. Nuo pirmo kurso.
MOTERIS. O kur ji buvo per atostogas?
VYRAS. Keliavo... Koks skirtumas?
MOTERIS. O tai aš?
VYRAS. Taigi tu buvai ir esi mano draugė.
MOTERIS. O tu ir aš lovoje?

Tyla.

VYRAS. Tau reikia pabaigti mokyklą.

MOTERIS. Ir kas tada?
VYRAS. Nežinau.
MOTERIS. Ar pabaigus mokyklą galėsiu grįžti pas tave?
VYRAS. Ne.
MOTERIS. Kodėl?
VYRAS. Sakiau- viskas baigta. Ir tu sakei, kad supranti.
MOTERIS. Kas tuomet baigta, jei aš- tavo draugė? Buvau ir esu?
VYRAS. Na tas... Ko tu klausinėji, ką? Aš nenoriu jokių kalbų apie tai. Baik mane
apkrauti savo šitomis kvailystėmis, gerai?
MOTERIS. Kokiomis kvailystėmis?
VYRAS. Eik šikt.

Jis išeina.
Tamsa.
Pokalbis telefonu.

VYRAS. Alio?
MOTERIS. Alio. Labas!
VYRAS. Labas... Ko nori?
MOTERIS. Nu kaip ko? Pasisveikinti...
VYRAS. Ir dar ko?
MOTERIS. Paklausti, kaip gyveni?
VYRAS. Gerai. (Kažkiek patylėjęs). Kaip tu?
MOTERIS. Ai nieko... Mokausi.
VYRAS. Tai gerai, kad mokaisi.
MOTERIS. Aha... Gerai.
VYRAS. Klausyk, neturiu, žinok, laiko kalbėti. Gal kitą kartą?
MOTERIS. Gerai. Iki.
VYRAS. Ate.

Scenoje užsidega lempa. Prie jos stovi nepažįstamoji ir jis.

NEPAŽĮSTAMOJI. Čia kas skambino?

VYRAS. Ta pati.
NEPAŽĮSTI. Daugiau neatsiliepk.
VYRAS. Aha.

Nepažįstamoji nori toliau kalbėti, bet jis užtikrintai užgesina šviesą.

Tamsa.
Šviesa.
Scenoje apsikabinę stovi Draugė II ir Bernas II.

BERNAS II. Mažyt, mažyt, aš tave taip dievinu...

DRAUGĖ II. Daugiau nei aš tave?
BERNAS II. Totaliai daugiau.
DRAUGĖ II. Jo?
BERNAS II. Jo.
DRAUGĖ II. Tai pabučiuok mane.
BERNAS II. Jo?
DRAUGĖ II. Drąsiai.

Jis griebia ją už kaklo ir juosmens, kelias minutes jie aistringai bučiuojasi. Po to Draugė
II atsitraukia.

DRAUGĖ II. Ačiū.

BERNAS II. Už ką?
DRAUGĖ II. Kad paskutinį kartą mane bučiavai.
BERNAS II. Kaip suprast?
DRAUGĖ II. Taip ir suprask.
BERNAS II. Kas tau dabar užėjo, mažyt?
DRAUGĖ II. Nusprendžiau, kad visa tai man nereikalinga. Klausyk, gi tu persekioji
mane mano pačios galvoje, pagauni? Ir prisimeni praeitas atostogas? Kai aš taip norėjau
tave aplankyti ir kažkur kartu pakeliauti. Sakiau, kad turiu pinigų, kad bet kur su tavim,
bet kur galėjau varyt?
BERNAS II. Nu ir?
DRAUGĖ II. Tai tu, mažiuk, kartą per mėnesį atsirasdamas mano gyvenime ir
nušviesdamas kažkokiomis nejasnomis vilties šviesomis, priversdamai mane tikėti, jog
esame be galo įsimylėję. Gal čia man taip pasisekė? Kitoms taip nebūna? Toks gražuolis
lovoje...
BERNAS II. Nesuprantu, ką nori pasakyti?
DRAUGĖ II. Kodėl tu, kai sakiau, kad per atostogas galiu kur nors keliauti, sakei, jog
mokysies egzams, o po to visa jūsų chebrytė Velykų švęst į tas salas išskridot be manęs?

Tyla.
Tamsa.
Šviesa.
Scenoje susiduria Moteris ir Vyras.
Jie kelias akimirkas tyli, žiūri vienas į kitą, po to nusisuka.

MOTERIS. Tokia saulėta diena...

VYRAS. Taip, jau pavasaris... O tu tokia pasikeitus... Kaip tu? Seniai bemačiau.
MOTERIS. Senokai. Aš gerai. Įsidarbinau.
VYRAS. Oho, kur gi?
MOTERIS. Teatre...
VYRAS. Niekada nesakei, kad tave domina teatras?
MOTERIS. Neklausei.

Tyla.

VYRAS. O kodėl įsidarbinai?

MOTERIS. O tu neskubi kažkur?
VYRAS. Ne, šiandien aš laisvas. Galim kalbėti.
MOTERIS. Tebūnie. Tai ko klausei?
VYRAS. Kodėl...
MOTERIS. Ak taip. Reikėjo pinigų. Nuomai. Tėvai pasakė, kad pati galėčiau pradėti
dirbti. Tai ir pradėjau.
VYRAS. Gerai padarei.

Tyla.

MOTERIS. Žinai? Pas mus tiek daug žmonių, iš kurių yra ką išgirsti... Norėčiau, kad ir tu
ten dirbtum.
VYRAS. Kodėl?
MOTERIS. Pavyzdžiui yra toks budintis. Labai senas, nežinia kiek jam metų ir niekas
neklausia... Sėdi ten ištisą dieną iki vėlumų. Kartą atėjo, pažiūrėjo man į akis ir pradėjo
kalbėti.

Tyla.

VYRAS. Tai?
MOTERIS. Matai pas mus teatre yra viena režisierė. Graži, aukšta, liekna, sodraus
balso... Taip norėčiau būti ja, kad net pradėjau rengtis panašiai... Noriu leisti laiką su ja.
Ir rūkyti pradėjau, kad galėčiau per pertraukas kartu pas juos ten kūrylkoj sedėt...Tai va.
Aš jam papasakojau apie šį susižavėjimą. Jis ilgai tylėjo, o po to pasakė. Kad antikos
teatre buvo komedija ir tragedija. Tai jaudindavo žmones. Žmonės verkdavo ir
juokdavosi pačiu natūraliausiu būdu. O dabar, ten, viršuje, scenoje, viskas yra briedas ir
neįmanoma suprasti, kas yra kas... Briedas, kurį režisierius pasistato sau, o po to stebisi,
kad kažkam tai gali patikti ir kad žmonės eina. Budintysis, matai, nebežiūri spektaklių,
nebeskaito knygų, nebeturi televizoriaus...
VYRAS. Nežinau...

Tyla.

MOTERIS. Ne tame esmė... Esmė tame, ką jis pradėjo sakyti paskui. (Pradeda kalbėti jo
balsu). Matai, vaikeli, aš galvoju, ko gi tas dievulis išspyrė čia mus žemėn... Ir kuo toliau
galvojau, tuo daugiau nesupratau. Bet vieną dieną aš sužinojau. Jis spardo ir spardo mus
žemėm, kad suprastumėm, pagauni? Jei tik nesupratai, vėl sako pyzdink atgal į Žemę ir
suprask. Žmogaus tikslas yra siekti savo pradmenų. Savo aukščiausios gilumos- Adomo
ir siekti to nuogumo, kurį turėjo Adomas prieš ragaudamas vaisiaus. Moterų situacija-
tokia pati. Jos turi siekti Ievos pradmenų.

Tyla.

VYRAS. Ir viskas?
MOTERIS. Taip?
VYRAS. Tai kam man tu tai pasakei?
MOTERIS. Nežinau. Kartais juk pasakome tai, ko gal kitiems ir nereikia, bet ar mes
galime nuspręsti, ko žmonės girdėti nenori?

Tyla.

VYRAS. Manau, kad jis klysta. Nes jei tas jo išmanymas tiesa, tai tada niekas neturi
pabaigos. Nes Ieva vėl norėtų to vaisiaus ir taip niekas niekad nesibaigtų... ( Dar šiek tiek
tylos). O žinai... Gerai, kad susiradai tą darbą. Padirbsi, o po to galėsi atostogauti kaip aš-
freelance cinema creator yo yo yo... Ir žinai, ką? Galiausiai ir tu pamatysi, kad vis dėlto
šiame pasaulyje reikia į viską nusispjaut. Pochui, nebe XIX a. romantizmas.

Tamsa.
Tyla.
Šviesa.
Scenoje stovi Bernas I, ant grindų guli ir rūko Bernas II.

BERNAS I. Mano manifestas!!! ,,Berne, dabar ne XIX a. Dabar visiems nusispjaut,”-

išgirstu žodžius, kurie krūtinę perveria šimtais iešmų, karštų, tiesiai nuo žarijų. Gal visų
tų šašlykų, kuriuos kartu kepėm iš tikrųjų niekada taip ir nevalgėm ir palikdavom upės
pakrantėje garuoti žvėrių šnervėms? Lėtai, bet vegetarų populiacija auga.
Viskas baigta, berne. Žlunga romantika, traukiasi meilė ir vieta užleidžiama XXI a.,
kuriame žmonės vis dar gyvena bijodami, kad negalės patekti į kitos valstybės teritoriją
ar nesugebės susirasti prieglobsčio kitų glėbyje.
Moralė, sako man, pasirenkama. Šiomis dienomis galime ja manipuliuoti kiek tik širdis
leidžia. Mes galime išmesti žmogų už durų ir užtrenkus jas pamiršti veidą to, kuris
daugiau nei keletą metų visada buvo šalia. Mes galime vieni kitus persekioti internetinėse
platybėse ir šantažuoti kiekvieną sutiktą žmogų, jei tik tai palanku mūsų moraliniams
pasirinkimams. Ir galime būti parazitais kito žmogaus galvoje. Gausiai mes suteikiame
sau teisę pamiršti pasaulį ir gyventi savyje nusispjovus į viską aplink.
Neįtikėtinai daug. Nuolankiai. Nuolankiai tenka lenktis Žemei, kuri žmogų sutinka
tokiose būsenose.
Žinoti, kad laukia mirtis- vienas sunkiausių išbandymų, kurių be galo bijau ir dėl to
kartais išgeriu vieną kitą tabletę imuniteto stiprinimui, kad neskaudėtų taip tuos
išbandymus ant pečių nešant. Geroji žinia ta, kad visa kitą nusimesti, tikiuosi, yra
įmanoma. Žmogui duotos ausys ir burna, kad jis sugebėtų būti bendrystėje su kitais.
(Kaip bijau, kad pilstau iš tuščio į kiaurą... Matyt, tai irgi mano neatmestinas išbandymas-
abejoti viskuo visada).
Ech, esu gyvas ir spardausi... O raumenų kojoms man suteikia meilė. Spardausi
mylėdamas kiek tik noriu ir kiek tik reikia. Gyvenimas per trumpas, kad nesispardyčiau.
Nors lietuviui, rodos, pridera mėgti krepšinį, man labiau padinka kamuolius spardyti.
Didžiulius meilės kamuolius. Meilė matuojama kamuoliais- kiek kartų į vartus pataikei,
tiek ir mylėsi ar kažkaip taip. Gal nejaučiu kompetencijos kalbėti apie meilę, nes esu vis
dar vienišas ir jokių romantinių santykių siūlų neraizgau ir nemezgu. Aišku, draugai ir
šeima skatina spardytis. Bet per skelbiamą nuosprendį- ,,tu nusispjausi”- sustoju ir
nebegaliu pajudėti iš vietos. Mano kūną varsto ietimis, iešmais ir virbalais, o ką jau ką,
bet skausmą žmogaus protas nori atmesti ir numalšinti. Ir kaip gi tai padaryti pasaulyje,
kuriame žodis meilė dažnai tampa kliše ar pašaipa? ,,What you gonna do...?”- klausia
vienoje dainoje.
Ką man dabar daryti, kai supratau, jog beveik devyniasdešimt procentų viso to, dėl ko
verkiau, mano atmintyje nebeliko. Ką darysiu, kai suvoksiu, kad neišmokau parodyti
meilės tiek, kiek jos turiu viduje? Ką darysiu suvokęs, jog tai, ką dabar galvoju ir čia
sakau po metų man gali pasirodyti tik kaip kvailystės? Kaip sulaikyti dabartinį save ir
prisiminti visą gyvenimą be baimės dėl tokio pasikeitusio, tokio persimainiusio, tokio
nepastovaus savo ,,aš” ?
Atrodo, klausimų klausti reikia. Pavydžiu tiems, kurie sugeba klausti apie paprasčiausiai
suprantamus dalykus dar ir dar kartą. Gali pasirodyti, jog tai prastas ir visiškai
nereikalingas įprotis. Bet būtent išmokau iš naujo užduoti klausimus, į kuriuos, rodos, jau
seniausiai atsakiau arba buvo atsakyta kitų. Vos ne kasdien atsakymai pradėjo kisti.
Gaila, laiko nėra vis klausti ir klausti, nes dar reikia ir spardytis.
Spyris. Opa!
Jo, žaidžiu futbolą, o su draugeliais po treniruočių einam parūkyt.
Mylėti stengiuosi neklausdamas. Bet kartais sugadinu viską klausimais. Todėl atsakymų
pradėjau ieškoti dainose. Kiek dainų žmonės yra prikūrę! Gal kiekvienam žmogui šioje
Žemėje yra skirta daina? Savosios dar ieškau, bet daug kur įžvelgiu tokias prasmes, kad
krentu ant šaltų kambario grindų ir žiūriu į lubas, ant kurių norėčiau prirašyti daug daug
tų dainų citatų.
Ir neliūdėt negaliu, jei draugai neaplanko manęs. Deja. Negaliu nusispjauti, negaliu
nesispardyti tiek pat, kiek negaliu nekvėpuoti ar negerti vandens. Atsikvėpsiu lengvai tik
tada, kai nuolankiai nešdamas savo išbandymus žinosiu, kad padedu nešti kitiems, o jie
padeda man. Atvira širdimi pareiškiu, kad myliu ir nemylėt negaliu.
Jis išsitraukia futbolo kamuolį, spiria jį tolyn ir nubėga į tamsq.
Bernas II laiko rūko ir pučia dūmus į viršų.
BERNAS II. Pochui...

Tamsa.
Pasigirsta skambučio melodija, atsiliepia Moteris.

MOTERIS. Alio?
VYRAS. Alio. Labas.
MOTERIS. Labas.
VYRAS. Galiu pas tave užeiti?
MOTERIS. Aš nieko prieš.
VYRAS. Gerai. Būsiu. Dešimtą? Dar nemiegosi?
MOTERIS. Lauksiu tavęs.
VYRAS. Pasiruošk. Ate.
MOTERIS. Iki.

Pasigirsta pypsėjimas. Pokalbis baigtas.

Šviesa.
Scenoje ruošiasi Moteris.

MOTERIS. ,,Pasiruošk”,- liepė jis. Pasiruošti! (Puola nerimąstingai dairytis). Man reikia
suknelės. Ne. Pilkų marškinių ir ilgo juodo sijono. Tokia tikrai patiksiu. Marškiniai turi
būti prasegti. Lūpdažis! Reikia greičiau ruoštis... Jis nori būti su manimi!...Ir vėl bėga pas
mane, kuo greičiau, tuoj, dešimtą, jis stovės čia ir būsime drauge... Gal net visą savaitgalį
praleisime kartu... Pirmiausia mes pasimylėsime. Čia, ant žemės. Jis glaus mane prie
savęs. Ilgai. Tada vešis prie jūros? Juk turime visą savaitgalį. O gal nupirks kokius
lėktuvo bilietus? Atostogauti. Kur nors į Berlyną...

Tamsa. Durų varstymo garsai.

Šviesa.
Jis stovi prieš ją. Ganėtinai ilga tyla. Moteris atsigula ir atmeta plaukus, išryškindama
savo figūrą. Tyla.

MOTERIS. Mes pasimylėsim?

Jis tyli, ji klausiamai žvelgia, po to susigėsta, susigūžia, užslėpia atviras kūno vietas.

VYRAS. Turi nustoti man skambinti.

MOTERIS. Tikrai?
VYRAS. Tikrai.
MOTERIS. Tikrai!
VYRAS (traukdamas iš kišenės grandinėlę ir paduodamas jai). Jei atvirai, tai atnešiau
tau kai ką, dėl to ir atėjau... Štai- imk. Mano paskutinė meilė dovanojo jį man.
Nusprendžiau, kad metas perduoti į kitas rankas. Panešiosi ant kaklo. Po to kam nors
kitam padovanosi.

Ji pauosto, apžiūri iš arti, užsisega grandinėlę ant kaklo.

MOTERIS. Ar tai...?
VYRAS. Mažytė dūdelė.
MOTERIS. Smagi kokia. Prie kryžiaus gerai atrodys. O veikia?
VYRAS. Ne. Seniai nebeveikia.

Vėl tyla. Ji žiūri į vyrą, o šis kažkur į viršų. Jaučiasi nejaukiai.

VYRAS. Turiu eiti.

MOTERIS. Tai viskas taip greitai baigiasi?
VYRAS. O tu kažko tikėjais? Tu rimtai kažko tikėjais!
MOTERIS. Pasimylėkim šiąnakt. Kol galim?
VYRAS. Ne.
MOTERIS. Bet turime dar vieną galimybę... neišeik, ką?

Ji puola jam ant kaklo, pradeda bučiuoti. Jis tvirtai stovi vietoje, beveik nejuda.

VYRAS. Gražiai įsirengei butą.

MOTERIS. Galėtum ir tu čia gyventi. Nebijotum manęs kažkam rodyti, nes čia būtumėm
tik mes.
VYRAS. Galimybių tam nėra.
MOTERIS. Kad, rodos, jos visada lieka?
VYRAS. Sakiau tau nuo pat pirmos dienos- viskas baigsis.
MOTERIS. Bet dabar tu čia.
VYRAS. Aš turiu eiti.
MOTERIS. Dabar tu čia ir niekur nejudi.
VYRAS (išeidamas). Ate.
MOTERIS. Viskas visada baigiasi taip?
VYRAS (sustojęs). Ką?
MOTERIS. Klausiu gi, atsakyk. Ar viskas visada turi baigtis taip? Juk aš nieko
nesuprantu, tai tu man atsakyk.
VYRAS. Gal. Nežinau. Pati pamatysi.

Jis išeina.

MOTERIS. Tu dar paskambinsi!

Tamsa.
Girdimas girgždesys, lyg ir radijo dažnių, po to muzika.
Šviesa.
Jis vėl stovi prieš ją.

MOTERIS. Grįžai.
VYRAS. Nori kartu važiuoti?
MOTERIS. Kur?
VYRAS. Pabaigti mūsų kelionės.
MOTERIS. Ką apsirengti?
VYRAS. Pasilik taip. Labai gražiai atrodai.

Tamsa.
Šviesa.
Jie važiuoja mašinoje. Garsiai groja muzika, ji bando rėkti garsiau.

MOTERIS. Prisimenu mūsų kelionę! Ant mūsų dulka tūkstančiai žvyrkelių! Jis spaudžia
gilyn greičio pedalą! Mane ir mano nebylias mintis dar spaudinėja artėjančio rudens
kvapas prie girgždančios po kojomis žemės! Žada! Dar negreit viskas pasibaigs! Visos
mūsų kelionės kartu! Mes apsukam visą Lietuvą. Jis kalba apie ateitį! Dulka! Kelias
tęsiasi! Ant mūsų tūkstančiai žvyrkelių dulka ir galiausiai nuklota dulkėm kaip atsikelt
neatsimenu!… O dar jis!… Spaudžia greičio pedalą!… Ir į akis prideda savo svajonių! Ir
į ausis prikužda auksinių pažadų! Į burną prideda lūpų! Ir šnervėms pridovanoja savojo
kvapo!
Uždeki šviesas. Jau tamsu. Bet jis nebijo. Nei žvyrkelio, nei jo duobių. Mus užkloja
dulkės.

Tamsa.
Taip garsiai groja muzika, kad vos girdimas moters rėkimas.

MOTERIS. Ar girdi mane?!

Jis neatsako.

MOTERIS. Ar girdi mane! Aš tavęs noriu! Myliu!

Jis dar labiau pagarsina muziką.

MOTERIS. Ar girdi! Klausiu tavęs! Myliu tave! Išjunk tą muziką! Negi visada viskas
taip baigiasi? Man nesvarbu! Girdi? Man pochui, dabar suprantu, ką sakei…Dabar ir man
pochui, bet aš vistiek tave myliu! Prašau išjunk muziką! Jau beveik sutemo. Uždek
šviesas! Tolimas! Tomai!!! Junk tolimas…!!!

Cypiančių stabdžių garsas.

Tamsa.
Šviesa.
Tamsa.

PABAIGA