Civilinė teisė

Civilinės teisės samprata. Objektyvioji ir subjektyvioji civilinė teisė. ................................................................................. 6

Civilinės teisės taikymo sfera. .......................................................................................................................................... 6
Ekonominė apyvarta ir civilinė teisė. ................................................................................................................................ 6
Viešosios ir privatinės teisės sąveika. .............................................................................................................................. 6
Civilinė teisė dualistinėje teisės sistemoje. ....................................................................................................................... 6
Civilinės teisės ideologiniai pagrindai, tikslai ir funkcijos. .................................................................................................. 7
Civiliniai teisiniai santykiai, jų turinys, forma, bruožai ir rūšys. .......................................................................................... 7
Subjektai. ......................................................................................................................................................................... 7
Civilinio teisinio reglamentavimo dalyko ir metodo samprata. Civilinio teisinio reglamentavimo metodo pagrindiniai požymiai. 7
Civilinės teisės principų sąvoka ir rūšys. .......................................................................................................................... 8
Civilinės teisės normų aiškinimo principai. ....................................................................................................................... 8
Civilinės teisės šaltinio samprata ir rūšys. ........................................................................................................................ 9
Civilinės teisės sistemos ir civilinių įstatymų sistemos samprata. ..................................................................................... 9
Civilinių teisių ir šių teisių objekto samprata. Civilinių teisių objektai ir civilinės apyvartos objektai. Ūkinės veiklos rezultatai kaip civilinių
teisių objektai. ................................................................................................................................................................ 10
Daiktų kaip civilinių teisių objektų samprata ir rūšys. ...................................................................................................... 10
Pinigai kaip civilinių teisių objektas. ................................................................................................................................ 11
Vertybiniai popieriai, jų sąvoka, skiriamieji požymiai, rūšys. ........................................................................................... 11
Vertybinių popierių emisija ir apyvarta. ........................................................................................................................... 12
Daiktinės ir prievolinės teisės kaip išvestiniai civilinių teisių objektai. ............................................................................. 12
Intelektinės veiklos rezultatai kaip civilinių teisių objektai. .............................................................................................. 12
Asmeninių neturtinių vertybių, saugomų civilinių įstatymų normomis, rūšys ir jų apibūdinimas. ...................................... 12
Termino sąvoka, terminų pritaikymo sfera ir teisinė reikšmė. ......................................................................................... 12
Terminų klasifikavimo kriterijai ir jų rūšys. ...................................................................................................................... 12
Įgyjamieji ir naikinamieji terminai, teisių įgyvendinimo terminai....................................................................................... 13
Terminų skaičiavimo tvarka. ........................................................................................................................................... 13
Ieškinio senaties sąvoka ir funkcijos. .............................................................................................................................. 13
Ieškinio senaties taikymo samprata ir sąlygos. ............................................................................................................... 13
Ieškinio senaties terminų rūšys. Bendrieji ir specialieji ieškinio senaties terminai. .......................................................... 13
Ieškinio senaties terminų skaičiavimas. .......................................................................................................................... 14
Ieškinio senaties termino eigos pradžia. ......................................................................................................................... 14
Ieškinio senaties termino sustabdymas ir nutraukimas. .................................................................................................. 14
Civilinių teisių įgyvendinimo samprata. ........................................................................................................................... 14
Civilinių teisių įgyvendinimo principai.............................................................................................................................. 15
Draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis. Piktnaudžiavimo teisėmis samprata. .............................................................. 15
Savigyna kaip civilinių teisių gynimo būdas. ................................................................................................................... 15
Sandorio sąvoka. ........................................................................................................................................................... 15
Sandorio funkcijos civilinių santykių teisinio reglamentavimo mechanizme. ................................................................... 16
Sandorio turinys, tikslai ir motyvai, jų teisinė reikšmė. .................................................................................................... 16
Sandorio forma............................................................................................................................................................... 16
Sandorių rūšys. .............................................................................................................................................................. 16
Sandorių galiojimo samprata, sąlygos. ........................................................................................................................... 18
Sandorio negaliojimo pasekmės. Restitucija. ................................................................................................................. 18
Sandorių negaliojimo pagrindai. ..................................................................................................................................... 19
Sandorių, sudarytų viršijus kompetenciją, negaliojimas. ................................................................................................. 19
Fizinio asmens teisinio subjektiškumo sąvoka ir elementai. Teisnumo sąvoka ir turinys. Veiksnumo sąvoka. ............... 19
Civilinės būklės akto sąvoka ir rūšys. ............................................................................................................................. 20
Fizinio asmens gyvenamoji vieta. ................................................................................................................................... 20
Globos ir rūpybos samprata, steigimo ir pasibaigimo pagrindai. ..................................................................................... 20
Juridinio asmens sąvoka ir požymiai. ............................................................................................................................. 20
Juridinių asmenų rūšys................................................................................................................................................... 21
Juridinių asmenų įsteigimas. .......................................................................................................................................... 21
Juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo samprata. ....................................................................................................... 21
Juridinio asmens organai ir atstovai. .............................................................................................................................. 22
Juridinio asmens filialai ir atstovybės.............................................................................................................................. 22
Juridinio asmens reorganizavimas ir likvidavimas. ......................................................................................................... 22
Juridinio asmens pertvarkymas. ..................................................................................................................................... 23
Atstovavimo sąvoka. ...................................................................................................................................................... 23
Atstovavimo ir įgalinimų atsiradimo pagrindai. Įgaliojimo sąvoka ir rūšys. ...................................................................... 23
Įgaliojimo forma. ............................................................................................................................................................. 23
Įgaliojimo pasibaigimas. ................................................................................................................................................. 24
Perįgaliojimas. ................................................................................................................................................................ 24
Atstovavimo teisinio santykio šalių teisės ir pareigos, atsakomybė. ............................................................................... 24
Atskirų atstovavimo rūšių apžvalga. ............................................................................................................................... 24
Vartotojiškas (buitinis) atstovavimas. Komercinis atstovavimas. .................................................................................... 25
Prokūra. ......................................................................................................................................................................... 25
Prekybos agentas ir tarpininkas. .................................................................................................................................... 25
Daiktinės teisės samprata. ............................................................................................................................................. 25
Daiktai ir daiktinės teisės kaip civilinių teisių objektai. .................................................................................................... 25
Daiktinių teisių rūšys....................................................................................................................................................... 26
Daiktinių teisių apsunkinimai. ......................................................................................................................................... 26
Valdymas kaip savarankiškas civilinio teisinio reglamentavimo objektas. ....................................................................... 26
Teisėtas ir neteisėtas valdymas. .................................................................................................................................... 26
Teisėto valdymo atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai. .................................................................................................... 27
Valdymo įgyvendinimas ir gynimas. ............................................................................................................................... 27
Nuosavybės teisės samprata, rūšys, formos. ................................................................................................................. 28
Nuosavybės teisės subjektai ir objektai. ......................................................................................................................... 28
Nuosavybės teisės turinys. ............................................................................................................................................. 28
Nuosavybės teisės įgijimo (pirminiai ir išvestiniai) ir pasibaigimo pagrindai. ................................................................... 29
Nuosavybės teisės įgyvendinimas. ................................................................................................................................. 29
Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai. ................................................................................................... 30
Valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendinančios valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisę. ............................... 30
Valstybės (savivaldybių) turto perdavimas valstybės (savivaldybių) institucijoms patikėjimo teise. ................................ 30
Valstybės (savivaldybių) turto perdavimas valdyti fiziniams ir juridiniams asmenims pagal panaudos ar nuomos sutartį.30
Valstybės (savivaldybių) turto investavimas. .................................................................................................................. 30
Valstybės (savivaldybių) turto privatizavimas. ................................................................................................................ 30
Valstybės turto privatizavimo sandoriai. ......................................................................................................................... 31
Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir rūšys. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai ir objektai. ......................... 31
Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai. ................................................................................................. 31
Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas. ..................................................................... 31
Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas. ........................................................................................................................ 31
Prievoliniai ir daiktiniai nuosavybės gynimo būdai. ......................................................................................................... 32
Valdymo teisės gynimas (vindikacinis ieškinys). ............................................................................................................. 32
Sąžiningo neteisėto valdytojo interesų apsauga. ............................................................................................................ 32
Daiktinių teisių gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys). ................................. 32
Turto patikėjimo teisės sąvoka, subjektai, atsiradimo pagrindai, turinys. ........................................................................ 32
Servituto sąvoka ir turinys. ............................................................................................................................................. 32
Servitutų rūšys. .............................................................................................................................................................. 32
Servituto nustatymas. ..................................................................................................................................................... 33
Servituto pabaiga. .......................................................................................................................................................... 33
Uzufrukto sąvoka ir turinys. ............................................................................................................................................ 33
Uzufrukto nustatymas..................................................................................................................................................... 34
Uzufrukto pabaiga. ......................................................................................................................................................... 34
Užstatymo teisės sąvoka ir turinys. ................................................................................................................................ 34
Užstatymo teisės nustatymas ir pabaiga. ....................................................................................................................... 35
Ilgalaikės nuomos sąvoka ir turinys. ............................................................................................................................... 35
Ilgalaikės nuomos nustatymas ir pabaiga. ...................................................................................................................... 35
Hipotekos sąvoka. .......................................................................................................................................................... 35
Hipotekos objektas. ........................................................................................................................................................ 36
Hipotekos rūšys.............................................................................................................................................................. 36
Priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindai. .................................................................................................................. 36
Sutartinė hipoteka. ......................................................................................................................................................... 36
Hipotekos įforminimas ir įregistravimas. ......................................................................................................................... 37
Hipotekos perleidimas ir įkeitimas. ................................................................................................................................. 37
Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai. ........................................................................................................ 37
Hipotekos pabaiga. ........................................................................................................................................................ 37
Įkeitimo sąvoka. ............................................................................................................................................................. 37
Įkeitimo objektas. ........................................................................................................................................................... 37
Įkeitimo atsiradimo pagrindai. ......................................................................................................................................... 38
Įkeitimo įforminimas ir įregistravimas. ............................................................................................................................. 38
Įkeitimo teisės pabaiga. .................................................................................................................................................. 38
Kito asmens turto administravimas. ................................................................................................................................ 38
Turto administravimo rūšys. ........................................................................................................................................... 38
Turto administravimo nustatymas. .................................................................................................................................. 38
Turto administravimo pabaiga. ....................................................................................................................................... 38
Prievolės sąvoka ir rūšys. ............................................................................................................................................... 39
Prievolės šalys. Kreditorius. Skolininkas. ....................................................................................................................... 39
Prievolių teisinius santykius charakterizuojantys bruožai. ............................................................................................... 39
Prievolių teisės sąvoka ir sistema. .................................................................................................................................. 39
Prievolių atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.................................................................................................................. 39
Regresinės prievolės. ..................................................................................................................................................... 39
Asmenų pasikeitimas prievolėje. .................................................................................................................................... 40
Prievolės įvykdymo samprata ir stadijos. ........................................................................................................................ 40
Prievolės įvykdymo principai. ......................................................................................................................................... 40
Prievolių įvykdymo eiliškumo nustatymas. ...................................................................................................................... 40
Prievolės įvykdymo užtikrinimo samprata ir būdai. ......................................................................................................... 40
Netesybos. ..................................................................................................................................................................... 41
Laidavimas. .................................................................................................................................................................... 41
Garantija. ....................................................................................................................................................................... 41
Rankpinigiai. Kiti prievolių užtikrinimo būdai. .................................................................................................................. 41
Skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo. ............................................................................................................... 42
Novacija. ........................................................................................................................................................................ 42
Asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, pareigos. ...................................................................................................... 42
Reikalų tvarkymas prieš kito asmens valią. .................................................................................................................... 42
Išlaidų atlyginimas. ......................................................................................................................................................... 42
Kito asmens vardu ir interesais sudaryto sandorio teisinės pasekmės. .......................................................................... 42
Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo, sąvoka. .............................................................. 42
Prievolės subjektai. ........................................................................................................................................................ 43
Prievolės šalių teisės ir pareigos. ................................................................................................................................... 43
2
Prievolės dalykas. .......................................................................................................................................................... 43
Be pagrindo įgytas ar sutaupytas turtas, kurio negalima išreikalauti. .............................................................................. 43
Loterija ir kiti žaidimai, grindžiami rizika ir atsitiktinumu. ................................................................................................. 43
Lažybos. ......................................................................................................................................................................... 43
Sutarties samprata, elementai, rūšys. ............................................................................................................................ 44
Dvišalės ir vienašalės, atlygintinės ir neatlygintinės, konsensualinės ir realinės, vienkartinio įvykdymo ir tęstinės sutartys. 45
Komercinės sutartys. ...................................................................................................................................................... 45
Vartojimo sutarties samprata ir ypatumai. ...................................................................................................................... 45
Viešosios sutarties samprata ir sudarymo ypatumai. ...................................................................................................... 45
Taikos sutarties samprata ir teisinė galia. ....................................................................................................................... 45
Ikisutartiniai santykiai, jų reikšmė. .................................................................................................................................. 45
Preliminarios sutartys, jų forma, turinys, teisinė reikšmė. ............................................................................................... 46
Sutarčių sudarymo stadijos. Ofertos ir akcepto samprata. .............................................................................................. 46
Sutarčių galia. ................................................................................................................................................................ 47
Sutarties galia tretiesiems asmenims. ............................................................................................................................ 47
Sutarčių forma. ............................................................................................................................................................... 47
Registracijos reikšmė. .................................................................................................................................................... 47
Sutarčių turinys, sąlygų rūšys. ........................................................................................................................................ 47
Sutarties kaina. .............................................................................................................................................................. 47
CK 6.198 str. .................................................................................................................................................................. 47
Sutarčių vykdymo tvarka. ............................................................................................................................................... 47
Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės. ....................................................................................................................... 47
Atsakomybę už sutarčių nevykdymą naikinančios sąlygos. ............................................................................................ 48
Force majeure aplinkybės. ............................................................................................................................................. 48
Sutarčių pabaiga. ........................................................................................................................................................... 48
Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės. ....................................................................................................................... 48
Sutarties absoliutus ir santykinis negaliojimas. ............................................................................................................... 48
Kreditoriaus interesų gynimas (actio Pauliana)............................................................................................................... 48
Nesąžiningumo prezumpcijos atvejai. ............................................................................................................................ 48
Netiesioginis ieškinys. .................................................................................................................................................... 49
Sulaikymo teisė. ............................................................................................................................................................. 49
Sutarčių su užsienio kontrahentu sudarymo ypatumai.................................................................................................... 49
Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys. Sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė. ...................................................... 50
Civilinės atsakomybės sankcijos. ................................................................................................................................... 50
Dalinė ir solidari atsakomybė.......................................................................................................................................... 50
Pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė. .......................................................................................................... 51
Ribota ir visiška atsakomybė. ......................................................................................................................................... 51
Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės. .................................................................. 51
Tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė. ......................................................................................................... 52
Civilinė atsakomybė ir kiti žalos kompensavimo būdai. .................................................................................................. 52
Civilinės atsakomybės draudimas. ................................................................................................................................. 52
Civilinės atsakomybės sąlygos. Neteisėta veika. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos (nuostolių). Kaltė. Atsakomybė nesant
kaltės.............................................................................................................................................................................. 52
Žala ir nuostoliai, jų rūšys. Turtinė ir neturtinė žala, jos požymiai, nustatymo kriterijai. Išlaidos ir negautos pajamos. .... 54
Nuostolių sumažinimas. ................................................................................................................................................. 54
Rizika kaip atsakomybės sąlyga. .................................................................................................................................... 54
Sutartinė atsakomybė..................................................................................................................................................... 54
Nesutartinių žalos padarymo prievolių sąvoka, požymiai ir specifika. ............................................................................. 54
Išskirtiniai atsakomybės už padarytą žalą atvejai. .......................................................................................................... 54
Pirkimo–pardavimo sutarties samprata, bendrosios nuostatos. ...................................................................................... 54
Pirkimo–pardavimo sutarties rūšys. Atskirų pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai. ....................................................... 55
Mainų sutartis. ................................................................................................................................................................ 55
Skolos padengimo sutartis. ............................................................................................................................................ 55
Neterminuota (nuolatinė) renta. ...................................................................................................................................... 55
Renta iki gyvos galvos. ................................................................................................................................................... 56
Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. ................................................................................................................................. 56
Dovanojimo sutartis. ....................................................................................................................................................... 56
Nuomos sutartis, samprata, bendrosios nuostatos. ........................................................................................................ 57
Nuomos sutarties rūšys. Atskirų nuomos sutarčių ypatumai. .......................................................................................... 57
Neatlygintino naudojimosi daiktu sutartis. ....................................................................................................................... 59
Rangos sutarties samprata, rūšys. Atskirų rangos sutarčių teisinė charakteristika. ........................................................ 59
Mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai. ................................................................................ 60
Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis. ............................................................................................................................. 60
Asmens sveikatos priežiūros sutartis. ............................................................................................................................ 60
Turizmo paslaugų sutartis. ............................................................................................................................................. 60
Pavedimo sutartis. .......................................................................................................................................................... 61
Franšizės sutartis. .......................................................................................................................................................... 61
Komiso sutartis............................................................................................................................................................... 62
Vežimo sutartis. Tarptautiniai pervežimai. ...................................................................................................................... 62
Krovinių ekspedijavimo ir krovinių ekspedicijos sutartys. ................................................................................................ 63
Pasaugos sutartis, bendrosios nuostatos. ...................................................................................................................... 63
Atskiros pasaugos sutarties rūšys, jų ypatumai. ............................................................................................................. 63
Paskolos sutartis. ........................................................................................................................................................... 63
Kreditavimo sutartis. ....................................................................................................................................................... 64
Vartojimo kredito sutartis. ............................................................................................................................................... 64
3
Banko indėlio sutartis. .................................................................................................................................................... 64
Faktoringo sutartis. ......................................................................................................................................................... 64
Banko sąskaitos sutartis................................................................................................................................................. 64
Atsiskaitymai. ................................................................................................................................................................. 65
Viešas atlyginimo pažadėjimas. ..................................................................................................................................... 65
Viešas konkursas. .......................................................................................................................................................... 65
Turto patikėjimas. ........................................................................................................................................................... 65
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. ........................................................................................................................ 65
Taikos sutartis. ............................................................................................................................................................... 65
Draudimo sutartis. Draudimo formos ir šakos. ................................................................................................................ 66
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarka ir sąlygos. .......................................................... 66
Autorių teisė. .................................................................................................................................................................. 66
Autorių teisės objektai ir subjektai. ................................................................................................................................. 66
Autorių teisės ir jų gynimas. ........................................................................................................................................... 67
Autorinės sutartys. ......................................................................................................................................................... 67
Gretutinių teisių objektai ir subjektai. .............................................................................................................................. 67
Išradimų teisė. Atradimai. ............................................................................................................................................... 67
Prekių ženklų teisė. ........................................................................................................................................................ 67
Pramoninio dizaino teisė. ............................................................................................................................................... 68
Garbės ir orumo gynimas, teisinis reglamentavimas. ..................................................................................................... 68
Konkurencijos teisiniai santykiai, reglamentavimas. ....................................................................................................... 68
Antidempingo teisiniai santykiai, reglamentavimas. ........................................................................................................ 69
Vartotojų teisių gynimas. ................................................................................................................................................ 69
Paveldėjimo samprata. ................................................................................................................................................... 69
Paveldėjimo pagrindai. ................................................................................................................................................... 69
Palikimo atsiradimas. ..................................................................................................................................................... 70
Palikimo atsiradimo vieta. ............................................................................................................................................... 70
Palikėjas. ........................................................................................................................................................................ 70
Įpėdiniai. ......................................................................................................................................................................... 70
Paveldėjimo objektas. .................................................................................................................................................... 70
Paveldėjimas pagal įstatymą. ......................................................................................................................................... 70
Įstatyminiai įpėdiniai. ...................................................................................................................................................... 71
Paveldėjimas atstovavimo teise. .................................................................................................................................... 71
Sutuoktinių paveldėjimo teisė. ........................................................................................................................................ 71
Paveldėjimas pagal testamentą. ..................................................................................................................................... 71
Testamentų rūšys. .......................................................................................................................................................... 72
Oficialieji testamentai. .................................................................................................................................................... 72
Asmeninis testamentas, jo perdavimas saugoti. ............................................................................................................. 72
Bendrasis sutuoktinių testamentas. ................................................................................................................................ 72
Testamento turinys. ........................................................................................................................................................ 72
Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas. ..................................................................................................... 73
Testamentų registras...................................................................................................................................................... 73
Testamento paskelbimas. .............................................................................................................................................. 73
Testamento vykdymas. .................................................................................................................................................. 73
Palikimo priėmimas. ....................................................................................................................................................... 73
Teisės priimti palikimą perėjimas. ................................................................................................................................... 74
Palikimo atsisakymas. .................................................................................................................................................... 74
Palikimo perėjimas valstybei. ......................................................................................................................................... 74
Palikimo apsauga. .......................................................................................................................................................... 74
Paveldėjimo teisės liudijimas. ......................................................................................................................................... 74
Įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas. ......................................................................................................................... 74
Paveldėjimo reglamentavimas tarptautinėse Lietuvos Respublikos dvišalėse (trišalėse) teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartyse.
....................................................................................................................................................................................... 75
Testamento forma. ......................................................................................................................................................... 75
Turto perėjimas valstybei. .............................................................................................................................................. 75
Palikimo apsauga ir perdavimas. .................................................................................................................................... 75
Šeimos teisės samprata. Šeimos teisinių santykių subjektai, objektai, turinys. ............................................................... 75
Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai. ........................................................................................................ 76
Šeimos teisinių santykių samprata. ................................................................................................................................ 76
Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas. ........................................................................................................................ 77
Šeimos teisės terminai ir šaltiniai. .................................................................................................................................. 77
Santuokos samprata. ..................................................................................................................................................... 77
Sužadėtuvės. Santuokos sudarymo sąlygos ir tvarka, teisinės pasekmės. .................................................................... 77
Sutuoktinių subjektinės asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos. ................................................................................. 79
Santuokos pripažinimo negaliojančia samprata, pagrindai, teisinės pasekmės. ............................................................. 79
Santuokos pabaigos samprata, pagrindai, teisinės pasekmės. ...................................................................................... 79
Santuokos nutraukimo sąlygos, būdai, tvarka, teisinės pasekmės. ................................................................................ 80
Santuokos atnaujinimas. ................................................................................................................................................ 82
Sutuoktinių gyvenimo skyrium samprata. ....................................................................................................................... 82
Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys. ........................................................................................................................... 82
Šeimos turto samprata ir teisinis režimas. ...................................................................................................................... 82
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės samprata. ............................................................................................... 82
Asmeninė sutuoktinių nuosavybė. .................................................................................................................................. 83
Vedybų sutarties samprata, jos sudarymo tvarka, forma ir turinys. ................................................................................. 83
Vedybų sutarties pakeitimas, nutraukimas ir pabaiga. .................................................................................................... 83
4
Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia. ................................................................................................................. 83
Sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles samprata. ............................................................................ 83
Prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. ............................................................................................................ 84
Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių prievolę. ............................................................................................................ 84
Sutuoktinių atsakomybės atribojimas. ............................................................................................................................ 84
Teisė į kompensaciją. ..................................................................................................................................................... 84
Turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimas. ............................................................................................. 84
Giminystės samprata...................................................................................................................................................... 84
Giminystės linijos. .......................................................................................................................................................... 85
Svainystės samprata ir teisinė reikšmė. ......................................................................................................................... 85
Vaiko kilmės nustatymo samprata, būdai, reikšmė. ........................................................................................................ 85
Tėvystės pripažinimo samprata, sąlygos ir tvarka. ......................................................................................................... 85
Tėvystės nustatymo samprata, pagrindai, sąlygos ir tvarka. .......................................................................................... 85
Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos ir pagrindai. ................................................................................................. 85
Dirbtinio apvaisinimo teisinio reglamentavimo problema. ............................................................................................... 86
Tėvų valdžios samprata ir turinys. .................................................................................................................................. 86
Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir teisinės pasekmės. ...................................................................................... 86
Vaikų teisių ir pareigų samprata bei turinys. ................................................................................................................... 87
Vaikų teisių įgyvendinimo užtikrinimas ir jų dalyvavimas užtikrinant šias teises.............................................................. 87
Nepilnamečių vaikų turto tvarkymas. .............................................................................................................................. 87
Asmeninių tėvų teisių ir pareigų samprata bei turinys. .................................................................................................... 88
Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo samprata, teisės ir pareigos. ..................................................................................... 88
Teikiamo materialinio išlaikymo dydžio, formos ir tvarkos nustatymas. .......................................................................... 88
Valstybės išlaikomi vaikai. .............................................................................................................................................. 88
Įvaikinimo sąlygos ir tvarka. ........................................................................................................................................... 88
Įvaikinimo teisinės pasekmės. ........................................................................................................................................ 90
Įvaikinimo, atlikto užsienyje, pripažinimas. ..................................................................................................................... 90
Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos samprata, sąlygos ir teisinė reikšmė. ......................................................... 90
Bendrai gyvenančių vyro ir moters įgyto turto teisinis režimas, šio turto valdymas, disponavimas, naudojimas. ............ 90
Kitų šeimos narių tarpusavio teisės ir pareigos............................................................................................................... 90
Globos ir rūpybos samprata. .......................................................................................................................................... 90
Globos ir rūpybos institucijos. ......................................................................................................................................... 91
Nepilnamečių asmenų globa ir rūpyba. .......................................................................................................................... 91
Pilnamečių asmenų globa ir rūpyba. .............................................................................................................................. 91
Civilinės būklės samprata. .............................................................................................................................................. 91
Civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos, jų kompetencija. ................................................................................... 91
Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės, nuginčijimas, anuliavimas. ......................................................................... 91
Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ........................................................................................................... 91
Bankroto bylos iškėlimas teisme. ................................................................................................................................... 91
Teismai, nagrinėjantys bankroto bylas. .......................................................................................................................... 92
Bankroto procedūrų neteisminis nagrinėjimas. ............................................................................................................... 92
Teismo kompetencija ginant skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesus bankroto bylos iškėlimo atveju. ............ 92
Kreditorių teisės bankroto byloje. ................................................................................................................................... 92
Kreditorių susirinkimo kompetencija ir jo sušaukimas. .................................................................................................... 92
Kreditorių reikalavimų tvirtinimas. ................................................................................................................................... 93
Bankroto bylos nutraukimas. .......................................................................................................................................... 93
Teismo nutarties dėl įmonės sanavimo priėmimas, įmonės sanavimo nutraukimas ir baigimas. .................................... 93
Taikos sutarties bankroto byloje sudarymas, turinys ir tvirtinimo tvarka.......................................................................... 93
Bankrutavusios įmonės likvidavimas. ............................................................................................................................. 93
Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka................................................................................................................. 93
Įstatymai, reglamentuojantys bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus, jų tarpusavio santykis. ........................................... 94

5
Civilinės teisės samprata. Objektyvioji ir subjektyvioji civilinė teisė. Civilinės teisės taikymo sfera. Ekonominė apyvarta ir
civilinė teisė. Viešosios ir privatinės teisės sąveika. Civilinė teisė dualistinėje teisės sistemoje. Civilinės teisės ideologiniai
pagrindai, tikslai ir funkcijos.

Civilinės teisės samprata. Objektyvioji ir subjektyvioji civilinė teisė.

Civilinė teisė gali būti suprantama subjektine ir objektine prasme:
I. Subjektine prasme, civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja savarankiškų ir vienas kitam nepavaldžių asmenų
turtinius, asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais ir kai kuriuos asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais teisinius
santykius.
II. Objektine prasme civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai sureguliuoti vienas kitam nepavaldžių asmenų
turtinius santykius, kurių objektas turi tiksliai išreikštą arba nustatomą vertę, taip su turtiniais susijusius ir nesusijusi us
asmeninius neturtinius santykius siekiant sukurti privačia nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų
sąlygas geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų dvasinius ir materialinius poreikius.

Civilinės teisės taikymo sfera.

CK 1.1 str.

Ekonominė apyvarta ir civilinė teisė.

Apyvarta – pirmiausia tai ekonominis reiškinys. Ekonominiu požiūriu, apyvarta – tai subalansuotas prekių, paslaugų ir pinigų srautas
tarp atskirose ūkio segmentuose veikiančių subjektų (fizinių arba juridinių asmenų) įgyvendinat turtinių gėrybių mainus. Tačiau šis
turtinių gėrybių apyvartos srautas įmanomas tik tuo atveju, kai pinigų, prekių ir paslaugų rinkos subjektai veikia tik kaip į apyvartą
išleistų gėrybių savininkai ar jų įgalioti asmenys - atstovai.
Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.

Kitas svarbus apyvartos požymis yra tai, kad apyvartos dalyviai (turto, išleisto į apyvartą, savininkai) yra visiškai laisvi, vienas nuo kito
nepriklausomi – visus sprendimus dalyvaudami apyvartoje jie paprastai priima laisva valia, išreikšdami savo interesus Todėl teisei
iškeliamas uždavinys užtikrinti laisvą (t.y. neįtakojamą trečiųjų asmenų veiksmais) apyvartos dalyvių valios formavimą ir tei siškai
reikšmingą jos išraiškos formą. Veiksmai, kuriais apyvartos dalyviai išreiškia savo valią siekdami su-kurti, pakeisti ar panaikinti civilines
teises ir pareigas, CK vadinami sandoriais. Be to, reikia pabrėžti, kad įstatymais gali būti apribota tam tikrų objektų (daiktų ar kito turto)
apyvarta, o kai kurių daiktų apyvarta uždrausta iš viso. Tai daroma stengiantis užtikrinti visuomenės saugumą arba kitus viešuosius
interesus. Taigi CK vartojamas civilinės apyvartos terminas apibūdina teisiškai sunormintą ekonominę apyvartą.
Civilinė apyvarta – tai atlyginamas arba neatlyginamas turto perėjimas iš vieno teisės subjekto kitam civilinių sandorių pagrindu.
Civilinės apyvartos dalyviams labai svarbu turėti pakankamai veiksmingų priemonių savo ekonominei veiklai planuoti.

Viešosios ir privatinės teisės sąveika.

CK 1.1 str. 2d.
Poreikis naudoti civilinės teisės metodus turiniams santykiams, susiklostantiems viešajame sektoriuje (mokesčių į savivaldybių ir
valstybės biudžetus rinkimas, biudžeto lėšų skirstymas bei jų panaudojimas apmokėti už valstybės ir savivaldybių įstaigų bei institucijų
teikiamas viešąsias paslaugas ir kita) buvo įvertintas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo. Civilinės teisės santykį su kitomis teisės
šakomis – tiek viešosios teisės (administracinės, baudžiamosios), tiek privatinės (darbo ir kt.) nustatytas CK 1.1. straipsnyje. Esminė
šio straipsnio nuostata yra ta, kad jame nustatyta, jog civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja
viešoji teisė bei kitos privatinės teisės šakos, ir tuo pačiu nustato CK normų taikymo sąlygas ir tvarką turtiniams santykiams, kurie
priskirti kitų teisės šakų reglamentavimui. Jame nustatyta ne tik tai, kad civilinė, kad CK gali būti taikomas „[...] turtiniams santykiams
[…], kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, […] tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio
kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.“
Taigi pagal CK Lietuvoje civilinės teisės taikymo ribas iš esmės apibrėžia viešoji teisė. Tai daroma dvejopai. Pirma, viešoji teisė nustato
turtinius santykius, kuriuos ji reglamentuoja, nes kaip jau minėta viešosios teisės reglamentuojamų santykių subjektai savo valia negali
nustatyti tų teisinių santykių, kuriuose jie dalyvauja, turinio. Todėl šių teisinių santykių turinys nustatomas tik valstybės valia, kurią ji
išreiškia priimdama įstatymus. Tuo būdu nustatoma riba, už kuriuos esančius visus kitus turtinius santykius reglamentuoja privatinė
teisė. Antra, nustatomos sąlygos, kurioms esant civilinė teisė gali būti taikoma ir už jos reglamentavimo objekto ribų esanti ems
santykiams, t.y. santykiams, kuriuos reglamentuoja viešoji teisė. Šiuo atveju, kai viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams
santykiams taikomos CK normos, darytina išvada, kad tų santykių turinys jau nustatomas ne tik valstybės valia, kuri buvo išreikšta
priimant įstatymą, bet ir tų santykių dalyvių valia.
Civilinės teisės normų taikymas viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams gali būti dvejopas: tiesioginis ir
subsidiarinis. Atkreikite dėmesį į tai, kad ir subsidijavusis, ir tiesioginis CK normų taikymas kitų teisės šakų reglamentuojamiems
santykiams galimas tik tuo atveju, jei tie santykiai yra turtiniai. Subsidiarinis CK normų taikymas. CK 1.1 nustato, kad CK normos kitų
teisės šakų reglamentuojamiems turiniams santykiams normos taikomos […] tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami
įstatymai, (žr.: CK 1.1 str. 2 d.). Subsidiarinio civilinės teisės normų taikymo pavyzdžiai gali būti tarp Švietimo ir mokslo ministerijos ir
universitetų sudaromos sutartys dėl studijų programų finansavimo, sutartys tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo dėl
nesumokėtų mokesčių atidėjimo sąlygų bei terminų ir kitos.

Tiesioginis CK normų taikymas. CK 1.1 taip pat nustato, kad CK kitų teisės šakų reglamentuojamiems turiniams santykiams normos
taikomos ([…] arba šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais“). Tiesioginio CK normų taikymo viešosios teisės reglamentuojamiems
turtiniams santykiams taikymo pavyzdžių galime rasti mokesčių teisės šaltiniuose. Pvz., tokie atvejai nustatyti Mokesčių administravimo
įstatymo 88 str., kai iš mokesčių mokėtojo, laiku nesumokėjusio mokestinės nepriemokos, gali būti pareikalauta užtikrinti atidėtos
mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti CK nustatyta tvarka (įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija). To paties įstatymo 92
str. nustatyta, kad mirusio fizinio asmens mokestinę nepriemoką privalo padengti šio asmens turto paveldėtojai CK nustatyta tvarka.

Civilinė teisė dualistinėje teisės sistemoje.

Atskirų šalių privatinės teisės sistemos skirstomos į monistines ir dualistines, atsižvelgiant į tai ar komercinė teisė yra atsiskyrusi nuo
civilinės teisės. Monistinėje privatinės teisės sistemoje komercinė teisė integruota į civilinės teisės sistemą ir traktuotina kaip civilinės
teisės institutas (pošakė). Dualistinėje privatinės teisės sistemoje komercinė teisė yra atskirta nuo civilinės teisės, kurios normos
komerciniams santykiams taikomos tik subsidiariai. Komercinės teisės atribojimo kriterijus - reglamentuojamų santykių subjektai.

6
Monistinėje sistemoje civilinė ir komercinė teisė turi bendrus principus, o dualistinėje - komercinė teisė turi atskirus principus. Lietuvos
Respublikos privatinė teisė - monistinė privatinė teisė.

Civilinės teisės ideologiniai pagrindai, tikslai ir funkcijos.

Civilinės teisės tikslai – tai civilinės teisės paskirties konkretizavimas, atsižvelgiant į konkrečius valstybės ekonominės ir socialinės
politikos uždavinius, kuriuos įvykdyti savo valstybės piliečiams (rinkėjams) yra įsipareigoję valstybės politikai – asmenys, tiesiogiai
dalyvaujantys įstatymų leidyboje. Taigi civilinės teisės tikslus lemia valstybės vykdoma politika ir jos suformuota teisinė ideologija.

XIX ir XX a. sandūrai buvo būdinga socialinių doktrinų gausa ir bandymai jas pritaikyti atskirų valstybių socialinei-ekonominei raidai
keisti. XX a. antrojoje pusėje sukurti priemones praeityje iškilusioms problemoms spręsti ir prisitaikyti prie naujų socialinių-ekonominių
postindustrinės visuomenės reiškinių, kurie ypač išryškėjo praktikoje naujausius mokslo ir informacinių technologijų laimėjimus. Naujos,
labai veiksmingos transporto, ryšių priemonės bei informacinės technologijos paspartino tarptautinių ekonominių santykių plėtrą.
Prasidėjo globalizacijos procesai, tarptautinė ekonominė ir politinė integracija, kurie veikė ir tų valstybių, kurios įsiliejo į šiuos procesus,
civilinės teisės tikslą – užtikrinti veiksmingą tarptautinių ekonominių santykių reglamentavimą. Kiekviena valstybė, siekdama
ekonominės ir politinės pažangos, turėjo savo nacionalinę civilinę teisę derinti su kitų valstybių teise, kad teisė nedarytų kliūčių
investicinių ir prekybinių santykių plėtrai. Padidėjo tarptautinės privatinės teisės reikšmė. Daugelis turtinių santykių, kuriuose yra
užsienio elementas, reglamentuojami ne nacionalinės teisės, bet tarptautinių sutarčių ir konvencijų normomis.

Civilinės teisės paskirtis ir tikslai įgyvendinami per civilinės teisės funkcijas, kurias nagrinėja teisės teorijos mokslas. Civilinei teisei
būdingos dvi pagrindinės funkcijos – reglamentavimo (reguliavimo) ir valstybės prievartos legalizavimo ir normavimo. Be šių pagrindinių
funkcijų, civilinei teisei būdinga papildoma, pagalbinio pobūdžio informavimo funkcija. Ši funkcija laikytina papildoma todėl, kad jos
pobūdis yra ne tik teisinis, bet ir technologinis. Teisinėje literatūroje paplitusi nuomonė, kad civilinė teisė turi apsauginę funkciją.

Civiliniai teisiniai santykiai, jų turinys, forma, bruožai ir rūšys. Subjektai. Civilinio teisinio reglamentavimo dalyko ir metodo
samprata. Civilinio teisinio reglamentavimo metodo pagrindiniai požymiai.

Civiliniai teisiniai santykiai, jų turinys, forma, bruožai ir rūšys.

CK 1.1 str. 1 ir 2d.
I. turtiniai santykiai, kurių objektas yra tam tikra vertybė. Šie santykiai dar vadinami prekiniais – piniginiais santykiais, net kai
kalbama apie dovanojimą ar panaudos sutartį. turtiniai santykiai susiklosto dėl įvairių santykių. Šiems santykiams priklauso:
nuosavybės santykiai, santykiai dėl nuosavybės perdavimo kitiems asmenims; santykiai dėl darbų atlikimo ar paslaugų
tiekimo; žalos atlyginimo santykiai.
II. asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais. Jie turi išoriškai išreikštą objektą, kuris nėra atsikirtas nuo kūrėjo
asmenybės. Tai intelektinės nuosavybės teisiniai santykiai. Įgyjamos ne tik turtinės, bet ir asmeninės neturtinės teisės.
Turtinės teisės gali būti perleidžiamos.
III. asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais. Jie susiklosto dėl nematerialių vertybių ir yra neatsiejamai
susiję su asmeniu. Jais išreiškiama subjekto asmenybė. Tai teisė į vardą, privatų gyvenimą, garbės ir orumo gynimą.
Savo prigimtimi šeimos santykiai yra teik turtiniai, tiek asmeniniai neturtiniai. Šeimos santykiai gali būti išskiriami, bet tai nėra
būtina.

Subjektai.
Civilinio teisino santykio subjektai, arba dalyviai, yra tie fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp kurių atsiranda civilinis teisinis santykis. Fiziniai
asmenys– tai individai, turintys civilinį teisinį subjektiškumą. Pagal pilietybę jie skirstomi į šias kategorijas: 1. Lietuvos piliečius, 2.
užsieniečius ir 3. asmenis be pilietybės. Faktiškai dauguma fizinių asmenų, dalyvaujančių civiliniuose teisniuose santykiuose, yra
Lietuvos piliečiai. Tačiau civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja užsieniečiai, užsienio šalių juridiniai asmenys ir net užsienio
valstybės.

Asmenys be pilietybės – tai asmenys, netekę savo pilietybės ir neįgiję jokios kitos pilietybės. Jie su nedideliais apribojimais naudojasi
tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis kaip Lietuvos piliečiai.

Fiziniai asmenys ne visada patys dalyvauja civiliniuose teisniuose santykiuose. Jie gali įsteigti juridinius asmenis, kurie s avarankiškai
dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose siekdami užtikrinti savo steigėjų interesus. Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra
savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga, organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu
teisme. Civilinės teisės subjektais gali būti Lietuvos valstybė ir savivaldybės.

Civilinio teisinio reglamentavimo dalyko ir metodo samprata. Civilinio teisinio reglamentavimo metodo pagrindiniai požymiai.
CK 1.1 str.
Civilinė teisė reguliuoja visuomeninius santykius. Tai santykiai ne su daiktu, o su kitu asmeniu santykyje su tuo daiktu. Teisinio
reguliavimo dalykas nustatomas kai tam tikri santykiai yra išskiriami iš aplinkos. CK neapima visų civilinių teisinių santykių, nes čia
vyrauja dispozityvus reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reglamentavimo metodas – tai valstybės nustatytų ar leistinų poveikio būdų ir priemonių sistema, kuria siekiama
paveikti civilinio teisinio santykio dalyvių valią siekiant įgyvendinti civilinės teisės paskirtį ir tikslus konkrečiuose teisiniuose santykiuose.
Pagrindiniai teisinio reglamentavimo metodo elementai yra teisinio reglamentavimo teisinio poveikio būdai ir teisinio poveikio
priemonės. Poveikio būdas išreiškia poveikio asmens valiai esmę. Civilinėje teisėje tai gali būti draudimas, paliepimas, leidimas ir
rekomendacija. Poveikio būdo pasirinkimą sąlygoja valstybės teisinė ideologija ir politikos pobūdis.

Poveikio priemonė – tai teisinio poveikio būdo (draudimo, paliepimo, leidimo arba rekomendacijos) išraiškos forma – konkretus teisinio
reglamentavimo instrumentas, aprašytas civilinės teisės normose. Poveikio priemonės labiau nei poveikio būdai atskleidžia civilinio
teisinio reglamentavimo metodo ypatumus, jose atsiskleidžia reglamentuojamo santykio socialinė reikšmė, to santykio subjektų ir
objektų savybės.

Civilinės teisės reguliavimo metodo bruožai:

I. teisinio santykio dalyvių teisinė lygybė. Dalyviai yra teisiškai lygūs ir nepavaldūs vieni kitiems. Dalyviai sprendimus turi priimti
laisva valia. Nepaneigiama civilinė teisinė atsakomybė už prisiimtus įsipareigojimus, tačiau pavaldumas neatsiranda.
7
 II. teisinio santykio dalyvių iniciatyva. Civiliniai teisiniai santykiai turi atsirasti laisva valia.
III. teisinio santykio dalyvių dispozytivumas. Teisinio santykio dalyviai gali nuspręsti ar pasinaudoti savo pinigais ar teisėmis, ar
nepasinaudoti.
IV. teisinio santykio dalyvių turtinė atsakomybė. Asmuo nuostolius patiria turtinių santykių sferoje. Skolininkas, kuris negali
įvykdyti savo įsipareigojimų, negali atsakyti savo laisve.
V. teisinio santykio dalyvių teisių gynimas ieškinio teisena. Asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo teisė. Savigyna
leidžiama tik įstatymo nustatyta tvarka.

Civilinės teisės principų sąvoka ir rūšys. Civilinės teisės normų aiškinimo principai. Civilinės teisės šaltinio samprata ir rūšys.
Civilinės teisės sistemos ir civilinių įstatymų sistemos samprata.

Civilinės teisės principų sąvoka ir rūšys.

CK 1.1 str.
Civilinės teisės principų sąvoka ir reikšmė. Teisės principu vadinama tam tikra idėja, kuri lemia visuomeninių santykių reguliavimo
kryptį. Teisės principai stabilesni už teisės normas. Jie atlieka tokias funkcijas:
Civilinės teisės reglamentavimo. Šią funkciją reikia vertinti 2 aspektais:
I. kaip valstybės politikos dalį, t.y. kaip valstybė žiūri į civilinius santykius.
II. pasireiškia privačiuose santykiuose, pvz.: šalys sudaro sutartį ir ji nėra nustatyta.
Interpretavimo funkcija pasireiškia teisės aiškinimo procese. Taikant sisteminį aiškinimo metodą, reikia atsižvelgti į civilinės teisės
principus.
Teisės spragų šalinimo. Gali būti taikomi arba bendrieji teisės principai arba analogija.
Kolizijų šalinimo. Kai susiduria kelios CK normos, taikoma ta, kuri labiau atitinka teisės principą.

Lygiateisiškumo principas. Bendras teisės principas. Konstitucinis teisės principas. Jis reiškia, kad vienodos situacijos turi būti
vertinamos vienodai.
Protingumo principas. Visi civilinės teisės subjektai įpareigoti elgtis sąžiningai ir protingai, pvz.: sąvoka „protinga kaina“, „protingas
asmuo“. Yra bonus pater familias vertinimo kriterijus, kuris yra rūpestingos šeimos galvos kriterijus. Jo esmė tokia: kiekvienoje
konkrečioje situacijoje reikia įvertinti ar kiekvienas asmuo tokioje situacijoje elgtųsi taip pat. Tam tikriems asmenis keliami specialūs
reikalavimai, pvz.: gydytojui.
Sąžiningumo principas. Subjektyviuoju požiūriu, tai vidinis asmens supratimas, o objektyviuoju – tai santykis su moralės normomis.
Objektyviuoju aspektu atitinka bonus pater familias kriterijų. Tai reiškia, kad objektyviai vertinant atsižvelgiama į tai, ką asmuo turėjo
padaryti, o subjektyviuoju – ką galėjo padaryti (ką galėjo žinoti, tačiau nepastebėjo ar pan.) visais atvejais reikia vertinti abu kriterijus.

Nuosavybės neliečiamumo principas. Turi būti užtikrinamos savininko teisės.

Teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo. 5 idėjos:
I. Pagarba įgytoms teisėms;
II. Draudimas taikyti įstatymą atgal;
III. Pagrįstas tikėjimas ir teisėti lūkesčiai;
IV. Suprantamos kalbos reikalavimas;
V. Senaties termino taikymas;

Teisėtas lūkestis turi būti konkretus, individualus, protingas. Valstybė nepraranda teisės keisti įstatymus.
Proporcingumo principas. jis kilęs iš ES teisės. Tai viešosios teisės principas ir yra taikomas tik įstatymų leidėjui. Jis turi sureguliuoti
skirtingų žmonių interesus. Taip pat tai kaip protingumo principo išraiška: CK numato daug atvejų kai subjektas turi daug teisių
savigynai. Šis principas gali pasireikšti, pvz.: nustatant servitutą. Reikia žiūrėti ar taikoma priemonė protinga, jei taip tada ji bus ir
proporcinga.
Sutarčių laisvės principas. Yra 4 šio principo aspektai:
I. kiekvienas turi galimybę spręsti ar sudaryti sandorį ar ne.
II. galimybė pasirinkti sutarties šalį;
III. galimybė nustatyti tūrinį;
IV. tai turi būti teisėta.
Nesikišimo į privačius santykius principas. Konstitucijos 22, 23 str. šis principas taikomas tiek FA, tiek JA. Pirmiausiai apima asmens
neturtines vertybes. Sąlygos, kai galimi šio principo ribojimai:
I. Ribojimas turi būti nustatytas įstatymu;
II. būtinas visuomenės interesams apsaugoti;
III. apsaugoti teisės pripažįstamas ir saugomas vertybes;
IV. Proporcingumo reikalavimas.
Neleistinumo piktnaudžiauti teise principas. šio principo nesilaikymo pasekmės:
I. Asmens, kuris piktnaudžiauja teise, teisė gali būti neginama;
II. Asmuo, kuris piktnaudžiauja teise, privalo atlyginti žalą.
Neleistinumo apriboti teisės principas. Jis susijęs su nesikišimo į privačius reikalus principu. Visos teisės yra apribotos, turi savo
galiojimo ribas, t.y. egzistuoja santykiai nereguliuojami teisės. Kiekvienos teisės ribas nustato bendrieji teisės principai.
Civilinės teisės teisminės gynybos principas. Konstitucijos 30 str. laikinosios apsaugos priemonės:
I. areštuoti skolininko turtą;
II. uždrausti kai kuriuos veiksmus.
Tam tikrais atvejais šio principo įgyvendinimas gali būti susijęs su ikiteisminio tyrimo esme, ginčo nagrinėjimas arbitraže (tada asmuo
jau nebegali antrą kartą kreiptis į teismą, nebent tai būtų teisės klausimas).
Siekiant teisingumo galima nukrypti nuo formalių lygiateisiškumo principo ar kitų teisės normų.

Civilinės teisės normų aiškinimo principai.

I. Kodeksas yra kodifikuotas teisės aktas ir nustato bendras teisės normas, kurios neskirtos konkrečiam kazuistiniam atvejui.
II. Kodekse yra daug vertinamųjų sąvokų ir kriterijų, pvz.: vieša tvarka, gera moralė, kurių aiškinimas ir taikymas gali keistis.
III. Specialiųjų terminų buvimas CK ar teisės akte. Jie turi būti suvokiami specialiąja, o ne bendrine prasme.
IV. Aiškinant teisės normą būtina atsižvelgti į civilinės teisės reguliavimo sritį. Civilinėje teisėje vyrauja liberalumas ir civilinių
teisinių santykių autonomija.
8
Civilinės teisės šaltinio samprata ir rūšys.
CK 1.3 str.
Yra 4 teisės šaltinio sampratos aspektai. Teisės šaltinyje formuluojama teisės norma. Teisės šaltinių klasifikacija:
I. Pirminiai teisės šaltiniai. Tai bendrieji teisės principai, tarptautinė teisė, Konstitucija, įstatymas, paprotys.
II. Antriniai teisės šaltiniai. Tai teisės taikymo normų rezultatai. Tai teismų praktika ir teisės doktrina.
Bendrieji teisės principai:
I. Principai – normos. Tai nuosavybės neliečiamumo, protingumo, sąžiningumo pricipai.
II. Išvesti iš teisės normų principai.
Tarptautinės konvencijos, pagal santykį su nacionaline teise skirstomos į:
I. Monistinės. Jos yra tiesiogiai taikomos nacionalinėje teisėje.
II. Dualistinės.
{CK 1.13 str. įtvirtintas tarptautinės teisės prioritetas}, pvz.: Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo – pardavimo sutarčių;
Ženevos konvencija dėl tarptautinių vežimų.
Regioninės konvencijos: Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijoje reikalaujama taikyti pozityviąją (valstybė turi imtis
veiksmų, kad teisė būtų užtikrinta) ir negatyvią (valstybė turi užtikrinti, kad veiksmai būtų įvykdyti ir kad kiti asmenys nepažeidinėtų
teisių) apsaugą.
Dvišalės sutartys. Reikia įvertinti ar tos sutartys nepakeistos daugiašalėmis sutartimis.
ES teisė ir ES teisės aktai. ES nėra nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės dalis. Tai savanoriška teisė, turinti prioritetą. ES teisė
skirstoma į:
Pirminę ES teisę. Tai Europos Bendrijų ir ES steigimo sutartys bei jų pakeitimai:
I. Romos sutartis (1957 m.)
II. Mastrichto sutartis (1992 m.)
III. Amsterdamo sutartis (1997 m.)
IV. Nicos sutartis (2003 m.)
Taip pat pirminei ES teisei priklauso bendrieji teisės principai.
Antrinė ES teisė. Tai reglamentai, direktyvos (netiesioginio taikymo aktai, nes juose nustatyti tik principai), tačiau dabar jau yra ir
tiesioginių direktyvų, sprendimai.Pvz.: sutarčių teisėje yra ES direktyvos, reglamentuojančios viešųjų sutarčių sudarymą. Daug direktyvų
intelektinėje teisėje ir panašiai.

Nacionalinė teisė. Ją galima skirstyti į:

Rašytinę teisę:
I. Konstitucija. įtvirtinta tiesioginio jos taikymo galimybė, teismų galimybė kreiptis į KT, kuris atlieka interpretavimo funkciją. Taip
pat galimybė kreiptis į LVAT. Konstitucija yra kaip savo teisių gynimo garantas.
II. Įstatymai,
a. CK. Jam teikiamas prioritetas palyginti su kitais įstatymais, nebent pačiame kodekse nurodyta kitaip. Jis sudarytas iš
6 knygų: bendrosios dalies, asmenų, šeimos teisės, daiktinės teisės, paveldėjimo teisės, prievolių teisės.
b. Kiti įstatymai. Tai Seimo priimtas teisės aktas.
c. Poįstatyminiai teisės aktai. Tai norminiai teisės aktai, dėl jų išaiškinimo galima kreiptis į LVAT. Taip pat tai
individualūs poįstatyminiai teisės aktai: civilinės teisės subjektai savo teises gali ginti tiek bendrosios kompetencijos,
tiek specializuotuose teismuose.
III. Papročiai. Tai pirminis teisės šaltinis. Tai įstatymuose nenustatyta, visuotinai pripažįstama elgesio taisyklė, atsiradusi tam
tikroje civilinių teisinių santykių srityje, taikoma dėl to, kad asmenys ją laiko teisinga ir būtina ir vadovaujasi ir laikosi ilgai.
Papročio kaip elgesio taisyklės požymiai:
a. Visuotinė elgesio taisyklė;
b. Ilgalaikė elgesio taisyklė;
c. Tęstinio pobūdžio taisyklė. Tai reiškia, kad asmenys ja vadovaujasi nenutrūkstamai.
d. Ši taisyklė pripažįstama kaip teisinga ir visuotinai būtina.
Pvz.: tarptautinėje prekyboje (lex mercatoria) taikomi INCOTERMS taisyklės (tarptautinių prekybos rūmų parengtos).
Papročiai yra taikomi:
I. *kai tai tiesiogiai nurodo teisės aktas, pvz.: {CK 6.173 str.}.
II. *Kai tai tieisogiai numato šalių sudaryta sutartis.
III. *Kai egzistuoja teisinio reglamentavimo spraga.
Papročiai gali būti ne tik visiems taikomi, bet ir šakiniai, pvz.: galiojantys tik prekyboje ar pan.
Dalykinė praktika – tarp konkrečių asmenų susiklosčiusi praktika. Ji gali būti reikšminga aiškinant sutartį.
Teismų precedentai. Jų privalomumas kyla iš lygiateisiškumo principo.
Civilinės teisės doktrina. Į doktriną atsižvelgti privalu, nes ji formuoja teisės aiškinimo taisykles.
Bendrųjų teisės papročių, geros moralės įtaka civiliniams teisiniams santykiams. {CK 1.81 str.} tai nėra tiesiogiai taikomos taisyklės. Jie
svarbūs aiškinant vertinamuosius CK įtvirtintus kriterijus.
Civilinių teisių galiojimą laike apibrėžia jo įsigaliojimo ir galiojimo pasibaigimo laikotarpis. Civilinėje teisėje tai svarbus, nes naujas CK
įsigaliojo tik 2001 m. egzistuoja tokie civiliniai teisiniai santykiai, kurie galioja ilgą laiką ir svarbu nustatyti kada tai kyti naujo CK normas.
Taigi santykius galima skirstyti į:
I. tie, kurie atsirado ir baigėsi iki CK įsigaliojimo.
II. tie, kurie atsirado po CK įsigaliojimo;
III. mišrūs santykiai. Jie atsirado iki CK ir tęsiasi jau po CK įsigaliojimo.
Toms teisėms ir pareigoms, kurios taikomos kodeksui įsigaliojus, taikomos dabar galiojančios teisės normos, pvz.: jei nuomininkas
pažeidžia 1995 m. sudarytą nuomos sutartį, tai taikomos dabartinio CK normos.
CK galioja visoje Lietuvos teritorijoje. Civilinės teisės normų galiojimas asmenims. Civilinės teisės normos taikomos visiems subjektams
vienodai, tačiau valstybė gali nustatyti skirtingą reguliavimą skirtingų kategorijų asmenims, pvz.: vartotojas ir verslininkas.

Civilinės teisės sistemos ir civilinių įstatymų sistemos samprata.

Sistema – tai savitarpio priklausomybės ryšiais susieti sistemos elementai, sudarantys santykinai baigtinę visumą. Sistemos sampratoje
išskirtini trys ją apibūdinantys komponentai – elementai, ryšiai ir visuma. Pritaikydami šią sistemos sampratą civilinės teisės sistemai
galime teigti, kad svarbiausias civilinės teisės sistemą formuojantis veiksnys yra priklausomybės ryšiai tarp teisės normų kaip pirminio
civilinės teisės sistemos elemento. Priklausomybės ryšiai yra dvejopi – objektyvūs, t. y. nuo žmonių valios nepriklausantys, ir
9
subjektyvūs – nustatyti valiniais įstatymo leidėjo sprendimais (funkciniai ryšiai). Objektyviuosius ryšius tarp normų lemia
reglamentuojamų santykių pobūdis, todėl teisinėje literatūroje jie vadinami “genetiniais ryšiais“. Laikoma, kad jie suformuoj a vidinę
civilinės teisės sistemą, t. y. išoriškai nepastebimą, o atskleidžiamą tik sisteminiu teisės normų aiškinimo būdu. Vidinė civilinės teisės
sistema – tai teisės mokslo kategorija, apimanti visą civilinės teisės normų sistemą, atskleidžianti sisteminius ryšius tarp civilinės teisės
normų, nepriklausomai nuo jų išdėstymo konkrečiuose CK skyriuose ar kituose civilinės teisės aktuose.

Civilinių teisių ir šių teisių objekto samprata. Civilinių teisių objektai ir civilinės apyvartos objektai. Ūkinės veiklos rezultatai
kaip civilinių teisių objektai. Daiktų kaip civilinių teisių objektų samprata ir rūšys. Pinigai kaip civilinių teisių objektas.
Vertybiniai popieriai, jų sąvoka, skiriamieji požymiai, rūšys. Vertybinių popierių emisija ir apyvarta. Daiktinės ir prievolinės
teisės kaip išvestiniai civilinių teisių objektai. Intelektinės veiklos rezultatai kaip civilinių teisių objektai. Asmeninių neturtinių
vertybių, saugomų civilinių įstatymų normomis, rūšys ir jų apibūdinimas.

Civilinių teisių ir šių teisių objekto samprata. Civilinių teisių objektai ir civilinės apyvartos objektai. Ūkinės veiklos rezultatai
kaip civilinių teisių objektai.
CK 1.1 str. 1d.
Civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai:
I. turtiniai santykiai;
II. asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais;
III. asmeninai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais.

Turtiniai santykiai – tai santykiai, kurie susiklosto tarp asmenų dėl vienos ar kitos formos turto. Beveik visi turtiniai santykiai yra teisinio
reglamentavimo objektas, bet ne visi jie yra civilinės teisės reglamentavimo objektas. Skirtingą teisinę turtinių santykių prigimtį lemia šių
santykių dalyvių teisinis statusas. Vieni jų susiklosto privačiuose santykiuose, tarp teisiškai vienas kitam nepavaldžių asmenų, kiti –
viešosios teisės reguliuojamame visuomeninių santykių sektoriuje. Nors visuomeninių santykių objektas taip pat yra turtas, bet tarp šių
santykių subjektų yra tarpusavio teisinė priklausomybė – administracinis pavaldumas, pagrįstas viešosios teisės normomis. Taigi šiuo
atveju vienas asmuo kitam asmeniui turi perduoti turtą, mokėti pinigus (pvz., mokėti mokesčius) ne savo laisva valia, o todėl, kad tokią
pareigą jam nustato įstatymas. Ši aplinkybė objektyviai reikalauja specialaus šių santykių reglamentavimo metodo.

Asmeniniai neturtiniai santykiai nuo turtinių skiriasi savo objektu. Turtinių santykių objektas yra daiktai ir kitas turtas, kuris nėra
neatskiriamai susietas su jo savininku. Tai reiškia, kad šio turto savininkas gali savo nuožiūra šiuos objektus kaip savo tur tą perduoti
kitiems asmenims. Perduodama įvairiais būdais: parduodama, dovanojama, išnuomojama, investuojama, suteikiama panaudai ir kitaip.
Šie būdai vadinami turto perdavimo teisiniu pagrindu. Visiškai kitokios yra asmeninių neturtinių santykių objekto savybės. Asmeninių
neturtinių santykių objektas yra ne turtas, o tam tikra asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba įgyta savybė. Šio objekto ypatumas yra
tai, kad jis neatskiriamas nuo jo turėtojo, nes jis yra jo substancija. Jis neturi ekonominės vertės, t. y. jo negalima įvertinti pinigais, todėl
asmeninių neturtinių santykių objektas paprastai negali būti perleistas nei kitų asmenų nuosavybėn, nei perduotas kitiems asmenims
naudotis pagal nuomos, panaudos sutartis arba kitaip.

Daiktų kaip civilinių teisių objektų samprata ir rūšys.

CK 1.98; 1.99 str.
Daiktai – tai materialūs išorinio pasaulio dalykai. Jie gali būti žmogaus sukurti, gamtoje esantys ar iš gamtos pasisavinami. Jie nėra
siejami su naudingumu žmogui, pvz.: šiukšlės. Daiktais gali būti tik tokie objektai, kuriuos galima užvaldyti ir daryti poveikį, todėl pvz.:
dangaus kūnai nėra laikomi daiktais. Daiktams teisine prasme priskiriami ir gyvūnai, įrenginiai, keliai, energija, todėl skiriasi nuo
supratimo buitine prasme. Žmogaus organai, kompiuterinės programos nėra laikomos daiktais, tai intelektualinė nuosavybė
(kompiuterinės programos aišku, ne organai ). Daiktų klasifikacija:
I. Kilnojami daiktai
II. nekilnojami daiktai. {CK 1.98 str. 4,2 str.}

Daiktų priskirimas vienai ar kitai klasei grindžiamas:

I. daikto prigimtimi, pvz.: žemė yra nekilnojamas daiktas. Taip pat turi būti taikomi tokie kriterijai: tai daiktas, kurio negalima
perkelti nesumažinus vertės ar nepakeitus paskirties (Namas sugriovus taps malkų krūva )
II. Socialinis – teisinis daikto statusas. Tai gali būti nustatyta įstatyme ar kitame teisės akte, pvz.: orlaiviai ir laivai laikomi
nekilnojamais daiktais.
Ši klasifikacija reikšminga dėl šių priežasčių:
I. nuosavybės teisė į nekilnojamus daiktus registruojama;
II. prievolė, susijusi su nekilnojamuoju daiktu, vykdoma to daikto buvimo vietoje;
III. taikoma nekilnojamo daikto vietos teisė;
IV. senaties terminas – 10 metų;
V. nekilnojamų daiktų sandoriams taikoma notarinė forma.

Pagal daiktų galėjimą būti civilinės teisės objektais jie skirstomi į:

I. Daiktai, kurių civilinė apyvarta neribota. Visi daiktai gali būti civilinės teisės objektais.
II. Daiktai, kurių civilinė apyvarta apribota. Civilinė daiktų apyvarta galima apriboti dėl visuomenės saugumo, valstybės
ekonominio intereso, visuomenės sveikatos interesų.

EŽTPLAK ir teismų praktika: daiktų civilinės apyvartos ribojimas turi būti nustatytas įstatymu, turi būti būtina apsaugoti visuomenės
interesus, būti būtinu ir tai turi būti proporcinga.
Dar daiktai gali būti skirstomi į:
I. Suvartojamus daiktus. Tai tokie daiktai, kuriuos pavartojus pagal paskirtį visiškai ar iš dalies praranda savo pirmines savybes.
II. Nesuvartojami daiktai. Tai daiktai, kuriuos pavartojus pagal paskirtį, nepraranda savo savybių ar praranda labai pamažu.
Vienų sandorių objektu gali būti tik suvartojami, kitų – tik nesuvartojami, dar kitų – ir suvartojami, ir nesuvartojami daiktai.

Dar vienas daiktų skirstymas:

I. individualūs daiktai – tai vieninteliai savo rūšies daiktai. Jie yra nepakeičiami.
II. Rūšiniai požymiais apibrėžti daiktai – tai pakeičiami daiktai, kurie apibūdinami tik skaičiumi, kiekiu.

10
Šis skirstymas svarbus prievolių vykdymui ir daiktinėje teisėje, sprendžiant daiktų padalinimo ir restitucijos klausimus. Tačiau šis
skirstymas santykinis.

Daiktai, atsižvelgiant į dalumą, skirstomi į:

I. dalūs daiktai. Juos padalijus jie nepraranda savo savybių, kiekviena dalis tenkina tuos pačius poreikius, pvz.: benzinas
II. nedalūs daiktai. Padalinus šio daikto dalys negali tenkinti tų pačių poreikių. Daiktas nedalus gali būti fizine ir teisine pr asme
(šalių susitarimu ar įstatymu). Tai svarbu dalinant iš bendros nuosavybės.

Daiktų skirstymas į:
I. pagrindinius daiktus. Jie gali būti savarankiškai civilinės apyvartos objektai.
II. antraeilius daiktus. Jie savarankiškai negali būti civilinės apyvartos objektu. Antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas,
jei įstatymas nenumato ko kita. Antraeiliai daiktai skirstomi į:
a. esminės pagrindinės daikto dalys;
b. vaisius, pvz.: karvės pienas
c. produkcija;
d. pajamos;
e. priklausiniai. Jų funkcinė paskirtis yra tarnauti pagrindiniam daiktui. LAT

Daiktų skirstymas pagal vertę:

I. daiktai, turintys paprastą vertę
II. daiktai, turintys išskirtinę vertę {CK 4.11 str.} jų panaudojimas priklauso nuo asmens, kuris panaudos tą daiktą. (prisiminimai)
III. daiktai, turintys asmeniniais tikslais pagrįstą vertę. Tai daiktai, keliantys tam tikrus prisiminimus, dovanoti daiktai.

Pinigai kaip civilinių teisių objektas.

CK 1.100 str.
Pinigai iš kitų daiktų išsiskiria todėl, kad jų vertė pasireiškia ne materialine, bet ekvivalento verte, kuri jiems yra suteikta, pvz.:
pagamintų kupiūrų vertė nesiskiria, o ekvivalento skiriasi. Pinigai yra sukurti tam, kad pakeistų daiktą. Jei yra rūšiniais požymiais
apibūdinami, dalūs, pakeičiami daiktai. Pinigai skirstomi į:
I. grynuosius pinigus;
II. negrynuosius pinigus.

Vertybiniai popieriai, jų sąvoka, skiriamieji požymiai, rūšys.

CK 1.101 str.
Vertybiniai popieriai pasižymi tokiomis savybėmis:
I. būdingas formalumas (būtina reikiama forma ir rekvizitai);
II. turi būti tiksliai įvardyta suteikiama teisė;
III. būdingas perleidžiamumas;
IV. būdingas patikimumas (ribota galimybė nuginčyti);
V. norint įgyvendinti teisę ir ją pagrįsti, reikia pateikti patį popierių.

Vertybinių popierių rūšys:

Pagal disponavimo būdą:
I. pareikštiniai vertybiniai popieriai. Juose nenurodytas reikalavimo teisę turintis asmuo.
II. vardiniai vertybiniai popieriai. Juose įvardintas konkretus reikalavimo teisę turintis asmuo.
III. orderiniai vertybiniai popieriai. Reikalavimo teisę gali įgyvendinti ne tik vertybiniuose popieriuose nurodyti asmenys, bet i r kiti
reikiama tvarka paskirti asmenys.
Pagal išleidimo pagrindą:
I. emisiniai, pvz.: akcija;
II. neemisiniai, pvz.: vienkartiniai vekseliai ir čekiai.
Pagal išleidimo subjektą (emitentą):
I. valstybės išleisti vertybiniai popieriai;
II. privačių asmenų išleisti vertybiniai popieriai;
Pagal formą:
I. materialūs vertybiniai popieriai. Jie surašomi ir išduodami kaip atskiras dokumentas.
II. nematerialūs vertybiniai popieriai. Jie nėra surašytas dokumentas, bet įrašyta į apskaitos knygas.
Pagal savo turinį:
I. piniginiai vertybiniai popieriai, pvz.: vekseliai;
II. prekiniai vertybiniai popieriai, pvz.: {CK 1.106 str.}
III. nuosavybės vertybiniai popieriai, pvz.: akcijos
Priklausomai nuo tikslo:
I. investiciniai vertybiniai popieriai;
II. neinvesticiniai vertybiniai popieriai;
Vertybiniai popieriai yra akcijos, obligacijos, vekseliai, čekiai, konosamentai.
Obligacijos – tai vertybinis popierius, kuris patvirtina teisę gauti piniginę obligacijos vertę bei ekvivalentą ir palūkanas.
Akcijos paprastai naudojamos kaip kapitalo pritraukimo priemonė.
Vekseliai – tai abstrakti priemonė. Jie gali būti paprastieji ir įsakomieji vekseliai (vekselio davėjas įpareigoja kitą asmenį sumokėti
sumą). Jei vekselis neapmokamas laiku, jis protestuojamas pas notarą, o ne kreipiantis į teismą. Turi būti ant vekselio numatyti
rekvizitai. Vekseliai dažnai naudojami kaip užtikrinimo priemonė. Tai nekauzalinis sandoris (nėra pagrindo). Vekselis nesusietas su tais
santykiais, kuriais remiantis buvo išduotas. Todėl labai ribotos galimybės vekselį ginčyti. Jis gali būti ginčijamas tik dėl to, kad vekselis
buvo išduotas davėjo tyčia. LAT pabrėžia, kad vekselis turi patikimumo savybę ir bet kurie asmenys turi pasitikėti juo kaip dokumentu.
Vekselių negalima ginčyti ir įprastiniais sandorių negaliojimo pagrindais. Jei vekselį jau įgijęs trečiasis asmuo, tai jis negali ginčyti
sandorio.)
Indosamentas – įrašas tik dėl to, jei neturi rekvizitų ir dėl vekselio davėjo tyčia
Čekis reiškia įpareigojimą atsiskaityti, bet mokėtojas yra bankas ar kita kredito įstaiga. {reglamentuoja Čekių įstatymas}.

11
Vertybinių popierių emisija ir apyvarta.
Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas 11 – 14 str.

Daiktinės ir prievolinės teisės kaip išvestiniai civilinių teisių objektai.

CK 4.20; 6.1 str.
Prievolinės teisės turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti aktyvių veiksmų iš konkretaus skolininko. Daiktinę teisę gali pažeisti bet kuris
asmuo, todėl atsakomybės subjekto klausimas nėra toks aktualus kaip prievolinės teisės atveju, kur klausimas, kas yra santykio šalis,
turi esminės reikšmės. Prevenciniu ieškiniu gali būti ginamos ne tik daiktinės, bet ir prievolinės teisės. Daiktinės teisės turinį sudaro
teisė reikalauti iš visų pasyvaus elgesio, t.y. susilaikyti nuo daiktinės teisės pažeidimo.

Intelektinės veiklos rezultatai kaip civilinių teisių objektai.

CK 1.111 str.
intelektinės veiklos rezultatai (meno, mokslo ir literatūros kūriniai, išradimai, dizainas ir pan.) bei žmoniškieji ištekliai. Apibendrintai šis
nematerialusis turtas gali būti vadinamas intelektine nuosavybe arba intelektiniais ištekliais. Tačiau teisinėje literatūroje intelektinės
nuosavybės terminas, susiformavo dar iki žinių visuomenės susiformavimo, todėl jis vartojamas apibūdinti tik autorių ir patentų teisės
saugomus intelektinės veiklos rezultatus, tačiau neapima ekonomikos ir socialinei plėtrai ypatingai reikšmingus faktorius kaip
žmoniškuosius gebėjimus arba žmoniškąjį kapitalą., kurie nepatenka į intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą. Žinių visuomenės
tyrinėtojai pastebi, kad nepaisant to, kad pagrindinis turtas sukuriamas nebe materialiniu, o intelektiniu kapitalu, intelektiniai ištekliai
kaip turto forma nesulaukė visuotinio pripažinimo.

Asmeninių neturtinių vertybių, saugomų civilinių įstatymų normomis, rūšys ir jų apibūdinimas.

CK 1.114 str. 1d.
Asmenines neturtines vertybes, kurios yra žmogaus teisių objektas, saugotinas civilinės teisės priemonėmis, bet nėra nuosavybės
teisės objektas, nėra materialus turtas. Šie objektai yra civilinės teisės reglamentuojamų asmeninių neturtinių santykių objektas.
Asmeninės neturtinės teisės ir vertybės: vardas, gyvybė, sveikata, kūno neliečiamybė, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas,
autoriaus vardas, dalykinė reputacija, juridinio asmens pavadinimas, prekių (paslaugų) ženklai ir kitos vertybės, su kuriomis įstatymai
sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą.
Asmeninės neturtinės teisės:
I. Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai
susijusios su jų turėtoju teisės.
II. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis.

Termino sąvoka, terminų pritaikymo sfera ir teisinė reikšmė. Terminų klasifikavimo kriterijai ir jų rūšys. Įgyjamieji ir
naikinamieji terminai, teisių įgyvendinimo terminai. Terminų skaičiavimo tvarka. Ieškinio senaties sąvoka ir funkcijos. Ieškinio
senaties taikymo samprata ir sąlygos. Ieškinio senaties terminų rūšys. Bendrieji ir specialieji ieškinio senaties terminai.
Ieškinio senaties terminų skaičiavimas.

Termino sąvoka, terminų pritaikymo sfera ir teisinė reikšmė.

CK 1.117; 1.123 str.
Terminas svarbus civilinėje teisėje, nes su jais siejamos tam tikros teisinės pasekmės. Jie suteikia aiškumą, stabilumą.
Terminų reikšmė yra ta, kad negalima reikalauti prievolės įvykdymo terminui nepasibaigus. Suėjus terminui taip pat tam tikros
pasekmės gali pasibaigti. Dažniausiai terminas nustatomas skolininko naudai.
Terminas – tai laiko momentas, su kuriuo, įstatymu ar šalių susitarimu, siejamos tam tikrų teisnių pasekmių atsiradimas, pasibaigimas,
pasikeitimas. Tai vienas iš juridinių faktų. Tai įvykis, nes nepriklauso nuo žmogaus valios.
Terminas gali būti nustatomas:
I. laiko tarpu;
II. konkrečia data;
III. įvykiu, kuris būtinai įvyks.
Terminai gali būti nustatyti įstatymu, teismo sprendimu, šalių susitarimu.

Terminų klasifikavimo kriterijai ir jų rūšys.

CK 1.117 str. 3 – 6d.
Pagal sukeliamas pasekmes, terminai skirstomi į:
I. teisę sukuriančius terminus
II. teisę modifikuojančius terminus;
III. teisę panaikinančius terminus.
Pagal termino nustatymo pobūdį, terminai skirstomi į:
I. minimalius terminus, pvz.: ne mažiau kaip 1 m.
II. maksimalius terminus, pvz.: ne daugiau kaip 2 m.
III. konkretus terminas, pvz.: 2008.06.04
Pagal šalių galimybę keisti, terminai skirstomi į:
I. imperatyvius terminus, kurių šalys negali keisti savo susitarimu, pvz.: ieškinio senatis
II. dispozityvius terminus, kuriuos šalys gali keisti savo susitarimu.
Dar terminai skirstomi į:
I. apibrėžtus terminus, kurie yra apibrėžti konkrečiu laiko tarpu;
II. santykinai apibrėžtus terminus, pvz.: per pirmą 2008 m. ketvirtį.
III. Protingo laiko tarpo terminus, kuriuos Lietuvoje vengiama taikyti;
IV. Neapibrėžtus terminus, kai teisinis santykis iš esmės yra terminuotas, tačiau jo pabaiga neaiški, pvz.: nuoma, panauda.
Pagal santykius terminai skirstomi į:
I. bendruosius terminus, kurie yra taikomi visiems tam tikriems santykiams;
II. specialiuosius terminus, kurie taikomi tam tikrai santykių grupei;
Civilinių teisių įgyvendinimo terminai yra labai įvairūs. Galima išskirti:
I. Civilinių teisių galiojimo terminus;
II. Terminus, skirtus reikalavimams iš civilinių teisinių santykių pareikšti.

12
Galiojimo terminas – tai terminas, kuriam esant galioja civilinė subjektinė teisė ir galima įgyvendinti vieną iš trijų galimybių.
Garantiniai terminai – tai terminai, skirti reikalavimams dėl sutarties trūkumų pareikšti. Juos reikia skirti nuo tinkamumo panaudoti
terminų, pvz.: garantinis laikotarpis per kurį daiktas neturi sugesti, o tinkamumo – laikotarpį, per kurį daiktas suvartojamas.
Pretenziniai terminai – tai terminai, kurie skirti pretenzijoms, kylančioms iš civilinės teisės pareikšti. Jie būna naikinamieji ir
atnaujinamieji.
Ieškinio senaties terminas – tai laiko tarpas, per kurį pažeista teisė gali būti ginama teismine tvarka.
Civilinės teisės galiojimo terminai. Dar vadinami civilinių pareigų vykdymo terminais. Kol galioja vienos šalies teisė, tol galioja kitos
šalies pareiga. Gali būti bendrieji terminai, kurie nustatomi visai prievolei įvykdyti, ir daliniai – prievolei dalinai įvykdyti.

Įgyjamieji ir naikinamieji terminai, teisių įgyvendinimo terminai.

CK 1.117 str. 4 – 6d.

Terminų skaičiavimo tvarka.

CK 1.118 – 1.122 str.
I. jei terminas nustatytas metais, pvz.: nuo šiandien po 2 m.
II. jei terminas nustatytas mėnesiais, pvz.: indėlį padėjau 3 mėn. laikotarpiui.
III. jei terminas nustatytas savaitei, tai galioja iki kitos savaitės atitinkamos dienos.
Veiksmas atliekamas paskutinę termino dieną iki vidurnakčio, arba tą dieną kai baigiasi tos institucijos darbo laikas {CK 1.122 str. 1d.}.
taigi svarbu nustatyti ar tas veiksmas turi būti atliekamas kokioje nors organizacijoje. Į termino skaičiavimo laiką įskaitomos švenčių ir
oficialios nedarbo dienos. Jei paskutinė termino diena yra savaitgalis, jis nusikelia 24 valandoms. Terminai yra skaičiuojami pagal
Lietuvos, o ne pagal užsienio laiką.

Termino praleidimo pasekmės priklauso nuo termino rūšies, pvz.: praleidus terminą subjektinei pareigai įvykdyti yra civilinis pareigos
pažeidimas. jei tai senaties terminas, pvz.: dėl paveldėjimo priėmimo, tai jį galima atnaujinti su sąlyga, kad jis buvo praleistas dėl
svarbių priežasčių.

Ieškinio senaties sąvoka ir funkcijos.

CK 1.124 str.
Ieškinio senatis ir ieškinio senaties terminas. Šiuos du terminus – ieškinio senatis ir ieškinio senaties terminus nereikėtų tapatinti. Jie
nėra sinonimai. Nors iš pirmo žvilgsnio, kai skaitome CK 1.124 str. tokį įspūdį ir galima susidaryti.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.
Ta teisinė situacija, kuri susiklosto pasibaigus ieškinio senaties terminui vadinama ieškinio senatimi.
Pasibaigęs ieškinio senaties terminas yra juridinis faktas, o ieškinio senatis - to juridinio fakto sukurta teisinė pasekmė.

Ieškinio senaties terminus nustato tik Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Šiuo požymiu ieškinio senaties terminas skiriasi nuo kitų
terminų, nes jo negali nustatyti nei sandorio šalys, nei teismas. Teisės normos, nustatančios ieškinio senaties terminus yra
imperatyvaus pobūdžio. Taip pat draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Pažeidus civilinius teisinius santykius, teisės
funkcija ir teismo uždavinys - atstatyti teisėtvarką pagal suinteresuoto t.y. asmens, kurio teisės pažeistos, ieškinį.

Ieškinio senaties taikymo samprata ir sąlygos.

CK 1.126 str.
Ieškinio senaties taikymas Civiliniame kodekse suprantamas dvejopai :
I. kaip teisės normų taikymo srities nustatymas.
II. kaip asmens valios išreiškimo aktas – prašymas adresuotas teismui taikyti ieškinio senatį.
Pirmuoju atveju apibrėžiama ieškinio senaties kaip civilinės teisės instituto taikymo ribos, t.y. objektyviosios civilinės teisės taikymas.
CK 1.134 str. nustato, kad ieškinio senatis netaikoma:
I. iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;
II. indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas;
III. kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams.
Išvada: Pagal bendrą taisyklę ieškinio senaties instituto normos taikomos visiems civilinės teisės reglamentuojamiems santykiams,
išskyrus CK 1.134 str. ir kituose civiliniuose įstatymuose nurodytus santykius. Tai reiškia, kad šių santykių dalyviai gali ginti savo teises
teisme nepriklausomai nuo to kiek laiko praėjo nuo jų teisių pažeidimo.

Antruoju atveju asmuo išreiškia savo valią priimti tą naudą, kurią teikia ieškinio senatis - atsisako vykdyti subjektines pareigas. Iš kitos
pusės ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu. Naudos gavimas taikant
ieškinio senatį, t.y. ribojant kitam asmeniui ginti savo teises, yra asmens pasirinkimo reikalas, todėl teismas neturi teisės savo iniciatyva
taikyti ieškinio senatį. 1.126 straipsnis.

Ieškinio senaties taikymas:

I. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.
II. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
III. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.
IV. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai: yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas; ir ginčo šalis reikalauja.

Ieškinio senaties terminų rūšys. Bendrieji ir specialieji ieškinio senaties terminai.

CK 1.125 str. 1 – 11d.
Ieškinio senaties terminai 1. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. 2. Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti
Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.
Kituose CK straipsniuose ar kituose civiliniuose įstatymuose gali būti nustatyti trumpesni nei dešimt metų terminai. Šie terminai yra
specialieji, todėl kai yra nustatyti specialieji terminai – bendrasis terminas netaikomas.
Sutrumpinti ieškinio senaties terminai:
I. 1 mėn. – taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams.
II. 3 mėn. – taikomas reikalavimams pripažinti JA organų sprendimus negaliojančiais.
III. 6 mėn. – taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų; iš ryšių
įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jei siuntos buvo siunčiamos Lietuvoje.
13
 IV. 1 m. – iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jei siuntos siunčiamos į užsienį; iš draudimo
sutarčių atsirandantiems reikalavimams.
V. 3 m. – reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
VI. 5 m. – ieškiniams dėl palūkanų ir kitų periodinių išmokų išieškojimo.

Ieškinio senaties terminų skaičiavimas.

CK 1.127 – 1.130 str.

Ieškinio senaties termino eigos pradžia. Ieškinio senaties termino sustabdymas ir nutraukimas.

Ieškinio senaties termino eigos pradžia.

CK 1.127 str.
Ieškinio senaties termino pradžia tai tam tikras įvykis ar asmenų veiksmai, su kurių buvimu įstatymas sieja ieškinio senaties pradžią.
Juos galime vadinti ieškinio senaties termino tėkmės pradžios teisiniu pagrindu. Visus ieškinio senaties termino pradžios pagrindus
galima suskirstyti į bendruosius ir specialiuosius.

Bendrieji pagrindai:
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo
sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir/ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai,
nustatydami specialiuosius ieškinio senaties termino pradžios nustatymo pagrindus.

Specialieji ieškinio senaties termino pradžios pagrindai:

Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda
pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.
Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo
momento. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo
momento. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka
veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo,
atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senaties termino sustabdymas ir nutraukimas.

CK 1.129; 1.130 str.
Ieškinio senaties terminą nutraukia:
Ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka; skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nutraukimas reiškia,
kad nuo nutraukimo momento ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo.

Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino nutraukimo pr aėjęs laikas į
naują terminą neįskaičiuojamas.
Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas
nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą
arba ieškovas ieškinio atsisakė.
Ieškinio senaties termino nutraukimo sąlygos ir tvarka yra naudingos rūpestingam civilinių teisių subjektui. Jo pastangos išieškoti skolą
ar kitokį pareigos įvykdymą nuolat atnaujina terminą ir tuo pagrindu (įsisenėjimo) jis nepraranda galimybių ginti savo teises. Tačiau
antra vertus ši tvarka užkerta kelią piktnaudžiavimui ieškinine gynyba. Tik tinkamai paruoštas ieškinys nutraukia ieškinio senaties
terminą.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ieškinio senaties terminas stabdomas tik tuo atveju, jei ji realiai sutrukdė pareikšti ieškinį, t.y. jei įvyko
šio termino pabaigoje. Tačiau jei ji įvyko termino pradžioje, o jai pasibaigus dar buvo likę ne mažiau kaip 6 mėnesiai laiko, tai terminas
nesustabdomas. Tokių aplinkybių sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas daro išankstinį jų įvertinimą kai s varbių, t.y.
objektyviai trukdančių pareikšti ieškinį. Jeigu realiame gyvenime pasitaiko ir kitokių, šiame straipsnyje neaptartų, aplinkybių, kurios taip
pat gali trukdyti pareikšti ieškinį, reikia naudotis kita ieškinio senatį reglamentuojančia norma – ieškinio senaties termino atnaujinimu.

Civilinių teisių įgyvendinimo samprata. Civilinių teisių įgyvendinimo principai. Draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis.
Piktnaudžiavimo teisėmis samprata. Savigyna kaip civilinių teisių gynimo būdas.

Civilinių teisių įgyvendinimo samprata.

CK 1.137 str.
Civilinės teisės ir pareigos atsiranda CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų –
sandorių.
Kiekviena subjektinė teisė, kaip subjektui civilinių teisinių santykių įstatymu suteikta galimybė, gali būti įgyvendinama dvi em būdais –
paties teisių subjekto veiksmais bei reikalavimu iš kitų asmenų veikti arba susilaikyti nuo veikimo. Subjektinės teisės įgyvendinimas – tai
subjektinės teisės turinį sudarančių galimybių realizavimas. Civilinių subjektinių teisių įgyvendinimas pasireiškia tam tikrų veiksmų
atlikimu. Didžioji dauguma šių veiksmų yra valingi ir sąmoningi, ir subjektinių teisių turėtojai siekia tam tikrų socialinių ir teisinių tikslų.
Pavyzdžiui, nuosavybės teisės į tam tikrą turtą įgijimas, taip pat naudos gavimas iš nuosavybės teise valdomo turto.

Tačiau subjektinė teisė gali būti įgyvendinama ir faktiniais veiksmais, kurie nebūtinai yra valingi ir siekiantys tam tikro teisinio tikslo –
pavyzdžiui, neveiksnaus asmens gyvenimas jam nuosavybės teise priklausančiame name (tokiu būdu jis įgyvendina savo, kaip
savininko, teises).
Subjektinė teisė įgyvendinama:
I. Paties subjektinės teisės turėtojo veiksmais;
II. Reikalavimu iš kitų asmenų tam tikrų veiksmų ar neveikimo.

14
Subjektinė teisė atsiranda objektyviosios teisės pagrindu. Civiliniame teisiniame santykyje subjektinė teisė įgyvendinama faktiniais
veiksmais – perduodant turtą, atliekant darbus, kuriant kūrinius. Galimybė realizuoti savo subjektines teises priklauso nuo objektinės
teisės, o ši - nuo valstybės politinės sandaros ir subjekto savybių – gabumų, išsilavinimo, fizinių galimybių, ekonominės padėties ir t.t.

Civilinių teisių įgyvendinimo principai.

CK 1.137 str. 2 – 6d.
Sąžiningumas (lot. bona fides) – tai bendrasis civilinės teisės principas, kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai civiliniuose
teisiniuose santykiuose dalyvauja vadovaudamiesi gera valia, vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Sąžiningumas – tai subjektyvi asmens
būsena, kai asmuo nežino arba negali žinoti apie faktą, kurio žinojimas iš įstatymo perspektyvos jo elgesį darytų neteisėtu.
Sąžiningumas preziumuojamas atsižvelgus į bendrąją sąžiningumo prezumpciją. Iš sąžiningumo principo kildinamas ir vienas
svarbiausių prievolių vykdymo principų – bendradarbiavimo principas.
Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi
asmenų poelgiai (Konstitucijos 109 str.). Teisingumo turinys nustatomas remiantis moralinėmis gėrio, lygybės, žmoniškumo,
protingumo bei sąžiningumo kategorijomis. Siekti teisingumo - tai siekti visų interesų pusiausvyros. Todėl vadovautis teisingumo
principu reiškia elgtis proporcingai, atsižvelgiant ir į kitų asmenų interesus.
Protingumas – tai teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi racionaliai - apdairiai, rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, kaip bonus
pater familias (geras šeimos tėvas - lot). Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, jei nepakanka
teisinio išprusimo, kreiptųsi teisinės pagalbos į profesionalus ir panašiai. Protingu laikytinas tikslingas elgesys, kuris yra sąlygotas
socialinės ir ekonominės subjekto situacijos ir logiškai iš jos išplaukiantis.

Draudimas piktnaudžiauti savo teisėmis. Piktnaudžiavimo teisėmis samprata.

CK 1.137 str. 3d.
Ne visada įstatymais leidžiamų teisių įgyvendinimas yra teisėtas - galimi atvejai, kai galiojanti teisė įgyvendinama siekiant tikslų,
priešingų teisės normos tikslui ar tiesiog pasirenkant neproporcingas priemones. Todėl CK 1.137 str. 3 d. numatytas draudimas
piktnaudžiauti teise – įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kad nesant teisinio pagrindo būtų pažeistos arba varžomos
kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai, arba daroma žala kitiems asmenims, arba prieštaraujama subjektinės teisės
prigimčiai. Piktnaudžiavimas teise gali turėti tiesioginį tikslą padaryti žalos kitų asmenų interesams, gali tokio tikslo ir neturėti, tačiau
objektyviai padaryti žalos. Piktnaudžiavimas teise: Teisės įgyvendinimas turint tikslą padaryti žalos kitų asmenų interesams. Teisės
įgyvendinimas tokiu būdu, kad neturint tikslo padaryti žalos, žala kitiems asmenims objektyviai atsiranda.

Draudimo piktnaudžiauti savo teise padariniai gali būti tokie: žala padaryta kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas
taikyti civilinę atsakomybę, taip pat teismas gali atsisakyti ginti pažeistą teisę, jei asmuo ja piktnaudžiauja. Pavyzdžiui, jei akcininkas
įsteigia uždarąją akcinę bendrovę (kuriai įstatymų leidėjas yra suteikęs ribotos atsakomybės apsaugą) su tikslu vykdyti veiklą virš
normalios ūkinės – komercinės rizikos, jis gali būti pripažintas piktnaudžiaujančiu ribotos atsakomybės teise, ir teismas gali netaikyti
jam ribotos atsakomybės apsaugos. Taip pat asmuo gali įgyvendinti savo teisę kreiptis į valdžios institucijas ir į teisminę gynybą su
tikslu pažeminti kito asmens gerą vardą – tokiu atveju už piktnaudžiavimą teise gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Savigyna kaip civilinių teisių gynimo būdas.

CK 1.139 str.
Savigynos samprata. LR CK 6.253 str. 8 d. numato, kad savigyna - tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo
teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas
taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik CK numatytais atvejais .
Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. Savigyna -
tai subjektinę teisę turinčio asmens faktiniai veiksmai, numatyti įstatyme, skirti apsaugoti materialines ir nematerialias vertybes.

Savigyna realizuojama teisėtai esant šioms sąlygoms:

Ginama tik reali teisė; Žala, padaryta realizuojant teisę į savigyną, turi atitikti arba būti mažesnė už galimai atsirasiančią žalą; Savigynos
būdai neturi peržengti veiksmų, būtinų jiems realizuoti, ribų;
Savigynos atveju yra atliekami faktiniai veiksmai, kurie pasireiškia poveikio priemonėmis savo nuosavybės teise valdomam turtui arba
turtui, kurį valdo teisėtas valdytojas. Faktiniai veiksmai gali būti patys įvairiausi – apsaugos sistemų, daviklių ar signalizacijos prie savo
namų įrengimas, siekiant išvengti trečiųjų asmenų patekimo į privačias erdves, naminių gyvūnų apsaugai laikymas. Tik svarbu, kad šios
priemonės nebūtų uždraustos įstatymu.

Sandorio sąvoka. Sandorio funkcijos civilinių santykių teisinio reglamentavimo mechanizme. Sandorio turinys, tikslai ir
motyvai, jų teisinė reikšmė. Sandorio forma. Sandorių rūšys. Sandorių galiojimo samprata, sąlygos.

Sandorio sąvoka.
CK 1.63 str. 1d.
Sandoriai - asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.
Teisinių faktų klasifikacijoje sandoriai – viena iš teisinių veiksmų rūšių. Teisinis veiksmas - išoriškai išreikšta žmogaus valia, sukelianti
tam tikras teisines pasekmes, o sandoris, kaip vienas iš teisinių veiksmų, - valios išreiškimas, tiesiogiai nukreiptas konkrečioms
(apibrėžtoms) teisinėms pasekmėms pasiekti, t.y. sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius santykius.

LAT yra nurodęs, kad „sandoriais pripažįstami sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato“.
Sandorio sampratoje išreiškiamas privačios autonomijos principas civilinėje teisėje. Pagal šį principą atskiras asmuo pats turi formuoti
savo teisinius santykius, kadangi jis sugeba „pats kurti įstatymus“ – šios sąvokos bendrieji pradai pirmiausia buvo išdėstyti I. Kanto
moralės filosofijoje.
Sandorio funkcijos civilinių santykių teisinio reglamentavimo mechanizme
Sandoris – tai teisinis faktas.
Teisiniu faktu laikomos „konkrečios gyvenimo aplinkybės, kurios, remiantis civilinės teisės normomis, sukelia tam tikrus teisinius
padarinius: sukuria, pakeičia arba nutraukia civilinį teisinį santykį, o kai kuriais atvejais sukliudo jam susikurti“.

CK 1.136 str. 2 d. numato, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda įvairiais pagrindais, įskaitant CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir
kitų sandorių, taip pat, nors ir įstatyme ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių. Įstatymai nenumato baigtinio sandorių

15
rūšių sąrašo. Remiantis CK 6.2 straipsniu, sandoriai yra vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų. Pagal CK 4.47 straipsnį, sandoriai yra
vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų.

Sandorio funkcijos civilinių santykių teisinio reglamentavimo mechanizme.

CK 1.63 str. 4d.
Pagrindinė sandorių funkcija – reguliuoti asmenų tarpusavio santykius. Kaip nurodoma teisinėje literatūroje, „sandoriai <…> yra
asmenų dalyvavimo civilinėje apyvartoje forma, kartu ir aktyviausia bei veiksmingiausia jų saviraiškos priemonė“.

Sandoriais siekiama konkrečių teisinių pasekmių – sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Civilinės teisės ir pareigos
atsiranda CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ar organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų
numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas.

Sandorio turinys, tikslai ir motyvai, jų teisinė reikšmė.

Sandorio tikslas (arba sandorio pagrindas, lot. causa) – artimiausias betarpiškas (galutinis) tikslas, dėl kurio sudarytas sandoris ir kurį
šalys nori pasiekti, pavyzdžiui, perkant-parduodant – nuosavybės teisės perleidimas.
Sutarties pagrindu laikoma tai, kas atsako į klausimą, kodėl šalys sudarė šią sutartį. Causa reikia skirti nuo paprasto motyvo, kuris
pagrindui (causa) yra kaip „priežasties priežastis“
Sandorio motyvas - priežastys, paskatinusios asmenį sudaryti sandorį, sandorio dalyvių ekonominių ar asmeninių interesų tenkinimo
poreikiai. Sandorio turinys suformuoja teisinio santykio turinį, t.y. šio santykio dalyvių subjektines teises ir pareigas.

Sandorio forma.
CK 1.71 – 1.74 str.
Sandoriai sudaromi:
I. žodžiu,
II. raštu (paprasta arba notarine forma) arba
III. konkliudentiniais veiksmais - sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens
elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).
Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį – šiuo atveju asmens valia nėra išreikšta
žodžiais, bet iš jo veiksmų galima nustatyti ketinimą sudaryti sandorį.
Sandorių pasirašymas. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims
apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio,
faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Šalys
susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento
antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines
pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.
Pagal bendrą taisyklę rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Tačiau jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo,
ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio
asmens parašą turi patvirtinti:
I. notaras arba
II. įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba
III. stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba
IV. karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba
V. tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats
negalėjo pasirašyti.

Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų
sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarym o faktui
įrodyti.
Elektroninis parašas - duomenys, kurie įterpiami, prijungiami ar logiškai susiejami su kitais duomenimis pastarųjų autentiškumui
patvirtinti ir (ar) pasirašančiam asmeniui identifikuoti. Įstatymo reikalavimus atitinkantis elektroninis parašas turi tokią pat teisinę galią
kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme. Juridinio asmens atstovo elektroninio
parašo galia yra prilyginama juridinio asmens atstovo parašo, patvirtinto juridinio asmens antspaudu, galiai rašytiniuose dokumentuose.

Sandorio subjektų teisė pasirinkti sandorio formą:

I. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi paprastos rašytinės formos ar notarinės formos
(CK 1.77 str. 1 d.).
II. Notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą (CK 1.77 str. 2 d.).
Fiziniai asmenys sandorius gali sudaryti:
I. patys arba
II. per atstovus, išskyrus atvejus kai sandorį gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo, taip pat įstatymų numatytų kitų
sandorių.
Juridinių asmenų vardu sandorius sudaro:
I. jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba
II. atstovai.

LAT yra suformulavęs taisyklę dėl įrodymų rinkimo, kai siekiama įrodyti sandorio faktą tais atvejais, kai sandoris sudarytas nesilaikant
rašytinės formos: „kai jau prasidėjus teismo procesui, ieškovas pats savo iniciatyva renka įrodymus, šiam tikslui slapta panaudodamas
garso įrašymo techniką, toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik
valstybės įgalioti asmenys. Privatus asmuo kito privataus asmens atžvilgiu šio privačioje valdoje neturi teisės taikyti jokių operatyvinės
veiklos priemonių“

Sandorių rūšys.
CK 1.63 str. 2 – 7d.
Sandoriai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai, atsižvelgiant į tai, kelių
šalių valia išreiškiama sandoryje – vienos šalies, dviejų ar daugiau (CK 1.63 str. 2 d.).
16
Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios.
Vienašalių sandorių atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti
pakanka vienos šalies valios.
Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo, pavyzdžiui, sudaro testamentą arba atsisako nuo paveldėjimo. Tačiau vieną sandorio
šalį (kaip vienetą) gali sudaryti keletas asmenų, tačiau nuo to sandoris netampa dvišaliu ar daugiašaliu. Pavyzdžiui, du (ar daugiau)
bendrosios nuosavybės teisės subjektai išduoda bendrą įgaliojimą kitam asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus – įgaliojimo išdavimas bus
laikomas vienašaliu sandoriu, nežiūrint to, kad įgaliojimą išdavė keletas asmenų – šiuo atveju tie keli asmenys bus laikomi viena
sandorio šalimi, tie asmenys veikia kaip viena sandorio šalis.

Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka. Dažnai vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi
nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti, pavyzdžiui, sudarius testamentą. Tačiau kitais
atvejais, vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tik tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jie skirti, žino šį valios pareiškimą. Iš vienašalio
sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik įstatymų
nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka. Vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos
taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei, pvz., vienašaliams sandoriams nebus taikomos normos,
reglamentuojančios sutarties sudarymą, vykdymą, nutraukimą, nes minėtos normos pritaikytos specialiai dviejų ir daugiau asmenų
santykiams reguliuoti.

Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia.
Dvišaliai sandoriai – tai įvairiausios sutartys – pirkimo-pardavimo, nuomos ir kt.
Sandorio šalimi gali būti vienas ar daugiau asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Šiuo atveju, tie keli asmenys,
būdami viena sandorio šalimi, išreiškia bendrą priešpriešinę valią kitai sandorio šaliai. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra
dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama. Paprastai dvišaliame
sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi išimčių, pavyzdžiui, kai dvi šalys sudaro jungtinės veiklos sutartį, pagal
kurią šalių veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.

Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia. Daugiašalio sandorio pavyzdys -
jungtinės veiklos sutartis. Taigi reikalingi trijų šalių valios pareiškimai, kuriais siekiama vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra
priešpriešiniai.

Kiekviena sutartis yra sandoris, bet ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Reikia atskirti vienašalius sandorius nuo vienašalių sutarčių.
Sutartys į vienašales ir dvišales skirstomos priklausomai nuo to, kaip tarp sutarties šalių pasiskirsto teisės ir pareigos. Sandoriai
skirstomi į vienašalius ir dvišalius priklausomai nuo to, ar civiliniams teisiniams santykiams sukurti, pakeisti arba panaikinti pakanka
vienos šalies valios išreiškimo, ar reikia dviejų šalių suderintos valios išreiškimo. Sandoriai į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius
skirstomi pagal tai, kelių šalių valios išreiškimo reikia, kad sandoris būtų sudarytas. Sutartys į vienašales ir dvišales skirstomos pagal
teisių ir pareigų pasiskirstymą tarp šalių.

Vienašalės sutartys – tai tokios sutartys, kuriose viena šalis turi tik reikalavimo teisę, o kita šalis – tik tą teisę atitinkančią pareigą. Viena
šalis turi tik teises, o kita tik pareigas (pvz., paskola, pavedimas, dovanojimas). Pagal tokią sutartį viena šalis tampa kreditoriumi, o kita
skolininku. Pavyzdžiui, sudarydamas paskolos sutartį, paskolos gavėjas gauna pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus. Čia
paskolos davėjas turi tik teisę reikalauti grąžinti skolą, o paskolos gavėjas – turi pareigą ją grąžinti.
Dvišalės sutartys – tai tokios sutartys, kuriose abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Dvišalių sutarčių šalis sieja
priešpriešinės teisės ir pareigos. Tokioje sutartyje kiekviena iš šalių tuo pat metu yra ir kreditorius, ir skolininkas. Geri ausias ir
aiškiausias pavyzdys – pirkimo-pardavimo sutartis – pardavėjas yra kreditorius, nes jis turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti už
parduotą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo perduoti pirkėjui parduotą daiktą. Savo ruožtu pirkėjas yra kreditorius, nes jis turi
teisę reikalauti perduoti jam nupirktą daiktą, ir kartu skolininkas, nes jis privalo sumokėti pardavėjui už tą daiktą.

Sutarčių skirstymo į vienašales ir dvišales praktinė reikšmė - daugelis klausimų, kurie reikšmingi dvišalei sutarčiai, visai neturi reikšmės
vienašalei sutarčiai. Atlygintiniai – sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą,
atlieka darbus ir pan.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą). Tokiu ekvivalentu dažniausiai būna pinigai, dai ktai, kiti
patarnavimai. Pvz., pirkimo-pardavimo sutartis, nuomos sutartis ir pan. Neatlygintiniai – sandoriai, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai
šaliai daiktus ar atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, ekvivalento (atlyginimo) negauna. Pvz., dovanojimo sutartis, panaudos sutartis
ir pan.

Pagal tai, nuo kurio momento sandoriai laikomi sudarytais (t.y. nuo kurio momento sandoriai įgyja teisinę galią), skiriami konsensualiniai
ir realiniai sandoriai. Konsensualiniai – sandoriai, kurie laikomi sudarytais nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų
esminių sąlygų ir įstatymo nustatyta forma išreiškė savo suderintą valią (pirkimo-pardavimo, rangos sutartis) Šie sandoriai įsigalioja nuo
šalių suderintos valios išreiškimo momento.
Realiniai – sandoriai, kurie yra laikomi sudarytais nuo to momento, kai šalys įstatymo nustatyta forma patvirtina savo suderintą valią ir
viena šalis perduoda kitai šaliai sutartą daiktą. Tai yra sutartis laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo momento. Pavyzdžiui, CK 6.870
straipsnio 2 dalyje numatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.Dar viena
sandorių klasifikacija – įprastiniai ir sąlyginiai.
Įprastiniai – sandoriai, pagal kuriuos teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo momentu arba per numatytą laikotarpį.
Sąlyginiai – sandoriai, pagal kuriuos teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų,
numatytų pačiame sandoryje, įvykimo ar neįvykimo ateityje. Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu
nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas. Sandoris
laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo
aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.
Išskiriami kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo teisinis tikslas (t.y. pagrindas), ar ne.
Kauzalinis – tai toks sandoris, kuriame nurodytas jo pagrindas, t.y. tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį.
Kauzalinio sandorio pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio rūšį. Dauguma sandorių yra
kauzaliniai, pvz., pirkimo-pardavimo sutartis, rangos, pervežimo sutartys ir pan.

17
Abstraktus – tai toks sandoris, kuriame nenurodytas jo pagrindas, t.y. iš tokio sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo
siekia jo šalys. Abstraktaus sandorio pavyzdys – vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant
vekselio išdavimo priežasties.
Dar išskiriami fiduciariniai sandoriai, fiducia (lot.) – pasitikėjimas. Sutarties šalims būdingi fiduciariniai (asmeninio pasitikėjimo) abipusiai
santykiai, grindžiami šalių sąžiningumu ir gebėjimu vykdyti prievoles. Fiduciariniu (pasitikėjimo) sandorių esmė remiasi jų dalyvių
tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandor io
dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis. Tokiu būdu tarp sandorių
dalyvių atsiranda vidiniai teisiniai santykiai ir vieno šio sandorio dalyvio su trečiaisiais asmenimis išoriniai santykiai. Pavyzdžiui,
pavedimas, komisas, turto perdavimas pagal turto patikėjimo sutartį yra susiję su asmeniniais-pasitikėjimo santykiais tarp sandorio
šalių. Fiduciarinių sandorių ypatumas – šalių tarpusavio santykių pasikeitimas, pasitikėjimo praradimas leidžia nutraukti santykius
vienašališkai. Fiduciarinis pobūdis reiškia, kad šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu ir lojalumu grindžiami santykiai.

Sandorių galiojimo samprata, sąlygos.

Sandorio galiojimas suprantamas kaip visuma juridinio fakto savybių, sąlygojančių šalių siekiamo teisinio rezultato atsiradimą.
Sandorių galiojimą įstatymų leidėjas sieja su tam tikrų sąlygų visumos buvimu:
I. sandorio turinys turi atitikti įstatymuose nurodytus reikalavimus,
II. sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti atitinkamą teisnumą,
III. sandorių dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią,
IV. sandorių dalyvių valios išraiška turi atitikti jų tikrąją valią,
V. sandoris turi būti išreikštas įstatyme nustatyta forma.

Sandorio negaliojimo pasekmės. Restitucija. Sandorių negaliojimo pagrindai. Sandorių, sudarytų viršijus kompetenciją,
negaliojimas.

Sandorio negaliojimo pasekmės. Restitucija.

CK 1.80 str. 2d.; 1.95 str.; 6.145 str.
Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima
grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos. Specialiosios normos gali numatyti ir kitokius sandorio pripažinimo
negaliojančiu teisinius padarinius:
I. vienašalę restituciją (CK 1.81 str. 3 d., CK 1.91 str.),
II. nuostolių atlyginimą (CK 1.89 str. 2 d.),
III. be pagrindo įgyto turto grąžinimą (CK 6.237 str. 2 d.)“
Vienašalės restitucijos taikymas laikomas išimtiniu ir nurodoma, kad „jos taikymas vienai iš šalių reikštų turto praradimą“.
Vienašalės restitucijos ypatumas tas, kad:
I. tik viena iš šalių turi teisę atgauti tai, ką buvo perdavusi antrajai šaliai,
II. antrosios šalies turtinė padėtis nėra atstatoma.
Vienašalė restitucija arba restitucijos netaikymas - CK 1.81 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal šią normą - tais atvejais, kai sandoris negalioja
dėl to, kad jis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, galimos dvi situacijos dėl restitucijos:
I. Jeigu abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei (t.y. jei šalys tokį sandorį
sudarė tyčia, abi šalys žinojo, kad sandoris yra neteisėtas), tai restitucija netaikoma.
II. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jei:
a. jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t.y. kai nebuvo pasiektas tokio
sandorio tikslas (pavyzdžiui, sandoris nevykdomas arba viena sandorio šalis nepradėjo jo vykdyti),
b. viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų.

Vienašalė restitucija taikoma tais atvejais, kai sandoris pripažįstamas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, ekonominio spaudimo, dėl
susidėjusių sunkių aplinkybių ir kitų aplinkybių, numatytų CK 1.91 straipsnyje. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl šių
priežasčių, tai antroji (kaltoji) šalis privalo:
I. grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį,
II. kai to negalima grąžinti,- atlyginti to vertę pinigais,
III. be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas šio turėtas išlaidas,
IV. kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam neturtinę žalą.

Ypatumai pripažinus sandorį negaliojančiu esminio suklydimo pagrindu:

I. taikoma dvišalė restitucija;
II. jeigu sandorį ginčijanti šalis suklydo dėl antrosios šalies kaltės, tai ji gali reikalauti iš kitos šalies atlyginti turėtas išlaidas, savo
turto netekimą ar sužalojimą;
III. jeigu sandorį ginčijanti šalis suklydo ne dėl kitos šalies kaltės, tuomet ji pati privalo atlyginti antrajai šaliai jos turėtas išlaidas,
jos turto netekimą ar turto sužalojimą.

Restitucijos atlikimo būdas – natūra arba piniginiu ekvivalentu. Iš CK 1.80 straipsnio 2 dalis formuluotės darytina išvada, kad Lietuvos
teisėje restitucija natūra laikoma pagrindiniu restitucijos būdu, o restitucija sumokant ekvivalentą pinigais yra išimtis iš bendros
taisyklės. Restitucijos natūra pakeitimas pinigine kompensacija galimas tiek šalių prašymu, tiek teismo iniciatyva.
CK 6.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios
galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti.
Išimtis iš šios taisyklės numatyta specialiojoje normoje - CK 6.147 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią grąžintino turto sunaikinimo ar
perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į kainas pagal tris galimus laiko kriterijus, t.y. kainas:
I. galiojusias gaunant turtą;
II. galiojusias sunaikinant ar perleidžiant turtą; arba
III. galiojančias taikant restituciją.

Kuris iš šių variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo:

I. Jeigu skolininkas yra sąžiningas, pasirenkamas piniginis ekvivalentas, kuriuo vadovaujantis piniginė kompensacija bus
mažiausia.
18
 II. Ir atvirkščiai, jeigu skolininkas yra nesąžiningas, pasirenkamos kainos, kad kompensacija būtų didžiausia.
Individualiais požymiais apibūdintų daiktų restitucija vykdoma grąžinant tą patį daiktą – tačiau gali kilti klausimas, ar reikia kompensuoti
restitucijos kreditoriui daikto vertės sumažėjimą:
I. dėl daikto dalinio sunaikinimo – reikia kompensuoti,
II. dėl normalaus nusidėvėjimo - nereikalaujama atlyginant daikto vertės sumažėjimą.

Sandorių negaliojimo pagrindai.

CK 1.80 – 1.94 str.
Teismas sandorį niekiniu gali skelbti ex officio, bet tik tuo atveju, jei sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus. Niekinis sandoris
negalioja nuo pat sudarymo, bet dažnai tai negaliojimo pagrindai nėra akivaizdūs, todėl tai sprendžia teismas. Niekinio sandorio šalys
negali patvirtinti, nes čia yra svarbus viešasis interesas. Sandoriai yra laikomi niekiniais tik įstatymų nustatytais atvejais.
Nuginčijami sandoriai. Negalioja nuo to laiko, kai yra teismo sprendimas. Ieškinį gali pareikšti tik įstatyme nustatyti subjektai. Čia
akivaizdesnis privatus interesas. Taigi įstatymas numato galimybę patvirtinti sandorį.

Sandorių, sudarytų viršijus kompetenciją, negaliojimas.

CK 1.82 str.
Tokių sandorių pripažinimas negaliojančiais priklauso nuo juridinio asmens pobūdžio.
Juridiniai asmenys pagal teisnumo turinį skirstomi į:
I. viešuosius ir
II. privačiuosius.
Išskiriami du atvejai - sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo
dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens veiklos tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais
atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t.y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens
veiklos tikslams.
CK 1.82 straipsnį (sandoris prieštaraujantis veiklos tikslams – teisnumui) sieti su CK 2.83 straipsniu – sandoriai, sudaryti pažeidžiant
privačiojo juridinio asmens valdymo organų kompetenciją.

Viešųjų juridinių asmenų atžvilgiu – sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais. Šiuo atveju
tokio pripažinimo galimybė nebesiejama su kitos sandorio šalies sąžiningumu, kaip kad tai yra privačių juridinių asmenų atžvilgiu. Tai
yra nuginčijamas sandoris. Skirtumas ginčijant tokių asmenų sudarytus sandorius yra tas, kad nereikia įrodinėti kitos sandorio šalies (to
trečiojo asmens) nesąžiningumo.

Jeigu juridinis asmuo nustato kiekybinį atstovavimą, tai sandoris bus laikomas sudarytu tik tuomet, kai jį sudarys visi asmenys, nurodyti
steigimo dokumentuose. Tai yra sandoris, kurį juridinio asmens vardu sudarė tik vienas iš asmenų, turinčių teisę jį sudaryti, nesukurs
prievolių juridiniam asmeniui tol, kol valios neišreiškė antras asmuo (kiti asmenys).
Nustačius kiekybinį atstovavimą, jis bus reikalingas visiems juridinio asmens sudaromiems sandoriams – negalima jo apriboti tik kai
kuriais sandoriais.
Kiekybinis atstovavimas turi būti numatytas steigimo dokumentuose, nurodytas juridinių asmenų registre ir paskelbtas juridinių asmenų
registro nuostatų nustatyta tvarka. Tretysis asmuo, sudarydamas sandorį su juridiniu asmeniu ir norėdamas būti užtikrintas dėl sandorio
galiojimo, turėtų juridinių asmenų registre (ar kitokiu būdu) susižinoti, ar steigimo dokumentuose nėra nustatytas kiekybinis
atstovavimas.
Su specialiuoju viešųjų juridinių asmenų teisnumu yra susiję ir sandoriai, sudaryti viešojo juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant
savo kompetenciją.

Ultra vires doktrina lieka svarbi ir mūsų dienomis:

I. Siekiant apsaugoti viešąjį interesą, kai kurie juridiniai asmenys visada turi tik specialų teisnumą, t.y. viešieji juridiniai asmenys
(valstybės įsteigti, taip pat ne pelno juridiniai asmenys, tokie kaip labdaros, visuomeninės organizacijos ir pan.).
II. Siekiant apsaugoti viešąjį interesą, kai kurios verslo rūšys yra licencijuojamos ar nustatomi specialūs reikalavimai verstis
vienu ar kitu verslu. Todėl įmonės šiomis verslo rūšimis gali verstis tik turėdamos licenciją.
III. Siekiant apsaugoti juridinių asmenų bei jų steigėjų ir dalyvių interesus, plačiai taikomas antrasis ultra vires doktrinos aspektas
– juridinio asmens organas, viršijęs savo kompetenciją, t.y. veikęs ultra vires, ir padaręs juridiniam asmeniui nuostolių, privalo
juos atlyginti

Fizinio asmens teisinio subjektiškumo sąvoka ir elementai. Teisnumo sąvoka ir turinys. Veiksnumo sąvoka.

Fizinio asmens teisinio subjektiškumo sąvoka ir elementai. Teisnumo sąvoka ir turinys. Veiksnumo sąvoka.
CK 2.1; 2.5 str.
Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyvaujantys civiliniuose teisiniuose santykiuose. Teisė pripažįsta civilinį
teisinį subjektiškumą visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens civilinis teisinis subjektiškumas yra glaudžiai susijęs su c ivilinio
teisnumo ir civilinio veiksnumo sąvokomis. Fizinio asmens teisinio subjektiškumo elementai:
I. Teisnumas – asmens galėjimas turėti civilines įstatymų suteikiamas teises ir pareigas (galimybė būti subjektu)
II. Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais savarankiškai įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas
Fizinių asmenų civilinis teisnumas ir veiksnumas gali būti ribojamas tik įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka. Sandoriai, valstybės ar
savivaldybių institucijų ir pareigūnų aktai, kuriais apribojamas civilinis teisnumas ar veiksnumas, negalioja, išskyrus atvejus, kai tokius
sandorius ar aktus leidžia įstatymai.

Fizinių asmenų teisnumas. Civilinis kodeksas fizinio asmens teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti teises ir pareigas. Civilinio
teisnumo pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės sąlygos, kadangi valstybė, suteikdama asmenims galimybę
turėti civilines teises ir pareigas, atsižvelgia į atitinkamo laikotarpio politines ir materialines gyvenimo sąlygas. Civilinis teisnumas yra
neatskiriamas žmogaus teisinio statuso elementas, todėl negali būti atimamas ar perleidžiamas. Teisnumas yra bendriausia teisinė
abstrakcija, padedanti nustatyti, ar kalbama apie civilinės teisės subjektą, ar ne. Todėl tai, kad asmuo yra teisnus, dar nereiškia, jog jis
turi konkrečių teisių ir pareigų. Ar asmuo įgis civilinių teisių ir pareigų, kokių teisių ir pareigų įgis, priklauso nuo konkrečių teisinių faktų:
sandorių, administracinių aktų, neteisėtų veiksmų, įvykių. Taigi, teisnumas yra tik prielaida, sąlygojanti konkrečios subjekt inės teisės
atsiradimą.

19
Fizinio asmens teisnumo turinys– tai jo galimų turėti teisių ir pareigų visuma. Teisnumo turinį sudaro pačios įvairiausios teisės: fiziniai
asmenys vadovaujantis įstatymais gali turėti turtą, kaip privačios nuosavybės objektą, teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti
įmones ar kitokius juridinius asmenis, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, išradimo,
pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, bei kitokias turtines ir civilinės teisės saugomas asmenines neturtines teises. Fizinis asmuo gali
tapti bet kokių civilinių teisinių santykių subjektu ir įgyti bet kokių civilinių teisų ir pareigų, jei tai nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir
teisės principų. Fizinis asmuo civiliniuose teisiniuose santykiuose gali turėti dvejopą statusą – jis gali būti vartotojas (žr. CK 1.39 str.)
arba verslininkas, t.y. asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla.
Remiantis lygiateisiškumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 29 str. ir CK 1.2 str., pripažįstamas lygus civilinis teisnumas visiems
žmonėms. Teisnumas negali priklausyti nuo tautybės, lyties, amžiaus, politinių pažiūrų ar kitų aplinkybių, todėl teisnumas yra būdingas
visiems fiziniams asmenims, ne tik piliečiams: LR CK 1.15 str. 1 dalis numato, kad užsienio piliečiai Lietuvos Respublikoje turi tokį patį
civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (tačiau įstatymai gali nustatyti šios taisyklės išimtis). Asmenys be pilietybės
Lietuvos Respublikoje irgi turi tokį patį civilinį teisnumą kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai (šios taisyklės išimtis taip pat gali nustatyti
įstatymai).

Civilinis veiksnumas – tai fizinio asmens galimybė savarankiškai ir visa apimtim įgyti, įgyvendinti savo teises ir prisiimti pareigas bei
savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą. Civilinis veiksnumas priklauso nuo galėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, iš
esmės, nuo dviejų aplinkybių – asmens amžiaus ir psichikos būklės. CK veiksnumo atsiradimą sieja su pilnametyste – pilnamečiu
pripažįstamas asmuo, sulaukęs 18 metų amžiaus. Fizinių asmenų klasifikacija pagal veiksnumą :
I. Veiksnūs asmenys (nuo 18 metų).
II. Turintys dalinį veiksnumą (nuo 14 iki 18 metų).
III. Asmenys, kurių veiksnumas yra apribotas teismo sprendimu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais. Neveiksnūs
asmenys ( iki 14metų, taip pat pripažinti neveiksniais teismo sprendimu).
Bendra taisyklė, kad visiškas veiksnumas įgyjamas nuo 18 metų turi išimčių. Asmuo, kuriam teismas CK 3.14 straipsnyje numatytais
atvejais leido sudaryti santuoką nesulaukus 18 metų, sudaręs santuoką tampa visiškai veiksniu. Tačiau iki sudarydamas santuoką
nepilnametis nėra visiškai veiksnus, todėl jis negali sudaryti išankstinės vedybų sutarties. Taip pat nepilnametis gali įgyti visišką
veiksnumą emancipacijos būdu (Žr. CK 2.9 str.). Nepilnametis, sulaukęs šešiolikos metų, jo tėvų, globos (rūpybos) institucijų, jo
rūpintojo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu, jeigu yra pakankamas pagrindas leist i jam
savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad nepilnametis būtų pripažintas visiškai veiksniu,
reikalingas paties nepilnamečio sutikimas. Veiksnumas:
I. Asmens valinis ir intelektinis gebėjimas, įgimtos ir išugdytos savybės.
II. Atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės (18 metų) arba sudaro santuoką.
III. Nepilnametis asmuo gali įgyti visišką veiksnumą emancipacijos būdu

Civilinės būklės akto sąvoka ir rūšys. Fizinio asmens gyvenamoji vieta. Globos ir rūpybos samprata, steigimo ir pasibaigimo
pagrindai.

Civilinės būklės akto sąvoka ir rūšys.

CK 2.18 str.
Egzistuoja tam tikri juridiniai faktai, kurie yra svarbūs valstybei. Tai yra įrašas atliekamas metrikacijos įstaigoje. Partnerystė
registruojama ne civilinėje metrikacijoje, bet gyventojų registre. Šiuo atveju reikėtų taikyti tam tikras faktines aplinkybes , pvz.: išgyventi
kartu tam tikrą laiką. Tačiau Lietuvoje to nėra, nes bijoma tos pačios lyties asmenų partnerystės.

Galioja civilinės būklės akto teisingumo prezumpcija: civilinės būklės aktai, kurie yra įregistruoti laikomi teisingais jei neįrodyta kitaip.

Fizinio asmens gyvenamoji vieta.

CK 2.16 str.
Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Asmuo gali turėti gyvenamąją vietą ir keliose
valstybėse. Kai asmuo turi kelias gyvenamąsias vietas, pavyzdžiui, gyvena keliuose miestuose, viena jų laikoma pagrindine
gyvenamąja vieta.

Pagrindinė gyvenamoji vieta (rezidencija) – vieta, su kuria asmuo labiausiai susijęs, kur jis gyvena ilgiausiai, kur yra jo turtas arba kur jis
dirba. Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta (domicilium) reiškia asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, kurioje
jis nuolat ar daugiausiai gyvena laikydamas tą valstybę ar jos dalį savo asmeninių, ekonominių ir socialinių interesų buvimo vieta.
Fizinių asmenų civiliniam teisiniam statusui taikytina teisė nustatoma vadovaujantis jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teise.
Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą vadovaujamasi objektyviais kriterijais – jo faktine buvimo vieta, darbo vieta, turto buvimo
vieta, politinių teisių realizavimu. Taip pat atsižvelgiama ir į subjektyvų kriterijų – asmens ketinimą nuolat gyventi konkrečioje valstybėje.

Fizinio asmens gyvenamoji vieta turi reikšmės nustatant palikimo atsiradimo vietą, kitų šeimos narių gyvenamąją vietą, skolininkų ar
kreditorių piniginių bei kitų prievolių įvykdymo vietą, sutartiniams santykiams taikytiną teisę ir t.t. Pagal Gyvenamosios vietos
deklaravimo įstatymą visi asmenys privalo deklaruoti savo gyvenamąją vietą jo deklaruojamos gyvenamosios vietos migracijos
tarnyboje (pvz. teritorinių policijos įstaigų migracijos skyriuose, poskyriuose, pasų poskyriuose ir pan.). Fizinis asmuo taip pat turi
pareigą raštu pranešti savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos
neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens
gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str.).

Globos ir rūpybos samprata, steigimo ir pasibaigimo pagrindai.

CK 3.238; 3.239; 3.242 str.

Juridinio asmens sąvoka ir požymiai. Juridinių asmenų rūšys. Juridinių asmenų įsteigimas. Juridinio asmens teisnumo ir
veiksnumo samprata. Juridinio asmens organai ir atstovai. Juridinio asmens filialai ir atstovybės. Juridinio asmens
reorganizavimas ir likvidavimas. Juridinio asmens pertvarkymas.

Juridinio asmens sąvoka ir požymiai.

CK 2.33 str.

20
Pirminis civilinės teisės subjektas yra žmogus. Juridinis asmuo – antrinis, išvestinis teisės subjektas. Juridinio asmens, kaip teisės
subjekto, pripažinimą lėmė įvairūs apyvartos poreikiai: valstybės poreikis įforminti viešąją nuosavybę, privačių asmenų porei kis riboti
verslo riziką investuota į akcijas suma, taip pat būtinybė telkti kapitalą didelių projektų įgyvendinimui ir t.t.. Įvairių šalių civiliniai įstatymai
arba nepateikia juridinio asmens apibrėžimo, arba apibrėžia jį labai abstrakčiai, bendriausiais bruožais. LR CK 2.33 straipsnis juridinį
asmenį apibrėžia kaip savo pavadinimą turinčią įmonę, įstaigą, organizaciją, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti
ieškovu ir atsakovu teisme. Taigi, juridinis asmuo apibrėžiamas pirmiausiai kaip įmonė, įstaiga ar organizacija.

Įmonė - tai akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė, individuali įmonė ir pan., kuri užsiima komercine ūkine veikla arba veikla, kuria
siekiama naudos steigėjams.
Įstaiga - tai susivienijimas, kuris vykdo įstatyme nustatytas valstybės ar savivaldybės funkcijas ar veikia socialinio, švietimo, moksl o,
kultūros ir kt. srityse, o jo tikslas - tenkinti tam tikrus viešuosius interesus (pvz.: viešoji įstaiga).
Organizacija - tai susivienijimas, skirtas jį sudariusių asmenų poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti (pvz.: politinė partija, asociacija).

Juridinių asmenų rūšys.

CK 2.34 str.
Juridiniai asmenys klasifikuojami pagal du požymius – dalyvių atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles ribas bei teisnumo turinį.
Pagal dalyvių atsakomybės už juridinio asmens prievoles ribas juridiniai asmenys skirstomi į neribotos (individuali įmonė, ūkinė
bendrija) ir ribotos atsakomybės (visi kiti) juridinius asmenis (Žr. CK 2.50 str. 4 d.). Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.

Ribotos atsakomybės juridinių asmenų steigėjai už juridinio asmens prievoles neatsako, išskyrus tuos atvejus, kai juridinio asmens
dalyvio nesąžiningi veiksmai sukelia juridinio asmens nemokumą. Tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio
asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai ( CK 2.50
str. 3d.). Ši norma nustato papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės
atsakomybės, tais atvejais kai jų veiksmai sąlygoja, kad juridinis asmuo negali pilnai įvykdyti prievolės kreditoriui ir siek ia jos išvengti
nesąžiningais veiksmais. Nesąžiningų veiksmų konstatavimas ir reiškia juridinio asmens dalyvio kaltę.
Juridinio asmens dalyvių nesąžiningumu laikomi šie veiksmai - dalyvis neužtikrina nuo jo priklausančių juridinio asmens veiklai
nustatytų teisės aktų reikalavimų laikymosi, neatlieka veiksmų, kurių galima tikėtis iš rūpestingo dalyvio, ir atlieka veiksm us
bloginančius juridinio asmens finansinę padėtį. Šie veiksniai turi įtakos, jei dalyvis gali daryti įtaką sprendimų priėmimui, tai yra
sąmoningi dalyvio veiksmai.
Pagal teisnumo turinį juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis. Privačių juridinių asmenų teisnumas
yra bendras, t.y. jie gali įgyti ir turėti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos fizinio asmens
savybės, tokios kaip lytis, amžius ar giminystė. Viešųjų juridinių asmenų teisnumas yra specialus, t. y. gali įgyti tokias civilines teises ir
pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Viešieji - tokie juridiniai asmenys, kurie įsteigti nesiekiančių naudos sau asmenų ir kurių tikslas yra tenkinti viešuosius interesus (nauda
visuomenei) (pvz.: valstybė, savivaldybės, valstybės ar savivaldybės institucijos (teismai), daugiabučių namų savininkų bendr ijos
profesinės sąjungos, viešosios įstaigos,] sodininkų bendrijos, valstybės ir savivaldybių įmonės, fondai ir asociacijos).
Privatūs - tokie juridiniai asmenys, kurių tikslas tenkinti privačius jų steigėjų interesus (kredito unijos, kooperatinės bendrovės, žemės
ūkio bendrovės], bankai, draudimo įmonės, bendrovės. ūkinės bendrijos] individualios įmonės).

Juridinių asmenų įsteigimas.

CK 2.59 str.
Juridinio asmens steigimo dokumentai. Steigiant juridinį asmenį, siekiama sujungti juridinio asmens dalyvių interesus ir (arba) kapitalą;
kokiam tikslui jie bus sujungti aptariama juridinio asmens įstatuose. Juridinio asmens steigimo dokumentai yra įstatai (jeigu juridinis
asmuo neturi įstatų - steigimo sandoris, pavyzdžiui, steigiant ūkinę bendriją, jungtinės veiklos sutartis) arba įstatymų numatytais atvejais
– bendrieji nuostatai. Įstatams prilygsta juridinių asmenų nuostatai, statutai ar kiti jų steigimo dokumentai. Steigimo dokumentų normos
galioja tiek, kiek jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms.
CK 2.46 str. 3 dalyje numatyta, kad viešieji juridiniai asmenys gali veikti ir neturėdami įstatų - jie gali veikti pagal įstatymus arba, jei
įstatymai numato, pagal valstybės ar savivaldybių institucijos priimtą teisės aktą dėl viešojo juridinio asmens steigimo, jei toks teisės
aktas nenumato, kad viešasis juridinis asmuo veikia pagal valstybės ar savivaldybių institucijos patvirtintus įstatus.
Juridinių asmenų steigimo dokumentai:
I. Įstatai (nuostatai, statutas)
II. Steigimo sandoris (jungtinės veiklos sutartis ir pan.)
III. Bendrieji nuostatai (pvz.: aukštesniosios mokyklos bendrieji nuostatai)
Juridinio asmens steigimo dokumentus rengia ir pasirašo steigėjai. Pasirašiusių fizinių asmenų parašų tapatumas turi būti notaro
patvirtintas, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Steigimo dokumentai, nepateikti juridinių asmenų registrui per 6 mėnesius nuo jų
sudarymo, netenka galios.
Pagal bendrą taisyklę, steigėjai turi teisę pasirinkti, kokie klausimai bus aptariami steigimo dokumentuose, išskyrus privalomus
duomenis, kurie numatyti CK ir atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojančiuose įstatymuose. Taip pat negalios
nuostatos, priešingos imperatyvioms įstatymų normoms. Steigimo dokumentuose, dažniausiai juridinio asmens įstatuose, o jeigu
juridinis asmuo neturi įstatų, - steigimo sandoryje arba bendruosiuose nuostatuose, jeigu juridinis asmuo veikia pagal bendruosius
nuostatus, arba teisės akte, jei viešasis juridinis asmuo veikia pagal teisės aktą, turi būti nurodyta: juridinio asmens pavadinimas;
juridinio asmens teisinė forma; juridinio asmens buveinė; juridinio asmens veiklos tikslai; juridinio asmens dalyvių susirinkimo
kompetencija ir šaukimo tvarka; juridinio asmens organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka arba, jei organai
nesudaromi, o juridinis asmuo savo teises įgyvendina per juridinio asmens dalyvį, - juridinio asmens dalyvis; juridinio asmens steigimo
dokumentų keitimo tvarka; juridinio asmens veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas; kitos įstatymų, juridinio asmens steigėjo ar dalyvio
nustatytos nuostatos. Viešųjų juridinių asmenų veiklos tikslai turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai, nurodant veiklos sritį bei rūšį ( Žr. CK
2.47 str.). Privatieji juridiniai asmenys neprivalo nurodyti veiklos rūšių, kurias jie ruošiasi vykdyti. Juridinio asmens dalyvių susirinkimo
kompetencijos ir šaukimo tvarkos, kitų juridinio asmens organų kompetencijos bei skyrimo ir atšaukimo tvarkos nurodyti nereikia, jeigu ji
nesiskiria nuo įstatymuose nustatytos ir apie tai nurodoma pačiuose įstatuose. Steigimo dokumentai, nepateikti juridinių asmenų
registrui per 6 mėnesius nuo jų sudarymo, netenka galios

Juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo samprata.

CK 2.74 str.
21
Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas, skirtingai nuo fizinių asmenų, atsiranda įregistravus juridinį asmenį arba įstatymų
numatytais atvejais nuo įsteigimo. Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti teises ir pareigas. Juridinio asmens veiksnumas –
galėjimas savarankiškai, savo veiksmais įgyti teises ir pareigas. Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa ir yra
įgyvendinamas per jų organus.

Juridinio asmens teisnumas gali būti apribotas tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, norint verstis tam tikra veikla būtina gauti tam tikrą
licenciją. Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo sprendimu.

Juridinio asmens teisnumo turinys. Juridinio asmens teisnumas – vienas iš juridinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, elementų.
Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti teises ir pareigas. Kadangi juridiniai asmenys steigiami įvairiems tikslams, skirtingų
teisinių formų juridinių asmenų teisnumas gali būti skirtingos apimties. Pagal veiklos tikslus juridiniai asmenys skirstomi į siekiančius
tenkinti privačius ir viešuosius interesus. Privatieji juridiniai asmenys, kurių tikslas siekti pelno jų steigėjams, gali turėti ir įgyti bet kokias
civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei giminystė. Jų
steigimo dokumentuose nereikia nurodyti, kokia konkrečiai veikla juridinis asmuo versis, laikoma, kad privatus juridinis asmuo turi teisę
verstis bet kokia ūkine - komercine veikla, siekiančia pelno (be abejo, galimi ribojimai veikloms, kurioms reikalinga licencija, bei kiti
numatyti įstatymuose ribojimai).

Viešieji juridiniai asmenys, priešingai, siekia konkrečių apibrėžtų tikslų, todėl jų teisnumą riboja įstatymai bei įstatai. Viešųjų juridinių
asmenų teisnumas vadinamas specialiu teisnumu. Viešųjų juridinių asmenų sudarytiems sandoriams taikoma ultra vires doktrina. Tai
reiškia, kad visi sandoriai, sudaryti viršijant viešųjų juridinių asmenų kompetenciją, numatytą įstatuose ir įstatymuose, bus pripažinti
negaliojančiais, kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms.

Juridinio asmens organai ir atstovai.

CK 2.81 str.
Juridinių asmenų organai veikia pagal įstatymus ir įstatus. Juridinio asmens organai yra struktūrinės juridinio asmens dalys, jie formuoja
ir išreiškia juridinio asmens valią, vadovauja juridinio asmens veiklai, veikia juridinio asmens vardu be atskiro įgaliojimo. Juridinio
asmens valdymo organo nariai gali būti tik fiziniai asmenys, kitų organų – ir juridiniai asmenys.
Juridinio asmens organų kompetenciją nustato CK, atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai bei įs tatai.
Pagal bendrą taisyklę, dalyvių susirinkimas sprendžia esminius juridinio asmens veiklos klausimus. Paprastai juridinio asmens dalyvių
susirinkimas priima sprendimus dėl valdymo organo sudarymo, steigimo dokumentų keitimo, juridinio asmens pasibaigimo, pelno
paskirstymo ir t.t. Valdymo organo kompetencija - spręsti kasdienius veiklos klausimus, atstovauti juridiniam asmeniui santykiuose su
trečiaisiais asmenimis. Valdymo organas taip pat atsako už finansinės atskaitomybės sudarymą, juridinio asmens dalyvių susirinkimo
sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius,
turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą.

Juridinio asmens filialai ir atstovybės.

CK 2.53; 2.56 str.
Juridinio asmens padaliniai. Filialas – tai struktūrinis juridinio asmens padalinys, kurio funkcijos yra savarankiškos ir nereikalingos
nuolatinės sąveikos su kitais juridinio asmens padaliniais, turintis savo buveinę, atliekantis visas arba dalį JA funkcijų ir veikiantis pagal
savo nuostatus. Pagrindinis filialo požymis yra buveinė. Juridinio asmens struktūrinių padalinių, kurie nėra filialai, buvimo vieta neturi
reikšmės, nes veiksmai atliekami nurodant juridinio asmens buveinę. Savo buveinės turėjimas sukelia teisines pasekmes, kaip ir
juridinio asmens buveinės, bet tik ta apimtim, kuri susijusi su filialo veikla (veiksmai gali būti atliekami tik filialo buveinės atžvilgiu).

Filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles, o filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Filialas
veikia pagal juridinio asmens patvirtintus nuostatus, todėl laikoma, kad filialas nėra juridinio asmens atstovas. Filialas yr a
registruojamas juridinių asmenų registre tokia pačia tvarka kaip ir juridiniai asmenys, filialo valdymo organams taikomi tokie pat
reikalavimai kaip ir juridinio asmens valdymo organams.

Atstovybė - tai padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis tik įstatyme numatytus veiksmus. Juridinio asmens atstovybė turi teisę
atstovauti juridinio asmens interesams ir juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, v ykdyti eksporto
ir importo operacijas, tačiau tik tarp užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsteigusių atstovybę, arba su ja susijusių įmonių,
įstaigų ar organizacijų ir atstovybės. Atstovybė nėra juridinis asmuo.

Juridinio asmens reorganizavimas ir likvidavimas.

CK 2.96; 2.70 str.
Juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Likvidavimas - tai toks juridinio asmens pasibaigimo būdas, kai jo
veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitam juridiniam asmeniui.
Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Juridinio asmens teisinės formos pasikeitimas, kai naujos
teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas, – pertvarkymas - nelaikomas juridinio
asmens pasibaigimu.

Reorganizavimas - tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros, kai veikla (teisės, pareigos ir turtas) pereina kitam juridiniam
asmeniui. Sprendimą reorganizuoti priima juridinio asmens organai arba teismas. Juridinio asmens reorganizavimo būdai:
I. Jungimo (visada dalyvauja bent du juridiniai asmenys):
a. Prijungimas - tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos
reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.
b. Sujungimas (susivienijimas į naują juridinį asmenį) - tai dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują
juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos.
II. Skaidymo:
a. Išdalijimas - tai reorganizuojamo juridinio asmens teisių ir pareigų išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams
asmenims.
b. Padalijimas - tai vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigimas dviejų ar daugiau juridinių asmenų,
kuriems tam tikromis dalimis pereina reorganizuoto juridinio asmens teisės ir pareigos.

22
Sprendimą reorganizuoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai arba teismas. Sprendimas dėl juridinio asmens reorganizavimo
priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė nei 2/3 visų susirinkime dalyv aujančių
dalyvių balsų.

Juridinio asmens likvidavimas. Juridinio asmens likvidavimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, numatytas CK 2.106 straipsnyje: 1) juridinio
asmens dalyvių sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą; 2) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį
juridinį asmenį; 3) teismo priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį, jei jo veiklą tyrusių ekspertų ataskaitoje nurodyta, kad juridinio
asmens (juridinio asmens valdymo organų ar jų narių) veikla yra netinkama; 4) teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį juridinių
asmenų registro tvarkytojo iniciatyva; 5) laikotarpio, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga; 6) juridinio asmens dalyvių
skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas, jeigu juridinio asmens dalyvis per šešis mėnesius po tokio
sumažėjimo nenutaria juridinio asmens reorganizuoti ar pertvarkyti; 7) juridinio asmens steigimo pripažinimas negaliojančiu.
Likvidavimas gali būti savanoriškas ir priverstinis. Savanoriškas, kai sprendimą likviduoti juridinį asmenį priima juridinio asmens dalyviai,
ir priverstinis – tesimo ar kreditorių sprendimu. Juridinių asmenų dalyviai, kreditorių susirinkimas, juridinių asmenų registro tvarkytojas
ar teismas, priėmę sprendimą likviduoti juridinį asmenį, privalo paskirti likvidatorių. Likvidatoriui pereina juridinio asmens valdymo
organų įgaliojimai ir dalyvių kompetencija dėl sandorių sudarymo. Siekiant nepažeisti kreditorių interesų, apie likvidavimą privalu
pranešti viešai 3 kartus su ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais ar viešai vieną kartą ir raštu visiems kreditoriams, taip pat juridinių
asmenų registrui.

Juridinio asmens pertvarkymas.

CK 2.104 str.
Pertvarkymas - tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto
juridinio asmens teises ir pareigas. Jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai
nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai 3 metus yra subsidiariai atsakingi
pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles. Viešasis juridinis asmuo, išskyrus valstybės ir savivaldybės įmones, negali būti
pertvarkomas į privatųjį juridinį asmenį.

Atstovavimo sąvoka. Atstovavimo ir įgalinimų atsiradimo pagrindai. Įgaliojimo sąvoka ir rūšys. Įgaliojimo forma. Įgaliojimo
pasibaigimas. Perįgaliojimas. Atstovavimo teisinio santykio šalių teisės ir pareigos, atsakomybė. Atskirų atstovavimo rūšių
apžvalga. Vartotojiškas (buitinis) atstovavimas. Komercinis atstovavimas. Prokūra. Prekybos agentas ir tarpininkas.

Atstovavimo sąvoka.
CK 2.132 str.
Teisinių santykių subjektai dažnai atlieka teisinę reikšmę turinčius veiksmus ne asmeniškai, o per atstovus. Bendrąja prasme
atstovavimas yra veikimas kito asmens labui ir jo vardu. Asmuo, kuris veikia kito labui vadinamas atstovu, o suteikiantysis įgaliojimus –
atstovaujamuoju. Atstovavimo teisiniai santykiai gali atsirasti sutarties (rašytinės ar žodinės) pagrindu, taip pat ir atstovaujamajam
patvirtinus atstovo veiksmus.

Atstovavimo teisiniame santykyje vienas asmuo – atstovas, veikdamas sandorio, teismo sprendimo, įstatymo ar administracinio akto
suteiktų teisių (įgalinimų) ribose, atskleisdamas atstovavimo faktą, sudaro kito asmens (atstovaujamojo) vardu sandorį (sandorius),
kuris tiesiogiai sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam (arba jas pakeičia ar panaikina).

Atstovavimo ir įgalinimų atsiradimo pagrindai. Įgaliojimo sąvoka ir rūšys.

CK 2.137 str.
Priežastys, dėl kurių atsiranda būtinybė naudotis atstovavimo institutu, skirstomos į juridines ir faktines.
Juridinėms priežastims priskiriamos: asmenų iki aštuoniolikos metų veiksnumo trūkumas, ribotas asmenų veiksnumas ir t.t. Faktinės
priežastys gali būti pačios įvairiausios – nuo fizinio negalėjimo įgyvendinti savo teisių dėl ligos ar kelionės iki teisinio neraštingumo ar
tiesiog nenoro pačiam atlikti teisinius veiksmus.

Atstovavimo teisiniams santykiams būdinga tai, kad atstovas yra saistomas tam tikrų pareigų atstovaujamajam – jis privalo veikti
laikydamasis atstovaujamojo nurodymų, būti lojalus, veikti tik atstovaujamojo interesais, saugoti konfidencialią informaciją, kurią jis
gavo vykdydamas atstovavimo funkciją, perduoti gautą informaciją, teikti ataskaitą apie išlaidas, vykdant pavedimą.

Per atstovus gali būti sudaromi ne visi sandoriai. LR CK 2.132 str. 1 d. numato, kad „Asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus,
išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius.“
Pavyzdžiui, asmeninių sutarčių kategorijai priskirtini įgaliojimas, santuoka ir vedybų sutartis ir todėl negali būti sudaryti per atstovą.
Paminėtina ir tai, kad atstovo įgaliojimai kyla iš atstovaujamojo teisnumo apimties, todėl negali jos viršyti – atstovas negali sudaryti tų
sandorių, kurių sudaryti neturi teisės pats atstovas.

Įgaliojimo forma.
CK 1.40; 2.137 str.
Įgaliojimas, kaip vienašalis sandoris, turi būti sudaromas rašytine forma. Tai minimalus reikalavimas įgaliojimo formai. Pagal formą
įgaliojimai skirstomi į:
I. rašytinius
II. notarinius
III. notariniam prilygintus
IV. supaprastintus
V. juridinių asmenų
VI. prokūras.
Tam tikrais atvejais įgaliojimas privalo būti sudarytas notarine forma. Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai: 1) įgaliojimas sudaryti
sandorius, kuriems būtina notarinė forma; 2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis,
išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą; 3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda
nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.

23
Notaro patvirtintiems įgaliojimams prilyginami: 1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų
(viršininkų); 2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų; 3) asmenų, esančių
tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų

Įgaliojimo pasibaigimas.
CK 2.147 str.
įgaliojimas pasibaigia esant šioms aplinkybėms:
I. pasibaigus įgaliojimo terminui;
II. įgaliotojui panaikinus įgaliojimą;
III. įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;
IV. nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;
V. nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba jam iškėlus bankroto bylą;
VI. mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu;
VII. mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur esančiu.
Pasibaigus įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą atstovas privalo grąžinti įgaliojimą atstovaujamajam ar jo teisi ų
perėmėjams.

Perįgaliojimas.
CK 2.145 str.
Pagal bendrą taisyklę, įgaliotinis negali deleguoti savo funkcijų tretiesiems asmenims. Jis pats turi atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti
yra įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl
susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas
kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims. Įgaliojimo, duodamo perįgaliojant, forma turi atitikti duoto įgaliojimo
formą ir perįgaliojant duodamo įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis už įgaliojimo, kuriuo remiantis jis duodamas, terminą.

Asmuo, kuris perduoda įgaliojimus kitam asmeniui, turi apie tai pranešti įgaliotojui ir pateikti jam reikiamus duomenis apie asmenį,
kuriam perduodami įgaliojimai. Jeigu įgaliotinis šios pareigos neįvykdo, jis atsako už to asmens, kuriam įgaliojimus perdavė, veiksmus
kaip už savo veiksmus. Atstovas neatsako už įgaliotinio veiksmus, jeigu įgaliotinis buvo paskirtas atstovaujamojo nurodymu, i šskyrus
atvejus, kai atstovas žinojo, kad įgaliotiniu skiriamas asmuo yra nepatikimas ar nesąžiningas, tačiau apie tai nepranešė
atstovaujamajam.

Atstovavimo teisinio santykio šalių teisės ir pareigos, atsakomybė.

CK 2.133 – 2.136 str.
Atstovas atstovaujamojo atžvilgiu turi tam tikrų pareigų, kurios kildinamos iš fiduciarinio atstovo ir atstovaujamojo santykių pobūdžio.
Šios pareigos saisto atstovą, net ir neatlygintino atstovavimo atveju.

Pirmoji pareiga – būti lojaliu, kyla iš atstovavimo teisinių santykių esmės – pareigos veikti išimtinai atstovaujamojo interesais. Ši pareiga
netiesiogiai įtvirtinta LR CK 2.134 str.: atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu,
kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Tokie sandoriai gali būti
pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. Teismų praktika taip pat patvirtina šią taisyklę. Tačiau lojalumo pareigos turinį
sudaro ne vien draudimas atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorius su savimi pačiu ar artimais giminaičiais, bet ir bendro
pobūdžio pareiga vengti interesų konflikto. Visais atvejais atstovas vykdydamas pavedimą turi vengti asmeninių ir atstovaujamojo
interesų susikirtimo. Pavyzdžiui, LAT nurodė, kad gali būti atstovaujamojo reikalavimu pripažintas negaliojančiu atstovo sudarytas
sandoris su asmeniu, su kuriuo jis susijęs svainystės ryšiais. Ši atstovaujamojo teisė yra įtvirtinta LR CK 2.135 str. 1 d., kuris numato,
kad sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro
atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį. Tačiau ši teisė gali būti realizuota tik esant kitos sandorio šalies nesąžiningumui.

Iš lojalumo pareigos turinio kyla ir draudimas asmeniui tuo pat metu būti abiejų sandorio šalių atstovu. Ši nuostata netaikoma vykdant
prievoles, pavyzdžiui, pardavėjo atstovas gali veikti pirkėjo vardu priimdamas daiktą, perduodamą pardavėjo pirkėjui vykdant pirkimo
pardavimo sutartį, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų.
Pareiga atlikti pavedimą rūpestingai. Atstovas privalo veikti kaip apdairus ir protingas asmuo. Jei atstovavimo funkciją vykdantis asmuo
tuo pačiu teikia ir profesines paslaugas (audito, teisines ir t.t.), jis privalo laikytis tai profesijai keliamų reikalavimų. Tačiau atstovo
pareiga atstovaujamajam neapima pareigos pasiekti tam tikrą rezultatą, apsiriboja pareiga tik padėti maksimalias pastangas rezultatui
pasiekti.

Pareiga laikytis atstovaujamojo nurodymų. Atstovo pareiga yra išklausyti atstovaujamojo nurodymų ir jų laikytis, tačiau ši pareiga
neapima neteisėtų arba prieštaraujančių viešai tvarkai ir gerai moralei nurodymų laikymosi. Iš pareigos laikytis atstovaujamojo
nurodymų taip pat kyla ir pareiga informuoti atstovaujamąjį visais klausimais, susijusiais su pavedimo vykdymu. Įgaliotinis turi teisę
nukrypti nuo įgaliotojo nurodymų, jeigu, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tai yra būtina įgaliotojo interesais, o įgaliotinis negalėjo iš
anksto atsiklausti įgaliotojo arba per protingą terminą negavo atsakymo į savo paklausimą. Šiuo atveju įgaliotinis privalo pranešti
įgaliotojui apie nukrypimus, kai tik įmanoma apie tai pranešti.

Pareiga atsiskaityti. Atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra
gavęs vykdydamas pavedimą. LAT civilinėje byloje J. Bagdonas v. P. Bijanskienė yra pasisakęs, kad atstovo pareiga atsiskaityti už
atliktus veiksmus atsiranda iš atstovavimo santykių, o pareigos atsiskaityti turinys, atsiskaitymo tvarka ir sąlygos priklauso nuo pavestų
atlikti veiksmų.

Atstovaujamasis, savo ruožtu, turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai
nenumato ko kita. Atstovaujamasis taip pat turi atsiskaityti atstovui už pavedimo vykdymą. Tačiau, jei pavedimo sutarties šalys yra
fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, išskyrus atvejus, kai įgaliotinio kito asmens vardu atliekami
teisiniai veiksmai yra įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Kai viena arba abi pavedimo sutarties šalys yra verslininkai, preziumuojama,
kad sutartis yra atlygintinė. Jeigu įgaliotinis veikia kaip įgaliotojo komercinis atstovas, jis turi teisę sulaikyti privalomus perduoti įgaliotojui
daiktus, kol įgaliotojas su juo visiškai atsiskaitys.

Atskirų atstovavimo rūšių apžvalga.

24
Pagal atstovo įgalinimų apimtį ir turinį skiriamos šios įgaliojimų rūšys:
I. Bendrasis (generalinis) įgaliojimas – suteikia atstovui teisę sudarinėti įvairaus pobūdžio sandorius apibrėžtą laiko tarpą. Tokio
įgaliojimo pavyzdys yra įgaliojimas, išduodamas juridinio asmens filialo vadovui.
II. Specialusis įgaliojimas – išduodamas vienarūšiams veiksmams atlikti ar vienarūšių sandorių sudarymui. Pavyzdžiui, atstovauti
teisme, priimti prekes iš vežėjo panašiai.
III. Vienkartinis įgaliojimas – išduodamas vienam apibrėžtam veiksmui atlikti ar sandoriui sudaryti.

Vartotojiškas (buitinis) atstovavimas. Komercinis atstovavimas.

CK 2.152 str.
Specifinė atstovavimo rūšis yra komercinis atstovavimas. Komercinio atstovavimo normos yra specialiosios bendrųjų atstovavimo
nuostatų atžvilgiu. Prekybos (komercinis) atstovas yra įregistravęs įmonę verslininkas, nuolat tarpininkaujantis kitiems verslininkams
sudarant sandorius arba tokius sandorius sudarinėjantis jų vardu. Prekybos agentu gali būti tik nepriklausomas asmuo, tai yra, tarp
prekybos agento ir atstovaujamojo negali būti darbo santykių. Prekybos agentas savo funkcijas atlieka pagal pavedimo sutartį.

Prekybos agentu pripažįstamas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla yra nuolat už atlyginimą tarpininkauti
atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudarinėti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei interesais.
Prekybos agentas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Kadangi prekybos agento veikla yra ūkinė, tai prekybos agentas – fizinis
asmuo - laikomas verslininku.

Pagrindinė prekybos agento veikla – tarpininkauti sudarant sutartis arba sudaryti sutartis. Prekybos agentas gali sudaryti sutartis
atstovaujamojo arba savo vardu. Prekybos agento sudaryta atstovaujamojo vardu sutartis sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo
teises ir pareigas. Sudarydamas sutartį atstovaujamojo sąskaita bei jo interesais, bet savo vardu, prekybos agentas pats tampa
sutarties šalimi. Tokiu atveju prekybos agento ir atstovaujamojo teisiniams santykiams turi būti pagal analogiją taikomos ati tinkamos
komiso santykius reglamentuojančios CK normos. Komercinio atstovavimo atveju galioja prezumpcija, kad atstovavimas yra
atlygintinas.

Be bendrųjų atstovo pareigų atstovaujamajam prekybos agentas privalo saugoti atstovaujamojo komercines paslaptis tiek sutarties
galiojimo metu, tiek ir pasibaigus sutarčiai bei nekonkuruoti su atstovaujamuoju (jeigu tokia sąlyga numatyta sutartyje).

Prokūra.
CK 2.176 str.
Prokūra. Tai specifinė įgaliojimų rūšis. Ji taikoma verslo santykiams. Subjektai yra verslininkai ir darbuotojai. Prokūra kaip įgaliojimų
rūšis yra registruojama JA registre. Iš to seka, kad tretieji asmenys pagrįstai tikisi, kad turi teisę veikti. Prokūra suteikia prokuristui teisę
atlikti visis veiksmus, susijusius su verslu, išskyrus CK 2.179 str. (įmonės vadovas turi duoti įgaliojimą dėl NT). Čia negalimas
perįgaliojimas.

Prekybos agentas ir tarpininkas.

CK 2.152 str.
Gryniausia tarpininkavimo santykių įteisinimo forma yra komercinio atstovavimo (prekybos agento) sutartis. Prekybos agentu laikomas
nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam sudarant sutartis ar sudaryti
sutartis atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita.

Daiktinės teisės samprata. Daiktai ir daiktinės teisės kaip civilinių teisių objektai. Daiktinių teisių rūšys. Daiktinių teisių
apsunkinimai.

Daiktinės teisės samprata.

CK 4.20 str.
Daiktinė teisė yra svarbiausia civilinės teisės pošakė, jungianti civilinės teisės institutus, kurių normos reglamentuoja daiktinius civilinius
santykius.
Daiktinės teisės reglamentuojamų turtinių santykių ypatumas yra tai, kad šių santykių objektas yra materialus objektas – daiktas.
Daiktas kaip civilinių teisų objektas nuo kitų objektų skiriasi savo fiziniais požymiais – jis visada yra kūniškas, matomas, apčiuopimas ir
pan.

Dėl šios daiktinių subjektinių teisių specifikos Romos privatinėje teisėje daiktinė teisė buvo vadinama ius in re, o vėliau tapo prielaida
kontinentinėje Europoje daiktinei teisei formuotis kaip objektyviosios civilinės teisės pošakei.

Daiktinė teisė kaip ir teisės terminas apskritai gali būti suvokiamas dvejopai – subjektine ir objektyviąja prasmėmis. Taigi daiktinė teisė
objektyviąja prasme – tai civilinės teisės pošakė, kurią sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius,
kurių objektas yra daiktai.

Daiktai ir daiktinės teisės kaip civilinių teisių objektai.

CK 1.98 str.
Civilinių teisių objektu yra ne tik daiktai, bet ir nematerialūs reiškiniai (vertybiniai popieriai, reikalavimo teisės ir pan.), kuriuos žmogus
vertina kaip praktiškai reikšmingus. t.y. turinčius vertę. Todėl civilinių teisų objekto terminas ir daikto terminas nėra sinonimai. Daiktai
yra tik viena iš civilinių teisių objektų rūšių. Objekto terminas, kurį vartoja CK, yra platesnis nei daikto terminas. Objektas ( lot., objektus
- daiktas, reiškinys) - reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku.

Daikto atribojimas nuo kitų objektų yra svarbus dėl daiktinių teisinių santykių atribojimo nuo prievolių, o tai savo ruožtu yra
metodologinis pagrindas nagrinėti šių teisinių santykių įgyvendinimo ypatumus, reikalavimo teisių ir daiktinių teisių gynimo būdus ir pan.

Tarp daiktinės teisės ir prievolių teisės yra ryšis, nes dažniausiai reikalavimo teisės yra susijusios su daikto, t.y. daiktinės teisės objekto
perdavimu. Su daikto perdavimu susijusios įvairios prievolės. Pvz., pirkimo-pardavimo, nuomos, pasaugos, panaudos, įkeitimo ir pan.
Todėl daiktai yra tik daiktinių subjektinių teisių objektas, o prievoliniuose santykiuose reikalavimo teisės objektas yra kit o asmens
(skolininko) veiksmai, kuriais įgyvendinama kreditoriaus reikalavimo teisė t.y. veiksmais (neveikimu) teikiama kreditoriui nauda.

25
Pagrindinis prievolės objektas visada yra ne daiktai, o skolininko veiksmai, kurie gali būti susiję tiek su daiktų, tiek su k itokio turto
perdavimu, naudojimu, pagaminimu ir pan. Todėl teisinėje literatūroje daiktai laikomi ne prievolės dalyku, tik jos vykdymo objektu.

Kad daiktas galėtų būti suvokiamas kaip civilinių teisių objektas, jis turi atitikti tam tikrus požymius, pagal kuriuos galima atskirti nuo kitų
objektų ir nustatyti kam jis priklauso. Daikto kaip civilinių teisių objekto požymiai yra du:
I. daiktas yra materialaus pasaulio dalis;
II. daiktas žmogaus valia yra išskirtas iš materialaus pasaulio jį pasisavinant arba pagaminant.
Pagal pirmąjį požymį daiktus atskiriame nuo intelektinės veiklos rezultatų (pvz., meno ar literatūros kūrinių) arba nuo taip vadinamų
instrumentinių vertybių, kurios yra naudojamos kaip ekonominės apyvartos instrumentas (pinigai, vekseliai, akcijos ir kiti vertybiniai
popieriai).
Pagal antrąjį požymį konkretų daiktą išskiriame iš materialaus pasaulio ir priskiriame konkrečiam subjektui. Nuo to momento daiktas
įgyja individualių požymių ir tampa konkretaus asmens civilinių subjektinių teisių objektu.

Daiktinių teisių rūšys.

CK 4.22; 4.37 str.
Pagrindinės subjektinės daiktinės teisės yra nuosavybės teisė ir valdymas. Šias teises savininkas ar valdytojas kaip autonomiškas
subjektas įgyja tik savo valios pastangomis:
I. arba įstatymų nustatyta tvarka daiktą pasisavindamas;
II. arba jį pagamindamas;
III. arba sandorių pagrindu įsigydamas iš kito asmens.
Lygiai taip pat šią teisę jis gali prarasti, t.y. tik savo valia – atsisakydamas nuosavybės (valdymo) teisės į daiktą (jį išmesdamas) arba
pagal sandorį perleisdamas kitam subjektui. Svarbiausias nuosavybės teisės kaip pagrindinės teisės požymis yra tai, kad nuosavybės
teisės kaip subjektinės teisės turinį nustato įstatymas

Kitos daiktinės teisės yra išvestinio pobūdžio, nes jas suteikia daikto savininkas savo valia kitam asmeniui. Išimtiniais įstatymo
numatytais atvejais tokios išvestinės daiktinės teisės gali būti nustatomos ir prieš savininko valią teismo sprendimu.
Taigi, kai suformuojamos išvestinės daiktinės teisės, į tą patį daiktą daiktines teises visad turės du ar daugiau subjektų.

Daiktinių teisių apsunkinimai.

CK 4.111; 4.160; 4.165; 4.198; 6.477 str.
Tais atvejais, kai daiktinės teisės suteikia nauda ne pačiam daikto savininkui, o tretiesiems asmenims t.y. kai su daiktais s usiejami tam
tikri daikto savininko įsipareigojimai tretiesiems asmenims, jos vadinamos nuosavybės teisės suvaržymais. Todėl terminas „nuosavybės
teisės suvaržymas“ dažniausiai vartojamas išvestinėms daiktinėms teisėms apibūdinti (servitutas, superficies, uzufruktas ir emphyteusis
Įkeitimas, sulaikymas, hipoteka). CK 4.9 str. nustato, kad: „Daiktinės teisės suvaržymais laikomi su daiktu susieti įsipareigojimai.“ Kaip
matome įstatymų leidėjas nenustato konkrečios daiktinės teisės rūšies, kuri gali būti suvaržyta. Todėl galima daryti išvadą, kad
suvaržymai galimi ne tik nuosavybės teisės t.y. pagrindinės teisės, bet ir išvestinių teisių (pvz., įkeitimo teisės, hipotekos, ilgalaikės
nuomos sutarties) suvaržymu.

Jeigu suvaržoma daiktinė teisė į registruotiną daiktą, pvz., pastatą, tai suvaržymai irgi turi būti registruoti. Jeigu daiktinės teisės
suvaržymai yra tinkamai įforminti, tai jie perleidžiant daiktą kitam asmeniui, pvz., parduodant, daiktinės teisės suvaržymai kartu su
daiktu perleidžiami naujajam daikto savininkui.
Nuo daiktinių teisių suvaržymų reikia atskirti nuosavybės teisės apribojamą. CK neapibūdina apribojimų ir suvaržymo skirtumų, tik
nustato tokių apribojimų nustatymo sąlygas ir tvarką.

Nagrinėjant konkrečius nuosavybės teisės apribojimo atvejus galima pastebėti skirtumus tarp šių gana panašių vienas į kitų teisinių
reiškinių.
Pirmas skirtumas, kurį pastebime jau iš CK 4.39 str. teksto yra tai, kad apribojimas skirtingai nei daiktinių teisių suvaržymai taikomas tik
vienai daiktinei teisei – nuosavybės teisei. Kitas skirtumas yra tai, kad apribojus nuosavybės teisę, tuo pagrindu kiti asmenys jokių
daiktinių teisių į daiktą neįgyja. Šis skirtumas atsiskleidžia, kai susipažinsime su Lietuvos Respublikos civilinio proceso k odekso 675 str.
ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 str., kurie nustato atsakovo civilinėje byloje ar įtariamojo nusikaltimo
padarymu laikiną nuosavybės teisių apribojimą, siekiant užtikrinti ieškinį ar numatomą turto konfiskavimą kaip baudžiamąją sankciją.
Toks nuosavybės teisių apribojimas vadinamas turto areštu. Susipažinus su savininko teisių apribojimo sąlygomis ir padariniais galima
daryti išvadą, kad apribojus savininko teises apribojamos, susiaurinamas jo nuosavybės teisės turinys, jam sumažėja galimybės savo
nuožiūra naudoti ir disponuoti daiktu, tačiau tretieji asmenys daiktinių teisių į nuosavybės teisės objektą nepaisant to, kad turtas
areštuotas jų naudai.

Valdymas kaip savarankiškas civilinio teisinio reglamentavimo objektas. Teisėtas ir neteisėtas valdymas. Teisėto valdymo
atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai. Valdymo įgyvendinimas ir gynimas.

Valdymas kaip savarankiškas civilinio teisinio reglamentavimo objektas.

CK 4.22 str.
Valdymas paprastai suvokiamas kaip daiktinės teisės ar daiktinės prievolės elementas. Pvz., valdymas yra nuosavybės teisės, nuomos,
panaudos ir kitų civilinių subjektinių teisių elementas. Tokiu atveju valdymas nėra nei savarankiška teisė, nei savarankiškas teisinio
reglamentavimo objektas. Todėl nėra ir savarankiškas teisinės apsaugos ir gynimo dalykas. Pvz., jei pažeidžiama savininko valdymo
teisė tai reiškia, kad yra pažeista nuosavybės teisė ir ginamos savininko teisės.

Valdymo teisei kaip savarankiškai teisei būdingi du požymiai: objektyvusis ir subjektyvusis. Objektyvusis – tai faktinis daikto turėjimas ir
subjektyvusis – daikto valdymas kaip savo, t.y. kai valdytojas suvokia, kad niekas kitas neturi teisių į šį daiktą. Todėl ir valdymo teisės
kaip savarankiškos teisės atsiradimas siejamas su abiem šiais požymiais. CK 4.25 str. 2 dalyje nustatyta, kad „Valdymas ats iranda
fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta
asmens valia turėti tą daiktą kaip savą.“.

Teisėtas ir neteisėtas valdymas.

CK 4.23 str.

26
Bet kas, jei nori paimti daiktą, faktiškai valdomą kito asmens, pirmiausia turi įrodyti faktinio valdytojo nesąžiningumą ir jo valdymo
neteisėtumą. Tai padaryti galima tik ieškininės gynybos priemonėmis, bet ne savavališkai. Jei kas, nors ir turėdamas teisę (nuosavybės
ar kitą) į kito asmens valdomą daiktą, bandytų šį daiktą perimti savavališkai, pažeistų faktinio valdytojo valdymo sąžiningumo i r
teisėtumo prezumpciją, todėl pastarasis įgytų teisę į valdymo gynimą posesorinio ieškinio priemonėmis. Taigi darytina išvada, kad teisė
ginti pažeistą valdymą gali bet kuris valdytojas, tiek turintis valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, tiek turintis išvestinę valdymo
teisę.

Teisėto valdymo atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.

CK 4.23 str. 2; 3d.; 4.31; 4.32 str.
Fizinis daikto užvaldymas ir jo valdymas kaip savo) paprastai laike nesutampa t.y. atsiranda ne vienu metu, išskyrus vieną atvejį, t.y. kai
užvaldomas bešeimininkis nekilnojamas daiktas, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas jų atsisakė tiesiai tai išsakydamas
arba juos išmesdamas. Todėl pagal CK 4.58 str. 4 dalį tokie daiktai iš karto tampa valdytojo nuosavybe. Taigi šiuo atveju nuosavybės
teisė įgyjama nenaudojant įgyjamosios senaties kaip nuosavybės įgijimo teisinio pagrindo. Tačiau visais kitais atvejais, kai užvaldomas
bešeimininkis turtas, nuosavybės teisę valdytojas įgys tik po to kai bus teisine tvarka nustatyta, kad daiktas neturi savininko arba, kad
savininko negalima nustatyti ar kad savininkas nebeturi intereso turėti tą daiktą ir jo atsisako. Pagal CK 4.57 str. bešeimininkiais
daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė
ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis. Visai šiais atvejais CK yra specialios normos, kurios reglamentuoja daikto savininko paieškos
tvarką. Tik po to, kai daikto savininkas nenustatomas, valdytojas (pvz., asmuo, kuris rado daiktą) daiktą pradeda valdyti kaip savo, t.y.
susiformuoja daiktinės teisės atsiradimo subjektyvusis elementas.

Daikto užvaldymas – tai asmens veiksmai, kuriais jis išreiškia valią daiktą valdyti kaip savo. Paprastai tai yra faktiniai veiksmai, kuriais
jis daro fizinį poveikį daiktui, t.y. integruoja į savo ūkį, iš kurių pobūdžio visi kiti asmenys turi aiškiai suvokti, kad asmuo tą daiktą tvarko
kaip savo. Tačiau asmuo, siekdamas užvaldyti daiktą, gali pasinaudoti ir kitų asmenų paslaugomis. CK 4.25 str. 3 d. nustatyta, kad:
„Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.“ Detaliau tokio užvaldymo ir valdymo
įgyvendinimo sąlygos nustatomos CK 4.29 ir 4.30 straipsniuose.
Valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldant daiktą, bet ir perimant pagal susitarimą valdymą iš kito asmens arba paveldint valdymą.
CK 4.25 str. nustatyta, kad „valdymas gali atsirasti [......] perduodant ar paveldint valdymo teisę.] Todėl valdymo atsiradimo pagrindus
reikėtų skirstyti į pirminius ir išvestinius.

Pirminiai – tai daikto užvaldymas vienašaliais veiksmais, kai daiktas užvaldomas be ankstesnio valdytojo valios, t.y. kai užvaldomas
bešeimininkis turtas arba kai daiktas užvaldomas prievarta – atimamas, pavagiamas.
Prie antrinių priskiriami tokie valdymo atsiradimo pagrindai, kai valdymas įgyjamas iš asmens jau valdančio daiktą, bet dar neįgijusio
nuosavybės teisės.

CK nustato, kad valdymas gali atsirasti sąžiningai ir nesąžiningai. Pagal CK 4.26 str. sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto
valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti,
o nesąžiningu - kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo
turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą. Šiuo straipsniu taip pat įtvirtinama valdymo sąžiningumo prezumpcija. Jame nustatyta, kad
„Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai.“ Šios prezumpcijos nustatymas reiškia, kad tiek sąžiningo tiek
nesąžiningo valdytojo teisė vienodai ginama, kol nebus įrodytas nesąžiningumas. Tačiau, nesąžiningas valdymas niekada negali būti
teisiniu pagrindu savarankiškai daiktinei valdymo teisei (CK 4.22 straipsnio prasme) atsirasti, nes CK normos reglamentuojanč ios
nuosavybės teisės įgyjamąją senatį, pagrindine nuosavybės įgijimo sąlygą laiko sąžiningą ir atvirą bei nepertraukiamą daikto valdymą.

Valdymas gali pasibaigti valdytojo valiniu aktu, kai jis atsisako daikto arba be valdytojo valios, kai jis daiktą pameta arba kai daiktą
užvaldo kitas asmuo slapta ar prievarta. Žinoma pamesti arba pavogti galima tik kilnojamąjį daiktą. Valdymas baigiasi, kai daikto
valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų
nustatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas (pvz., žmogus, nusipirkęs naujus baldus, paskelbia
kaimynams apie ketinimą juos išmesti ir pasiūlo pageidautiems juos pasiimti). CK 4.31 str. 2 dalyje nustatyta, kad valdytojo ketinimas
atsisakyti daikto gali būti išreikštas ir netiesiogiai, o tik numanomas. Pvz., žmogus nereikalingus indus padeda prie šiukšlių surinkimo
konteinerio.

Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali
būti numanomas iš kitų aplinkybių.
CK 4.33 str. nustato nekilnojamojo daikto valdymo pasibaigimo ypatumus. Šie ypatumai sietini su nekilnojamojo daikto fizinėmis
savybėmis (jo negalima pavogti) ir teisinio režimo ypatybėmis - nekilnojamieji daiktai kaip civilinių teisių objektai, taip pat daiktinės
teisės į juos registruojami nekilnojamojo daikto registre.

Valdymo įgyvendinimas ir gynimas.

CK 4.25; 4.34 str.
Valdymo gynimui CK ir CPK nustato specialias materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl studijuojantiems šią temą reikės
nustatyti valdymo gynimo ypatumus, išmokti atskirti juos nuo kitų daiktinių teisių gynimo būdų, nustatyti įvairių daiktinių teisių gynimo
būdų derinimą.
Valdymo pažeidimu laikomas:
I. daikto paėmimas;
II. bandymas paimti daiktą;
III. atėmimas teises valdyti arba trukdymas valdyti daiktą;
IV. trukdymas valdyti realiais grasinimais.
Tokiu būdu nustatomos neteisėtų veiksmų rūšys, nuo kurių žalingo poveikio saugomas daikto valdytojas. Tai reiškia, kad esant šiems
valdymo pažeidimams galima taikyti pažeistų teisių specialias gynimo priemones, nustatytas CK 4.34-4.36 str., o kilus ginčui – naudotis
specialia procesine tvarka, nustatyta CPK 419-423 str., ginčui dėl valdymo pažeidimo, kuri dėl artumo Romos teisei vadinama
posesorine gynyba.

Nagrinėjant valdymo teisės gynimo teisines galimybes turime pabrėžti, kad jos gali būti dvejopos:
I. savigyna, t.y. kai pats valdytojas savo veiksmais atstato pažeistą valdymą;
II. teisminė (posesorinė) gynyba, naudojant CPK nustatytą specialią procesinę tvarką pažeistam valdymui atstatyti.
27
Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti
teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir
laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų. Svarbiausias klausimas, kurį reikia išsiaiškinti ar visi valdytojai gali naudoti s avigyną ir
posesorinę gynybą.

Svarbiausias valdymo gynimo (posesorinio) ieškinio požymis yra tai, kad ieškovas keliamas reikalavimas atstatyti pažeistą faktinį
valdymą arba užkirsti kelią trukdymams valdyti daiktą, bet nekeliamas reikalavimas dėl teisės į daiktą pripažinimo ar atstatymo. Todėl
kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais,
patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu
nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti
anksčiausiai

Nuosavybės teisės samprata, rūšys, formos. Nuosavybės teisės subjektai ir objektai. Nuosavybės teisės turinys. Nuosavybės
teisės įgijimo (pirminiai ir išvestiniai) ir pasibaigimo pagrindai. Nuosavybės teisės įgyvendinimas. Viešosios nuosavybės
teisės įgyvendinimo ypatumai.

Nuosavybės teisės samprata, rūšys, formos.

CK 4.37 str.
Nuosavybės teisė suvokiama objektyviąja ir subjektine prasme. Objektyviąja prasme nuosavybės teisė tai civilinės teisės institutas,
kurio normos reglamentuoja svarbiausius asmenų turtinius santykius – nuosavybės santykius, t.y. santykius dėl materialinių gėrybių
pasisavinimo, jų valdymo ir disponavimo jomis. Nuosavybės teisės institutas yra civilinės teisės sistemoje yra daiktinės teisės kaip
civilinės teisės pošakės pagrindinis elementas.

Subjektinė nuosavybės teisė – tai konkretaus asmens (subjekto) įstatymų nustatyta tvarka įgyta teisė turėti, naudotis ir disponuoti tam
tikromis turtinėmis gėrybėmis. Nuosavybės teisė kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė yra teisinio santykio elementas, nes ji gali
egzistuoti ir būti įgyvendinta tik jos sąveikoje su jai koresponduojančiomis kitų asmenų pareigomis. Nuosavybės teisiniai santykiai yra
absoliutiniai. Todėl juose aiškiai apibrėžiama tik viena santykio šalis – savininkas, t.y. asmuo, kuris turi nuosavybės teisę į tam tikrą
turtą. Kita šalis, t.y. įpareigotoji nėra konkrečiai apibrėžta, nes pagal teisės normas nuosavybės teisė (skirtingai nei kreditoriaus
reikalavimo teisė prievolėje) įgyvendinama paties savininko, o ne įpareigotųjų asmenų veiksmais. Todėl nuosavybės teisiniame
santykyje įpareigotieji asmenys turi elgtis pasyviai, t.y. nedaryti nieko kas galėtų sutrukdyti savininkui įgyvendinti savo nuosavybės
teisę.

Nors CK nepateikia nuosavybės teisės klasifikacijos, tačiau akivaizdu tam tikri nuosavybės santykiai turi ypatumų, kurie sudaro
prielaidą nuosavybės teisę suskirstyti į tam tikras grupes. Pagal subjektus ir jų teisių turinį nuosavybės teisė gali būti suskirstyta į dvi
pagrindines rūšis:
a. privačiąją nuosavybės teisę;
b. viešąją nuosavybės teisę.

Privačioji nuosavybės teisė – tai fizinių asmenų ir jų įsteigtų privačių juridinių asmenų nuosavybės teisė, kurią įgyvendinant siekiama
tenkinti privačių asmenų interesus.
Viešosios nuosavybės teisė – tai valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisė, kurią įgyvendinant siekiama tenkinti visų bendruomenės
(atitinkamai valstybės ar savivaldybės) narių interesus. Tačiau realiai gyvenime vienas atskirai savininkas mažai ką gali nuveikti.
Egzistuoja natūralus poreikis kooperuoti turtą, t.y. suvisuomeninti nuosavybę, kad pasiekti visuomeninės (bendrosios) ir atsk iro asmens
pažangos gyvenimo sąlygų gerinimo ir pan. Todėl susiformuoja ir nuosavybės teisės formos, kurios turi užtikrinti nuosavybės
suvisuomeninimo proceso teisinį reglamentavimą. Tokios nuosavybės formos yra dvi:
I. juridinių asmenų nuosavybės teisė;
II. bendrosios nuosavybės teisė.

Fiziniai asmenys, valstybė bei savivaldybės savo tikslams įgyvendinti ne visada patys naudoja savo turtą. Jie tam tikroms funkcijoms
vykdyti gali steigti juridinius asmenis. Jie nuo įsteigimo tampa savininkai, nes steigėjai jiems nuosavybės teise perduoda tam tikrą turtą.
Juridinių asmenų nuosavybės teisė yra išvestinė iš jų steigėjų nuosavybės teisės, t.y. sukurta savininkų valia. Juridinio asmens kaip
subjekto ir jo turto nuosavybės išvestinį pobūdį patvirtina CK 2.45 str., kuris nustato santykius tarp juridinio asmens ir steigėjo ar
dalyvio. Todėl juridinių asmenų nuosavybės teisę galime laikyti viešosios ar privačiosios nuosavybės forma.

Keli fiziniai ar juridiniai asmenys gali turėti nuosavybės teise vieną objektą. Tokia situacija galima, kai keli asmenys susi taria pastatyti
bendrą statinį ar įrenginį (pvz., du kaimynai įrengia vandens siurblinę). Šiuo atveju savininkai nesukuria juridinio asmens, todėl jie
tampa bendraturčiais to turto, kurį sukūrė savo investicija į įrenginį. Bendrosios nuosavybės teisė gali atsirasti taip pat iš paveldėjimo
santykių. Pvz., paveldėjimo atveju du ar daugiau įpėdinių po namo savininko mirties paveldi jo namą. Abiem atvejais turime yp atingus
santykius – vienas objektas ir keli jo savininkai. Todėl CK 4.72-4.92 str. numato specialų bendraturčių tarpusavio santykių
reglamentavimą, taip pat nustato specialias normas reglamentuojančias bendraturčių santykius apyvartoje, t.y. santykius su trečiaisiais
asmenimis. Taigi ir šiuo atveju turime bendrosios nuosavybės teisę kaip nuosavybės teisės formą.

Nuosavybės teisės subjektai ir objektai.

CK. 4.38
Nagrinėdami nuosavybės teisės rūšis ir formas nustatėme, kad savininkai gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys. Valstybė ir
savivaldybės taip pat yra juridiniai asmenys, tačiau savo nuosavybės teisę paprastai įgyvendina steigdamos kitus juridinius asmenis.
Valstybė ir savivaldybė gali steigti tiek viešuosius juridinius asmenis (valstybės įstaigas, valstybės įmones), tiek privačiuosius (akcines
bendroves). Kai valstybė ar savivaldybė įsteigia viešąjį juridinį asmenį, tai jis paprastai netampa jam perduoto turto savininku. Valstybės
ir savivaldybių įstaigos bei įmonės joms perduotą turtą valdo patikėjimo teise.

Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Apyvartos objektu gali būti tik nuosavybėje esantis objektas, o nuosavybės
teisės objektu gali būti bet kurios turto formos objektas, kurie nėra išimti iš apyvartos.

Nuosavybės teisės turinys.

28
Kai kalbame apie nuosavybės teisės turinį, tai nuosavybės teisė suvokiama kaip subjektinė teisė. Nuosavybės teisinis santykis yra
absoliutinis. Tai reiškia, kad nuosavybės teisė skirtingai nei reikalavimo teisė įgyvendinama ne pareigas turinčio asmens vei ksmais, o
teisės turėtojo (šiuo atveju savininko) veiksmais. Todėl nuosavybės teisės turinys nustato savininko leistino elgesio ribas, kai jo
veikimas yra susijęs su jo turto tvarkymu.

Kadangi nuosavybės teisė yra absoliutinė, tai ir jos turinio nustatymas nepriklauso nuo pareigas turinčio asmens, o tik nuo į statymų
leidėjo ir patirs savininko. CK apibrėždamas nuosavybės sąvoką, apibrėžia ir jos turinį. Iš šio straipsnio matome, kad nuosavybės teisės
turinys susideda iš pagrindinių blokų:
I. nuosavybės objektų valdymo;
II. nuosavybės objektų naudojimo;
III. disponavimo nuosavybe.
CK neatskleidžia valdymo naudojimo ir disponavimo turinio. Pirmiausia todėl, kad nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė,
suteikianti jam autonomiškumo materialinį pagrindą. Todėl pirmiausia jis pats savo laisva valia priima sprendimus dėl savo nuosavybės
tvarkymo ir pats juos įgyvendina. Ši nuostata realizuota įstatymine nuostata leidžianti veikti „ savo nuožiūra“. Įstatymu nustatoma tik tai
kas draudžiama, kai savininkas veikdamas savo nuožiūra tvarko savo turtą. Tokie draudimai yra nustatyti specialiuose CK ir ki tų
įstatymų normose. Vadinasi, savininkas gali daryti viską, tačiau negali pažeisti įstatymų kitų asmenų teisių ir interesų.

Nuosavybės teisės įgijimo (pirminiai ir išvestiniai) ir pasibaigimo pagrindai.

CK 4.47 – 4.67 str.
Nuosavybės teisę kaip ir kitas subjektines teises fiziniai ir juridiniai asmenys įgyja tam tikrų teisinių faktų pagrindu.
I. Pagal sandorius;
II. Paveldėjimu;
III. Pagaminant naują daiktą;
IV. Pasisavinant:
a. vaisius ir pajamas;
b. bešeimininkį daiktą;
c. laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;
d. bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;
e. pasisavinant radinį, lobį.
V. Įgyjamąja senatimi;
VI. Priverstinai nusavinant:
a. atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės poreikiams;
b. konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą);
VII. kitais įstatymo nustatytais pagrindais.

Tai kad nuosavybės teisė yra prigimtinė teisė ir kad ji yra prielaida formuoti prievolėms, jos atsiradimo pagrindai (teisiniai faktai) nėra
vienareikšmiai. Visada būna taip, kad tam tikri daiktai neturi savininko. Jie padaromi, atrandami, pasisavinami iš gamtos ir pan. Taigi
yra daiktai, kurie įgyjami pirmą kartą. Tokie įgijimo būdai vadinami pirminiais. Tuos daiktus (turtą), kurie jau priklauso kam nors
nuosavybės teise, gal būti įgyjami paprastai tik tų daiktų savininkų valia Tokie nuosavybės įgijimo pagrindai vadinami išvestiniais. Šiuo
atveju vienas subjektas įgyja, o kitas praranda nuosavybės teisės objektą. Jeigu sandoris ar kitas teisinis faktas sukuria atlygintinį
nuosavybės teisės įgijimą, tai įgijėjas įgydamas nuosavybės teisę tuo pačiu metu įgyja ir ekvivalentinę pareigą. Tokiu atveju įvyksta
apsikeitimas nuosavybės teise į paprastai ekvivalentinės vertės objektus, pvz., daiktas – daiktas, daiktas – pinigai, pinigai vertybiniai
popieriai ir pan.
Atlygintino nuosavybės įgijimo sandoriai:
I. Pirkimo-pardavimo
II. Mainų
III. Paskolos
IV. Skolos padengimo
V. Rentos
VI. Išperkamoji nuoma
VII. Lizingo (finansinės nuomos)
VIII. Neatlygintino nuosavybės įgijimo sandoris - dovanojimas

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindų skirstymo į pirminius ir išvestinius praktinė reikšmė yra ta, kad išvestiniai nuosavybės pagrindai yra
susiję su ne tik su daikto savininko valia, bet ir su trečiųjų asmenų teisėmis (nuomininkai, įkeitimo teisės turėtojai, uzufruktoriai, servituto
teisės turėtojas ir pan.), kurios pereina naujam savininkui. Įgyjant nuosavybės teisę pagal išvestinius būdus įvyksta teisių perėmimas.
Asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę pagal pirminius įgijimo būdus, įgijusiam nuosavybės teisę jokie šios teisės apsunkinimai negali
būti nustatyti.

Įprasta tvarka, kai vienas asmuo įgyja nuosavybės teisę, o kitas – praranda. Vadinasi, nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai yra tie
patys juridiniai faktai, kurie ir sukuria nuosavybės teisę. Tačiau socialiniu aspektu nuosavybės teisės pasibaigimo klausimas yra žymiai
aktualesnis, nes asmuo prarasdamas nuosavybę patenka į tam tikros „rizikos aplinką“ – jis gali patirti ekonominių nuostolių, jei vietoje
prarasto objekto, jis negaus kitos ekvivalentiškos nuosavybės arba nuosavybė iš jo bus paimta be jo valios ir be jokios ekvivalentiškos
kompensacijos. Todėl nuosavybės teisės pasibaigimo teisinis reglamentavimas yra pakeltas į aukščiausią – konstitucinį lygį, o CK tik
išplėtoja konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo garantijas. Šios teisinės garantijos užtikrina, kad niekas be savininko valios
negali perimti jo nuosavybės. Šias garantija pirmiausia įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Nuosavybės teisės įgyvendinimas.

Teisės įgyvendinimas - tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neuždraustais leidimais - subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises
legalizuojančias pareigas. Toks apibrėžimas grindžiamas požiūriu į teisę kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Nuosavybės santykis
– absoliutinis santykis. Jame nėra konkretaus įpareigoto asmens, kuris turėtų atlikti kokius nors aktyvius veiksmus savininko n audai.
Šiuo atveju įpareigoti yra visi – t.y. visa visuomenė (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) gerbti savininko teises ir netrukdyti jam valdyti,
naudoti ir disponuoti savo nuosavybe.

29
Taigi nuosavybės teisė yra įgyvendinama paties savininko veiksmais. Nuosavybės teisės kaip subjektinės teisės turinį, kuris nustato
savininko leistino elgesio ribas, apibrėžia CK 4.37 straipsnis. Nuosavybės teisės sąvoka Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra,
nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Valdymas - tai nuosavybės teisės objekto turėjimas savo žinioje, kuris sudaro prielaidą savininkui daryti bet kokį poveikį objektui.
Savininko valdymas yra titulinis valdymas. Valdymo titulas - nuosavybės teisė. Savininko valdymo negalima sutapatinti su valdymu be
titulo, kuris CK 4.22 str. apibūdinamas kaip savarankiška daiktinė teisė.

Naudojimas - tai nuosavybės teisės objekto pritaikymas naudai gauti (materialinei ar nematerialinei, asmeninei ar visuomeninei).
Asmeninis naudojimas – nuosavybės vartojimas savo poreikiams tenkinti. Komercinis (ūkinis) naudojimas – nuosavybės pritaikymas
pelnui gauti

Disponavimas - tai nuosavybės teisės objekto naudojimo civilinėje apyvartoje teisinio įforminimo būdas.

Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.

Viešosios nuosavybės teisės subjektai yra ypatingi – tai valstybė ir savivaldybės. Jų institucijos realiai įgyvendina valstybės ir
savivaldybių nuosavybės teisę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis nustato, kad valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės
įgyvendinimą reglamentuoja specialus įstatymas. Šis įstatymas reglamentuoja valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir
disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldos institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuo ja kiti šio turto
valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai.

Svarbiausias viešosios nuosavybės įgyvendinimo ypatumas - viešosios nuosavybės teisę įgyvendinantys subjektai veikia ne pagal
privatinės, bet pagal viešosios teisės nuostatas ir principus. Tai reiškia, kad viešėją nuosavybę įgyvendinančios institucijos gali atlikti tik
tokius veiksmus, kurie jiems leidžiami. Jie negali vadovautis principu „leidžiama viskas – kas neuždrausta“. Pagal viešosios teisės
principą draudžiama viskas, kas tiesiogiai neleista, t.y. [....] institucijos gali veikti tik savo kompetencijos ribose pagal norminių aktų
reikalavimus.

Valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendinančios valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisę. Valstybės (savivaldybių)
turto perdavimas valstybės (savivaldybių) institucijoms patikėjimo teise. Valstybės (savivaldybių) turto perdavimas valdyti
fiziniams ir juridiniams asmenims pagal panaudos ar nuomos sutartį.

Valstybės ir savivaldybių institucijos, įgyvendinančios valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisę.

VSTVNDJĮ (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 7 str.
Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:
I. valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos, remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.
II. valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;
III. valstybės įmonės.
IV. savivaldybės - šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais.

Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šių
subjektų įstatai (nuostatai).

Valstybės (savivaldybių) turto perdavimas valstybės (savivaldybių) institucijoms patikėjimo teise.

VSTVNDJĮ 9; 10 str.
Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės
nutarimu neperduotas šiam fondui, - valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat šio
įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais savivaldybės. Patikėjimo teisė į perduodamą valstybės turtą įsigalioja po to, kai valstybės
turtą priimantis įgaliotas asmuo priėmimą patvirtina parašu.

Valstybės (savivaldybių) turto perdavimas valdyti fiziniams ir juridiniams asmenims pagal panaudos ar nuomos sutartį.
VSTVNDJĮ 13; 14 str.

Valstybės (savivaldybių) turto investavimas. Valstybės (savivaldybių) turto privatizavimas. Valstybės turto privatizavimo
sandoriai.

Valstybės (savivaldybių) turto investavimas.

VSTVNDJĮ 19 str.
Valstybės ar savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimas - tai pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymą įvertinto valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto perdavimas
privataus kapitalo įmonei, jeigu ji persiregistravo į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę, už jos akcijas. Reikalavim as
persiregistruoti netaikomas įmonėms, kurios iki turto joms perdavimo buvo akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės.

Sprendimą dėl valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto investavimo priima
Vyriausybė ar savivaldybės taryba.
Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis materialusis turtas į steigiamas ar veiki ančias akcines
bendroves arba uždarąsias akcines bendroves, kuriose dalyvauja privatus kapitalas, investuojamas (akcijos perkamos) viešo konkurso
būdu, išskyrus įstatymo numatytus atvejus.

Valstybės (savivaldybių) turto privatizavimas.

Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas 13 str.
Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausantis turtas kitų subjektų nuosavybėn perduodamas:
I. jį privatizuojant pagal įstatymus;
II. parduodant vertybinius popierius pagal Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymą;
III. grąžinant valstybės skolas;
IV. kitais įstatymų nustatytais būdais.
30
Valstybės turto privatizavimo sandoriai.
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas 13 str. 4d.

Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir rūšys. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai ir objektai. Bendrosios
nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai. Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas.

Bendrosios nuosavybės teisės samprata ir rūšys. Bendrosios nuosavybės teisės subjektai ir objektai.
CK 4.72 str. 1, 2d.; 4.73; 4.74 str.
Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo
disponuoti. Bendrosios nuosavybės esminis požymis, kad bendraturčio dalis yra ne materiali, o ideali, t.y. dalis teisėje, nes objektas yra
vienas. Jeigu bendroji nuosavybė kaip objektas būtų padalinta, tai vietoje vieno objekto atsirastu du. Tokiu atveju išnyktų ir bendroji
nuosavybės teisė. Dalis bendrosios nuosavybės teisėje - bendraturčio asmeninis turtas, kuris gali būti savarankiškas civilinės apyvartos
objektas. Bendrosios nuosavybės teisės įgijimas:
I. Sandoriai
II. Kilnojamų daiktų susijungimas
III. Paveldėjimas
IV. Daiktų sumaišymas

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys. Bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė –
kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline (prezumpcija), jeigu įstatymai nenustato ko
kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų
dalys yra lygios. Įstatymai nustato, kad bendroji jungtinė nuosavybės teisė susiformuoja tarp sutuoktinių, kurie gyvendami santuokoje
įgyja turtą. Šiuo atveju nustatoma bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija. Tai reiškia, kad nežiūrint to, kad asmenys
gyvena santuokoje, jie gali įgyti turtą ir asmenine nuosavybe. Tačiau tokiu atveju turi būti tai nurodoma įgijimo dokumentuose.

Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.

CK 4.75 str.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Balsavimo būdu,
t.y. balsų daugumos principu sprendimai nepriimami. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma
teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą
tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kasmet arba iš karto
po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims
pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms
ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi
teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas.

CK 4.77; 4.80; 4.89 str.
Bendrosios nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimui taikomo nuosavybės teisės įgijimo ir pasibaigimo nuostatos. Tačiau kai
bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimas nėra siejamas su nuosavybės teisės pasibaigimu apskritai, kalbame tik apir bendrosios
nuosavybės transformavimąsi į asmeninę. Tokiu atveju nuosavybės teisė atsiranda vietoje bendrosios nuosavybės teisės. Tokie
bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindai yra trys:
I. atidalijimas;
II. išpirkimas;
III. paveldėjimas.

Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas. Prievoliniai ir daiktiniai nuosavybės gynimo būdai. Valdymo teisės gynimas
(vindikacinis ieškinys). Sąžiningo neteisėto valdytojo interesų apsauga. Daiktinių teisių gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių
su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys). Turto patikėjimo teisės sąvoka, subjektai, atsiradimo pagrindai, turinys.

Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas.

CK 4.93 str.
Apsauga - teisinė sistema, užtikrinanti nuosavybės teisės įgyvendinimą. Gynimas - teisės normomis leistinos savigynos bei valstybės
taikomos pažeistos nuosavybės teisės atstatymo priemonės. Nuosavybės teisės gynimo būdai yra:
I. Daiktiniai nuosavybės teisės gynimo būdai
II. Prievoliniai nuosavybės teisės gynimo būdai

Daiktiniai nuosavybės teisės gynimo būdai (actiones in rem) - tai savininko reikalavimai nukreipti į daiktą (asmenį, kuris valdo ar kitaip
veikia tą daiktą). Tai sekimo teisės išdava. Kur daiktas bebūtų, kas jį bevaldytų – nuosavybės teisė seka paskui jį, o savininkas bet kada
gali imtis priemonių įgyvendinti savo nuosavybės teisę į daiktą ir jos gynimą. Todėl šiuo atveju jis reiškia ieškinį tam, kas valdo jo daiktą,
nepaisant to, kad valdytojas yra sąžiningas ir nieko nežino apie tai, kad valdo kitam priklausantį daiktą. Daiktiniai ieškiniai yra du:
I. Rei vindicare (vindikacinis ieškinys) iš vim dicere (skelbiu, jog bus taikoma prievarta)
II. Actio negatoria - negatorinis ieškinys (negatio - neigimas)

Prievoliniai nuosavybės gynimo būdai – tai savininko ieškininiai reikalavimai nukreipti į tą asmenį, kuris pažeidė jo nuosavybės teisę.
Tai savininko ieškiniai:
I. kylantys iš deliktinių prievolių;
II. arba dėl sandorių, kuriais buvo pažeistos savininko teisės, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

31
Prievoliniai ir daiktiniai nuosavybės gynimo būdai.
CK 1.139; 4.95 – 4.99; 6.255; 6.263 str.

Valdymo teisės gynimas (vindikacinis ieškinys).

CK 4.95 str.
Iš nesąžiningo įgijėjo daiktas išieškomas visais atvejais. Iš sąžiningo įgijėjo daiktas išieškomas ne visais atvejais. Savininkas,
išreikalaudamas daiktą, turi teisę reikalauti:
I. iš nesąžiningo valdytojo, grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laiką;
II. iš neteisėto sąžiningo valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kai jis sužinojo ar turėjo
sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą.

Sąžiningo neteisėto valdytojo interesų apsauga.

CK 4.96 str.
Sąžiningas valdytojas turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti visas jo padarytas dėl daikto būtinas išlaidas, kurių nepadengė iš daikto
gautos pajamos. Jis taip pat turi teisę pasilikti jo pagamintas daikto dalis-pagerinimus, jeigu jos gali būti atskirtos nesužalojant daikto.
Jeigu pagerintų dalių atskirti negalima arba daiktas buvo pagerintas kitaip, jis turi teisę reikalauti atlyginti dėl pagerini mo padarytas
išlaidas, bet ne didesnes kaip daikto vertės padidėjimas. Nesąžiningas valdytojas savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo
padarytas dėl daikto būtinas išlaidas nuo to laiko, kai savininkui priklauso gautos iš daikto pajamos.

Daiktinių teisių gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (negatorinis ieškinys).
CK 4.98 str.
Tokie pažeidimai yra tada, kai savininkas negali naudotis nuosavybės teisės turinį sudarančiomis teisėmis. Prevencinio pobūdžio
negatorinį ieškinį gali pareikšti žemės sklypo savininkas (kai nėra pažeidimo, tačiau tikėtina, kad jis gali būti). Viešosios teisės normos
reglamentuoja statybos teisinius santykius. Jeigu toks ieškinys teismo nebuvo patenkintas, o iš tikrųjų savininkas buvo teisus ir vėliau
buvo pažeistos jo teisės, savininkui tai neužkerta kelio pareikšti negatorinį ieškinį. Nuosavybės pažeidimai, kurie nėra susiję su valdymo
pažeidimu, yra tęstinio pobūdžio, todėl ieškinio senatis taikoma pagal CK 1.127 str. 5 dalį. Ieškinio senaties terminas prasi deda
kasdieną – jis nenutrūksta ir todėl negali būti praleistas.

Turto patikėjimo teisės sąvoka, subjektai, atsiradimo pagrindai, turinys.

CK 4.106; 4.108; 4.109 str.
Turto patikėjimo teisės institutas leidžia turto savininkui įgyvendinti savo teises per kitus asmenis. Pavyzdžiui, valstybė, būdama didelio
ir įvairaus turto savininkė per savo valdymo institucijas negali įgyvendinti visų savo kaip savininko teisių. Tokiu atveju tos teisės yra
įgyvendinamos pasitelkus kitus asmenis. Valstybės patikėjimo teise perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo ūkinės vei klos
subjektai - valstybės įmonės. Ekonominis turto atidalijimas išlaikant nuosavybės teisę leidžia valstybei įgyvendinti savo funkcijas to turto
asmeniškai nenaudojant. Toks pats efektas pasiekiamas kai patikėjimo teise yra perduodamas ir privatus turtas. Ekonominis patikėjimo
teise perduoto turto atskyrimas pasiekiamas užtikrinant atskirą tokio turto apskaitą. Todėl patikėjimo teise perduotas turtas atskiriamas
nuo patikėtojo ir patikėtinio turto patikėtiniui sudarant ir tvarkant atskirą jam perduoto turto apskaitą (balansą), o atsiskaitymams atlikti
atidarant atskirą banko sąskaitą
Turto patikėjimo teisės turinį, kaip ir nuosavybės teisės turinį, sudaro naudojimo, valdymo ir disponavimo teisės.

Turto patikėjimo teisės turinio (patikėtinio turimos teisės) nustatymas priklauso nuo perduodamo turto priklausomybės. Kai patikėjimo
teise perduodamas valstybės ir savivaldybių turtas, patikėtinis (valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos) valdo,
naudoja joms perduotą turtą, disponuoja juo savo įstatuose (nuostatuose), taip pat patikėtinio veiklą reglamentuojančiuose norminiuose
aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. Taigi valstybės ir savivaldybių
perduodamo turto patikėjimo teisės tyrinys iš esmės nustatomas teisės normomis. Kiek kitaip yra, kai turto patikėjimo teisė yra
nustatyta kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Šie asmenys valdo, naudoja patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek,
tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise sutartyje, testamente, teismo sprendime ar įstatyme.
Įstatyme ar sutartyje gali būti nustatyti patikėtinio teisių turtą valdyti, naudoti ar juo disponuoti apribojimai.

Asmuo, kuris perduoda turtą patikėjimo teise kitam asmeniui yra vadinamas patikėtoju, o patikėjimo teisės turėtojas - patikėtiniu. Turto
patikėjimo teise perduotas turtas patikėtojo nurodymu gali būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo ir trečiojo asmens – naudos
gavėjo interesais. Patikėtoju gali būti turto savininkas arba kitas įstatymo nustatytas tokią teisę turintis asmuo. Turto patikėjimo teisės
subjektais – patikėtiniais gali būti valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat kiti juridiniai ir fiziniai asm enys.
Įstatymas taip pat gali nustatyti asmenis, kurie negali būti patikėtiniais. Patikėtiniu taip pat negali būti ir vienintelis naudos gavėjas pagal
turto patikėjimo sutartį.

Servituto sąvoka ir turinys. Servitutų rūšys. Servituto nustatymas. Servituto pabaiga. Uzufrukto sąvoka ir turinys. Uzufrukto
nustatymas. Uzufrukto pabaiga.

Servituto sąvoka ir turinys.

CK 4.111; 4.112 str.
Nekilnojamasis daiktas, dėl kurio nustatomas servitutas, yra vadinamas viešpataujančiu daiktu. Nekilnojamasis daiktas, kuriuo
suteikiama teisė naudotis (servitutas), yra vadinamas tarnaujančiu daiktu. Servitutas skiriasi nuo panašių teisių - nuomos ar panaudos.
Perdavęs naudojimosi teises nuomos ar panaudos pagrindu savininkas tokių teisių netenka. Tuo tarpu servitutas leidžia naudoti s
nekilnojamuoju daiktu tiek servituto turėtojui, tiek ir daikto savininkui. Ir tik išimtiniais atvejais, kai naudojimosi teisių palikimas
tarnaujančio daikto savininkui trukdytų servitutui, tokios naudojimosi teisės gali būti atimtos.

Servitutui, kaip daiktinei teisei, yra būdinga tai, kad servituto turėtojas negali reikalauti iš tarnaujančio daikto savininko atlikti aktyvius
veiksmus – ką nors padaryti. Daiktinės teisės reikšmė servituto turėtojui suteikia tik teisę reikalauti, kad tarnaujančio daikto savininkas
ar kiti asmenys ko nors nedarytų, pvz. neužtvertų kelio servitutu apsunkinto žemės sklypo dalies ar pan.

Servitutų rūšys.
CK 4.117; 4.122; 4.123 str.

32
Servitutai gali būti įvairūs. Labiausiai paplitę yra kelio servitutai, tačiau servitutas gali būti nustatytas ir statiniams. Kelio servitutai gali
būti įvairūs. Servitutas taip pat gali būti nustatomas suteikiant teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas bei
jomis naudotis.

Statinių servitutas nustatomas suteikiant teisę atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į
tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo dalykus bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis,
pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar
esamą vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, ka d jis
susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo.

Servituto nustatymas.
CK 4.124 – 4.128 str.
Servitutas laikomas nustatytu įstatymu, kai jo nustatymo sąlygos esant tam tikroms aplinkybėms yra apibrėžtos įstatyme. Sandoriais
nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiu tampančio daikto savininkas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas tais atvejais,
kai dėl jo nustatymo tarp šalių yra kilęs ginčas, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudot i pagal
paskirtį. Teisę kreiptis į teismą dėl servituto nustatymo turi daikto savininkas ar valdytojas.

Servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu tik įstatymo numatytais atvejais. Dėl servituto nustatymo tarnaujančio daikto
savininkas gali patirti nuostolių. Tokie nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Servitutą nustatančiame akte (įstatyme, sutartyje,
teismo sprendime ar administraciniame akte) gali būti nustatyta, kad viešpataujančio daikto savininkas privalo sumokėti vienkartinę ar
periodinę kompensaciją tarnaujančio daikto savininkui.

Servituto pabaiga.
CK 4.130 – 4.137 str.
Servitutas baigiasi:
I. jo atsisakius;
II. tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;
III. žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;
IV. pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei;
V. išnykus servituto būtinumui;
VI. suėjus senaties terminui.

Nurodytas servitutų pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis (numerus clausus) ir negali būti aiškinamas plečiamai. Servitutas gali
pasibaigti tik minėtais pagrindais.
Pagal bendrąją taisyklę servituto pabaigos momentu yra laikomas jo išregistravimo iš nekilnojamojo turto registro momentas. Ir tik tais
atvejais, kai registracija neturi jokios reikšmės servituto teisės įgyvendinimui, servituto pabaigos momentas siejamas ne su
išregistravimo iš registro momentu, o su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Tokių atvejų yra du: (i) kai tas pats asmuo tampa ir
tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininku ir (ii) kai žūva viešpataujantis ar tarnaujantis daiktas. Šiais atvejais ser vituto pabaigos
momentas yra atitinkamai daiktų savininko sutapties momentas bei daikto žuvimo momentas.

Servituto gali atsisakyti viešpataujančio daikto savininkas. Jeigu daiktas priklauso keliems asmenims, tai servituto atsisakymas galioja
tik tuo atveju, jeigu yra bendras visų asmenų sutikimas. Atsisakyti servituto galima tik tarnaujančio daikto savininko naudai. Servituto
atsisakymas turi būti įformintas raštu ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Atsisakyti galima tiek visų servitutą sudarančių teisių,
tiek ir jų dalies, kai servituto turinį sudaro kelios naudojimosi teisės. Apie atsisakymą nuo servituto tarnaujančio daikto savininkas turi
būti įspėtas ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius.

Sutapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininkui servitutas baigiasi tik tada, jeigu sutaptis įvyksta dėl viso daikto. Jeigu tas
pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, likusiajai daliai servitutas lieka galioti. Jeigu
tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas baigiasi tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės
teisėmis įgyja viešpataujantįjį daiktą.

Žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui išnyksta teisių objektas, todėl servitutas baigiasi. Servitutas taip pat baigiasi, jeigu
tarnaujantysis daiktas pablogėja tiek, kad nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų. Jeigu tarnaujantysis daiktas atgauna šioms
funkcijoms atliktis reikalingas savybes, servitutas atnaujinamas. Sprendimą dėl servituto pabaigos bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo
daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, – teismas.

Servitutas pasibaigia, jeigu išnyksta jo būtinumas, t.y. aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai
naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu. Tokiu atveju tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojam os,
o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. Jiems nesutarus, sprendimą dėl
servituto pabaigos priima teismas.

Servitutas pasibaigia suėjus senaties terminui, kuris yra dešimt metų. Jeigu turintis teisę naudotis servitutu asmuo savanoriškai dešimt
metų nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis, tarnaujančio daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl servituto pabaigos
pripažinimo. Ši taisyklė taikoma taip pat ir dėl servituto pabaigos pripažinimo daliai viešpataujančio daikto. Suėjus senaties terminui
negali pasibaigti kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines.

Uzufrukto sąvoka ir turinys.

CK 4.141; 4.143 str.
Uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė
(uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių
asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.

Uzufruktas, skirtingai nuo servituto, yra asmens teisė į daiktą (asmens teisė naudoti svetimą daiktą, gauti iš jo vaisius, produkciją ir
pajamas). Servitutas – faktinė padėtis tarp daiktų. Uzufrukto turėtoju gali būti tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo (atsižvelgiant į CK 4.150

33
straipsnį - vienas iš uzufrukto pasibaigimo pagrindų - uzufruktas baigiasi mirus uzufruktoriui (fiziniam asmeniui), likvidavus uzufruktorių
juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui).

Uzufrukto ekonominė reikšmė – kad, tam tikrais atvejais užtikrintų silpnesnės šalies (iš santykių buvusių tarp daikto savininko ir
tampančio uzufruktorium) ir kompensuoti silpnesnei šaliai praradimus; sureguliuoti tam tikrus santykius, kai asmenys yra tam tikroj
faktinėj būsenoj. Servitutas buvo būtinas dėl to, kad atsirado smulki žemėvalda. Paveldėjimas pagal testamentą – testamentinės
išskirtinės institutas susijęs su uzufruktu (gali sutapti turiniu – testamentinė išskirtinė gali būti nustatyta gyvenimo trukmei kaip ir
uzufruktas, skiriasi atsiradimo momentu – testamentinės išskirtinės gavėjas įgyja teisę po testatoriaus mirties, uzufruktą – nuo jo
nustatymo momento).

Uzufrukto nustatymas.
CK 4.147 – 4.149 str.
Teismo sprendimu uzufruktas gali būti nustatomas įstatyme numatytais atvejais. Pavyzdžiui, CK 3.71 str. 1 d. numato tokias santuokos
nutraukimo pasekmes, kai gyvenamoji patalpa yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė. Kaip ir kitos daiktinės teisės, uzufruktas gali
būti nustatomas sandoriu. Nustatyti sandoriu uzufruktą gali tik pats daikto savininkas. Nustatant uzufruktą turi būti uzufruktoriumi
tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas. Iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma
teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymas. Į
kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma teisinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu kitaip
nenumatyta įstatyme (kai uzufruktą nustato įstatymas), sandoryje (kai uzufruktas nustatomas sandoriu) ar teismo sprendimo (kai
uzufruktas nustatomas teismo sprendimu).

Uzufrukto pabaiga.
CK 4.150 – 4.158 str.
Uzufruktas baigiasi:
I. jo atsisakius;
II. mirus uzufruktoriui, likvidavus uzufruktorių juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam
asmeniui;
III. pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;
IV. uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;
V. žuvus uzufrukto objektui;
VI. pablogėjus uzufrukto objekto būklei;
VII. suėjus senaties terminui;
VIII. panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.
Nurodytas uzufrukto pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.
Turimo uzufrukto galima atsisakyti tik uzufrukto objekto savininko naudai atsisakymą įforminant raštu. Atsisakymas galimas ir nuo
dalies uzufrukto suteikiamų teisių.
Kadangi uzufruktas pagal savo prigimtį yra asmeninė teisė, jis baigiasi mirus uzufruktoriui. Jeigu uzufruktorius yra juridinis asmuo,
uzufruktas pasibaigia likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo dienos.

Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pabaigos terminas ar uzufrukto pabaiga buvo susieta su naikinančiąja sąlyga, tai,
pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.
Kai uzufrukto terminas susiejamas ne su uzufruktoriaus, o su tam tikru trečiojo asmens amžiumi, tačiau jis nesukakęs nustatyto
amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada šis asmuo būtų sukakęs nustatytą amžių.

Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų ats iradimo
miršta ir todėl numatytos sąlygos atsirasti negali, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.
Kaip ir servitutas, uzufruktas pasibaigia, jeigu uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku. Kai uzufruktorius tampa dalies
daikto savininku, uzufruktas išlieka į likusią daikto dalį.

Uzufruktas baigiasi žuvus jo objektui. Uzufruktas taip pat baigiasi pablogėjus jo objekto būklei, kai dėl tokio pablogėjimo jis negali būti
panaudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį. Kai objektas atgauna uzufruktui reikalingas savybes, uzufruktas atnaujinamas.
Sprendimą dėl uzufrukto pabaigos ir atnaujinimo nurodytu pagrindu priima daikto savininkas ir uzufruktorius tarpusavio susitarimu, o
šiems nesutarus – teismas.

Uzufruktas baigiasi suėjus senaties terminui. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, baigiasi suėjus senaties terminui,
jeigu uzufruktorius nepertraukiamai savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.
Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, baigiasi dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar per kitus
asmenis nesinaudojo uzufrukto suteikiamomis teisėmis.

Užstatymo teisės sąvoka ir turinys. Užstatymo teisės nustatymas ir pabaiga. Ilgalaikės nuomos sąvoka ir turinys. Ilgalaikės
nuomos nustatymas ir pabaiga.

Užstatymo teisės sąvoka ir turinys.

CK 4.160; 4.162 str.
Šios teisės objektu gali būti tik žemės sklypas. Superficies paskirtis – statiniams žemės sklype statyti ar juos įsigyti bei valdyti
nuosavybės teise ar žemės gelmėms naudoti.

Superficies kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, užstatymo teisė išlieka.
Preziumuojama, kad superficies yra neatlygintinė teisė. Tačiau užstatymo teisę nustatančiame akte (sutartyje ar testamente) gali būti
numatyta, kad šios teisės turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą ar mokėti ją mokėti periodiškai. Superficies teisė
negali būti nustatyta viešajai nuosavybei, nes tokia galimybė nėra numatyta disponavimą valstybės ir savivaldybių turtu
reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Superficies teisės turinį sudaro užstatymo teisės turėtojo teisė ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti
nuosavybėn ar turėti nuosavybės teise statinius bei daugiamečius sodinius. Nustatant užstatymo teisę užstatymo teisės turėtojo teisė
34
statyti, naudoti ar griauti statinius bei sodinti ar naikinti sodinius gali būti apribota. Superficies gali būti terminuota ir neterminuota.
Superficies nuo prievolinės nuomos teisės skiriasi tuo, kad jos turėtojui suteikiamos absoliučios teisės gynimo priemonės. Superficies
pabaigai netaikomi prievolės pabaigos pagrindai.

Užstatymo teisės nustatymas ir pabaiga.

CK 4.163; 4.164 str.
Užstatymo teisė baigiasi:
I. kai užstatymo teisės turėtojas tampa ir žemės savininku,
II. pasibaigus terminui,
III. dėl senaties, jeigu užstatymo teisės turėtojas dešimt metų nesinaudoja užstatymo teisės objektu,
IV. užstatymo teisės turėtojui daugiau kaip už dvejus metus nesumokėjus užstatymo teisę nustatančiame akte nustatyto
mokesčio.
Statinių ar sodinių žuvimas nėra pagrindas užstatymo teisei baigtis, jeigu daikto savininkas ir naudotojas nesusitarė kitaip. Nurodytas
užstatymo teisės pabaigos pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Pasibaigus užstatymo teisei, nuosavybės
teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertę, jeigu taip buvo numatyta užstatymo teisę
nustatančiame akte (sutartyje ar testamente). Užstatymo teisės turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę
žemės padėtį ir jeigu užstatymo teisę nustatantis aktas nenumato ko kita.

Ilgalaikės nuomos sąvoka ir turinys.

CK 4.165; 4.168 str.
Ilgalaikė nuoma (emphyteusis), kaip ir servitutas, superficies bei uzufruktas yra teisė naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu. Ilgalaikės
numos objektu yra žemės sklypas ar kitas nekilnojamasis daiktas. Ilgalaikė nuoma, kaip ir užstatymo teisė, nustatoma daikto savininko
ir nuomininko sutartimi ar testamentu.

Jeigu ilgalaikę nuomą nustatantis aktas nenustato kitaip, tai nuomininkas naudojasi išnuomotu nekilnojamuoju daiktu kaip savininkas,
tik iš esmės nedidina jo vertės, taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu nuomos objektas yra
žemės sklypas, ilgalaikę nuomą nustatančiame akte gali būti numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus
žemei naudoti pagal paskirtį. Nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir jį remontuoti, įskaitant ir
kapitalinį remontą. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame akte nėra nustatyta kitaip, nuomininkas be nuomotojo sutikimo savo teisę gali
perleisti kitam asmeniui arba ją padalyti. Nuomininkas taip pat turi teisę sunuomoti išsinuomotą daiktą, jeigu nustatančiame akte nėra
nustatyta kitaip. Subnuomininkas neturi daugiau teisių už nuomininką. Ilgalaikei nuomai pasibaigus, baigiasi ir subnuoma.

Šiomis įstatymo nustatytomis sąlygomis ilgalaikė nuoma skiriasi nuo paprastosios nuomos. Tiesa, jos gali būti keičiamos nuomą
nustatančiu aktu. Kaip ir paprastojoje nuomoje, jeigu nenustatyta kitaip, ilgalaikės nuomos nuomininkui priklauso išnuomoto
nekilnojamojo daikto duodami vaisiai.

Ilgalaikės nuomos nustatymas ir pabaiga.

CK 4.167; 4.169 str.
Ilgalaikė nuoma pasibaigia:
I. pasibaigus terminui;
II. žuvus nuomos objektui;
III. nuomą panaikinus teismo sprendimu;
IV. nuomotojui tapus ir nuomininku;
V. nenaudojus nuomos objekto dešimt metų;
VI. šalių susitarimu.
Praėjus dvidešimt penkeriems metams po nuomos nustatymo, nuomininko ar nuomotojo prašymu ilgalaikė nuoma gali būti teismo
sprendimu pakeista ar panaikinta, jeigu atsiranda nenumatytų aplinkybių, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis
sąlygomis.

Pasibaigus ilgalaikei nuomai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui nuomos objektą. Kaip ir paprastosios nuomos atveju, nuomininkui
turi būti kompensuota ilgalaikės nuomos objekto pagerinimų vertė, jeigu pagerinta buvo nuomotojo sutikimu.

Nuomininkas turi teisę sulaikyti ilgalaikės nuomos objekto perdavimą nuomotojui tol, kol nuomotojas nesumokės kompensacijos.
Nuomotojas gali sulaikyti nuomininkui priklausantį daiktą tol, kol nuomininkas su juo neatsiskaitys. Jeigu ilgalaikę nuomą nustatančiame
akte buvo numatyta nuomininko teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus žemei naudoti pagal paskirtį, tai pasi baigus
ilgalaikei nuomai, nuomininkas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis grąžina ankstesnę žemės padėtį ir jeigu ilgalaikę nuomą
nustatantis aktas nenumato ko kita.

Hipotekos sąvoka. Hipotekos objektas. Hipotekos rūšys. Priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindai. Sutartinė hipoteka.
Hipotekos įforminimas ir įregistravimas. Hipotekos perleidimas ir įkeitimas. Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus
naudai. Hipotekos pabaiga.

Hipotekos sąvoka.
CK 4.170 str. 1; 3 – 6d.
Hipoteka yra viena iš įkeitimo plačiąja prasme formų. Hipoteką nuo įkeitimo skiria du pagrindiniai požymiai:
I. hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis daiktas,
II. įkeičiamas hipoteka daiktas visuomet lieka įkaito davėjo valdyme.

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas
neperduodamas kreditoriui. Hipoteka neapriboja įkaito davėjo teisių įkeistą daiktą naudoti, jį valdyti ar disponuoti, įkaitant ir daikto
perdavimą kito asmens nuosavybėn bei paskesnius įkeitimus. Šios teisės gali būti apribotos pažymint apie tai hipotekos sutartyje
(lakšte).

Hipotekai kaip daiktinei teisei būdingas sekimo požymis, t.y. hipoteka išlieka ir pasikeitus įkeisto daikto savininkui. Hipoteka taip pat
išlieka, jeigu įkeistas daiktas padalijamas arba keli įkeisti daiktai yra sujungiami. Hipoteka gali būti užtikrinami tik piniginiai reikalavimai.
35
Tokia išvada seka iš pačios hipotekos prigimties, nes kreditoriui realizuojant savo teises reikalavimas yra tenkinamas iš įkeisto daikto
vertės pardavus daiktą iš varžytynių arba iš pajamų, kurias kreditorius gauna administruodamas daiktą. Užtikrinamas gali tiek
pagrindinio reikalavimo įvykdymas, tiek iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos
vykdymu, išieškojimas. Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo hipotekos registre momento, kai viešame registre įrašomi atitinkami
įrašai.

Hipotekos objektas.
CK 4.171 str.
hipotekos objektu gali būti viešame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimti nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti
parduoti viešose varžytynėse. Tokiu būdu galime išskirti tris hipotekos objektui keliamus bendruosius reikalavimus:
I. turi būti įregistruotas viešame registre,
II. turi būti civilinėje apyvartoje,
III. gali būti parduotas iš viešųjų varžytynių.
Civilinės apyvartos objektais negali būti daiktai, kurie išimtine nuosavybės teise tegali priklausyti vienam asmeniui – valstybei. Laivai ir
orlaiviai, registruoti atitinkamuose registruose, įstatymo (CK 1.98 str. 3 d.) priskiriami nekilnojamiesiems daiktams ir gali būti hipotekos
objektu.

Siekiant išlaikyti įkeičiamo daikto vertę bei išvengti galimų ginčų ateityje tarp naujo daikto savininko ir žemės sklypo savininko, įkeičiant
statinius, kartu turi būti įkeistas ir žemės sklypas, ant kurio stovi statiniai, arba šio sklypo nuomos (panaudos) teisė. Hipoteka gali būti
įkeista ir dalis daikto, tačiau jos įkeitimui keliami šie reikalavimai:
I. ji turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota viešame registre kaip atskiras objektas, jeigu daiktas priklauso vienam savininkui,
II. ji turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi, jeigu
daiktas priklauso keliems savininkams (bendroji nuosavybė).

Įkeičiamas hipoteka daiktas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas. Jeigu daiktas žūva ar yra sugadinamas, hipoteka apima ir draudimo
atlyginimą. Įkeičiant žemę, kaip priklausiniai įkeičiami ir ant jos esantys statiniai, jei hipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu įkeičiant
žemę statiniai neįkeičiami, pardavus įkeistą žemę varžytynėse, statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą.

Hipotekos rūšys.
CK 4.175 str.
Hipoteka gali būti sutartinė ir priverstinė. Hipoteka taip pat gali būti nustatyta vienašaliu daikto savininko pareiškimu (savininko
hipoteka).
Sutartinė hipoteka gali būti paprastoji, jungtinė, svetimo turto, maksimalioji, bendroji ir sąlyginė.

Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu šiais atvejais:

I. valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti,
II. reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti,
III. pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti,
IV. kitais CK numatytais atvejais.
Pagal teismo sprendimą patenkintiems turiniams reikalavimams užtikrinti hipoteka gali būti nustatyta tik įstatymo numatytais atvejais.

Priverstinės hipotekos atsiradimo pagrindai.

CK 4.146 str.
Civilinis kodeksas numato eilę atvejų kada priverstinė hipoteka (įkeitimas) gali būti įsteigta:
I. teismui priėmus sprendimą nutraukti santuoką - atsakovo, iš kurio priteistas išlaikymas to reikalingam sutuoktiniui, turtui (3.72
str. 10 d.);
II. teismui priėmus sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium - atsakovo, iš kurio priteistas išlaikymas to reikalingam
sutuoktiniui, turtui (3.78 str. 5 d.);
III. teismui priėmus sprendimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo – tėvų (ar vieno iš jų) turtui (3.197 str.);
IV. įpėdinio, kuris paveldėjo ūkininko ūkį, nekilnojamiesiems daiktams kitiems įpėdiniams priklausančių kompensacijų mokėjimo
užtikrinimui (5.71 str.);
V. daiktams, kurių nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto pardavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki
visiško sumokėjimo, jeigu sutartis nenumato ko kita (6.414 str. 2 d.);
VI. jeigu pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutartyje nustatyta, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, pardavėjas
laikomas skolininku (paskolos gavėju), o pirkėjas – kreditoriumi, turinčiu įkeitimo teisę (6.418 str. 5 d.);
VII. kai nekilnojamasis daiktas perduodamas su sąlyga mokėti rentą, rentos gavėjui įkeitimo teisė į tą nekilnojamąjį daiktą
atsiranda kaip rentos mokėtojo prievolės įvykdymo užtikrinimas (priverstinė hipoteka)(6.445 str. 1 d.);
VIII. jeigu komitentas tampa nemokus (jam iškeliama bankroto byla), komisionierius netenka sulaikymo teisės ir įgyja įkeitimo teisę
į tą daiktą (priverstinė hipoteka), o jo reikalavimai dėl daikto, kurį komisionierius buvo sulaikęs, vertės dydžio tenkinami kartu
su įkeitimu užtikrintais reikalavimais.

Sutartinė hipoteka.
CK 4.175 str. 2, 5, 6d.
Sutartinių hipotekų rūšys:
I. paprastoji hipoteka (CK 4.179 str.) - vieno konkretaus nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint
apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą;
II. jungtinė hipoteka (CK 4.180 str.) – kelių nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas vienu metu, norint
apsaugoti vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą.
III. svetimo daikto hipoteka (CK 4.181 str.) – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito
asmens skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
IV. maksimali hipoteka (CK 4.182 str.). Šiuo atveju nėra numatomas konkretus skolinis įsipareigojimas, o numatoma maximali
skolinių įsipareigojimų suma.
V. Bendroji hipoteka (4.183 straipsnis. Bendroji hipoteka
a. Bendroji hipoteka – keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas, norint apsaugoti
vieną skolinį įsipareigojimą.
36
 b. Bendrąja hipoteka įkeisto daikto savininkas, norėdamas šį daiktą įkeisti dar kartą, turi gauti rašytinį visų kitų bendrąja
hipoteka įkeistų daiktų savininkų sutikimą.
c. Bendrosios hipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eilė.)

Hipotekos įforminimas ir įregistravimas.

CK 4.185 str.
Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką
įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina notaras. Hipotekos lakšte turi būti nurodoma:
sudarymo vieta ir data, skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas ne tas pats asmuo), jų
gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamas daiktas, jo įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinta prievolė, jos konkretus arba
maksimalus dydis (kai hipoteka sutartinė) ir įvykdymo terminas. Prievolės dydis hipotekos lakšte nurodomas įskaitant palūkanas. Jeigu
hipoteka priverstinė, hipotekos lakšte nurodomas jos nustatymo pagrindas. Hipotekos lakšte gali būti nurodyti ir kiti duomenys, pvz.
disponavimo įkeistu turtu apribojimai. Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu, pateikus hipotekos lakštą
įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai.
Hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.

Hipotekos perleidimas ir įkeitimas.

CK 4.189 – 4.191 str.
Hipotekos reikalavimas gali būti perleistas ir įkeistas. Perleidžiant ar įkeičiant hipotekos reikalavimą būtina kartu perleis ti ar įkeisti ir
pagrindinį reikalavimą. Priešingu atveju hipoteka neatliks užtikrinamosios funkcijos. Pagal bendrąją taisyklę perleidžiant hipotekos
reikalavimą skolininko sutikimas nereikalingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra pasisakęs: Tačiau atkreiptinas
dėmesys, kad skolininko sutikimas perleidžiant pagrindinį reikalavimą yra būtinas, jeigu kreditoriaus asmuo turi skolininkui esminės
reikšmės.

Skolos išieškojimas hipotekos kreditoriaus naudai.

CK 4.192 – 4.196 str.
Hipotekos kreditorius turi teisę įgyvendinti savo teisę kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų
parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus
kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą.

Pareiškimą dėl skolos išieškojimo hipotekos kreditorius gali pateikti tuomet, jeigu skolininkas įsipareigojimo neįvykdo per hipotekos
lakšte nustatytą terminą arba tais atvejais, kai įstatymas nustato kreditoriaus teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą
prieš terminą. Tokie atvejai numatyti CK 4.196 straipsnyje:
I. kiti kreditoriai įstatymų numatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą daiktą iš varžytynių;
II. skolininkas mirė;
III. pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti;
IV. įkeisto daikto vertė sumažėjo, o skolininkas neįvykdė įsipareigojimo dalies, kuria sumažėjo daikto vertė, kai šios įsipareigojimo
dalies nepadengė gauta draudimo suma;
V. įkeisto daikto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą arba, pasibaigus draudimo sutarčiai, daiktas nebeapdraudžiamas.

Įkeisto daikto perdavimas kreditoriui administruoti neatima iš jo teisės pasinaudoti kita galimybe patenkinti savo reikalavimą. Jeigu
įkeistas daiktas buvo perduotas hipotekos kreditoriui administruoti ir jį administruojant paaiškėjo, kad negalima patenkinti hipoteka
apsaugoto reikalavimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos teisėją dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių.

Kai į tą patį daiktą įregistruota keletas hipotekų, tenkinant kreditorių reikalavimus vadovaujamasi principu prior tempore potior jure
(pirmasis laike, pirmas ir teisėje). Hipoteka neapriboja kreditoriaus teisių pagal pagrindinę prievolę. Todėl tuomet, kai pardavus daiktą
varžytynės gaunama mažesnė suma, nei priklauso kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko bendra įstatymų nustatyta
tvarka. Kai daiktai yra įkeisti jungtine hipoteka, jų pardavimo eilę nustato daiktų savininkas. Kai svetimo daikto hipoteka įkeistas daiktas
parduodamas iš viešųjų varžytynių ar daikto savininkas įvykdo prievolę vengdamas tokio pardavimo, jis įgyja atgręžtinio reikalavimo
teisę dėl sumokėtos sumos ir dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo iš skolininko.

Hipotekos pabaiga.
CK 4.197 str.
Hipoteka pasibaigia ją išregistravus iš hipotekos registro. Jos pasibaigimo momentas yra išregistravimo iš hipotekos registro
momentas. Priverstinis įkeisto daikto realizavimas hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Įkeisto daikto
savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu:
I. yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas;
II. daiktui panaikinama hipoteka;
III. hipotekos kreditorius arba hipotekos kreditoriaus buvimo vieta nežinoma dešimt metų nuo skolos mokėjimo termino pabaigos.

Hipoteka gali baigtis hipotekos kreditoriaus ir skolininko susitarimu ar kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako. Jeigu suėjus skolos
grąžinimo terminui hipotekos kreditorius atsisako priimti hipoteka užtikrintos prievolės dalyką, skolininkas gali įmokėti atitinkamą sumą į
hipotekos įstaigos depozito sąskaitą. Įmokėjus visą skolos sumą į depozito sąskaitą, hipoteka baigiasi.

Įkeitimo sąvoka. Įkeitimo objektas. Įkeitimo atsiradimo pagrindai. Įkeitimo įforminimas ir įregistravimas. Įkeitimo teisės
pabaiga. Kito asmens turto administravimas. Turto administravimo rūšys. Turto administravimo nustatymas. Turto
administravimo pabaiga.

Įkeitimo sąvoka.
CK 4.197 str.
Skirtingai nuo hipotekos, įkeitimas neriboja šalių galimybių perduodant įkeičiamą turtą. Priklausomai nuo aplinkybių ir kreditoriaus ir
įkaito davėjo interesų, jis gali būti perduotas kreditoriui, paliekamas įkaito davėjui ar perduodamas trečiajam asmeniui saugoti. Įkaito
davėjui paliekamas turtas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą.

Įkeitimo objektas.
37
CK 4.201 str.
Įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Tai matyti ir iš CK 4.198 straipsnyje pateiktos įkeitimo sampratos. Tačiau ši
nuostata neturi būti aiškinama siaurinamai, laikantis CK 1.97 straipsnyje pateikiamos civilinių objektų klasifikacijos. Iš es mės įkeitimo
objektu gali būti visas, nuo įkaito davėjo asmens atskiriamas turtas, į kurį galima nukreipti išieškojimą. Pavyzdžiui, įkeitimo objektu gali
būti teisė į prekės ženklą, nors tokia teisė priskiriama prie asmeninių neturtinių teisių ir vertybių.

Įstatymo numatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje. Išiešk ojimas į tokius
daiktus gali būti nukreiptas tik įkaito davėjui įgijus šiuos daiktus nuosavybės teise. Įkeisti daiktą, kuris yra bendroji nuosavybė, galima tik
rašytiniu visų bendraturčių sutikimu.

Įkeitimo atsiradimo pagrindai.

CK 4.199 str.

Įkeitimo įforminimas ir įregistravimas.

CK 4.209 str.

Įkeitimo teisės pabaiga.

CK 4.224 str.
Skirtingai nuo hipotekos, kurios pabaiga siejama su išregistravimu iš hipotekos registro, įkeitimas baigiasi:
I. pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
II. žuvus įkeistam daiktui;
III. įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;
IV. pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;
V. kai kreditorius negali patenkinti savo reikalavimo iš įkeitimo dalyko dėl ieškinio senaties termino praleidimo;
VI. šalių susitarimu ar kreditoriui atsisakius įkeitimo.
Kai įkeistas turtas priverstinai parduodamas kreditoriaus, kuriam turtas įkeistas, reikalavimu, visi turto įkeitimai panaikinami.

Kito asmens turto administravimas.

CK 4.236 str.
Kito asmens turto administravimas, kaip ir patikėjimo teisė, yra nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas suteikiant daiktinę tei sę
paskirtam daikto (turto) valdytojui. Turto administravimas nustatomas įvairias tikslais. Turto administravimas gali būti nustatomas tiek
turto savininko, tiek ir kitų asmenų interesais.

Pavyzdžiui, siekiant apsaugoti nežinia kur esančio asmens turtą, suinteresuotų asmenų arba prokuroro pareiškimu teismas skiria
asmens, kurio buvimo vieta nežinoma, turto laikinąjį administratorių.

Turto administravimu gali būti įgyvendinamos hipotekos kreditoriaus teisės, jeigu skolininkas neįvykdo hipoteka užtikrinto reikalavimo
(4.192 str.). Administruojant įkaito davėjo turtą iš gautų pajamų gali būti patenkinamas skolinis reikalavimas. Kito asmens turto
administratoriumi gali būti fizinis ir juridinis asmuo, kuriam teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas. Administravimo
faktas turi būti įregistruotas viešame registre nurodant jo administratorių.

Turto administravimo rūšys.

CK 4.239 str.
Skiriami paprastasis ir visiškas administravimas. Paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus
turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti.
Visiško administravimo atveju administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų
pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui.

Jeigu kito asmens turtą administravimą nustatančiame akte nėra nurodyta administravimo rūšis, laikoma, kad tai yra paprastasis
administravimas. Administratorius, sudarydamas sandorius dėl administruojamo turto, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip
administratorius.

Turto administravimo nustatymas.

CK 4.236 str. 2d.
Turto administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu, sandoriu, o CK numatytais atvejais – administraciniu aktu.

Turto administravimo pabaiga.

CK 4.250 str.
Turto administravimas baigiasi:
I. pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;
II. pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo nustatymo akte;
III. išnykus priežastims, dėl kurių buvo nustatymas administravimas, arba pasiekus tikslą, kuriam buvo nustatytas
administravimas;
IV. panaikinus turto administravimą.
Pagal CK 4.251 str. turto administratoriaus įgaliojimai baigiasi:
I. administratoriui mirus, likvidavus administratorių juridinį asmenį ar iškėlus jam bankroto bylą;
II. administratoriui atsisakius įgaliojimų;
III. administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;
IV. pakeitus vieną administratorių kitu;
V. panaikinus administravimą.

Prievolės sąvoka ir rūšys. Prievolės šalys. Kreditorius. Skolininkas. Prievolių teisinius santykius charakterizuojantys bruožai.
Prievolių teisės sąvoka ir sistema. Prievolių atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai. Regresinės prievolės. Asmenų pasikeitimas
prievolėje. Prievolės įvykdymo samprata ir stadijos. Prievolės įvykdymo principai. Prievolių įvykdymo eiliškumo nustatymas.

38
Prievolės sąvoka ir rūšys.
CK 6.1; 6.24; 6.25; 6.26; 6.30; 6.33; 6.36 str.
Tarp teisės subjektų atsiranda turtinio ir neturtinio pobūdžio santykiai, šie santykiai sureguliuoti teisės normomis, vadinasi prievoliniais
santykiais. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą
arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

Prievolės šalys. Kreditorius. Skolininkas.

CK 6.1 str.
Prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai, kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių. Prievolines
subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai, fiziniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, t.y. ūkinės veiklos subjektai, ūkinės
bendrijos, įvairios visuomeninės, politinės, labdaros organizacijos ir kt. Taip pat visuomeniniai susivienijimai, kuriems įstatymas
pripažįsta juridinio asmens statusą. Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais.

Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas. Kreditoriumi vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad
skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo. Kreditorius šią savo reikalavimo t eisę gali perleisti
kitam asmeniui (6.101 str.).

Skolininku vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, kurią pagal kreditoriaus reikalavimą privalo atlikti jo naudai tam
tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas taip pat turi teisę savo subjektinę pareigą kreditoriui perkelti kitam asmeniui, tačiau
tiktai sutinkant kreditoriui. Kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai arba kiekvienoje iš prievolės šalių keli
kreditoriai, bet vienas skolininkas, arba vienas kreditorius, bet keli skolininkai. Jeigu asmenų daugėtą prievolėje sudaro keli kreditoriai –
vadinama aktyviu daugėtu prievolėje, o jeigu asmenų daugėtą sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugėtu prievolėje. Jeigu
asmenų daugėtą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai, vadinama mišriu daugėtu prievolėje.

Prievolių teisinius santykius charakterizuojantys bruožai.

Prievolinių teisinių santykių bruožai:
I. prievolės subjektų apibrėžtumas;
II. prievolės dinamiškumas;
III. prievolės turinio apibrėžtumas;
IV. prievolės tikslingumas.

Prievolių teisės sąvoka ir sistema.

Prievolių teisė – privatinės teisės pošakis, kurio normos reguliuoja prievolinius teisinius santykius. Prievolių teisė ir CT bendroji dalis: PT
glaudžiai susijusi su bendraisiais nuostatais, nes CT BD reglamentuoja tokius institutus kaip sandoriai, jų galiojimas, taip pat
reglamentuoja ieškinio senatį. Dar svarbus terminų institutas, nes prievolinis teisinis santykis yra terminuotas. II asmenų k nygoje
reguliuojami asmenų teisnumo, veiksnumo klausimai taip pat svarbūs PT (sprendžiama, ar prievolė išvis atsirado, ar asmuo turėjo teisę
sudaryti sutartį ir t.t.). Svarbus ir juridinio asmens dalyvio atsakomybės klausimas (2.50 str.- kai JA negali savo prievolių vykdyti dėl
nesąžiningų dalyvio veiksmų, dalyvis atsako pagal prievolę subsidiariai, pvz. įmonės bankrotas, kai visi pinigai pervedami į kitą sąskaitą
– tokiu atveju ieškinys galima ir FA, akcininkui).

Prievolių teisė ir Šeimos teisė: prievoliniai teisiniai santykiai galimi ir šeimoje, juos reglamentuoja specialios normos, esančios 3
knygoje. Prievolių teisė ir Paveldėjimo teisė: jei prievolės šalis yra FA ir jis miršta, reikia atsakyti į klausimą, ar prievolė pasib aigė. Į
klausimą atsakoma kvalifikuojant prievolę: ar ji yra grynai asmeninė (nėra paveldima), ar paveldima. Tai iš dalies apibrėžia paveldėjimo
teisė. Kitas kylantis klausimas – kas paveldėjo? Į tai taip pat turėtų atsakyti paveldėjimo teisė. Prievolių teisė ir kitos teisės šakos. PT ir
BT: dažnai prievolių teisė atlieka apsauginę funkciją, nes BT numato bausmę, o PT – galimybę reikalauti atlyginti žalą. PT ir KT: pvz.
ieškinys valstybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų veiksmų (neteisėto suėmimo).

Prievolių atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.

CK 6.2; 6.123 – 6.130 str.
Prievolės atsiradimo pagrindas – nuo jo priklauso prievolės rūšis. Pagrindą žinoti svarbu, kad galėtume teisingai kvalifikuoti teisinį
santykį. Doktrinoje išskiriami 5 pagrindai:
I. Vienašaliai sandoriai (pvz. testamentas);
II. Daugiašaliai, dvišaliai sandoriai;
III. Deliktai (padaroma žalos kito asmens turtui, pačiam asmeniui);
IV. Kvazisutartys (veiksmų negalima laikyti nei deliktu, nei sutartimi, pvz. nepagrįstas praturtėjimas);
V. Įstatymas (pvz. sudarant santuoką – išlaikymo prievolė, taip pat išlaikymo prievolė tarp tėvų ir vaikų).

Pasibaigus teisiniams santykiams, baigiasi šalių teisės ir pareigos. Svarbu atskirti sutarties ir prievolinio santykio pabaigą (momentai
gali sutapti, bet gali būti ir skirtingi). Pvz. pasiskolinus pinigus 3 mėnesiams – skolos nesumokėjus laiku sutartis bus pasibaigusi, bet
prievolinis santykis išliks.

Pasibaigimas gali būti visiškas arba dalinis (priklausomai nuo kreditoriaus valios ir prievolės pobūdžio). Prievolei pasibaigti reikalingas
juridinis faktas, kuriuos kaip pasibaigimo pagrindą numato sutartis ar įstatymas. Prievolė gali pasibaigti šalių sutarimu, o vienos šalies
valia – tik sutarties ar įstatymo numatytais atvejais. Pasibaigimo pagrindai:
I. Kai prievolė pasibaigia dėl šalių valios (pvz. novacija, įskaitymas, atleidimas);
II. Prievolė pasibaigia be šalių valios (pvz. mirtis, asmenų sutapimas);
III. Prievolė toliau objektyviai nebegali egzistuoti (pvz. force majeure).
Prievolių pasibaigimo faktas turi būti tinkamai įformintas (kad kilus ginčui – būtų galima įrodyti). Jei be pagrindinės prievolės yra ir
šalutinių – jos baigiasi pasibaigus pagrindinei.

Regresinės prievolės.
CK 6.111 str.
Regresine vadinama prievolė, pagal kurią trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą (arba
perduoti kitokią turtinę vertybę), kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui. Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos
buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniame teisiniame santykyje su trečiuoju asmeniu.
39
Regresinėje prievolėje visada dalyvauja dvi šalys: kreditorius, vadinamas regredentu ir skolininkas – regresatas. Šios prievolės
pagrindu kreditorius turi reikalavimo teisę, kad tai, ką jis įvykdė už skolininką trečiajam asmeniui (skolininko kreditoriui), skolininkas
įvykdytų kreditoriui – regredentui. Regresinės prievolės ypatybė ta, kad ji yra išvestinė iš pagrindinės prievolės, kuri buvo iki šios
prievolės atsiradimo. Regresinė prievolė pagal atsiradimo pagrindą yra dviejų rūšių:
I. regresinė prievolė pagal įstatymą;
II. regresinė prievolė pagal sutartį.
Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų, tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių
asmenų.

Asmenų pasikeitimas prievolėje.

CK 6.111; 6.115; 6.141 str.
Asmenų pasikeitimas prievolėje – situacija, kai vietoje S arba K į prievolinį santykį įstoja kitas asmuo:
I. Įvyksta dėl universalaus teisių ir pareigų perėmimo – vienas asmuo perima visas kito asmens teises ir pareigas (mirus FA, JA
reorganizavimo atveju);
II. Singuliarinis asmenų pasikeitimas – perimama konkreti teisė ar pareiga.

Prievolės įvykdymo samprata ir stadijos.

CK 6.39 str.
Prievolė, kaip teisinis santykis, yra ekonominių teisinė santykių išraiška. Kiekviena iš šalių prievole siekia tam tikro intereso
patenkinimo. Rezultatui pasiekti reikalingas prievolės įvykdymas. Vykdymas – prievolės turinio, šalių tikslų realizavimas. Prievolės
supaprastinta schema: atsiradimas -> įvykdymas -> pabaiga. Kreditoriaus tikslas yra gauti įvykdymą, o skolininko – išsilaisvinti nuo
įsipareigojimų, saistančių su kreditoriumi.
Skiriami 2 prievolės vykdymo atvejai:
I. Savanoriškas – tokie skolininko veiksmai, kai jis, niekeno neverčiamas, atlieka tai, kas atitinka prievolės turinį. Pabaigos
pagrindas – pati skolininko valia;
II. Priverstinis – taikant teisinius gynybos būdus, kurių pagalba gaunama tai, ką kreditorius turi teisę gauti iš skolininko.
Priverstinis vykdymas reiškia, kad šalys yra konfliktinėje būsenoje.
Tinkamas prievolių vykdymas yra vienas iš civilinės apyvartos stabilumo garantų. Šaltiniai, iš kurių sužinome, kaip reikia tinkamai
įvykdyti prievolę:
I. šalių susitarimas (net jei prievolė nėra sutartinė, susitarti dėl vykdymo galima, pvz. delikto atveju);
II. analizuojant įstatymą (pirmiausia – atitinkamus CK straipsnius, pvz. šalims nesusitariant dėl prievolės įvykdymo vietos,
žiūrima į CK 6.52 str.);
III. pats prievolės pobūdis, kai nei įstatyme, nei susitarime nenumatyta (pvz. pirkimo – pardavimo sutartis bus skirtingai vykdoma
perkant buitinę techniką ir greitai gendančius daiktus);
IV. paprotys, jei jis reglamentuoja tokį prievolinį santykį (pvz. susitarta pagal INCOTERMS);
V. jei prievolė susiklostė seniai, gali tekti atsižvelgti į tarp šalių susiklosčiusią praktiką. Konkliudentiniais veiksmais sukuriamos
taisyklės, kurios šalims tampa savaime suprantamos;
VI. teismas gali nustatyti prievolės vykdymo sąlygas.

Prievolės įvykdymo principai.

CK 6.38 str.
Tai yra pagrindinės nuostatos, kurios yra skirtos parodyti, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis šalys turi vykdyti pareigas, įgyvendinti
teises.
Tinkamumo principas – principo turinį sudaro tokios sąlygos: tinkamas kreditorius, tinkamas skolininkas, tinkamas dalykas, tinkama
prievolės įvykdymo vieta, įvykdymo kokybė tokia, dėl kurios šalys susitarė ar kuri numatyta įstatyme, tinkamas įvykdymo būdas ,
prievolės įvykdymo laikas (nepažeistas terminas). Reikšmė: pagal prievolės įvykdymo tinkamumą sprendžiama, ji pasibaigė ar ne (CK
6.123 str. – prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma);

Įvykdymo realumas – kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas perduotų jam tai, ką ir privalo perduoti. Kai prievolė realiai
nevykdoma, galimas specialus gynybos būdas – įvykdymas natūra (šiuolaikinėje ekonomikoje, rinkos ekonomikos sąlygomis taikomas
pakankamai retai). CK 6.213 str. 2 dalis numato atvejus, kai reikalauti įvykdyti natūra negalima;

Bendradarbiavimas (šalių kooperacija) – šalys, vykdydamos prievolę, turi tarpusavy bendradarbiauti. Šios pareigos intensyvumas ir
turinys priklauso nuo prievolės pobūdžio;

Ekonomiškumas – vykdant prievolę šalys privalo pasirinkti tokius vykdymo būdus, sąlygas, kad kaštai būtų kuo mažesni, kad nebūtų
sukelta papildomų išlaidų abejoms šalims. Nesilaikant šio principo – išlaidų atlyginimas tenka jo nesilaikiusiai šaliai;
Sąžiningumas; Protingumas; Papročių bei profesinės veiklos taisyklių paisymas.

Prievolių įvykdymo eiliškumo nustatymas.

CK 6.54 str.

Prievolės įvykdymo užtikrinimo samprata ir būdai. Netesybos. Laidavimas. Garantija. Rankpinigiai. Kiti prievolių užtikrinimo
būdai. Skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo.

Prievolės įvykdymo užtikrinimo samprata ir būdai.

CK 6.70 str.
Kreditoriaus interesas – gauti įvykdymą. Paprastai šalių santykiuose egzistuoja pasitikėjimas. Institutas būtinas tam, kad kreditoriaus
interesas būtų užtikrintas papildomai. Apibendrintai tokios priemonės vadinamos prievolių vykdymo užtikrinimu. Tai paprastai reiškia,
jog egzistuoja ne viena prievolė. Užtikrinimas gali atsirasti tiek įstatymo, tiek šalių susitarimo pagrindu. Galimas tiek esamų, tiek būsimų
prievolių užtikinimas (išskyrus rankpinigius – jais būsimos prievolės užtikrinamos būti negali). Skiriamos rūšys:
I. Prievolės, stimuliuojančios skolininką – skatina skolininką įvykdyti prievolę (pvz. netesybų atveju – žinoma, jog neįvykdžius
prievolės laiku padariniai bus skaudesni);
II. Prievolės, užtikrinančios kreditoriui kitą šaltinį (pvz. laidavimas, garantija);
40
 III. Abi funkcijas atliekančios prievolės: skolininko stimuliacija + atsarginio varianto suteikimas kreditoriui (pvz. įkeitimas,
hipoteka). Kreditorius padaromas prioritetiniu prieš kitus kreditorius.

6.70 str. pateikiantis užtikrinimo būdus nepateikia baigtinio sąrašo – norma yra dispozityvi, šalys gali susitarti dėl kitokio užtikrinimo
(pvz. pagrindinė ir fakultatyvinė prievolės, privalomas atpirkimas kaip paskolos gavimas, nuosavybės teisės sulaikymas (numatymas,
kad ji pereis pirkėjui tik po visos sumos sumokėjimo), faktoringas – reikalavimo teisė perleidžiama mainais už suteiktą finansavimą ir
t.t.). Galima naudoti ir kelis užtikrinimo būdus (pvz. esant didelei vertei, kreditorius gali neapsiriboti viena užtikrinimo priemone, todėl
prašyti įkeitimo + laidavimo, netesybų + laidavimo ir t.t.)

Netesybos.
CK 6.71 – 6.75 str.
Tai yra pinigų suma, kurią skolininkas turės sumokėti kreditoriui, jei skolininkas neįvykdys, ar netinkamai įvykdys prievolę. Tai priemonė,
stimuliuojanti skolininką tinkamai vykdyti prievolę. Skolininkui pažeidus prievolę, netesybos atliks civilinės atsakomybės funkciją už
pagrindinės prievolės nevykdymą. Netesybos yra įskaitomos į nuostolius, nes pagrindinė civilinės teisės funkcija yra ne baudi mas, o
kompensacija. Netesybų prisiteisti galima tik tiek, kiek jų nepadengia nuostoliai. Netesybos Lietuvoje visais atvejais yra įskaitinės
(1000/500), o ne baudinės (1000+500). Netesybos yra ta nuostolių suma, kurios nereikia įrodinėti. Pakanka įrodyti, kad skolininkas
pažeidė prievolę, o už pažeidimą buvo numatytos netesybos. Netesybas gali nustatyti įstatymas (pvz. geležinkelių transporto kodekso
59 str.), tačiau tai pakankamai reti atvejai. Dažniausiai netesybos nustatomos šalių sutarimu. Išimtiniais atvejais – gali nustatyti teismas.
Jei nustatyta susitarimu – reikalingas susitarimas raštu, tačiau formos nesilaikymas nedaro susitarimo negaliojančiu (funkcija
įrodomoji).
Netesybų rūšys:
I. Bauda – netesybos, kuomet pinigų suma yra apskaičiuojama arba tvirta pinigų suma, arba procentine išraiška nuo pinigų
sumos;
II. Delspinigiai – paprastai nustatomi, kai pagrindinės prievolės pažeidimas pasireiškia termino praleidimu. Išreiškiami procentine
išraiška nuo laiku nesumokėtos sumos (pvz. 0,02 % x dienų skaičius). Reikalavimams dėl netesybų priteisimo taikomas
sutrumpintas 6 mėn. terminas.

Santykis tarp netesybų ir prievolės įvykdymo natūra – jų kartu reikalauti negalima, išskyrus atvejus, kai prievolės pažeidimas pasireiškia
termino praleidimu. Santykis su nuostoliais: mūsų CK netesybos visais atvejais pripažįstamos įskaitinėmis. Teismo kontrolė. Tai atvejai,
kai nustatomos labai didelės netesybos tikintis, kad jų nereikės mokėti tinkamai įvykdžius prievolę. CK 6.73 str. 2 dalis numato teismo
teisę mažinti netesybas, jei jos yra nepagrįstai didelės ir jų priteisimas pažeistų sąžiningumo, protingumo principus. Teismas tokia teise
gali pasinaudoti tiek savo iniciatyva, tiek skolininko prašymu. Svarbu, kad netesybos dar nebūtų sumokėtos. Kita vertus, teis mo teisė
mažinti netesybas ribojamas kreditoriaus patirtais nuostoliais – mažinti galima tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už patirtus nuostolius.
[3K-3-495/2007 – didžiausios netesybos, ~300 tūkst.]. Kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama mažinant: prievolės rūšis, pažeidimo pobūdis,
šalių socialinis statusas ir t.t.

Laidavimas.
CK 6.76 – 6.89 str.
Samprata: tai susitarimas, kurio viena šalis (laiduotojas) įsipareigoja kito asmens (skolininko) kreditoriui atsakyti už visos ar dalies
prievolės įvykdymą, t.y. skolininkui pažeidus prievolę, ją įvykdys laiduotojas. Bendra taisyklė: jei laidavimo sutartis nenumato kitaip,
skolininkas ir laiduotojas atsako kaip solidarūs skolininkai.

Laidavimui nustatyta privaloma rašytinė forma, jos nesilaikymas darys susitarimą negaliojančiu. Laiduotoju gali būti bet kuris veiksnus
asmuo, išskyrus atvejus, kai asmens teisinė forma draudžia asmeniui būti laiduotoju (pvz. VŠĮ). Laiduotojas dažnai susijęs su skolininku
tam tikrais ryšiais.

Trišalis santykis. Kreditorius – laiduotojas: laiduotojas yra solidarusis skolininkas, kreditorius iš laiduotojo gali reikalauti įvykdyti prievolę,
jei skolininkas ją pažeidžia. Laiduotojas, žinodamas, kad skolininkas tikrai pažeis prievolę, gali pats įvykdyti prievolę (pvz. žinant, kad
bus netesybos). Laiduotojas įvykdęs prievolę turi teisę reikalauti, kad jam būtų išduotas pakvitavimas. Laiduotojo pareiga at itinka
skolininko pareigą. Laiduotojas nuo kreditoriaus reikalavimo turi teisę gintis tais pačiais atsikirtimais, kaip ir skolininkas. Skolininkas –
laiduotojas: skolininkas privalo informuoti laiduotoją apie bet kokias problemas, kylančias vykdant prievolę, taip pat įvykdžius prievolę
turi tuoj pat informuoti laiduotoją, kad prievolė nebūtų įvykdyta 2 kartus. Laiduotojui įvykdžius prievolę už skolininką įvyk sta subrogacija
– laiduotojas atsistoja į kreditoriaus vietą. [patiems pasiskaityti apie laidavimo pasibaigimo pagrindus].

Garantija.
CK 6.90 – 6.97 str.
Savarankiška ir nepriklausoma prievolė, pagal kurią garantas įsipareigoja sumokėti numatytą sumą kreditoriui, jei skolininkas nevykdys
ar netinkamai įvykdys prievolę. Laidavimas – šalutinė, priklausoma prievolė, garantija – savarankiška, jos galiojimas nuo pagrindinės
nepriklauso. Garantijai būdinga:
I. Savarankiškumas;
II. Neatšaukiamumas;
III. Neperdavimas (kreditorius neturi teisės perleisti šios teisės kitiems asmenims be garanto sutikimo);
IV. Atlygintinumas (rizika – tinkamai įvykdžius prievolę atlyginimas vis tiek gaunamas, tačiau neįvykdžius – gali tekti sumokėti
daugiau. Kita vertus, galima susitarti dėl subrogacijos daliai, kuria yra viršijamas atlyginimas).
Garantija pagal pirmą pareikalavimą – kai kreditoriui pateikus garantijos rašte numatytus dokumentus garantas neturi teisės reikšti
pretenzijas, turi iš karto sumokėti („pirma mokėk, po to ginčykis“). Garanto pareiga visada yra apribota garantijoje nurodyta suma
(skirtingai nuo laidavimo). Apimties požiūriu garanto prievolė gali būti mažesnė nei pagrindinė skolininko prievolė. Garanto pareiga ne
solidari, o subsidiari.

Rankpinigiai. Kiti prievolių užtikrinimo būdai.

CK 6.98 – 6.100 str.
Būdinga:
I. Visada pinigų suma;
II. Turi atitikti 4 funkcijas:
a. yra dalis mokėjimo (įskaitomi į pagrindinę prievolę);
41
 b. sumos sumokėjimas įrodo pagrindinės prievolės egzistavimą;
c. užtikrinimo funkcija: skolininkui neįvykdžius prievolės, jis tą sumą praras;
d. atsakomybės funkcija, nes kompensuojami kreditoriaus nuostoliai.

Panaudojimas pakankamai ribotas. Užtikrinimo rankpinigiais negalima naudoti, kai įstatyme sandoriui numatyta privaloma notarinė
forma. Negalima naudoti užtikrinant preliminarią sutartį (nes dar nėra prievolės mokėti, o viena iš rankpinigių funkcijų yra būtent
mokėjimo). Privaloma rašytinė forma – materialinė teisinė reikšmė – formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Daiktiniais prievolių
įvykdymo užtikrinimo būdais kreditoriaus reikalavimai užtikrinami konkrečiu skolininko ar trečiojo asmens turtu, o asmeniniai s –
papildomais skolininko ar trečiojo asmens įsipareigojimais.

Skolininko atleidimas nuo prievolės įvykdymo.

CK 6.129 str.
Kai kreditorius nusprendžia neįgyvendinti RT, atleidžia skolininką nuo prievolės vykdymo. Atsisakymas turi vykti informuojant apie tai
skolininką, šis turi sutikti su atleidimu, nes skolininkas gali būti nesuinteresuotas, kad jį atleistų. Kreditorius nuo vykdymo gali atleisti
visiškai arba nuo dalies vykdymo. Jei prievolė vienašalė – atleidimas reiškia prievolės pasibaigimą, o dvišalės atveju nereiškia, kad visa
prievolė pasibaigia – tiesiog dvišalė transformuojasi į vienašalę.

Novacija. Asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, pareigos. Reikalų tvarkymas prieš kito asmens valią. Išlaidų atlyginimas.
Kito asmens vardu ir interesais sudaryto sandorio teisinės pasekmės. Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo ar
sutaupymo be pagrindo, sąvoka.

Novacija.
CK 6.141 – 6.144 str.
Tai šalių susitarimas, kuriuo šalys susitaria egzistuojančią prievolę pakeisti kita, o ankstesnę prievolę pripažinti pasibaigusia. Turi būti
aiškus šalių susitarimas, siekis vieną prievolę pakeisti kita. Galiojančios prievolės modifikavimas nėra laikomas novacija (pvz. termino
pratęsimas). Tai yra prievolės pasikeitimas. Novacija nėra dažnai sutinkamas pasibaigimo pagrindas, nes tai reiškia, kad pasibaigus
ankstesnei prievolei, baigsis ir šalutinės prievolės. Atskirais atvejais novacija draudžiama (CK 6. 141 str. 4 dalis) – pvz. jei yra prievolė
dėl žalos sveikatai atlyginimo.

Asmens, tvarkančio kito asmens reikalus, pareigos.

CK 6.229 str.
Tvarkytojo pareigos:
I. rūpestingumo pareiga – turi tvarkyti reikalus taip, kaip tai darytų bonus pater familias;
II. tęstinumo pareiga – pradėjus tvarkyti tą daryti reikia iki galo, t.y. kol pats naudos gavėjas perims savo reikalus ar atsiras jo
atstovas;
III. informavimo – tvarkytojas privalo informuoti naudos gavėją (jo atstovą) apie savo veiklą ir pateikti ataskaitą (kodeksas
ataskaitos formos nenustato).

Tvarkytojo teisės (atitinkamai – naudos gavėjo pareigos):

I. teisė į išlaidų atlyginimą – atlyginamos tiesioginės, protingos išlaidos, jeigu buvo veikiama rūpestingai, nors naudos ir nebuvo
gauta. Išlaidos neatlyginamos, jeigu buvo veikta prieš naudos gavėjo valią, išskyrus pavojingus atvejus;
II. teisė į atlyginimą – tik tada, kai veikla davė naudos.
Praktikoje tokios prievolės sutinkamos labai retai.

Reikalų tvarkymas prieš kito asmens valią.

CK 6.230 str.
Svarbiausi aspektai:
I. Prievolė sieja tvarkytoją ir naudos gavėją;
II. Tai nesutartinė prievolė, nes atsiranda tvarkytojo vienašalių veiksmų pagrindu. Jei tvarkoma bus su sutikimu, laikysime tai
sutartine prievole (pavedimo sutarties pagrindu);
III. Prievolei būdingas subsidiarumas. Ją taikome tik nustačius, kad tarp asmenų nėra ryšio;
IV. Apima bet kokius tvarkytojo veiksmus – tiek faktinius, tiek ir teisinius, tiek ir neveikimą (pvz. pinigų nepervedimas laukiant, kol
bus panaikinti mokesčiai);
V. Suvokiama, kad veikiama kito asmens interesais, tačiau sėkmė nėra būtina prievolės atsiradimo sąlyga. Todėl šios prievolės
neatsiranda, kai veikiama savo interesais. Tokiu atveju gali būti nepagrįstas praturtėjimas;
VI. Turi būti veikiama kito asmens interesais be pavedimo;
VII. Veikiama ne altruistiniais sumetimais;
VIII. Veikimas kito asmens interesais neturi būti tvarkytojo pareiga (pvz. globa, rūpyba, medicininė pagalba, gaisrininko, bankroto
administratoriaus veikla);
IX. Kito asmens reikalų tvarkymui turi būti pakankamas pagrindas;
X. Ryšys su deliktų teise – šis institutas gali būti gynybos būdas prašant atleisti nuo civilinės atsakomybės ar ją sumažinti
(teigiant, kad buvo veikta būtinojo reikalingumo sąlygomis).

Išlaidų atlyginimas.
CK 6.233 str.

Kito asmens vardu ir interesais sudaryto sandorio teisinės pasekmės.

CK 6.235 str.

Prievolės, atsirandančios dėl turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo, sąvoka.

Požymiai:
I. Subsidiarus pobūdis – institutą taikom tik tuomet, jei santykių negalima išspręsti pagal sutartinių ar deliktinių prievolių
taisykles;
II. Skolininkas praturtėja kreditoriaus sąskaita, t.y. kreditorius patiria dėl to tam tikrus turtinius praradimus;

42
 III. Skolininko praturtėjimas įvyksta be teisinio pagrindo arba šis išnyko, t.y. šis institutas netaikomas prigimtinėms prievolėms.
Jeigu praturtėjama ar prarandama su pagrindu (pvz. sutarties pagrindu) – šitas institutas netaikomas. Praturtėjimas turi būti
būtent nepagrįstas. Teisiniu pagrindu laikoma net ir prigimtinė prievolė;
IV. Tarp skolininko praturtėjimo ir kreditoriaus praradimų yra priežastinis ryšys;
V. Kaip sprendžiama, priklauso nuo skolininko sąžiningumo. Jeigu skolininkas buvo sąžiningas, jis privalo grąžinti tai, ką be
pagrindo gavo (ar už realizuotą turtą gautą sumą) ir neatsako už atsitiktinę daikto žūtį bei turi teisę į būtinųjų išlaidų atlyginimą;
VI. Jeigu skolininkas buvo nesąžiningas, jis atsako už daikto atsitiktinę žūtį, privalo grąžinti tikrąją daikto vertę, taip pat visas
pajamas, vaisius, palūkanas ir neturi teisės į išlaidų atlyginimą;
VII. Negalima išreikalauti, jeigu praturtėjimas gali būti pateisinamas arba tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo
principams – CK 6.240 str. 5d., 6.241 str. (pvz. patėvis išlaiko podukrą, nors ir nebuvo pareigos).

Prievolės subjektai. Prievolės šalių teisės ir pareigos. Prievolės dalykas.

Prievolės subjektai.
Prievolių subjektai yra kreditorius ir skolininkas. Subjektai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Prievolės teisinio santykio dalyviai gali
būti keletas kreditorių ir keletas skolininkų. Jei taip būna, prievolės gali būti dalinės arba solidariosios.

Dalinės prievolės kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti nustatytą prievolės dalį, o jeigu dalys nenustatytos, tai lygiomis dalimis. Jei
skolininkų pareiga yra solidarioji, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kur is
jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį Reikalavimas yra solidarusis, kai prievolės dalykas yra nedalus.

Prievolės šalių teisės ir pareigos.

CK 6.4; 6.66; 6.69; 6.101; 6.105; str.

Prievolės dalykas.
CK 6.3 str.
Dalykas – tai, ką privalo padaryti skolininkas, bei tai, ko iš skolininko gali reikalauti kreditorius. Skirstymas:
I. duoti (dare);
II. daryti (facere);
III. nedaryti (non facere) – pasyvus elgesys, pareiga neatlikti tam tikrų veiksmų.

Dalykui keliami tam tikri reikalavimai, kad prievolė būtų galiojanti ir kreditorius galėtų apginti savo interesus (požymiai išaiškėja
analizuojant kodeksą):
I. Apibrėžtumas – jo laipsnis priklauso nuo konkrečios prievolės pobūdžio, atsiradimo pagrindo ir t.t. (pvz. deliktinės prievolės
atveju, reikia nustatyti konkrečią žalos išraišką pinigais);
II. Teisėtumas – dalyku negali būti tokie veiksmai, kurių atlikimas ar neatlikimas reikštų neteisėtą elgesį (pvz. kartelinis
susitarimas – pažeidžia konkurencijos teisės nuostatas, arba pvz. po skyrybų pažadama mokėti išlaikymą žmonai, tik jei ji
nesudarys naujos santuokos – toks susitarimas varžytų santuokos laisvę). Turi neprieštarauti teisės normoms, principams,
viešajai tvarkai ir gerai moralei;
III. Įmanomumas – tai, kas neįmanoma, prievolės nesukuria (iš romėnų teisės atėjęs principas). Neįmanomumas gali būti
absoliutus arba santykinis, fizinis arba teisinis (pvz. viešbučio statyba Labanoro regioniniame parke). Įmanomumo
reikalavimas įtvirtintas CK 6.3 str. 4 dalyje („Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma). Galima atvejis, kai prievolės
atsiradimo metu tam tikras santykis buvo neįmanomas, tačiau dabar, pasikeitus teisės aktams tapo įmanoma. Tokiu atveju
turėtų būti sprendžiama prievolės naudai (in favorum contractus principas). Civilinei apyvartai ir jos stabilumui yra geriau, kad
sutartis galiotų;
IV. Kreditoriaus intereso tenkinimas – jei nėra jokio intereso, toks susitarimas laikomas nullum pactum;

Be pagrindo įgytas ar sutaupytas turtas, kurio negalima išreikalauti. Loterija ir kiti žaidimai, grindžiami rizika ir atsitiktinumu.
Lažybos.

Be pagrindo įgytas ar sutaupytas turtas, kurio negalima išreikalauti.

CK 6.241 str.

Loterija ir kiti žaidimai, grindžiami rizika ir atsitiktinumu.

CK 6.244 str.
Išskiriamos šios azartinių lošimų rūšys: lošimas automatu, bingas, stalo lošimai (ruletė, lošimas kortomis arba kauliukais), totalizatorius,
lažybos. Prievolių atsirandančių dėl lošimo ir lažybų, kurios pagal įstatymus draudžiamos, ypatybė yra ta, jog asmenų reikalavimai,
pažeidus jų teises, dalyvaujant ir rengiant loterijas ir lažybas, neginami.

Reikalavimai teisme ginami, jeigu:

I. prieš pralaimėjusįjį buvo panaudota prievarta, grasinimas, apgaulė, nesąžiningi veiksmai arba šalis buvo nepilnametis;
II. prievolės dėl loterijos arba kitų žaidimų atsirado įstatymų nustatyta tvarka.
Loterijų ir kitų žaidimų organizatoriai privalo:
I. viešai paskelbti taisykles;
II. taisyklėse nurodyti žaidimo laiką, laimėjimo nustatymo tvarką, dydį, mokestį;
III. surengti žaidimą nustatytu laiku ir pagal taisykles;
IV. paskelbti nugalėtoją vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis;
V. išmokėti nustatyto dydžio ir formos laimėjimą;
VI. išmokėtilaimėjimą laiku, o jeigu terminas nanurodytas – per 1 mėnesį nuo rezultatų nustatymo;
VII. atlyginti lošimo dalyvių reikalavimu patirtus realius nuostolius, jeigu lošimas nesurengiamas laiku arba atidedamas;
VIII. atlyginti laimėtojo patirtus nuostolius dėl neišmokėto laimėjimo.

Lažybos.
CK 6.243 str.

43
 Sutarties samprata, elementai, rūšys. Dvišalės ir vienašalės, atlygintinės ir neatlygintinės, konsensualinės ir realinės,
vienkartinio įvykdymo ir tęstinės sutartys. Komercinės sutartys. Vartojimo sutarties samprata ir ypatumai. Viešosios sutarties
samprata ir sudarymo ypatumai. Taikos sutarties samprata ir teisinė galia.

Sutarties samprata, elementai, rūšys.

CK 6.154; 6.159; 6.160 str.
Sutartys gali reikšti:
I. Sandorį (sandoriai: vienašaliai, daugiašaliai – kurie ir yra sutartys);
II. Rašytinį dokumentą – negalima jo tapatinti su sutartimi, nes dominuoja konsensualizmas (susitarimo galiojimui užtenka susitarimo,
forma nėra svarbi);
III. Tarp sutarties šalių susiklosčiusį faktinį santykį.
a. 2 ar daugiau šalių valios suderinimas (konsensusas). Valios išreiškimas tam tikra forma – tik įstatymų numatytais
atvejais. Sutartis reikia skirti nuo buitinių, „džentelmeniškų“ susitarimų, kurie kelia tik moralinius padarinius. Valstybė tokių
susitarimų negins. Tačiau sužadėtuvės – kaip preliminari sutartis. Nutraukimo atveju gali tekti atlyginti tiesioginius
nuostolius;
b. Juridinis faktas – sukuriami teisiniai padariniai. Atsiranda teisės ir pareigos, už kurių nevykdymą gali grėsti pasekmės;
c. Prievolių atsiradimo pagrindas;
d. Teisinio reglamentavimo priemonė (CK 6.189 str. 1 dalis) – sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Mechanizmas,
kurio pagalba nustatome tarpusavio teises ir pareigas. Dauguma normų yra dispozityvios, sutartis leidžia nuo jų nukrypti.
Jei atsakymo nėra sutartyje – žiūrima pagal statutinę teisę.

Norint teisingai kvalifikuoti santykį reikia nustatyti, kokia yra sutarties rūšis. Sutarčių rūšys:
I. Šalių tarpusavio teisių ir pareigų santykis (nepainioti su sandorių klasifikacija):
a. Vienašalės – kai vienai šaliai sukuria tik teisių, kitai – tik pareigų;
b. Dvišalės – sukuria kiekvienai šaliai tiek teisių, tiek pareigų. Dauguma sutarčių – dvišalės.
II. Sutarties sudarymo momentas:
a. Konsensualinės (pvz. pirkimas –pardavimas);
b. Realinės – šalių susitarimo nepakanka, būtinas veiksmas, kad laikytume sutartį sudaryta (pvz. dovanojimo sutartis).
Kai kurios sutartys gali būti tiek konsensualinės, tiek realinės, priklausomai nuo šalių susitarimo. Pvz. paskola.
Buitinė – paprastai realinė, komercinė – paprastai konsensualinė.
III. Sutarties sudarymo pagrindas (ar jis turi reikšmės sutarties galiojimui):
a. Abstrakčios – sutarties pagrindas sutarties galiojimui įtakos neturi;
b. Kauzalinės – pasirodžius, kad pagrindo nėra, sutartis negalios (pvz. novacija – kitos prievolės egzistavimas yra
būtina sąlyga jos atsiradimui).
IV. Ar tam tikrą naudą gauna 1, ar abi šalys:
a. Atlygintinės;
b. Neatlygintinės;
Atlygintinumas/ neatlygintinumas svarbūs atribojant labai panašias prievoles (nuoma ir panauda). Taip pat svarbūs
vertinant šalių elgesį – nuo jo priklauso reikalavimai šalims (atidumo, rūpestingumo). Atlygintinumo atveju keliami didesni
reikalavimai.
V. Naudos dydžio išankstinis žinojimas:
a. Ekvivalentinės – jau sutarties sudarymo metu abi šalys žino, kokią naudą gaus (pvz. pirkimas – pardavimas);
b. Rizikos – sutarties sudarymo metu neaišku, ar bus gaunama nauda, ar praradimai. Nėra aiškus jų dydis (pvz.
draudimo sutartis). Naudojami įvairūs metodai rizikos įvertinimui.
VI. Sutarčių skaičius ir jų tarpusavio santykis (paprastai kai sandoris yra sudėtingas, ilgalaikis):
a. Pagrindinės;
b. Papildomos.
VII. Gaunamos naudos adresatas:
a. Pačių šalių naudai;
b. Trečiųjų asmenų naudai. Grindžiama sutartinių santykių uždarumo principo išimtimi. Pavyzdžiai: bankas duoda
paskolą, jei apsidrausi gyvybę ir draudimo sutartyje nelaimės atveju banką nurodysi kaip naudos gavėją. Arba
civilinės atsakomybės draudimas automobiliui.
VIII. Sąlygos buvimas:
a. Sąlyginės;
b. Besąlyginės.
IX. Kiek veiksmų turi įvykdyti skolininkas, kad būtų laikomas tinkamai įvykdžiusiu prievolę. Vykdymo trukmė:
a. Vienkartinio įvykdymo;
b. Ilgalaikės.
X. Šalių tarpusavio santykio pobūdis:
a. Fiduciarinės – būdingas pasitikėjimas. Sukuria tokias teises ir pareigas, kurios reikalauja atskleisti visą informaciją,
neveikti esant interesų konfliktui ir t.t. pvz. – teisinių paslaugų sutartys, medicininių paslaugų sutartys. Tokia rūšis
reikalinga, kad būtų įmanoma tinkamai įvykdyti sutartį;
b. Nefiduciarinės – absoliutaus pasitikėjimo nėra reikalaujama.
XI. Atitinkamos sutarties reglamentavimas statutinėje teisėje:
a. Tipiškos – bent minimaliai reglamentuojamos statutinėje teisėje;
b. Atipiškos – statutinė teisė jų apskritai nereglamentuoja. Sutarties laisvės principas leidžia susitarti dėl dalykų, kurie
konkrečiai neįtvirtinti statutinėje teisėje. Tokios sutartys atsiranda dėl to, kad teisė nespėja taip greitai keistis, kokia
yra reikiamybė. Ginčus dėl tokių susitarimų spręsti sudėtingiau. Sprendimo galimybės: žiūrima analogija su panašia
sutartimi. Jei taip kvalifikuoti neišeina, tada sutarties sąlygos skaidomos ir žiūrima pagal atskirus elementus (kam
artimi jie).
XII. Ar sutartis išoriškai įforminta, ar ne (ar turimas tam tikras įrodymas):
a. Įformintos (de jure) – rašytinė, notarinė ir pan.
b. Faktinė – jos buvimas matomas analizuojant šalių konkliudentinius veiksmus.
XIII. Kelių sutarčių elementai gali būti nustatyti (reikšmė – svarbu dėl atitinkamų normų taikymo):

44
 a. Mišrios – kelių sutarčių rūšių elementai. Paprastai mišrios sutartys atsiranda dėl ekonomiškumo principo (nereikia 4
sutarčių, jei visas sąlygas galima aptarti vienoje);
b. Vienarūšės – tik 1 sutarties rūšies elementas.
XIV. Pagal pasirašymo būdą:
a. Sudarytos derybų būdu;
b. Sudarytos prisijungimo būdu – kompanijos sudaryti šablonai, kur derybų nebelieka. Kad nebūtų piktnaudžiaujama
standartinėmis sutarčių sąlygomis, CK yra keli straipsniai, kurie tai reglamentuoja: 6.185, 6.187, 6.186 (jei sutartis
vartojimo). Siurprizinės sąlygos – kai negalima tikėtis, kad tokia sąlyga egzistuos, o ji visgi numatyta (pvz. itin mažu
šriftu). Tuomet galima kreiptis į teismą dėl jos panaikinimo ar modifikacijos.
XV. Formos reikalavimai:
a. Formalios;
b. Neformalios – forma nėra sutarties galiojimo prielaida.
XVI. Sutarties šalies, kuri parduoda prekes ar teikia paslaugas, veiklos pobūdis ir statusas. Skirstymas atsiranda egzistuojant
monopolijai, kad nebūtų ja piktnaudžiaujama.
a. Viešosios (CK 6.161 str.) – verslininkas teikia paslaugas bei sudaro sutartis su visais, kam reikalinga. Ypatumai:
sudaro su kiekvienu, kuris kreipiasi, atsisakymas – neteisėtas veiksmas. Nustatomos, reguliuojamos prekių/
paslaugų kainos. Daugelį sąlygų numato teisės aktai;
b. Ne viešosios.
XVII. Susitarimo pobūdis:
a. Preliminarios – organizacinio pobūdžio susitarimas, konkrečių teisių ir pareigų šalims nenustato (sutartis dėl
sutarties sudarymo);
b. Pagrindinės – nustato konkrečias teises ir pareigas.
XVIII. Sutarties šalių pobūdis ir tikslas:
a. Civilinės – sudaro fiziniai asmenys, neužsiimantys verslu;
b. Vartojimo;
c. Komercinės.

Dvišalės ir vienašalės, atlygintinės ir neatlygintinės, konsensualinės ir realinės, vienkartinio įvykdymo ir tęstinės sutartys.
CK 6.160 str.
Vienašalės – tai tokios sutartys, kai viena šalis turi tik teises, o kita tik pareigas. Dvišalių sutarčių šalis sieja priešpriešinės teisės ir
pareigos. Atlygintinės – kai tam tikru būdu (pinigais, daiktais, paslaugomis) viena šalis patenkina kitos šalies priešpriešinius turtinio
pobūdžio reikalavimus. Neatlygintinė – sutartis, kai viena šalis nepatenkina jokių kitos šalies priešpriešinių reikalavimų. Konsesualinė –
tai sutartis, kurios šalių teisės ir pareigos atsiranda nuo šalių susitarimo momento. Realinė – tai sutartis, kurios šalių teisės ir pareigos
atsiranda nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Pagal įvykdymo trukmę skirstomos į vienkartinio įvykdymo (baigiasi tinkamai atliktu vienu
veiksmu) ir tęstinio vykdymo sutartys (įvykdomos keliais veiksmais, per tam tikrą sutartyje nustatytą laikotarpį).

Komercinės sutartys.
Komercinės sutartys, tai tos sutartys kurias sudaro verslininkai. Skirtingoms sutarčių rūšims taikomos skirtingos taisyklės, keliami
kitokie reikalavimai (pvz. vartotojų apsaugai). Skirstymas svarbus, nes tam tikri įstatymai taikomi tik atskiroms rūšims.

Vartojimo sutarties samprata ir ypatumai.

CK 6.188; 6.2281 str.
Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo su prekių arba paslaugų pardav ėju sudaro su
vartotojo profesija, verslu nesusijusiu tikslu, t.y. asmeniniams vartotojo poreikiams tenkinti. Sutarties šalys yra vartotojas ir prekių arba
paslaugų pardavėjas.
Ikisutartiniuose santykiuose šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog šalių susitarimas nepasiekiamas.
Jei viena šalis derybų metu suteikia kitai šaliai konfidencialią informaciją, tai kita šalis, sužinojusi arba gavusi tokią informaciją, privalo
jos neatskleisti arba nenaudoti savo tikslams neteisėtu būdu nepaisydama to, ar sutartis yra sudaryta ar ne.

Viešosios sutarties samprata ir sudarymo ypatumai.

CK 6.161; 6.171 str.
Viešoji sutartis – tai sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo, teikiantis paslaugas ir parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi. Vi ena
sutarties šalis yra juridinis asmuo, kita – gali būti tiek fiziniai tiek juridiniai asmenys. Būdingi požymiai:
I. viena šios sutarties šalis yra juridinis asmuo arba verslininkas;
II. juridinis asmuo arba verslininkas teikia paslaugas arba parduoda prekes kiekvienam besikreipiančiam asmeniui;
III. juridinis asmuo arba verslininkas turi užtikrinti vienodas sąlygas prekių pardavimo arba paslaugų teikimo atitinkamos
kategorijos klientams;
IV. tokio asmens veikla yra valstybės kontroliuojama reguliuojant prekių ir paslaugų kainas ir kitas sutarties sąlygas.

Taikos sutarties samprata ir teisinė galia.

CK 6.983 – 6.986 str.

Ikisutartiniai santykiai, jų reikšmė. Preliminarios sutartys, jų forma, turinys, teisinė reikšmė. Sutarčių sudarymo stadijos.
Ofertos ir akcepto samprata.

Ikisutartiniai santykiai, jų reikšmė.

CK 6.163 str.
Atsakymai į klausimą, ar galima priteisti nuostolius, patirtus ikisutartinių santykių metu, randami skyriuose apie ikisutartinius santykius.
Galimi atvejai, kai sutartis sudaroma prisijungimo būdu, tačiau asmeniui nebuvo suteiktos sąlygos tinkamai susipažinti (taip pat
ikisutartiniai santykiai). Esminių sąlygų neatskleidimas gali lemti sutarties negaliojimą. Kodekse ikisutartiniams santykiams skirti 6.163
str. (šalių pareigos esant ikisutartiniams santykiams), 6.164 str. (konfidencialumo pareiga), 6.165 str. (speciali sutarčių rūšis –
preliminarioji sutartis).
Šalių pareigos:
I. Draudžiama pateikti klaidinančią, melagingą informaciją apie reikšmingas aplinkybes;

45
 II. Draudžiama nutylėti reikšmingą informaciją (jos reikšmingumas priklauso nuo sutarties rūšies, pobūdžio, sutarties šalies
statuso);
III. Draudžiama be pakankamo pagrindo nutraukti toli pažengusias derybas. Nutraukus – būtų sąžiningumo pareigos pažeidimas.
Derybos susideda iš 3 stadijų:
a. pradinė stadija, apsikeitimas pasiūlymais, pirmasis kontaktas;
b. 2oji stadija: jei susitikimų yra daug, ryškėja būsimosios sutarties kontūrai, šalys susitaria dėl esminių sąlygų –
pasiektas principinis susitarimas, telieka atlikti formalumus, suderinti smulkmenas.
IV. Draudžiama nepagrįstai ginčyti ar nevykdyti jau pasiektų tarpinių susitarimų (pvz. rangos atveju – dėl kainos susitarta, jau
deramasi dėl termino. Tokiu atveju kainos nepagrįstai ginčyti jau nebegalima);
V. Draudžiama vilkinti derybas. Vilkinimas rodo intereso neturėjimą;
VI. Draudžiama pradėti derybas neturint rimtų ketinimų (pvz. tik siekiant išgauti tam tikrą informaciją ar sutrukdyti konkurentui);
VII. Draudžiama derėtis dėl tos pačios sutarties iš karto su keliais asmenimis jų apie tai neinformuojant;
VIII. Draudžiama atskleisti ar naudoti iš kitos šalies gautą konfidencialią informaciją (CK 6.164 str.);
IX. Draudžiama vesti derybas per neįgaliotą asmenį (neturintį pakankamai įgaliojimų priimti sprendimą);
X. Draudžiama slėpti savo tikrąjį vardą ar teisinį statusą;
XI. Draudžiama naudoti prievartą, grasinimus, ekonominį spaudimą.

Ketinimų protokolai – jei juose susitarta dėl esminių sąlygų, įsipareigojimų, teismas gali tai pripažinti kaip sutartį. Norint apsisaugoti nuo
to, reikia juose nurodyti, kad padarinių jis nesukelia.

Preliminarios sutartys, jų forma, turinys, teisinė reikšmė.

CK 6.165 str.
Organizacinio pobūdžio sutartis, nustatanti šalims tik organizacinio tipo teises ir pareigas. Pagal CK 6. 165 str. – privaloma sudaryti
raštu, reikalavimai turiniui: aptartos pagrindinės būsimos sutarties sąlygos, taip pat terminas, per kurį šalys įsipareigoja sudaryti
pagrindinę sutartį (jei terminas nenumatytas – 1 metai). Problemos praktikoje: senajame CK preliminarioji sutartis nebuvo išskirta kaip
tipiška sutarčių rūšis. Paprastai kyla ginčai dėl preliminariosios ir pagrindinės sutarties atribojimo (sutarties kvalifikavimą lemia ne tai,
kaip šalys ją pavadino).
Paprastai preliminariose sutartyse nurodomas netesybų dydis. Dėl nuostolių atlyginimo – pirmiausiai priteisiamas dydis susidarys iš
tiesioginių nuostolių.
Kartais netiesioginiai nuostoliai gali būti kainų skirtumas, pvz. pažadėta parduoti už 1 mln., neparduota, tad pirkėjas nusiperka iš kitur
už 1,1 mln. Skirtumas – 0,1 mln.

Sutarčių sudarymo stadijos. Ofertos ir akcepto samprata.

CK 6.162; 6.167; 6.173 str.
Klasikinis: šaliai apsikeičiant pasiūlymu sudaryti sutartį (oferta) ir gaunant teigiamą atsakymą (akceptą).
Oferta turi atitikti 2 reikalavimus: I) pakankamas apibrėžtumas (tiek informacijos, kad asmeniui jos pakaktų apsispręsti, sudaryti sutartį
ar ne – esminės tai sutarčių rūšiai būdingos sąlygos); II) išreiškiamas ketinimas įsipareigoti, jeigu pasiūlymas bus priimtas. Suvokiama,
kad ketinimai rimti. Abu reikalavimai yra būtini.
Ofertos rūšys:
I. Pagal tai, kam oferta adresuojama:
a. Individuali – adresuojama konkrečiam asmeniui. Bendra taisyklė – oferta yra individuali;
b. Viešoji – skirta neapibrėžtam asmenų ratui. Prekių išdėstymas lentynoje – viešoji oferta. Reklaminė medžiaga nėra
viešoji oferta.
II. 2. Pagal tai, ar oferentas gali pasiūlymą atšaukti:
a. Atšaukiamos – turi teisę ją atšaukti;
b. Neatšaukiamos – negali būti atšaukta. Rūšis gali būti nurodoma pačioje ofertoje, taip pat gali būti aišku iš pasiūlymo
turinio.
III. Galiojimo trukmė:
a. Terminuotos – galioja joje numatytą laiką;
b. Neterminuotos – galiojimo terminas nėra nurodytas, bet ji galioja protingą laiką.

Laikoma, kad oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas. Galioja nustatytą arba protingą laiko tarpą. Oferta nustos galioti, jeigu
akceptantas atsisako ją priimti arba per nustatytą laiką negaunamas joks atsakymas. Taip pat nustoja galioti, kai iki akcepto gavimo
oferentas ar akceptantas miršta, jiems iškeliama bankroto byla, ar jie tampa neveiksnūs ar likviduojami.

Ofertos panaikinimas – tokia situacija, kai pranešimą apie ofertos panaikinimą akceptantas gauna anksčiau už ofertą ar kartu su ja.
Atšaukimas – galima atšaukti iki išsiunčiant akceptą. Negalima atšaukti jeigu nurodyta, kad oferta neatšaukiama ar nustatytas terminas
ofertai akceptuoti.
Ofertos forma gali būti įvairi: žodžiu, ryšio priemonėmis, laišku, per notarą ir t.t.

Akceptas. Tai yra asmens, gavusio ofertą, sutikimas sudaryti sutartį. 6.173 str. – formos reikalavimai, dažniausiai akcepto forma
priklauso nuo ofertos. Gali būti raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais, tylėjimu (tik išimtiniais atvejais, pvz. kai jau buvo susiklosčiusi
atitinkama praktika).
6.174 str. – nurodomas tinkamas terminas. Laikas priklauso nuo to, kokia oferta gauta. Bendra taisyklė – pavėluotas akceptas
negalioja, nebent oferentas nedelsdamas informuoja, jog sutartį laiko sudaryta. Gali būti situacija, kai akceptas gaunamas vėliau ne dėl
akceptanto kaltės (pvz. pašto, ryšio problemos). Tokiu atveju, jei akceptuota buvo laiku, bet oferentas jau sudarė sutartį su kitu
asmeniu, oferentas turi tuoj pat akceptantui pranešti, kad sutartis jau nebesudaryta. Jei nebus pranešimo iš karto, sutartis bus laikoma
sudaryta. Akceptas turi būti besąlygiškas, įpareigojantis – iš turinio aišku, kad akceptantas suvokia, kad prisiima sutartinius
įsipareigojimus. Jei atsakyme į ofertą yra kontrapasiūlymų, keičiamos esminės sąlygos, tai tokiu atveju tai bus ne akceptas, o nauja,
priešinė oferta.

Akcepto įsigaliojimas. Akceptas laikomas įsigaliojusiu nuo jo gavimo momento – kai jį gauna oferentas. Tai yra sutarties sudarymo
momentas. Galimos išimtys: I) susijusios su tarpiniu susitarimu, pagal kurį numatyta, kad sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus
susitarta dėl tam tikrų sąlygų. Arba šalys susitarė, kad sutarties nebus tol, kol ji nebus tinkamai įforminta; II) Antra išimtis – įstatymas

46
nustato tam tikrą privalomą formą, kuri turi materialinę teisinę reikšmę; III) Realinėms sutartims – kai sutarties sudarymui reikalingas
daikto perdavimas ar turi būti atliekami kiti veiksmai pagal įstatymą.

Sutarčių galia. Sutarties galia tretiesiems asmenims. Sutarčių forma. Registracijos reikšmė. Sutarčių turinys, sąlygų rūšys.
Sutarties kaina. Sutarčių vykdymo tvarka. Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės. Atsakomybę už sutarčių nevykdymą
naikinančios sąlygos. Force majeure aplinkybės.

Sutarčių galia.
CK 6.189 str.
Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutart ies šalimis,
teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas. Šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento, kuris
nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Sutartys gali būti sudaromos žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais. Jei
pagal įstatymus arba šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vien ą šalių
pasirašytą dokumentą, tiek ir pasikeičiant raštais.

Notarinės formos būtų sutartys, kurios yra svarbios jas sudarantiems asmenims ir visuomenei. Notarinė forma kaip privaloma yra
nustatyta nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartims, nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarčiai, taip pat dovanojimo sutarčiai
ir kt. Sutartys, kurias įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti paprastos rašytinės ir notarinės formos. Konkliudentiniais
veiksmais galima sudaryti tik tokias sutartis, kurių konkrečios formos įstatymas nenumato.

Sutarties galia tretiesiems asmenims.

CK 6.190; 6.191 str.

Sutarčių forma.
CK 6.192 str.
Forma yra būtinas elementas tik įstatymo numatytais ar šalių susitarimo atvejais. Vyrauja konsensualizmas, kai forma dažniausiai nėra
svarbu. Tačiau formos reikalavimai gali būti nustatyti siekiant apsaugoti šalių interesus (kad nesusidurtų su įrodinėjimo problema). Kita
priežastis – viešasis interesas. Reikia skirti dvejopo tipo formos reikšmes: I) materialinė teisinė – forma yra sutarties sudėtinis
elementas; II) procesinė (įrodomoji) – sutartis jos nesilaikius galios, tačiau bus sunkiau įrodyti jos egzistavimą.

Registracijos reikšmė.
Teisinė sandorių registracija reikšminga civilinės apyvartos stabilumui. Jei sutartis įstatyme numatyta kaip registruotina, t ik registruota
lieka galioti daikto perėjimo kitam savininkui atveju.

Sutarčių turinys, sąlygų rūšys.

CK 6.196 – 6.199 str.
Atsako į klausimą, kokios yra šalių teisės ir pareigos. Turinys suprantamas kaip visuma sutarties sąlygų. Sąlygų skirstymas:
I. Sąlygų reikšmė sutarties galiojimui:
a. Esminės – tokios sąlygos, dėl kurių šalys privalo susitarti, konkrečios sutarties rūšies „bazė“, pagrindas. Kokios
sąlygos yra esminės, o kokios ne, priklauso nuo sutarties rūšies. 3K-3-30/2006. Pvz. pirkimas-pardavimas – esminė
sąlyga – objektas. Kaina nebūtinai yra, bet gali būti esmine sąlyga. Esmines sąlygas taip pat lemia įstatymas,
nurodydamas apibrėžimus. Šalys derybų metu taip pat gali susitarti dėl sąlygų esmingumo;
b. Įprastinės – neliamia sutarties galiojimo/ negaliojimo. Tokios sąlygos, kokios paprastai tokios sutarties rūšyje yra
numatomos;
c. Atsitiktinės – tai sutarčių rūšiai nėra būdingos. Galiojimui taip pat reikšmės neturi.
II. Išreiškimo forma:
a. Aiškiai išreikštos – rašytinės sutarties atveju – galima surasti sutartyje;
b. Numanomos – laikomos tos sutarties sąlygomis, bet jų tiesiogiai sutartyje nerasime. Taip dažnai būna dėl
operatyvumo – sutartyje įrašomos tik esminės sąlygos, nors šalys faktiškai gali sąlygas turėti omenyje. Numanomos
sąlygas taip pat gali nustatyti imperatyvios ar dispozityvios teisės normos bei papročiai ar tarp šalių susiklosčiusi
praktika.

Sutarties kaina.
CK 6.198 str.

Sutarčių vykdymo tvarka.

CK 6.201 str.

Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės.

CK 6.205 – 6.215 str.
Sutarties neįvykdymas gali būti: esminis (CK 6.217 str.) arba neesminis. Reikšmė: esant esminiam neįvykdymui, nukentėjusioji šalis
įgyja teisę nutraukti sutartį. Esant neesminiam neįvykdymui – galioja principas in favorum contractus – šalis gali gintis kitais būdais nei
sutarties nutraukimas. 6.217 str. pateikia 5 kriterijus, į kuriuos privaloma atsižvelgti sprendžiant, ginčas esminis ar ne. Praktikoje
nesutariama, užtenka 1 požymio, ar reikia visų 5. Vertinant esmingumą taip pat svarbi sutarties rūšis (pvz. komercinėms sutartims
taikomi griežtesni reikalavimai).

Patartina sutartyje numatyti, ką laikysime esminiais pažeidimais (kodeksas numato tik kriterijus). Dažniausiai tokiomis galimybėmis
naudojasi bankai. Kita klasifikacijos reikšmė: esant esminiam pažeidimui, kreditorius ne tik gali nutraukti sutartį, bet tokią teisę realizuoti
ne teismo būdu.
Kitas neįvykdymo atvejis – numanomas neįvykdymas. Vykdymo terminas dar nėra suėjęs, bet iš aplinkybių galima daryti pagrįstą
išvadą, kad sutartis nebus įvykdyta. Tokiu atveju galima kreiptis į šalį, prašant įvykdymo patvirtinimo. Jei patvirtinimas negaunamas,
įgyjama teisė nutraukti sutartį nelaukiant, kol sueis terminas. Reikia įrodyti, kad yra pagrindas manyti, kad sutartis nebus įvykdyta.
Pirmiausia visais atvejais būtina kreiptis į kitą šalį.

Neįvykdymo padariniai – kuris būdas taikomas, priklauso nuo šalies pasirinkimo, pažeidimo pobūdžio ir pan. Galimi būdai:
47
 I. Sutarties nutraukimas (6.217-6.219 str.);
II. Netesybos (6.71 str.);
III. Nuostolių atlyginimas (6.210, 6.258 str.);
IV. Įvykdymas natūra (6.213, 6.215 str.);
V. Vykdymo sustabdymas (6.58 str.);
VI. Įskaitymas (6.130-6.140 str.);
VII. Vykdymo trūkumų šalinimas (6.208-6.209 str.);
VIII. Veiksmų uždraudimas.

Atsakomybę už sutarčių nevykdymą naikinančios sąlygos.

CK 6.211 str.

Force majeure aplinkybės.

CK 6.212 str.
Negalėjimas įvykdyti - situacija įvykus aplinkybėms, dėl kurių prievolės įvykdymas tampa neįmanomas (force majeure). Svarbu, kad
aplinkybės būtų atsiradusios iki tol, kol skolininkas pažeidė prievolę. Jei atsiranda jau po pažeidimo – skolininkas privalės atlyginti
nuostolius.

Sutarčių pabaiga. Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės. Sutarties absoliutus ir santykinis negaliojimas. Kreditoriaus
interesų gynimas (actio Pauliana). Nesąžiningumo prezumpcijos atvejai. Netiesioginis ieškinys. Sulaikymo teisė. Sutarčių su
užsienio kontrahentu sudarymo ypatumai.

Sutarčių pabaiga.
CK 6.217 – 6.228 str.
Pabaigos pagrindai:
I. tinkamas įvykdymas;
II. sutarties nutraukimas (šalių sutarimu ar vienašališkai).
Esant sutarimui reikia sutarti ir dėl nutraukimo teisinių padarinių. Vienašališkas nutraukimas galimas nesikreipiant į teismą (esant
esminiam pažeidimui), šalims sutartyje numačius tokią galimybę, taip pat – kreipiantis į teismą dėl nutraukimo;
III. termino pasibaigimas;
IV. pripažinimas negaliojančia. Sutarčiai pasibaigus, pasibaigia ir prievolė (bendroji taisyklė).

Sutarties nutraukimo teisinės pasekmės.

CK 6.221 str.
Sutarties nutraukimas. Bendra taisyklė yra ta, kad sutartis sukuria prievolinius santykius, todėl reikia užtikrinti jų įgyvendinimą. Galima
sutartį nutraukti vienašališkai nesikreipiant į teismą kai tai įtvirtinta sutartyje (sąžiningo nutraukimo procedūra). Kai sutartis pažeidžiama
iš esmės, tokiu atveju kreditorius gali vienašališkai nutraukti sutartį, kai skolininkai iš esmės ją pažeidžia. Tai reiškia, kad kreditorius iš
sutarties negauna jokios naudos, todėl gali ją nutraukti.

Sutarties absoliutus ir santykinis negaliojimas.

CK 6.225 str.
Teisių ir pareigų, grindžiamu niekiniu sandoriu, negalima įgyvendinti, jų negalima ginti, tokio sandorio negalima panaudoti prieš tiek
prieš kitą sandorio šalį, tiek prieš trečiuosius asmenis. Jeigu teismas, nagrinėdamas ginčą, nustato niekinį sandorį, tai jis savo iniciatyva
(ex officio) privalo taikyti sandorio negaliojimo sąlygas.

Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to
pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Absoliučiai negaliojančios (niekinės) sutarties šalys negali vėliau patvirtinti.
Sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia
būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai. Santykinai negaliojančią (nuginčijamą) sutartį šalys (šalis) gali
patvirtinti, jeigu toks patvirtinimas yra aiškiai pareiškiamas.

Ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisines
pasekmes, tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus.
Todėl tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių,
suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį
sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma.

Kreditoriaus interesų gynimas (actio Pauliana).

CK 6.66 str.
Pauliano ieškinys. Tai speciali ieškinių rūšis – reikalavimas, kurį reiškia kreditorius, ginčydamas skolininko sudarytus sandorius.
Kreditorius nesiekia šiuo ieškiniu padaryti sandorį negaliojančiu, jo tikslas – atgauti turtą, kuris neteisėtai buvo perduotas kitam.
Pauliano ieškinio sąlygos:
I. Ieškovas bei atsakovas turi būti kreditorius ir skolininkas.
II. Skolininkas turėjo sudaryti sandorius savo nuožiūra.
III. Sandoris turi pažeisti kreditoriaus interesus. Dėl sandorio skolininkas gali tapti visiškai nemokiu arba sandoris gali sumažinti
skolininko mokumą.
IV. Skolininkas, jei sandoris buvo atlygintinas, turi būti nesąžiningi (t.y. tiek kreditorius, tiek skolininkas žino, kad sandoris
pažeidžia kreditoriaus interesus).
V. Paulino ieškiniui taikomas sutrumpintas terminas (1 m. nuo sužinojimo, kad pažeistos teisės).
VI. Šis ieškinys netaikomas tuo atveju, kai tenkinama bankroto byla.

Nesąžiningumo prezumpcijos atvejai.

CK 6.67 str.
48
Sąžiningumo priešybė – piktnaudžiavimas teise, pavyzdžiui, nesuteikimas skolininkui termino įvykdyti prievolę, naujos įmonės
įsteigimas perkeliant visą turtą ir gamybą į ją, o senajai įmonei paliekant tik skolas ir nepaliekant turto, skolininko turto perleidimas
siekiant dirbtinai sukelti savo nemokumą ir šitaip išvengti prievolių kreditoriui vykdymo, nepagrįstas kreipimasis į teismą, žinant, kad
reikalavimas nepagrįstas, siekiant tik padaryti žalą atsakovui ir panašiai. Tam tikrais atvejais Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas
įtvirtina nesąžiningumo prezumpcijas, t. y. nustato aplinkybes, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas.
Pažymėtina, kad sąžiningumas civilinėje teisėje daugeliu atveju preziumuojamas, todėl asmuo, teigiantis, jog kitas asmuo yra
nesąžiningas, privalo nesąžiningumo faktą įrodyti. Iki nesąžiningumas bus įrodytas, asmuo laikomas sąžiningu. Tačiau Lietuvos
Respublikos civilinis kodeksas numato ir šios bendrosios taisyklės išimčių, t. y. preziumuojama, kad asmuo nesąžiningas. Tokiu atveju
jis turi įrodyti, kad yra sąžiningas. Civilinių teisinių santykių subjektų pareiga elgtis teisingai, protingai ir sąžiningai. Šios pareigos
nevykdymas gali reikšti piktnaudžiavimą teise arba kaltus asmens veiksmus, sukeliančius civilinę atsakomybę. Jei asmuo elgiasi
neteisingai, neprotingai ar nesąžiningai, teismas gali atsisakyti ginti jo teises. Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. Todėl
turtą įgijęs asmuo laikomas sąžiningu įgijėju, kol nėra įrodyta priešingai (CK 4.26 str. 2 d.). Čia įtvirtinta šio principo išimtis ir nustatyta
priešinga – nesąžiningumo prezumpcija. Pauliano ieškinio patenkinimas siejamas su skolininko nesąžiningumu, o atlygintinio sandorio
atveju – su abiejų sandorio šalių nesąžiningumu, kreditoriui būtų sunku laimėti bylą, jei jis būtų priverstas įrodinėti abiejų atsakovų
nesąžiningumą. Sandorio šalių nesąžiningumas – preziumuojamas, t. y. pripažįstama, kad esant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
6.67 straipsnyje įvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo arba turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Šiuo
atveju kreditoriui reikia įrodinėti esant bent vieną iš numatytų aplinkybių ir bus pripažįstama, kad sandorio šalys yra nesąžiningos. Be
abejo, nesąžiningumo prezumpcija yra nuginčijama, todėl skolininkas ir kita sandorio šalis tokiais atvejais turi teisę įrodinėti buvę
sąžiningi, t. y. nežinoję ir negalėję žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus.

Netiesioginis ieškinys.
CK 6.68 str.
Tai situacija, kai kreditorius priverstinai įvykdo skolininko reikalavimo teisę, bet savo reikalavimo teisės jis neįgyvendina, nes jis kažką
gaus ir tai bus panaudota kitam kreditoriui. Taigi kitas kreditorius pateikia ieškinį skolininkui. Netiesioginio ieškinio sąlygos:
I. Prievolė neturi būti grynai asmeninio pobūdžio.
II. Skolininko neveikimas turi pažeisti kreditoriaus interesus.
III. Kreditorius turi turėti apibrėžtą, galiojančią reikalavimo teisę.
IV. Reikalaujama, kad skolininkas turėtų reikalavimo teisę, nukreiptą kitiems asmenims. Jei jis nėra kito prievolinio santykio
subjektas, ieškinys nėra įmanomas.

Sulaikymo teisė.
CK 6.69 str.
Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis daikto savininkui reikalavimo teisę, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus
patenkintas reikalavimas. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjus reikalavimo įvykdymo terminas. Daikto sulaikymo
teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir jų sąskaita patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus
kreditorius. Daikto duodamų vaisių sąskaita pirmiausiai sumokamos palūkanos, o po to - pagrindinė prievolė. Daikto sulaikymo teisę
turintis asmuo privalo jį saugoti ir laikyti taip, kad būtų užtikrintas daikto saugumas. Be skolininko sutikimo sulaikyto daikto negalima
išnuomoti, įkeisti, kitaip jį apsunkinti ar naudoti jį pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį jo naudojimą, kuris būtinas daikto išsaugojimui.
Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias
išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto
sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidas, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria
padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas. Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę
reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. Daikto sulaikymo teisė pasibaigia, kada valdytojas praranda valdymą, išskyrus atvejus, kai
daikto savininkui (skolininkui) sutikus, valdytojas daiktą išnuomoja arba įkeičia kitiems asmenims.

Sutarčių su užsienio kontrahentu sudarymo ypatumai.

CK 1.12 str. 2d.
Sutartinės prievolės su užsienio kontrahentu šalių teisė laisvai pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę įtvirtinta CK.
Kiekviena sutarties su užsienio kontrahentu šalis siekia:
I. kuo palankesnių sau sutarties sąlygų;
II. kuo mažesnės atsakomybės sutartinių įsipareigojimų pažeidimo atveju;
III. mažesnių išlaidų, įskaitant ir teisinių paslaugų kainas, galimų nesutarimų ar konflikto tarp šalių atveju;
IV. mažesnių išlaidų, susijusių su sutarties aiškinimu ir vykdymu;
V. mažiau nesutarimų su kontrahentu ir pan.

Taigi sutartinę prievolę su užsienio kontrahentu apibrėšime kaip prievolę, atsirandančią sutarties pagrindu, kurios viena iš šalių –
užsienio fizinis ar juridinis asmuo.
Kai viena iš civilinio santykio šalių yra užsienio kontrahentas, t. y. kai civilinis teisinis santykis turi užsienio elementą , kyla taikytinos
teisės klausimas. Teismas, nagrinėdamas tarp šalių iškilusį ginčą dėl sutarties, turi nustatyti, kokia teisės sistema reglamentuoja
nagrinėjamą civilinį teisinį santykį, nes vien tas faktas, kad byla priklauso Lietuvos teismų jurisdikcijai, anaiptol nereišk ia, kad byla bus
nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos materialine teise, t. y. taikant Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą ir kitus civilinius teisinius
santykius reglamentuojančius įstatymus.

Paprastai šalys išreiškia savo valią dėl sutarčiai taikytinos teisės būtent šiuo būdu. Jei kyla ginčas dėl išlygos dėl taikytinos teisės
apimties ar turinio, ji paprastai aiškinama pagal lex fori, t. y. bylą nagrinėjančio teismo buvimo vietos teisę. CK 1.37 str. 1 dalis numato,
kad šalių susitarimas dėl taikytinos teisės gali būti nustatomas dvejopai: arba pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas, arba pagal
faktines bylos aplinkybes. Į sutartį įtraukiant išlygą dėl taikytinos teisės išvengiama potencialių neaiškumų ir tarpusavio ginčų, galinčių
kilti tuo atveju, kai taikytinos teisės šalys nepasirenka.

Numanomas taikytinos teisės pasirinkimas. Sudėtinga nustatyti, kokių prielaidų pakaktų tam, kad būtų galima tvirtinti, jog tarp šalių yra
konkliudentinis taikytinos teisės pasirinkimas. Teismas tokiais atvejais turi nustatyti realią šalių valią, o tai nėra paprasta. Tokiu atveju
teismas turi aiškintis, ar plečiamojo sutarties aiškinimo metodu remiantis abiejų šalių vertinimais įmanoma užpildyti šią sutarties spragą.

49
Taikytinos teisės nustatymas pagal konkliudentinius veiksmus ar kitus duomenis, kuriais remiantis galima būtų daryti prielaidą apie
taikytinos teisės pasirinkimą, gali būti grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
I. sutartyje esanti nuoroda į teisės sistemą, taip pat pažodinis jos normų ar nuostatų pakartojimas;
II. sutartyje esanti nuoroda į kitą sutartį, kurioje yra išlyga dėl taikytinos teisės;
III. tokio pat pobūdžio sutarčių tarp sutarties šalių buvimas, kuriose yra išlygos dėl taikytinos teisės;
IV. susitarimas dėl bendro išimtinio teismingumo visiems ginčams, kilsiantiems tarp šalių.

Dalinis taikytinos teisės pasirinkimas. Dėl tam tikrų priežasčių, šalys gali pageidauti dalį savo sutartinių įsipareigojimų reglamentuoti
pagal vieną teisės sistemą, dalį – pagal kitą. CK suteikia šalims tokią galimybę: 1.37 str. 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią šalys
savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.

Šalys taip pat gali pasirinkti tik tam tikrai sutarties daliai taikytiną teisę, o kitą sutarties dalį palikti reglamentuoti vadinamajai
objektyviajai (t. y. valstybės, kuri yra labiausiai susijusi su prievole) teisei.

Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys. Civilinės atsakomybės sankcijos. Sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė. Dalinė ir
solidari atsakomybė. Pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė. Ribota ir visiška atsakomybė. Civilinės atsakomybės
netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės. Tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė. Civilinė atsakomybė ir
kiti žalos kompensavimo būdai. Civilinės atsakomybės draudimas. Civilinės atsakomybės sąlygos.

Civilinės atsakomybės samprata ir rūšys. Sutartinė ir deliktinė civilinė atsakomybė.

CK 6.245; 6.256; 6.263 str.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą,
delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Civilinės atsakomybės pagrindiniai požymiai:

Asmens elgesys vertinamas civilinės teisės požiūriu ir į jį reaguojama civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Civilinė arba privatinė teisė
plačiąja prasme, reguliuoja privačių asmenų turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius. Civilinė atsakomybė yra neigiama
reakcija į privataus intereso pažeidimą. Šia prasme civilinė teisinė atsakomybė skiriasi nuo viešosios atsakomybės rūšių –
administracinės, baudžiamosios atsakomybės, kurios yra neigiama reakcija į viešo intereso pažeidimą.

Prielaida civilinei teisinei atsakomybei yra privataus intereso pažeidimas, tai neigiama reakcija pirmiausia yra privataus as mens, kuriam
padaryta žala, o ne valstybės. Šio pobūdžio aplinkybė turi du aspektus:
I. neigiama turtinė reakcija pažeidėjo sąskaita yra vykdoma ne viešojo subjekto naudai, o nukentėjusiojo naudai;
II. valstybė tiesiogiai ir betarpiškai nesikiša į privataus pobūdžio intereso gynimą, kol nukentėjusysis nesikreipia teisminės
gynybos. Valstybė įsikiša tada, kai žalą padaręs asmuo jos savanoriškai neatlygina.

Taip pat galimi atvejai, kai privataus intereso pažeidimas žalos padarymu pasireiškia tokio pobūdžio ar intensyvumo pažeidimu, jog jis
tampa viešuoju interesu – žalos padarymas privačiam asmeniui atitinkamu būdu yra kvalifikuojamas kaip administracinis nusižengimas
ar baudžiamasis nusikaltimas. Tada lygia greta su civiline atsakomybe atsiranda kitokios atsakomybės rūšys. Tokiu atveju vėl yra
skirtumas, prieš ką atsako pažeidėjas. Pažeidėjas privatinės atsakomybės tvarka atsako privačiam asmeniui, o viešosios atsakomybės
tvarka – valstybei.

Skirstymas pagal prievolės prigimtį – sutartinė ir deliktinė. Civilinė atsakomybė yra prievolė, kylanti dėl žalos padarymo, tai nuo
pažeidimo prigimties yra atsiranda skirtingos prievolės dėl žalos atlyginimo rūšys. Prievolės yra skirstomos į sutartines ir deliktines.
Sutartinė prievolė atsiranda iš šalių sudarytos sutarties, o sutarties šaliai pažeidus sutartimi numatytą prievolė atsiranda nauja prievolė
– sutartinė civilinė atsakomybė. Sutartiniai santykiai sieja nedaug civilinių teisinių santykių dalyvių, jei juos lyginsime su visais galimais
civilinių teisinių santykių subjektais. Tačiau negalime sakyti, kad teisinių santykių subjektų visiškai nesieja jokios prievolės, jeigu tarp
subjektų nėra sutartinių teisinių santykių. Nemaža civilinių teisinių santykių subjektų dalis turi absoliutaus pobūdžio teises, kurių privalo
nepažeisti niekas (nuosavybės teisė, valdymas, asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, vardas ir kt.). Žala gali būti padaroma tarp
atsakingo už žalą asmens ir nukentėjusiojo nesant sutartinių santykių, tada atsiranda deliktinė civilinė atsakomybė. Dažniausiai tai yra
asmens absoliučių teisių pažeidimas, kai prievolė atlyginti žalą nesusijusi su sutartiniais santykiais. Gali būti deliktin iai santykiai tarp
asmenų, esančių sutartiniuose santykiuose, jeigu tai numato įstatymas. Dar yra išskiriama ikisutartinė civilinė atsakomybė, k uri
atsiranda padarius žalą vedant derybas dėl sutarties sudarymo, t.y. santykiuose iki sutarčių sudarymo.

Civilinės atsakomybės sankcijos.

CK 6.258 str.
Civilinė atsakomybė pasireiškia turtinio pobūdžio poveikio priemonių taikymu, kurių tikslas yra atkurti nukentėjusiojo asmens turtinę
padėtį iki tos, kuri buvo prie padarant pažeidimą, todėl atlyginama tikroji žala, kitos išlaidos ryšium su žala ir negautos pajamos;
poveikio priemonės nenukreiptos į asmenį, jos taikomos nukentėjusiojo naudai;
Administracinė ir baudžiamoji atsakomybė realizuojama administracinės nuobaudos ar kriminalinės bausmės paskyrimu, baudimu
siekiama paveikti nusižengusį ar nusikaltusį asmenį, jei bausmė yra turtinio pobūdžio (konfiskacija, bauda, dalies atlyginimo
išieškojimas), ji taikoma ne nukentėjusiojo, o valstybės naudai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma kartu su administracine ar
baudžiamąja atsakomybe, tačiau gali būti taikoma ir nepriklausomai nuo kitų rūšių atsakomybės taikymo.

Dalinė ir solidari atsakomybė.

CK 6.296 str.
Žalą gali padaryti ne vienas, o keli asmenys, tuomet dėl žalos padarymo atsiranda prievolė atlyginti žalą, kur skolininko pusėje
dalyvauja asmenų daugetas. Prievolių teisės bendrosios nuostatos skelbia, kad kiekvienas skolininkas turi atsakyti už lygią s u kitais
skolininkais žalos dalį, t.y. įtvirtinta dalinė atsakomybė (Civilinio kodekso 6.5 straipsnis). Tai reiškia, kad ir žalos atlyginimo prievolėje,
jeigu joje dalyvauja keli žalą atlyginantys asmenys, pirmiausia svarstoma dėl dalinės atsakomybės taikymo. Kiekvienas dalinės civilinės
atsakomybės prievolės dalyvis privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį. Dalių lygybė taip pat yra bendra taisyklė,
įstatymu ar sutartimi gali būti numatyta kita. Pavyzdžiui, prievolės dalį reikia nustatyti pagal skolininko kaltės laipsnį. Tuomet teismas
nustato nelygias prievolės vykdymo dalis, o paskirsto jas proporcingai nustatytam kaltės laipsniui, išreikštam procentais.

50
Dalinė atsakomybė yra bendra taisyklė, kuri gali būti pakeista įstatymu ar sutartimi. Tuomet atsiranda solidarioji atsakomybė. Specialioji
norma, numatanti keleto asmenų padarytos žalos atlyginimą, nurodo, kad kelių asmenų bendrai padaryta žala atlyginama solidariai. Kai
prievolė yra susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu, tai preziumuojama solidarioji skolininkų pareiga. Ši
prezumpcija gali būti paneigta skolininkui įrodžius, kad žala iš tikrųjų negalėjo būti įvykio ar veiksmų, už kuriuos jis atsakingas,
rezultatas. Solidarios atsakomybės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad žalos atlyginimo prievolę visa apimtimi įvykdytų visi
skolininkai, arba keli, ar net vienas skolininkas. Solidarus skolininkas, įvykdęs prievolę visa apimtimi, įgyja teisę į kitus bendraskolius
išieškoti iš jų išmokėtus nuostolius dalinės atsakomybės tvarka. Ši teisė yra išvestinė (regresinė).

Pagrindinė ir papildoma (subsidinė) atsakomybė.

CK 6.245 str. 5d.
Įstatymas ar sutartis gali numatyti atvejus, kai žalą privalo atlyginti keli asmenys,
tačiau ne kiekvienas iš jų atsako lygiais pagrindais ir apimtimi. Vienas skolininkas gali būti įpareigotas tiesiogiai ir visa apimtimi atlyginti
padarytą žalą, o kitas asmuo gali būti įpareigotas atsakyti tada, kai pagrindinis skolininkas negalės žalos atlyginti. Pagal tai, kokia
tvarka įstatymas ar sutartis įpareigoja asmenis atsakyti už žalą, žalos atlyginimo prievolė gali būti skirstoma į pagrindinę ir papildomą
(subsidinę).

Pagrindinis skolininkas yra tas asmuo, kuriam įstatymas numato prievolę tiesiogiai atlyginti visą žalą, nustačius jo civilinės atsakomybės
sąlygas. Tai gali būti asmuo, pats padaręs žalą, bet gali būti ir asmuo, kuris nėra tiesiogiai padaręs žalos, tačiau atsakantis už kito
asmens ar jo valdomo objekto padarytą žalą. Skirstymo pagrindas yra tai, kad jam pirmam ir betarpiškai tenka visa prievolė mokėti
žalos atlyginimą. Pavyzdžiui, samdančio darbuotojus asmens pareiga atlyginti žalą yra pagrindinė. Taip pat atsako didesnio pavojaus
šaltinio valdytojas už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, valstybė ar savivaldybė už jų institucijų padarytą žalą dėl neteisėtų
valdžios institucijų aktų, veiksmų ir pan. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais, t.y. jo
atsakomybė kreditoriui yra tiesioginė ir visa apimtimi. Kartu su nepilnamečiu nuo 14 iki 18 metų atsako nepilnamečio tėvai. Jie atsako
tuo atveju, kai nepilnametis neturi turto ar pajamų, reikalingų žalai atlyginti. Tėvų atsakomybė yra papildoma, nes jiems atsakomybė
atsiranda tik tada, jei pats nepilnametis žalos neatlygins, vadinasi žalos atlyginimo prievolė yra sąlyginė. Tėvai žalą atlygina tiek, kiek
jos neatlygina nepilnametis, tai reiškia, kad ji yra papildoma. Tėvai visa apimtimi žalą atlygins tik tuo atveju, jei nepilnametis turto
visiškai neturės, kitais atvejais tėvų atsakomybė bus tik papildoma. Pažymėtina, kad tėvai, papildomos atsakomybės tvarka atlyginę
žalą, neįgyja regreso teisės į asmenį, už kurį jie žalą atlygino. Tokiomis pat sąlygomis yra numatyta neveiksnaus asmens papildoma
atsakomybė už jo padarytą žalą, kurią tiesiogiai ir visa apimtimi pirmiausiai turi atlyginti globėjas

Ribota ir visiška atsakomybė.

CK 6.251 str.
Skirstymas pagal žalos atlyginimo apimtį – visiška, ribota ir padidinta. Pagal tai skiriama visiška, ribota ir padidinta civilinė atsakomybė.
Bendra taisyklė yra visiškas padarytos žalos atlyginimas, kuris reiškia, kad žalos atlyginimo prievolės įvykdymu siekiama atkurti
nukentėjusiojo asmens teisinę padėtį, kuri buvo iki jo teisės pažeidimo. Ne visada tai yra įmanoma, kadangi padaryta žala gali būti tokio
dydžio, jog jos objektyviai neįmanoma visiškai atlyginti, žala padaryta tokio objekto pakenkimu ar sunaikinimu, kai apskritai galime
kalbėti tik apie dalinį kompensacinį žalos atlyginimo efektą (gyvybės atėmimas, sveikatos sužalojimas, neturtinė žala nusikaltimų ir kt.
atvejais ar pan.). Atskirais atvejais padarytą žalą galima nustatyti tik apytikriai. Tai sąlygoja, kad civilinė atsakomybė gali būti nevisiška.
Ji gali būti apribota šalių susitarimu sutartinės civilinės atsakomybės atveju, pavyzdžiui, nenumatant netesybų už termino praleidimą,
jeigu įstatymas irgi nenumato už tai netesybų. Tuomet gali būti, kad šalis dėl netinkamo prievolės vykdymo realiai turės nuostolių,
tačiau jie nebus visiškai atlyginti. Gali būti numatoma, kad atlyginama tik pozityvūs nuostoliai, tikroji žala, o nekompensuo jamos
negautos pajamos. Įstatymas ar sutartis gali numatyti, kad nuostoliai gali būti esant atsakovo tyčiai ar dideliam neatsargumui.
Atlyginamos žalos dydis gali būti ribojamas tam tikra suma. Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 71 straipsnis numatė atlyginti moralinę žalą,
kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas nuo 500 iki 10 000 litų. Atsakomybė už moralinę žalą, padarytą valstybės ar savivaldos
institucijų arba jų pareigūnų veiksmais viešojo valdymo srityje, buvo ribojama intervale nuo 300 iki 5000 litų (Civilinio kodekso 485
straipsnis). Šiuo metu galiojančios ribotos turtinės atsakomybės pavyzdžiai yra Lietuvos tarptautinėse sutartyse (konvencijose),
Prekybinės laivybos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Ribojimo pagrindai yra įvairūs. Žalos atlyginimas ribojamas, priklaus omai nuo
vystomos ūkinės veiklos masto, pvz., naftą gabenančio laivo tonažo arba absoliučiu dydžiu (nustatyta pinigų suma už žalos padarymo
įvykį), ar kitais būdais. Kai žala yra padaroma vertingam objektui, tai atsakomybė gali būti nustatyta padidinta, didesnė, negu ji
objektyviai yra padaryta. Teisės aktais nustatytas žalos dydis yra padauginamas ar indeksuojamas. Tokiu būdu numatyta padidinta
atsakomybė, teisės pažeidėjui yra taikoma papildoma sankcija, nes jis verčiamas ne tik atlyginti žalą, bet ir parodoma, kad socialiai
vertingas interesas yra labiau ginamas.

Civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės.

CK 6.253 str.
Žalos faktai ne visada reiškia, jog įmanoma pritaikyti civilinę atsakomybę. Išanalizavus konkrečios bylos aplinkybes, gali paaiškėti, jog
nėra vienos kurios būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kaltės ar priežastinio ryšio. Tokiais atvejais civilinė
atsakomybė negalima, nes žalą sąlygojo ne atsakovo veiksmai ar neveikimai, o pašalinė priežastis. Civilinė atsakomybė netaikoma,
taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės
veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

Nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti
numatytos. Valstybės veiksmai - tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir
kurių šalys neturėjo teisės ginčyti. Trečiojo asmens veikla - tai asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai
(veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių.

Nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai
gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali
būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms
teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

Būtinasis reikalingumas - tai veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims
ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą
patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos. Teismas,

51
atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio inte resais veikė
žalą padaręs asmuo.

Būtinoji gintis - tai veiksmai, kuriais siekiama gintis arba ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar
valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo kėsinimosi, jeigu jais nebuvo peržengtos būtinos ios ginties
ribos.

Savigyna - tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų
valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Tačiau
asmuo, panaudojęs savigyną neteisėtai ar be pakankamo pagrindo, privalo atlyginti padarytą žalą.

Tiesioginė ir netiesioginė (regresinė) atsakomybė.

CK 6.280 str.
Žalą padaręs asmuo ne visada privalo tiesiogiai atsakyti už žalą. Įstatymais ar sutartimi gali būti numatyti atvejai, kai už asmens
padarytą žalą privalo atsakyti ne asmuo, kuris ją tiesiogiai [padarė, o kitas atsakingas subjektas. Kai atsakingo už žalą subjekto
atsakomybė nustatyta kaip tiesioginė, tai jam pirmiausia ir visa apimtimi tenka įvykdyti žalos atlyginimo prievolę savo sąskaita. Šiuo
atveju atsiranda tiesioginė atsakomybė už žalą. Tuo tarpu žalą padaręs asmuo taip pat gali būti atsakingas už žalą, tačiau netiesiogiai.
Kreditorius neturi teisės pareikšti reikalavimo atlyginti žalą betarpiškai ją padariusiam asmeniui, tačiau teisę į žalos atlyginimą įgyja
asmuo, kuris buvo atsakingas už žalą pagal įstatymą ar sutartį ir savo prievolę įvykdė. Toks asmuo tampa kreditoriumi ir reiš kia
reikalavimą žalą padariusiam asmeniui netiesioginiu (regresiniu) reikalavimu. Jis yra netiesioginis ta prasme, kad žalos atlyginimo neturi
teisės tiesiogiai reikalauti ją patyręs asmuo, bet gali reikalauti subjektas, pagal įstatymus atlyginęs kito asmens padarytą žalą.
Pavyzdžiui, žalą, padarytą neteisėtais prokuratūros pareigūnų veiksmais, atlygina valstybė. Jos atsakomybė yra tiesioginė. Atlyginusi
žalą nukentėjusiajam asmeniui, valstybė įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti įstatymų nustatyto dydžio sumų iš prok uratūros
pareigūnų, kurie žalą padarė tyčiniais veiksmais. Žalą atlyginęs asmuo įgyją regreso teisę į žalą padariusį asmenį, jeigu įstatymas
nedraudžia reikšti tokį reikalavimą.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju žalos atlyginimo prievolės skolininkas gali būti žalą padaręs asmuo, bet gali būti ir jos
betarpiškai nepadaręs, tačiau už ją atsakingas pagal įstatymus ar sutartį. Regresinėje žalos atlyginimo prievolėje skolininkas visada yra
asmuo, kuris kaltas dėl žalos padarymo. Jeigu asmuo nėra tai jam gali būti keliami reikalavimai ne dėl žalos padarymo, o kitais
pagrindais – dėl konkrečios prievolės nevykdymo, sutaupymo be pagrindo ir pan.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prieš kreditorių – žalą patyrusį asmenį – gali būti ribojama
pagal civilinės teisės normų ar sutarties nurodymus, regresinės prievolės skolininko atsakomybė dar gali būti ribojama taip pat pagal
kitų teisės šakų normas (pvz. darbo, tarnybos įstatymus). Netiesioginė atsakomybė gali būti labiau ribota. Ribojimų pobūdį, turinį ir
konkretų apimtį sąlygoja tai, kokios normos reguliuoja tiesioginio skolininko ir regresinio skolininko tarpusavio santykius.

Tiesioginės civilinės atsakomybės atveju tiesioginio skolininko atsakomybė prieš nukentėjusįjį gali būti solidari, o regresinio reikalavimo
atveju regresato atsakomybė yra pagal kaltę ir tik dalinė. Jeigu dėl žalos atsiradimo yra iš
dalies kaltas regredentas ir regresatas, tai jų tarpusavio ginče nustatoma konkreti kaltės ir regresinio reikalavimo skolininko žalos
atlyginimo dalis. Jeigu kalti regresatai yra keli, o regredento kaltės nėra, tai regredentas gauna žalos atlyginimą iš atskirų skolininkų
dalimis, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų kaltės laipsnį.

Civilinė atsakomybė ir kiti žalos kompensavimo būdai.

Pagrindinės civilinės atsakomybės formos yra dvejopo pobūdžio žalos atlyginimo prievolės skolininko pareigos:
I. pareiga atlyginti žalą ir nuostolius (tiesioginius ir netiesioginius),
II. pareiga sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Žalos prigimtis yra tiesioginės neigiamos turtinės, fizinės ar moralinės pasekmės Pareiga atlyginti žalą reiškia, kad asmuo privalo
visiškai atlyginti padarytą žalą, o jos dydį gali riboti įstatymas. Kartais gali būti, kad įstatymas nustato didesnį žalos atlyginimą, negu
realiai yra padarytas. Žalos piniginė išraiška yra nuostoliai. Nuostoliai, kaip žalos piniginė išraiška, yra tiesioginiai. Jie betarpiškai
išplaukia iš kreditoriaus turtinės padėties pasikeitimo, parodo pablogintą nukentėjusiojo ekonominę padėtį dėl turtinių ar neturtinių
vertybių pakenkimo arba sunaikinimo. Žala, kaip nukentėjusiojo asmens turtinės padėties pasikeitimas, gali būti padaryta ne tik
betarpiškai

Civilinės atsakomybės draudimas.

CK 6.254 str.
Teisės subjektai, suvokdami galimą savo turtinę atsakomybę, nelaukdami kol ji atsiras ir reikės pačiam žalą atlyginti, paskuba užbėgti
sau nemalonioms pasekmėms už akių – sudaro įstatymus atitinkančius sandorius, perleisdami žalos atlyginimo prievolę. Žalos
atlyginimas tuo nepaneigiamas, kadangi atsakomybė tik perkeliama nuo vieno asmens kitam arba numatant nepageidaujamų pasekmių
galimybę užsitikrinama palankesnė situacija atsakomybės taikymo atveju – pasitelkiamas dar vienas atsakovas. Tokių sandorių
išplitimas ir civilinės atsakomybės draudimo instituto vystymasis rodo, kad civilinės atsakomybės taikymo galimybė realiai veikia
asmens elgesį. Tiesa, asmuo, sudaręs civilinės atsakomybės draudimo sutartį, gali būti mažiau apdairus ir rūpestingas, žinodamas, kad
jo padarytą žalą atlygins kitas asmuo.

Civilinės atsakomybės sąlygos. Neteisėta veika. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos (nuostolių). Kaltė.
Atsakomybė nesant kaltės.
CK 6.246 – 6.249 str.
Civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri kita prievolė, atsiranda tik esant tam tikriems juridiniams faktams. Jos atsiradimo ypatumas yra tai,
kad vienas juridinis faktas paprastai dar nėra pakankamas pagrindas jai atsirasti. Tik esant būtinų juridinių faktų visumai, t. y.
vadinamajai juridinių faktų sudėčiai, galima kalbėti apie civilinę atsakomybę kaip apie egzistuojančią prievolę.

Neteisėti veiksmai. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos
įstatymas ar sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ar rūpestingai. Veiksmų teisėtumas ar
neteisėtumas turi būti nustatomas analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise. Atsižvelgiant į tai, ar žalą sukėlusiais veiksmais
yra ar nėra padaromas teisės pažeidimas, skiriami du žalos padarymo atvejai: teisėtai padaryta žala ir neteisėtai padaryta žala. Teisė
52
gali nedrausti, atskirais atvejais net leisti padaryti žalą kitam asmeniui arba jo turtui. Pvz., nedraudžiama padaryti žalą nusikaltėliui, jį
sulaikant.Dispozityvinis daugumos civilinės teisės normų pobūdis leidžia teisinių santykių subjektams patiems nustatyti savo privalomo
ir galimo elgesio ribas. Dažnai civilinė teisė, reguliuodama asmenų elgesį, nustato tik bendro pobūdžio reikalavimus, kurie gali būti
grindžiami ne tik teisės normų, bet ir moralės, gerų papročių laikymusi. Pagal civilinę teisę neteisėtumas apima ne tik teisinės pareigos
pažeidimą, bet ir pačių šalių nustatytos pareigos pažeidimą bei bendro pobūdžio reikalavimų (moralinės pareigos) pažeidimą.

Civilinės atsakomybės atsiradimas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu, nesiejant žalos atsiradimo su ją padariusio asmens
kalte. Tokios situacijos esti, kai įstatymas nustato civilinę atsakomybę be kaltės. Neteisėti veiksmai – tai svetimos subjektinės teises
pažeidimas nesant tam pakankamo teisinio pagrindo, pasireiškiantis: draudimo pažeidimu, nurodymo nevykdymu, leidimo ar
suvaržymo ribų nepaisymu, bendro ar konkretaus pobūdžio teisinės pareigos nesilaikymu, piktnaudžiavimu teise.

Daugumai privatinės teisės normų yra būdingas lankstumas, jose nustatytų reikalavimų abstraktumas. Privatinės teisės normose
vartojamos protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo ir kt. sąvokos apima nepaprastai plačias ir kartais aiškiai neapibrėžtas taikymo
ribas. Visa tai patvirtina, kad apibūdinti neteisėtumą ir teisėtumą, surasti jos skiriančią takoskyrą civilinėje teisėje yra žymiai sunkiau
negu baudžiamojoje teisėje. Neteisėtumas – tai svetimos subjektyvinės teises pažeidimas nesant tam pakankamo teisinio pagrindo,
pasireiškiantis draudimo pažeidimu, nurodymo nesilaikymu, leidimo nepaisymu, bendro ar konkretaus pobūdžio teisinės pareigos
nevykdymu.

Neigiamas poveikis gali pasireikšti objekto ekonominės vertės sumažėjimu, jo kokybinių savybių praradimu, visišku objekto sunaikinimu
ir pan. Tokiais atvejais daroma išvada, kad neteisėti veiksmai ar neveikimai sukėlė žalą, t.y. neigiamą žalingą poveikį. Žala yra būtina
civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, kadangi jos nesant apskritai negali būti kalbama apie civilinės atsakomybės taikymą. Tai
vienintelė civilinės atsakomybės sąlyga. Kitos sąlygos – kaltė, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos gali
būti, bet kartais kai kurių sąlygų gali ir nebūti.

Žala teisės mokslo veikaluose dažniausiai apibūdinama kaip teisės saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas ar pakenkimas
neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. Žala gali būti skirstoma į
rūšis, naudojant labai įvairius kriterijus. Pagal sužalotos ar prarastos vertybės pobūdį žala skirstoma į žalą turtui ir žalą asmeniui.
Atskiru žalos asmeniui porūšiu yra neturtinė arba moralinė žala. Žinomas žalos skirstymas į tiesioginę – realią žalą ir netiesioginę žalą –
negautas pajamas. Tokio skirstymo kriterijumi yra neteisėto veiksmo ar neveikimo ir žalos santykis. Reali žala yra tiesioginis neteisėto
veiksmo ar neveikimo rezultatas, kuris atsiranda iš karto, pažeidėjui betarpiškai veikiant tam tikrą objektą. Negautos pajamos yra
praradimai, atsirandantys dėl žalos padarymo pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms, pelnui gauti. Pagal visiško padarytos
žalos kompensavimo galimybę žala skirstoma į visiškai kompensuojamą ir dalinai kompensuojamą žalą. Žala turtui paprastai visais
atvejais gali būti kompensuojama visiškai. Neturtinė žala visuomet kompensuojama tik iš dalies, kadangi jos neįmanoma tiksliai įvertinti
pinigais. Piniginės žalos išraiška yra nuostoliai. Bendrai priimtas toks nuostolių apibrėžimas: nuostoliai – tai pinigų suma, išieškoma
kaip kompensacija už bet kokio pobūdžio žalą, neatsižvelgiant į tai, ar ji padaryta deliktu ar sutarties pažeidimu.

Nuostoliai skirstomi į realūs (tiesioginiai) ir negautos pajamos. Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos:
I. protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti;
II. protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu;
III. protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

Pagal galimybę tiksliai apskaičiuoti nuostolių dydį nuostoliai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius nuostolius. Bendrieji nuostoliai
dažniausiai priteisiami atlyginant neturtinę žalą. Specialūs nuostoliai yra priteisiami, kai žalos dydį galima tiksliai apskaičiuoti pinigais.
Kad nuostoliai būtų tiksliai apskaičiuojami siekiama realizuoti visiško žalos atlyginimo principą. Nukentėjusysis negali atsidurti nei
geresnėje, nei blogesnėje padėtyje negu ta, kurioje jis būtų buvęs, jeigu žala nebūtų buvusi padaryta.

Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami neturtiniai, piniginės išraiškos neturintys interesai. Tai gi asmens fizinis skausmas, dvasiniai
išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais yra neturtinė žala.
Neturinė žala gali būti padaroma fiziniam ir juridiniam asmeniui, ji nėra vien moralinio pobūdžio, o platesnė, todėl ne visiškai tikslu ją
vadinti „moraline“. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta
dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas
neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei
kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Priežastinis ryšys. Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei veiksmų ir žalos arba nuostolių.
Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoli ai pagal jų ir
civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Taigi, tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra tam tikras ryšys,
kuris teisėje yra vadinamas priežastiniu ryšiu. Priežastinis ryšys yra laikomas būtina civilinės atsakomybės sąlyga, tačiau kartu ji yra ir
labiausiai ginčytina bei neapibrėžta šios atsakomybės sąlyga. Įstatymas pateikia priežastinio ryšio sampratą, kuri yra labai abstrakti,
nes nedetalizuoja, kokio jis pobūdžio. Iš sąvokos seka, kad: nuostoliai ir veiksmai turi būti susiję; veiksmai turi nulemti skolininko
atsakomybę; atsakomybę nulemia todėl, kad nuostoliai laikomi skolininko veiksmų rezultatu; nepabrėžiama, kad tai yra tiesioginis ryšys,
gali būti ir netiesioginis, bet pakankamai svarbus. Teisingas priežastinio ryšio esmės supratimas nepaprastai svarbus, nes priežastinio
ryšio teorija, kuria vadovaujasi teismai, apsprendžia civilinės atsakomybės ribas. Tas pats veiksmas gali sukelti ne vieną pasekmę, jis
gali tapti ištisos tolesnių veiksmų grandinės pradžia. Grandininiai veiksmai taip pat gali sukelti įvairias žalingas pasekmes.

Kaltė. Civilinėje teisėje kaltė suprantama objektyviai, t.y. kaip žalą padariusio asmens elgesio išorinis vertinimas pagal objektyvius
elgesio standartus. Kalte civilinėje teisėje pripažįstama tai, kad asmuo nesugeba elgtis taip, kaip galima būtų protingai iš jo tikėtis. Ar
asmuo kaltas ar ne, civilinėje teisėje nustatoma taikant jo elgesiui protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus elgesio standartą. Vadinasi,
paties asmens požiūris į jo veiksmus ir pasekmes nėra svarbus, bet svarbu jo elgesio atitikimas objektyviems elgesio standartams. Jei
asmens elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose, teisės šaltiniuose nustatytų elgesio standartų tam tikroje s ituacijoje,
tai toks asmuo turi būti pripažintas kaltu dėl žalos padarymo. Išvados pagrindas yra tai, kad jis nesugebėjo elgtis taip, kaip jo vietoje
turėtų elgtis ir būtų pasielgęs protingas žmogus. Taip kaltė yra apibrėžiama kaip teisinė kategorija. Tačiau ji dar gali būti nustatoma kaip
moralinė kategorija. Neatsargumas, kaip kaltės forma, pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris neatitinka normalių, įprastai

53
reikalaujamų atidaus, rūpestingo, rūpestingo asmens elgesio kriterijų. Svarbiausias neatsargumo skirtumas nuo tyčios yra tai, kad
nesiekiama padaryti žalos.

Žala ir nuostoliai, jų rūšys. Turtinė ir neturtinė žala, jos požymiai, nustatymo kriterijai. Išlaidos ir negautos pajamos. Nuostolių
sumažinimas. Neteisėta veika. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos (nuostolių). Kaltė. Atsakomybė nesant kaltės.
Rizika kaip atsakomybės sąlyga. Sutartinė atsakomybė. Nesutartinių žalos padarymo prievolių sąvoka, požymiai ir specifika.
Išskirtiniai atsakomybės už padarytą žalą atvejai.

Žala ir nuostoliai, jų rūšys. Turtinė ir neturtinė žala, jos požymiai, nustatymo kriterijai. Išlaidos ir negautos pajamos.
CK 6.249; 6.250 str.
Žala – tai pagrindinė civilinės atsakomybės sąlyga, tačiau galimi atvejai, kai civilinė atsakomybė atsiranda ir be žalos. Tai yra tie atvejai,
kai yra sutartyje arba įstatyme numatytos netesybos. Žala būtina atsakomybės sąlyga, kai pakenkiama teisės saugomiems interesams,
kurių pagrindu atsiranda turtiniai nuostoliai. Kad turtinis pakenkimas būtų išeliminuotas mes kalbame apie žalos atlyginimą. Nuo teisės
saugomo intereso pobūdžio žalos atsiradimas neturi prasmės, t.y. interesas gali būti ir turtinis, ir neturtinis. Tai yra žala gali būti
padaroma ir turtiniams, ir neturtiniams interesams. Jei žala padaroma teisės nesaugomiems interesams, tai žala nėra atlyginama. Žala
atlyginama tik tada, kai yra pažeidžiami tik teisės ginami interesai arba teisės saugomos teisės.

Galimos žalos rūšys:

I. Turtinė – tai žala padaryta turtinėms vertybėms.
II. Neturtinė – tai žala, kuri gali atsirasti turtinėms ir neturtinėms vertybėms.
III. Žala turtui.
IV. Žala asmeniui.
V. Tiesioginė žala.
VI. Netiesioginė žala.

Žala, kaip nukentėjusiojo asmens turtinės padėties pasikeitimas, gali būti padaryta ne tik betarpiškai dėl turto ar vertybių pažeidimo,
pakenkimo ar sunaikinimo. Nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis po žalos padarymo fakto dar labiau gali blogėti dėl to, kad jis
verčiamas netekti turto ar bloginti savo ekonominę padėtį kitais būdais. Jis gali būti priverstas imtis priemonių nedelsiant užk irsti kelią
neteisėtiems veiksmams, nutraukti kenksmingą poveikį, daryti išlaidas žalingų pasekmių šalinimui, gali būti sutrukdyta galimybei jo
turtinei padėčiai likti stabiliai ar gerėti. Nuostoliai tuomet pasireiškia kaip išlaidos ir kaip negautos pajamos. Nuostoliai gali pasireikšti
kaip tiesioginės ir netiesioginės išlaidos. Nuostoliais gali būti pripažinta atsakingo asmens iš neteisėtų veiksmų gauta nauda. Nuostoliai
yra negautos pajamos.

Nuostolių sumažinimas.
Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį,
jeigu dėl visiško prievolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių.

Kai pateis nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės
dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintos žalos
dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Rizika kaip atsakomybės sąlyga.

Nukentėjusio asmens veiksmai - veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai
gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali
būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms
teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.

Sutartinė atsakomybė.
CK 6.256 str.

Nesutartinių žalos padarymo prievolių sąvoka, požymiai ir specifika.

CK 6.263 str.

Išskirtiniai atsakomybės už padarytą žalą atvejai.

CK 6.264 – 6.279 str.

Pirkimo–pardavimo sutarties samprata, bendrosios nuostatos. Pirkimo–pardavimo sutarties rūšys. Atskirų pirkimo–
pardavimo sutarčių ypatumai. Mainų sutartis. Skolos padengimo sutartis. Neterminuota (nuolatinė) renta. Renta iki gyvos
galvos. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis. Dovanojimo sutartis.

Pirkimo–pardavimo sutarties samprata, bendrosios nuostatos.

CK 6.305 str.
Pirkimo-pardavimo sutartis yra dvišalė, kadangi abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi
šalys yra ir kreditoriumi, ir skolininku. Pavyzdžiui, pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi
priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o
pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra tik atlygintina. Pirkėjas turi sumokėti pardavėjui atitinkamą kainą už parduodamą daiktą. Kaina gali būti
nustatoma tik pinigų suma. Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė. Ji laikoma sudaryta nuo šalių valios dėl sutarties sudarymo
išreiškimo, ir jos įsigaliojimas nesiejamas su daikto perdavimu pirkėjui. Daikto perdavimas pirkėjui jau yra sudarytos pirkimo-pardavimo
sutarties vykdymas. Kai sutarties sudarymas sutampa su daikto perdavimu, tokiu atveju laikoma, kad pirkimo pardavimo sutartis
sudaroma ir įvykdoma tuo pačiu metu.

Pirkimo-pardavimo sutartis yra ekvivalentinė (sutarties sudarymo metu susitariama dėl gaunamos naudos (pirkėjas žino, kokį daiktą jis
įgis nuosavybėn, o pardavėjas žino, kokią kainą gaus už parduodamą daiktą), gali būti tiek vienkartinio vykdymo, tiek tęstinio vykdymo
54
sutartis. Jeigu pirkėjas yra fizinis asmuo, kuris perka kilnojamąjį daiktą savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams,
nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, tai tokia sutartis laikoma vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimi.

Pirkimo-pardavimo sutarti kvalifikuojantys požymiai. Galima išskirti tokius pagrindinius pirkimo-pardavimo sutarčiai būdingus
kvalifikuojančius požymius. Pirma, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindinis bruožas yra tai, kad šia sutartimi pardavėjas perduoda
pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į daiktą, t. y. sutarties pagrindu pasikeičia daikto savininkas. Tuo pirkimo-pardavimo sutartis skiriasi
nuo nuomos ir panaudos sutarčių, kuriu pagrindu perduodamas daiktas laikinam naudojimuisi kitai šaliai, bet neperduodama
nuosavybės teisė į daiktą. Antra, pirkimo-pardavimo sutartis yra tik atlygintina, ir šis kvalifikuojantis požymis ją skiria nuo dovanojimo
sutarties, kurios pagrindu daiktas ar kitas turtas perduodamas kito asmens nuosavybėn tik neatlygintinai. Trečia, pirkimo-pardavimo
sutarties kaina nustatoma pinigais (išskyrus įmonės (verslo) pirkimo-pardavimo sutarties atveji, kai kaina gali buti nustatoma mišriu
būdu). Tuo ši sutartis skiriasi nuo mainu sutarties, kurios atveju atlyginimas nustatomas daikto ar teises perdavimu mainais už kitą
daiktą.

Pirkimo–pardavimo sutarties rūšys. Atskirų pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumai.

CK 6.350; 6.371; 6.380; 6.383; 6.392; 6.402; 6.411; 6.417; 6.419; 6.425; 6.428 str.
I. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.350 str. 1d. vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo,
kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui
pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja
sumokėti kainą.
II. Didmeninio pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.371 str. didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo,
kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja nustatytu laiku perduoti savo pagamintus ar įsigytus daiktus pirkėjui
nuosavybės teise (patikėjimo teise) pastarojo verslo poreikiams ar kitokiems su asmeniniais, šeimos ar namų ūkio poreikiai s
nesusijusiems poreikiams tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą.
III. Viešojo pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.380 str. viešojo pirkimo-pardavimo sutartį valstybės ar savivaldybės
institucija arba valstybės ar savivaldybės įmonė, įstaiga arba organizacija už valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio
draudimo fondo biudžeto ir kitų valstybės ar savivaldybės fondų lėšas perka daiktus ar moka už darbus ar paslaugas (įskaitant
nuomą) valstybės arba savivaldybės ar jų institucijų, įmonių, įstaigų bei organizacijų poreikiams tenkinti.
IV. Energijos pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.383 str. 1d. energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį
energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos
rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos
vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir
įrenginių tvarkingumą.
V. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.394 str. 1d. pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto
pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse
nurodytos teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.
VI. Įmonės pirkimo-pardavimo sutartys. Pagal LR CK 6.402 str. 1d. įmonės pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas įsipareigoja
perduoti pirkėjui nuosavybės teise visą įmonę kaip turtinį kompleksą ar jos esminę dalį, išskyrus teises ir pareigas, kurių
pardavėjas neturi teisės perduoti kitiems asmenims, o pirkėjas įsipareigoja tai priimti ir sumokėti kainą.
VII. Daiktų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys. Pagal LR CK 6.411 str. 1d. daiktų pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan)
sutartį pardavėjui išlieka nuosavybės teisė į parduodamus daiktus tol, kol pirkėjas nesumoka visos sutartyje numatytos kainos,
jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.
VIII. Pirkimas-pardavimas su atpirkimo teise. Pagal LR CK 6.417 str. 1d. pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį pardavėjas
įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti
ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę.
IX. Prekių (turto) pardavimas aukcione. Pagal LR CK 6.419 str. 1d. daiktų pirkimas–pardavimas aukciono būdu reiškia, kad
daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono
dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą.
X. Teisių pirkimas-pardavimas. Pagal LR CK 6.425 str. teisių pirkimo-pardavimo sutarčiai taikomos šio skyriaus nuostatos tiek,
kiek tai neprieštarauja tų teisių prigimčiai ir esmei.
XI. Vertybinių popierių ir valiutos pirkimas-pardavimas. Pagal LR CK 6.428 str. vertybinių popierių ir valiutos pirkimo-pardavimo
sutarčių sudarymo ypatumus nustato atskiri įstatymai.

Mainų sutartis.
CK 6.432 str.
Samprata. Viena šalis įsipareigoja kitai šaliai perduoti nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą. CK 6.432 str.
Sutarties požymiai. Tikslas – perduoti antrajai šaliai turtą nuosavybėn. Mainų sutarčiai taikomos pirkimo – pardavimo sutartis
reglamentuojančios normos, jei tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei. Skirtumai nuo pirkimo – pardavimo sutarties:
I. Mainų sutartyje viena šalis gauna ne piniginį ekvivalentą o kitą daiktą. CK 6.433str. leidžia pagal mainų sutartį mokėti kainos
skirtumą pinigais. Toje mainų sutarties dalyje kiek sumokama pinigais už mainomo daikto dalį, išnyksta esminis skirtumas tarp
mainų ir pirkimo – pardavimo sutarties.
II. Pagal mainų sutartį abi šalys tuo pat metu yra ir pirkėjas ir pardavėjas. Pagal pirkimo-pardavimo viena šalis yra pirkėjas, o kita
– pardavėjas.

Skolos padengimo sutartis.

CK 6.436 str.

Neterminuota (nuolatinė) renta.

CK 6.439 str.
Rentos sutartis – vienašališkai įpareigojanti, nes ją sudarius pareigos atsiranda tik rentos mokėtojui, o rentos gavėjas savo pareigą
mainais už rentą perduoti kapitalą rentos mokėtojui nuosavybės teise įvykdo sudarydamas sutartį. Savo prigimtimi – nekomercinė
sutartis.

Teisinė charakteristika. Realinė (sutartis laikoma sudaryta tik perdavus tam tikrą kapitalą), gali būti atlygintinė ir neatlygintinė
(išlaikymas). Ilgalaikio tęstinio, stabilaus pobūdžio. Ar vienašalė ar dvišalė priklauso nuo sutarties sudarymo. Turi būti notarinės formos,
o jei rentos mokėtojui perduodamas nekilnojamas turtas, ji turi būti registruojama viešajame registre. Rentos gavėjas iki turto perdavimo
55
momento išsaugo teisę atsisakyti sudaryti sutartį. Tik perleidus rentos mokėtojui turtą ar kitą kapitalą jo nuosavybėn, rentos sutartis
laikoma sudaryta ir rentos mokėtojui atsiranda pareiga mokėti rentą.

Tikslas. Tiek nuosavybės teisės perleidimas, tiek pačios rentos mokėjimas rentos gavėjui.

Dalykas. Rentos mokėtojui perduodamas kapitalas: kilnojamieji, nekilnojamieji daiktai ar tam tikra pinigų suma, tiek pati renta, t.y. tam
tikra periodiška mokama pinigų suma ar kitoks rentos gavėjui teikiamas išlaikymas. Rentai nebūdingas ekvivalentiškumas, todėl rentos
sutartis dar vadinama rizikos sutartimi.

Sutarties šalys. Rentos mokėtojas – bet koks veiksnus fizinis ar juridinis asmuo. Jo teisė perleisti, įkeisti ar kitokiu būdu suvaržyti teisę į
perduotą jam mainais už išlaikymą iki gyvos galvos nekilnojamąjį daiktą suvaržyta. Jei kilnojamasis daiktas perduotas su sąlyga mokėti
rentą, laikoma, kad teisė į šį daiktą suvaržytos renta, t.y. tokiai rentai būdingas “sekimas paskui daiktą” CK 6.444 str. Rentos gavėjas –
bet koks tiek veiksnus, tiek nesulaukęs pilnametystės ar neveiksnus fizinis asmuo. Esant neterminuotai rentai gavėju gali būti ir pelno
nesiekiantys juridiniai asmenys, kurie verčiasi globa (rūpyba), jei tai neprieštarauja įstatymams ir jų veiklos dokumentams.

Sutarties sudarymas ir forma. Gali būti nustatoma sutartimi, testamentu (vienašalis sandoris), teismo sprendimu ar įstatymu. Teismas
nustato išlaikymo prievolę.

Esminės sąlygos, sudarančios turinį: šalių susitarimas dėl dalyko, rentos mokėtojo pareiga pateikti savo prievolės įvykdymo užtikrinimą
ar apdrausti savo C atsakomybę už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą rentos sutartį. Apdrausti tik dėl kilnojamų daiktų.

Forma. Notarinė, jei parduodamas nekilnojamasis daiktas. Prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik įregistravus viešajame
registre. Renta gali būti nustatyta ir mokama iki gyvos galvos, neterminuotai ar tam tikrą laiką.

Šalių teisės ir pareigos. Mokėtojo tesės – gauti iš rentos gavėjo ar trečiojo asmens sutartą kapitalą, jei sutartis atlygintinė, o pareiga –
laiku ir tinkamai mokėti sutartą rentą ar teikti kitokį sutartą išlaikymą rentos gavėjui. Už rentos mokėjimo terminų pažeidimą rentos
mokėtojas jos gavėjui moka įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas. Gavėjo teisės – gauti rentą, o pareiga – perduoti sutartą
kapitalą rentos mokėtojui nuosavybės teise.

Neterminuota (nuolatinė) renta. Sudaroma perduodant rentos mokėtojui nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą. Tai vienintelė rūšis, kai
rentos gavėju gali būti ne tik fiziniai asmenys, bet ir pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, kurie verčiasi globa, jei tai neprieštarauja
įstatymams ar jų veiklos dokumentams. Rentos gavėjo teisės gali būti perduotos reikalavimo perleidimo ar paveldėjimo būdu ar
reorganizuojant juridinį asmenį, jei sutartis ar įstatymai nenustato kitaip. Esminės sąlygos – mokamos rentos forma bei dydis. Paprastai
mokama pinigais, bet sutartyje gali būti nustatyta kitaip. Mokama periodiniais mokėjimais nustatytais sutartyje, o jei sutartis to
nenumato, tai kiekvieno mėnesio pabaigoje. Galiojimas baigiasi mirus ar likvidavus rentos mokėtoją. Gali būti nutraukta šalių
susitarimu. Vienašaliu šalies pareiškimu gali būti nutraukta tik esant esminiams pažeidimams. Jei sutartyje nenumatyta kaina, ji
išperkama.

Renta iki gyvos galvos.

CK 6.439; 6.456 – 6.459 str.
Renta iki gyvos galvos. Rentos gavėju gali būti tik fizinis asmuo, perdavęs turtą su sąlyga mokėti rentą jam ar jo nurodytam asmeniui ar
keliems asmenims (sutuoktiniams). Dalykas – tiek kilnojamieji, tiek nekilnojamieji daiktai. Turto atsitiktinis žuvimas ar sugadinimas
neatleidžia rentos mokėtojo nuo prievolės mokėti rentą sutartyje numatytomis sąlygomis. Renta nustatoma pinigų suma, periodiškai
mokama visą rentos gavėjo gyvenimą. Gali būti nutraukta šalių susitarimu. Apribotas disponavimas turtu.

Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis.

CK 6.460 str.
Tai rentos iki gyvos galvos porūšis. Dalykas – rentos mokėtojui nuosavybės teise perduodamas gyvenamasis namas, butas ir t.t., t.y.
rentos gavėjo aprūpinimu gyvenamąja patalpa, drabužiais, maitinimu ir pan. Išlaikymas natūra gali būti pakeistas periodiniais
mokėjimais. Ši sutartis fiduciarinė – grindžiama pasitikėjimu. Baigiasi mirus gavėjui.

Dovanojimo sutartis.
CK 6.465 str.
Dovanojimo sutartis pagal tikslus skirstoma į: dovanojimą, vykdomą vieno asmens interesais ir dovanojimą, vykdomą neapibrėžto rato
asmenų interesais, naudingam tikslui – auka (parama).
Teisinė charakteristika. Dvišalis sandoris, nes dovanojimo sutartyje ir kitas šalis išreiškia savo valią dovaną priimti. Realinė – laikoma
sudaryta nuo turto ar turtinės teisės perdavimo. Vienašalė, nes dovanojimo sutarties šalių nesieja priešpriešinės teisės ir pareigos.
Neatlygintinė – dovanotojas už savo pareigų įvykdymą negauna jokio atlygio. Dovanotojas turi teisę dovanojimo sutartyje nustatyti
sąlygas ir sau.
Sutarties šalys. Dovanotojas – asmuo, kuris valdo, naudoja turtą ar juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Gali būti fizinis ar
juridinis asmuo. Neveiksnus negali būti, o jo globėjas gali dovanoti dovaną, kuri neviršija 1 minimalaus gyvenimo lygio dydži o sumos.
Valstybės ar savivaldybių institucijos negali teikti net ir aukos. Apdovanotasis – fizinis ar juridinis asmuo, tačiau įstatyme nustatyti ir tam
tikri apribojimai bei draudimai, susiję su apdovanotojų profesine veikla ar specialiu statusu visuomenėje. Valstybė gali būti viena šalimi
– apdovanotąja.

Sutarties formą lemia sutarties kaina ir dalykas. Kai dovanojama daugiau kaip 5000lt. suma, turi būti rašytinės formos, kai didesnė nei
50000lt. – notarinės formos. Prieš trečiuosius asmenis – įregistruota viešajame registre.

Dalykas. Daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas, turtinė teisė bei apdovanotojo atleidimas nuo turtinės pareigos dovanotojui ar
trečiajam asmeniui. Dalykas turi būti aiškiai identifikuotas. Dalyku gali būti ne bet koks turtas, bet tik tas, į kurį dovanotojas jau turi
nuosavybės teises dovanojimo sutarties metu, neišimtas iš civilinės apyvartos. Turtinės teisės gali būti tiek daiktinės, tiek prievolinės
teisės, tiek teisės atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų. Turtinius reikalavimus tretiesiems asmenims galima dova noti tik
reikalavimo perleidimo būdu.
Esminės sąlygos: sąlygos dėl sutarties dalyko, dėl sutarties neatlygintinumo, dėl jos dalyko perdavimo-priėmimo nuosavybės ar
patikėjimo teise.
56
Auka – dovanojimo sutarties rūšis. Auka – tai turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui. Jai taikomos bendrosios
dovanojimo sutarties taisyklės, išskyrus tas, kurios prieštarauja auką reglamentuojančioms nuostatoms. Dalykas – negali būti
atleidimas nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Aukai priimti reikalingas leidimas ar sutikimas. Auka skirta neriboto
asmenų skaičiaus interesams tenkinti. Skiriasi: tikslu, dalyku.

Nuomos sutartis, samprata, bendrosios nuostatos. Nuomos sutarties rūšys. Atskirų nuomos sutarčių ypatumai. Neatlygintino
naudojimosi daiktu sutartis.

Nuomos sutartis, samprata, bendrosios nuostatos.

CK 6.477 – 6.482 str.
Nuoma – klasikinis prievolinės teisės institutas. Teisinė charakteristika. Dvišalis, atlygintinis, konsensualinis sandoris. Skirtumas nuo
pirkimo-pardavimo: nuomos pagrindu daiktu naudojamasi laikinai. Pirkdamas daiktą asmuo įgyja nuolatinę daikto valdymo teisę.
Nekilnojamojo daikto nuomos pagrindu sukuriama ribota daiktinė teisė. Kilnojamojo daikto nuomos pagrindu sukuriami prievoliniai
teisiniai santykiai.
Esminiai požymiai: nuomojamas turtas nuomininkui perduodamas naudotis ir valdyti ar tik naudotis, nuosavybės teisė į nuomojamą
daiktą neperduodama. Nuomininkas turi teisę reikšti vindikacinį ieškinį ir negatorinį ieškinį, jei pažeidimas nesusijęs su daikto netekimu.
Nuomos teisė seka paskui daiktą, yra paveldima, gali įkeisti, išnuomoti trečiajam asmeniui.

Dalykas: gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai. Gali būti bet koks daiktas, kuris jo naudojimo procese iš esmės nepraranda savo
natūralių savybių ir savo vertės. Tai žemės sklypai, gamtos objektai, įmonės, statiniai, įrenginiai, transporto priemonės ir kt. Griežtesni
reikalavimai taikomi tokiems nuomojamiems daiktams: transporto priemonės, nekilnojamasis turtas, įmonės. Būtina sutarties sąlyga –
nuomos sutartyje nurodyti nuomojamąjį daiktą ar tokius jo požymius, pagal kuriuos galima jį identifikuoti. Jei tokie požymiai sutartyje
nurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, nuomos sutartis laikoma nesudaryta.

Sutarties šalys. Nuomotojas ir nuomininkas. Nuomotuoju gali būti daikto savininkas ar asmuo, kurio teisę nuomoti svetimą daiktą
numato įstatymas ar kuris atitinkamus įgaliojimus yra gavęs iš savininko. Tas, kuris gali daiktą valdyti. Nuomininku gali būti bet kuris CT
subjektas – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys – komercinės ir nekomercinės organizacijos, taip pat valstybės, valstybinės valdžios
institucijos.

Forma ir registravimas. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių asmenų valios išorinės išraiškos būdas. Ilgesnės kaip 1 metų nuomos
sutartis turi būti rašytinės. Formos ypatumus, atsižvelgiant į dalyką, subjektus, nustato atskiras nuomos rūšis numatančios teisės
normos. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromas paprasta rašytine ar notarine forma. Notarinė
forma privaloma sudarant ilgalaikę nekilnojamojo daikto nuomos sutartį. Rašytinės formos nesilaikymas, jei įstatymas nenumato ko kito,
nedaro sandorio negaliojančiu. Teisinė sandorių registracija reikšminga C apyvartos stabilumui. Jei sutartis įstatyme numatyta kaip
registruotina, tik registruota lieka galioti daikto perėjimo kitam savininkui atveju.

Sutarties terminai. Pagal sutartį daiktas perduodamas nuomininkui laikinai naudotis, todėl tokios sutarties galiojimas laiko požiūriu –
esminė jos sąlyga. Nuo sutarties termino priklauso ir jos forma bei registracija. Terminas nustatomas šalių susitarimu. Gali būti
terminuota ir neterminuota. Negali būti ilgesnė kaip 100metų. Atskiroms rūšims įstatymas nustato kitokius terminus. Prievoliniams
santykiams reikšmingas – šių santykių atnaujinimo galimybės.
Nuomos sutarties galiojimas keičiantis šalims. Pasikeitus savininkui, sutartis galioja naujam savininkui, jei iš nuomos sutarties atsiradusi
teisė buvo įregistruota viešajame registre. Nuomos sutartis galioja, jei keičiasi viešosios nuosavybės teises įgyvendinantys subjektai.
Kai nuomininkas fizinis asmuo miršta, jo nuomos teisę paveldi įpėdiniai, jei įstatymai ar konkreti nuomos sutartis nenumato kitaip.

Nuomos sutarties pabaiga. Baigiasi, kai tam yra pagrindas, atitinkamu būdu ir įstatymo ar sutarties numatytomis sąlygomis bei tvarka.
Pagrindai ir tvarka priklauso nuo sutarties nutraukimo būdo. Nutraukimo būdai: šalių susitarimu – sudaroma tokia pat forma, kokia buvo
sudaryta pati sutartis; nutraukti sutartį prieš terminą teisme vienos iš šalių reikalavimu; atsisakymu nuo sutarties.

Nuomos sutarties rūšys. Atskirų nuomos sutarčių ypatumai.

CK 6.504; 6.512; 6.522; 6.530; 6.536; 6.545; 6.567; 6.575 str.
Vartojimo nuoma. Tai tokie sutartiniai santykiai, kai nuomotojas daiktų nuoma besiverčiantis kaip verslu, įsipareigoja duoti vartotojui
kilnojamąjį daiktą laikinai valdyti ir juo naudotis už užmokestį nuomininko ar jo šeimos asmeniniams, namų ūkio poreikiams,
nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Specialus subjektas – nuomotojas –
asmuo, kurio verslas – daiktų nuoma. Veikla – nuolatinė – nevienkartinė. Sutarties objektas – tik kilnojamieji daiktai. Tikslas –
vartojimas, nesusijęs su nuomininko ar jo šeimos verslu ar profesine veikla. Specifiniai požymiai:
I. taikomos vartojimo sutarčių taisyklės CK 6.188str. Suteikia galimybę vartojimo sutartis sudaryti ne tik rašytine, bet ir kitokia
forma (pvz.kvitas, žetonas).
II. negali būti sudaroma ilgesniam nei 1 metų laikotarpiui;
III. nuomininkas negali nuomos teisės įkeisti, perduoti kaip turtinį įnašą, sudaryti kilnojamojo daikto panaudos ar subnuomos
sutarčių ar kitaip perduoti savo teises ir pareigas pagal vartojimo nuomos sutartį kitam asmeniui CK 6.511 str.
IV. nuomos mokestis nustatomas sutartyje pinigų suma;
V. daikto perdavimas nesusijęs su būtinumu išaiškinti naudojimosi daiktu taisykles;
VI. nuomotojas daro išnuomojamo daikto kapitalinį ir einamąjį aremontą, atsako už daikto trūkumus.

Transporto priemonių nuoma. Teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas – specifinė nuomos sutarčių rūšis, nes, be
kilnojamojo daikto nuomos, kartu siūlomos paslaugos tuo daiktu naudotis – tai nebūdinga kitų daiktų nuomos santykiams. Specifiniai
požymiai, kuriais išsiskiria iš kitų nuomos santykių:
I. nuomos dalykas – transporto priemonė, apima įvairius objektus, kurių paskirtis – vežti keleivius, krovinius, bagažą, t.y.
pradedant dviračiu ir baigiant visų rūšių jūros laivais.
II. specifinis tikslas – vežimas;
III. forma – neatsižvelgiant į terminą, turi būti rašytinė;
IV. nuomininkas, pasibaigus sutarties terminui, negali toliau naudoti transporto priemonės ir neįgyja pirmenybės teisės atnaujinti
sutartį;

57
Transporto priemonių nuoma teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas skirtumas nuo transporto nuomos be šių paslaugų:
I. transporto priemone gali tik naudotis, o esant nuomai be paslaugų – priemonę galima ir valdyti;
II. teikdamas paslaugas nuomotojas daro šios priemonės einamąjį ir kapitalinį remontą, apdraudžia transporto priemonę ir kaip
valdytojas atsako už žalą, padarytą nuomojama transporto priemone tretiems asmenims; asmenys vairuojantys išnuomotą
transporto priemonę, turi būti nuomotojo darbuotojai, kuriems darbo užmokestį moka nuomotojas. Be paslaugų: nuomininkas
privalo techniškai prižiūrėti transporto priemonę, užtikrinti reikiamą būklę, atlikti remontą, mokėti draudimo įmokas, atsakyti už
žalą, padarytą nuomojamu transportu tretiesiems asmenims ir už nuomojamos transporto priemonės praradimą.

Pastatų, statinių ir įrenginių nuoma. Šių objektų ryšys su žeme – pamatinis, nes jų atskirti nepadarius žalos pastatams ar statiniams
negalima. Šiuo požymiu jie skiriasi nuo kitų statinių ir konstrukcijų (kioskų, paviljonų ir kt.). Pastatai, statiniai yra baigti ir atskiri objektai,
tuo jie skiriasi nuo patalpų, kurios yra pastato dalis. Ypatumai susiję su teise į žemės sklypą. Kartu su nuomos dalyku perduodamos ir
teisės naudotis tų pastatų, statinių ir įrenginių užimamu žemės sklypu, būtinu jiems naudoti pagal paskirtį. Jei teisės į žemės sklypą
pastatų nuomos sutartyje neaptartos, tai laikoma, kad pastatų nuomininkas visam nuomos laikui turi teisę neatlygintinai naudotis žemės
sklypu ant kurio yra išnuomotas pastatas. Pasikeitus žemės sklypo savininkui, pastato nuomininkui teisė naudotis šiuo sklypu išlieka, jei
nuomos sutartis buvo įregistruota viešajame registre. Sutartis turi būti rašytinė. Perduodami ir priimami pagal perdavimo-priėmimo aktą.

Įmonės nuoma. Turtinio komplekso turinį numato CK 6.536str.1d: nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai, turtinės teisės ir pareigos,
intelektinė nuosavybė, perleidžiamos reikalavimo teisės ir perkeliamos skolos. Išimtis: nuomotojo teisės, įgytos jam išduoto leidimo
pagrindu, nors ir susijusios su įmonės veikla. Nuomininkui perduodami ne vien daiktai, bet ir teisės bei reikalavimai tretiesiems
asmenims, taip pat skolos. Taikomos statinių, pastatų, įrenginių nuomą reglamentuojančios teisės normos. Turi būti vienas raš ytinis
dokumentas, kuriame turi būti nurodyta visa turtinio komplekso sudėtis. Įmonės nuomos sutarties formos nesilaikymas šią sutartį daro
negaliojančią. Skola perlekiama pagal skolininko ir skolos parėmėjo susitarimą. Įvyksta asmenų pasikeitimas prievolėje.

Žemės nuoma. Dalykas – privačios ar valstybinės žemės sklypas (ar jo dalis), suformuotas pagal patvirtintą žemėtvarkos projektą ar
kitą išsamų teritorijos planavimo dokumentą ir įregistravus viešajame registre. Sutarties subjektai: nuomotojas – privačios žemės
savininkas, valstybės žemės savininkas ar valdytojas; nuomininkas – LR ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys. Forma –
rašytinė, prie sutarties turi būti pridėta žemės sklypo schema, jei sudaryta ne ilgesnė kaip 3 metų sutartis, ar planas – jei sudaroma
ilgesnio laikotarpio sutartis. Privačios terminas nustatomas šalių susitarimu, valstybinės žemės nuoma gali trukti ne ilgiau kaip 99
metus. Turinį sudaro: šalių aptartos sąlygos, teisės ir pareigos. Valstybinė žemė išnuomojama aukciono būdu, kitais būdais ši žemė
išnuomojamas specialių teisės aktų numatyta tvarka ir sąlygomis. Žemės nuomos sutartis baigiasi CK 6.562 str. pagrindais.

Lizingas (finansinė nuoma). Lizingo davėjas siekia pelno išnuomodamas lėšas, o lizingo gavėjas, norėdamas įsigyti daiktą, bet
neturėdamas tam lėšų, gauna jas ir daiktą nuomos pagrindu. Lizingo davėju gali būti ir turto savininkas, todėl ši sutartis, turi
išperkamosios nuomos požymių. Nėra trišalis sandoris. Lizingo davėju gali būti bankas ar kitas pelno siekiantis juridinis subjektas ar
turto savininkas. Lizingo gavėju gali būti kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo. Dalykas – bet kokie nesunaudojami kilnojamieji ir
nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Dalinis lizingas – kai sutarties šalys pasiskirsto pareigomis, aptarnaujant
išnuomotą daiktą. Lizingo gavėjas privalo laiku ir tinkamai mokėti lizingo įmokas, priimti lizingo dalyką, rūpestingai jį išlaikyti, naudotis,
prižiūrėti, kad jo būklė atitiktų normalų susidėvėjimą, padengti daikto išlaikymo ir remonto išlaidas, o perleisti lizingo dalyką naudotis
tretiesiems asmenims, tik gavęs išankstinį lizingo davėjo sutikimą. Lizingo gavėjas ir lizingo davėjas turi solidariosios prie volės
kreditoriaus teises ir pareigas pardavėjui. Nutraukti gali lizingo davėjo reikalavimu, jei lizingo gavėjas pažeidžia sutartį. Daikto sugedimo
ir atsitiktinio žuvimo rizikos pasekmės tenka tam, pas ką yra daiktas tokio įvykio metu.

Gyvenamųjų patalpų nuoma. Tai turto nuomos rūšis. Specifiniai požymiai, skiriantys nuo kitų nuomos rūšių – sutarties dalykas,
subjektai, paskirtis. Dalykas – tik tinkamas gyventi gyvenamasis namas ar jo dalis, atskiras butas ar izoliuota gyvenamojo patalpa iš
vieno ar kelių kambarių. Jei išnuomojama gyventi kitokia patalpa – pvz. vasarnamis, laikoma, kad šalys sudarė turto nuomos sutartį, o
ne gyvenamosios patalpos. Dalyku negali būti: kambario dalis, pereinamieji kambariai, pagalbinės patalpos (virtuvė, koridoriai, sandėliai
ir pan.). Šalys – nuomotojas – gyvenamųjų patalpų savininkas, fizinis, juridinis asmuo, valstybė ir savivaldybė. Nuomininkas – tik fiziniai
asmenys. Juridiniams asmenims gyvenamoji patalpa gali būti suteikta valdyti ar naudotis nuomos ar kitos sutarties pagrindu, gali
naudoti tik pagal paskirtį – fiziniams asmenims apgyvendinti. Forma – jei nuomotojas yra valstybė ar savivaldybė, juridinis asmuo, tai
sutartys sudaromos raštu. Fizinių asmenų nuomos sutartis gali būti ir žodinė, išskyrus terminuotas, kurios visada turi būti s udaromos
raštu. Rašytinė gali būti įregistruota viešajame registre, tokios sutartys gali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis. Terminas
sutartyje gali būti apibrėžtas laiku, įvykiu. Jei įvykis neįvyksta, sutartis tampa neterminuota. Nuomos mokestį šalys nustato susitarimu.
Valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį nustato Vyriausybė. Ypatumai:
I. jei su nuomininku gyvena ir jo šeimos nariai, teisinis santykis – prievolė su asmenų daugėtu. Tai solidarioji.
II. gyvenamųjų patalpų nuomos santykiai nėra grynai prievoliniai. Jie turi daiktinei teisei būdingų požymių. Nuomos sutartimi
perduodama tam tikram laikui valdyti, naudoti patalpą teisę. Nuomininkas gali apginti pažeistas teises daiktinės teisės gynimo
būdais: vindikaciniu ir negatoriniu ieškiniais.

Jei nuomininkas naudoja patalpą ne pagal paskirtį, nuomos sutartis su juo gali būti nutraukta. Nuomininkas turi pirmenybės teisę
pratęsti nuomos sutartį. Nuomos sutarties pakeitimas. Nuomos sutarties sąlygas galima pakeisti šalių susitarimu ar vienos iš šalių
reikalavimu. Sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, papildoma ar nutraukiama. Valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos
nuomos sutartis gali būti pakeista. Negalima keisti nuomos mokesčio daugiau nei vieną kartą per 1 metus. Kiekvieno sandorio būtini
elementai: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys, kurį sudaro sąlygos, suformuluotos išreiškiant valią ir forma. Jei bent vienas
elementas neatitinka įstatymų reikalavimų, sandoris laikomas negaliojančius.

Sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindai. Ypatumai, jei sutartis sudaryta su neveiksniu nuomininku ar su asmeniu, kuris dėl savo
būklės nesuprato savo veiksmų reikšmės. CK 6.580 str.4d. nustato gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sąlygas, kurios negalioja.
Sąlygos padaro niekines ir jų nevykdymas nesukelia šalims jokių teisinių pasekmių.

Sutarties nutraukimas ir nuomininko iškeldinimas. Nutraukimas – tai sutarties šalių veiksmai, dėl kurių baigiasi teisiniai nuomos
santykiai ir nuomininkas praranda teisę valdyti bei naudotis gyvenamąja patalpa. Iškeldinimas – nuomos sutarties nutraukimo pasekmė,
kai buvęs nuomininkas, pasibaigus nuomos sutarčiai ar šios sutarties nesudarius, atsisako ją patuštinti. Gali būti ir negaliojančios
nuomos sutarties pasekmė. Gali būti tik teismine tvarka, išskyrus atvejus, kai tai atliekama pagal prokuroro sankciją. Daiktiniai teisiniai
reikalavimai yra tokie, kuriuos daiktinės teisės subjektas pareiškia remdamasis jam priklausančia daiktine teise. Nuomos sutarties

58
nutraukimas nuomininko reikalavimu. Gali pasinaudoti nenurodydamas tokio veiksmo priežasčių, bet visais atvejais prieš mėnesį apie
sutarties nutraukimą raštu įspėjęs nuomotoją.

Tarnybinės gyvenamosios patalpos nuoma. CK 6.618 str.2d. išvardyti subjektai prie tarnybinių patalpų gali priskirti tik tas patalpas,
kurios jiems priklauso nuosavybės teise. Pasibaigus darbo sutarčiai darbuotojai, jų šeimos nariai privalo išsikelti iš tarnybinių patalpų.
Iškeldinimo ypatumai:
I. negalima iškeldinti asmens nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kurio darbo santykiai pasibaigė dėl to, kad jis tapo I ar
II grupės invalidu, dėl su darbu susijusių priežasčių, taip pat asmens, kuris žuvo ar dingo be žinios dėl darbo, šeimos narių.
II. suteikiamos kitos gyvenamosios patalpos neturi būti priskirtos prie tarnybinių, bet privalo atitikti sanitarinius bei techninius
reikalavimus, būti toje pačioje gyvenamojoje vietovėje.

Gyvenamųjų namų nuoma bendrabučiuose. Darbuotojams, tarnautojams, studentams, moksleiviams apgyvendinti jų darbo ar
mokymosi laiku specialiai pastatyti ar šiam tikslui įrengti. Suteikimo ir naudojimosi tvarka nustatoma administracijos ir darbuotojo
susitarimais ar kolektyvinėse sutartyse, mokslo įstaigose – šių įstaigų valdymo organų sprendimais.

Neatlygintino naudojimosi daiktu sutartis.

CK 6.629 str.
Teisinė charakteristika. Tai realinė, vienašalė sutartis. Skirtumas nuo nuomos: panaudos pagrindu daiktu naudojamasi neatlygintinai.
Panašumas – dėl neatlygintinumo, panaši į dovanojimo sutartį. Panaudos santykiai draudžiami tarp pelno siekiančių juridinių asmenų ir
jų dalyvių, steigėjų ar valdymo organų narių. Šalys. Panaudos davėjai – fiziniai ir juridiniai asmenys, daikto savininkai ar kitokia teise
daiktą teisėtai valdantys asmenys ar daikto savininko įgalioti asmenys. Atsako už daikto trūkumus, nebent šie trūkumai būtų aptarti
panaudos sutartyje ar panaudos gavėjui jie buvo žinomi iki sutarties sudarymo ar turėjo būti jo pastebėti daikto perdavimo, apžiūros ar
išbandymo metu. Panaudos gavėjas – juridiniai ir fiziniai asmenys.
Dalykas. Nesunaudojami kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai. Gali būti terminuotos ir neterminuotos, bet neilgesnės kaip 100 metų.
Forma – priklauso nuo daikto perdavimo neatlygintinai naudotis terminų ir šalių susitarimo. Gali būti registruota viešajame registre.
Baigiasi bendrais prievolių pabaigos pagrindais. Neterminuota sutartis gali būti nutraukta bet kurios šalies reikalavimu, įspėjus kitą šalį
apie tokius ketinimus prieš 3 mėnesius. Sutartimi galima nustatyti kitus terminus.

Rangos sutarties samprata, rūšys. Atskirų rangos sutarčių teisinė charakteristika. Mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo
ir technologiniai darbai. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis.

Rangos sutarties samprata, rūšys. Atskirų rangos sutarčių teisinė charakteristika.

CK 6.644; 6.672; 6.681; 6.700; 6.705 str.
Ši sutartis konsensualinė, dvišalė, atlygintinė. CK nenustato specialių sudaromo sandorio formos reikalavimų, todėl sudarant rangos
sutartį reikia vadovautis bendromis sandorių sudarymo taisyklėmis CK1.63-1.77 str., išskyrus atvejus, kai specialios normos,
reglamentuojančios atskirų rangos rūšių ypatumus, numato kitaip. Sutarties sąlygos nustatomos šalių susitarimu, kad sutartis būtų
laikoma sudaryta, šalys turi susitarti dėl esminių jos sąlygų, t.y. dėl sutarties dalyko ir šalių susitarimas dėl rangos įvykdymo terminų (
turi būti nustatoma darbų atlikimo pradžia ir pabaiga, taip pat gali būti susitarta dėl tarpinių terminų ). Sutarties kaina nelaikoma esmine
sąlyga, išskyrus kai kurias rangos rūšis, pvz. Statybos rangą ar rangos darbus finansuojamus iš valstybės ar savivaldybės biu džeto.
Kaina nustatomas ar apskaičiuojama pagal CK6.653 str. reikalavimus. Jei šalys dėl kainos nesusitaria, taikomos bendros sutarčių kainą
nustatančios taisyklės CK 6.198 str. Rangos sutartis sudaroma pagaminti ar perduoti tam tikrą darbo rezultatą ar atlikti kitokius darbus,
kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui.

Dalykas. Tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką: naujo daikto sukūrimas ar naujų savybių jau esančiam daiktui
suteikimas (remontas, patobulinimas ir pan.). Sutartimi būtina nustatyti kokį darbą atliks ir kokį rezultatą perduos rangovas užsakovui.
Dalykui būdinga ir tai, kad: rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus. Rangos
rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka rangovui, o praleidus darbų rezultato perdavimo ar priėmimo terminą ši rizika
tenka terminą praleidusiai šaliai.
Sutarties šalys. Rangovas ir užsakovas, kurių nesieja darbo, pavaldumo ar kitokie priklausomybės santykiai. Gali būti bet kuris CT
subjektas – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Tam tikrus rangos darbus gali atlikti tik asmenys, turintys tam valstybės išduotą lic enciją
ir pan.

Rangos sutarties ypatumus, kai darbus atlieka keli asmenys, nustato CK 6.651 str.: jei darbus atlieka du ar daugiau asmenų, tai, jei
prievolės dalykas yra nedalus, visi jie užsakovui turi solidariosios prievolės skolininkų ir kreditorių teises bei pareigas.
Rangos sutarčių rūšys:

Vartojimo ranga CK 6.672-6.680 str. Samprata. Rangovas besiverčiantis tam tikru verslu, įsipareigoja pagal fizinio asmens (vartotojo)
užsakymą atlikti tam tikrą buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius tenkinantį darbą, o užsakovas įsipareigoja priimti
darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Šalys. Rangovas – užsiimantis verslu, ir užsakovas – vartotojas (fizinis asmuo), užsakęs buitinius ar
asmeninius poreikius tenkinantį darbą. Šalys yra nelygiavertės, todėl įstatymai gina silpnesniąją pusę, vartotojus. Tokias sutartis
rangovas privalo sudaryti su bet kuriais vartotojais, atskiroms jų grupėms ar konkretiems asmenims neteikti tam tikrų privilegijų ar
atvirkščiai, diskriminuoti vartotojų. Rangovas neturi teisės reikalauti, kad į vartojimo rangos sutartį būtų įtraukti papildomas darbas ar
paslaugos, užsakovas turi teisę atsisakyti sumokėti už tokius atliktus darbus. CK numato rangovo pareigą suteikti užsakovui būtiną ir
teisingą informaciją apie siūlomus darbus. CK 6.678 numato specifines atsakomybės sąlygas siekiant apsaugoti vartotojo saugumą, jei
tai kelia grėsmę užsakovo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai. Papildomas rangovo teises, jei užsakovas vengia priimti darbo rezultatą
numato CK 6.679 str.

Statybos ranga CK 6.681-6.699 str. Ypatumai: darbai atliekami tiesiogiai objekto buvimo vietoje; specifinis šios sutarties dalykas;
subjektinė sudėtis (sutarties šalys – investicinės veiklos dalyviai, statybinės organizacijos ir kt.); sutartinių santykių tarp užsakovo ir
rangovo tęstinumas; aktyvus šalių bendradarbiavimas vykdant sutartį; dažnai pasitaikantis generalinių rangovų ir subrangovų
dalyvavimas; specialių norminių aktų, reguliuojančių statybos rangos teisinius santykius, sistema. Pagrindas: nekilnojamojo turto
sukūrimas ir gerinimo priemonės. Sukurti objektai yra individualaus pobūdžio, paprastai skirti ilgalaikiam naudojimui. Sutarties dalykas –
įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statyba ar rekonstrukcija, taip pat montavimas, paleidimas ar kitokie darbai. Šalys.
Užsakovu statybos rangos sutartyje gali būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, galintis įgyvendinti savo statytojo teisę. Rangovu gali
būti L įregistruota įmonė, kurios įstatuose numatyta statyba kaip veiklos rūšis, taip pat fizinis asmuo, turintis statybos darbų patentą, bei
59
užsienio valstybės statybos įmonė, turinti savo šalies institucijų išduotus atestavimo dokumentus. Esminės sąlygos: susitarimas dėl
dalyko (objekto pastatymo, rekonstravimo ar remonto), terminų ir kainos. Sudaro pati sutartis, jos sąmata, statinio projektas bei kiti
parengti ir šalių suderinti techniniai dokumentai. Garantiniai terminai CK 6.698 str., pradedami skaičiuoti nuo darbų rezultato atidavimo
naudoti dienos: per penkerius metus; per dešimt metų – esant paslėptų statinio elementų (konstrukcijų, vamzdynų ir kt.); per dešimt
metų – esant tyčia paslėptų trūkumų.
Projektavimo ir tyrinėjimo darbų ranga CK 6.700-6.704 str. Dalykas – kūrybinės veiklos rezultatas, įforminamas projektiniais sąmatiniais
dokumentais, reikalingais tam tikram objektui statyti ar įrengti. Šalys: tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Taikomi bendrieji sandorių
formos reikalavimai.

Rangos darbai, finansuojami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Šie rangos darbai vykdomi valstybės ar savivaldybės reikmėms.
Pagal rangos sutartį, sudaromos konkurso tvarka, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Jei rangos sutartis buvo sudaryta konkurso
tvarka, sutarties turinys nustatomas pagal paskelbtas konkurso sąlygas ir konkurso metu pateiktus rangovo, laimėjusio konkurs ą,
pasiūlymus.

Mokslinio tyrimo, bandomieji, konstravimo ir technologiniai darbai.

CK 6.707 str.
Ši sutartis – dvišalė, konsensualinė, atlygintina. Forma. Laikomasi bendrųjų sandorių formai keliamų reikalavimų. Dalykas. Darbų
rezultatas. Rangos sutartyje darbo rezultatas yra konkretus ir realiai pasiekiamas. Darbų rezultatas susijęs su kūrybinės užduoties
vykdymu, dėl to sutarties sudarymo metu darbų rezultatas ne visuomet gali būti tiksliai apibrėžtas, ne visuomet yra žinoma, ar
rezultatas apskritai yra pasiekiamas. Jei tinkamai vykdant sutartį rezultatas nepasiekiamas, tai nėra laikoma sutarties pažeidimu.
Sutarties dalyku esantys darbų rezultatai yra susiję su intelektine ir kūrybine asmens, vykdančio užduotį, veikla, todėl nustatant šių
sutarčių sąlygas turi būti laikomasi įstatymų dėl intelektinės nuosavybės (patento, dizaino, autorių teisių ir gretutinių teisių bei kitų
įstatymų). Neturtinės autorių teisės negali būti perduodamos.

Skirtumai nuo autorinių: autorine sutartimi siekiama, kad būtų sukurtas kūrinys ir užsakovas sutartyje nustatytu būdu galėtų juo
naudotis, o šios sutarties tikslas – įvykdyti konkrečią mokslinę techninę užduotį, o darbo rezultatas nebūtinai yra autorių teisės
saugomas objektas.

Šalys. Gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Vykdytoju tokiose sutartyse neretai būna mokslo įstaigos (institutai, universitetai).

Kaina. Nustatoma šalių susitarimu. Kainą sudaro išlaidos, kurias patyrė vykdytojas, ir atlyginimas vykdytojui už darbą.
Terminas. Nustatomas šalių susitarimu. Gali būti sudaryta viso darbo ar atskirų jo dalių sutartis.

Atsakomybė. Vykdytojas atsako už sutarties pažeidimą tik tada, kai neįrodo, kad sutartis buvo pažeista ne dėl jo kaltės.

Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis.

CK 6.716 str.
Teisinė charakteristika. Konsensualinė, dvišalė, atlygintina. Sudarant paslaugų sutartį reikia vadovautis bendromis sandorių sudarymo
taisyklėmis CK 1.63-1.77 str.
Sutarties šalys. Paslaugų teikėjas ir klientas, kurių nesieja darbo ar kitokie pavaldumo (subordinacijos) santykiai. Tai bet kurie CT
subjektai – tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Paslaugų teikėjas taikomi specialūs reikalavimai, susiję su paslaugų teikėjo kvalifikacija,
įgūdžiais, patirtimi.

Specifika. Šią sutartį privalo vykdyti pats teikėjas. Jis turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, tačiau ir šiuo atveju už tinkamą įvykdymą
lieka atsakingas klientui. Sutarties dalykas. Materialaus pobūdžio ar kitokios paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu,
t.y. audito, konsultacinių, asmens sveikatos priežiūros, veterinarijos, informacijos, mokymo, turizmo, ryšių ir kt. paslaugos. Požymiai
atskiriantys nuo kitų sutarčių yra 2:
I. tai nematerialus paslaugų pobūdis, nesusijęs su materialaus objekto sukūrimu;
II. negalėjimas garantuoti, kad paslaugų sutartis bus įvykdyta.

Rezultatas, jei jis sukuriamas teikiant atlygintinas paslaugas (pvz.: dantų gydytojui gydant bei protezuojant dantis), neatsi ejamas nuo
atliekamų veiksmų ar jau yra už teikiamų paslaugų sutarties veikimo ribų.
Turinys. Sudaro šalių tarpusavio teisės ir pareigos. Sutarties vykdymas pagrįstas kliento interesų prioriteto principu. Pagrindinė
paslaugų teikėjo pareiga – suteikti paslaugą. Pagrindinė kliento pareiga – sumokėti atlyginimą.

Sutarties pabaiga. Baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Jei sutarties įvykdyti neįmanoma dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą
sutartyje nustatytą kainą, jei sutartis nenustato ko kito. CK 6.720 str.5d. numato, kad jei sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už
kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jei sutartis
nenustato kitaip. Prieš terminą ši sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu. Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį.

Asmens sveikatos priežiūros sutartis. Turizmo paslaugų sutartis.

Asmens sveikatos priežiūros sutartis.

CK 6.725 str.
Ši sutartis dvišalė, atlygintina, konsensualinė. Dalykas – asmens sveikatos priežiūros paslaugos, t.y. veikla, įskaitant tyrimus ir su
asmeniu tiesiogiai susijusius patarimus, kuria stengiamasi asmenį išgydyti, apsaugoti nuo ligos ar įvertinti jo sveikatos būklę. Šalys:
paslaugų teikėjas, profesinės ar verslo veiklos dėka turintis teisę teikti sveikatos priežiūros paslaugas asmuo. Klientas – fizinis asmuo,
sulaukęs 16 metų amžiaus, nors įstatymai gali numatyti atvejus, kai asmens sveikatos priežiūros paslaugų sutarties šalimi gali būti tik
pilnametis asmuo. Sudaroma šalių susitarimu. Kaina nustatoma šalių susitarimu. Teikėjo pareiga – suteikti sutartas paslaugas bei
tinkamai įvykdyti sutartį. Kliento pareiga – sumokėti sutartą kainą. Sutarties pabaiga. Pacientas turi teisę bet kada nutraukti sutartį.
Teikėjas be svarbių priežasčių nutraukti sutartį. Teikėjas be svarbių priežasčių nutraukti negali, teikėjo atsakomybė negali būti apribota
ar panaikinta.

Turizmo paslaugų sutartis.

CK 6.747 str.
60
Ši sutartis dvišalė, atlygintinė, konsensualinė, vieša ir dažniausiai sudaroma prisijungimo būdu prie vienos iš sutarties šal ių – kelionės
organizatoriaus – parengtų standartinių sutarties sąlygų. Šalys: kelionės organizatorius – asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir
sąlygomis verčiasi turizmo verslu ir tiesiogiai ar per tarpininką viešai siūlo teikti turizmo paslaugas bet kuriam asmeniui ar jų grupei.
Turistas – fizinis asmuo, kuris su kelionės organizatoriumi sudaro turizmo paslaugų teikimo sutartį, ar bet kuris kitas fizinis asmuo, kurio
vardu sutartį pasirašęs asmuo perka turistinę kelionę ir prisiima visas teises ir pareigas pagal sutartį. Forma – rašytinės, joje turi būti CK
6.749 str. numatyti rekvizitai. Organizatoriaus pareiga – suteikti paslaugas. Turisto pareiga – sumokėti. Organizatorius turi teisę
atsisakyti sutarties tik dėl svarbių priežasčių. Turistas turi teisę bet kada atsisakyti sutarties, bet dėl aplinkybių, už kurias jie atsako,
privalo atlyginti organizatoriui nuostolius. CK 6.753 str. tvarka gali perleisti savo teisę į kelionę trečiajam asmeniui.

Pavedimo sutartis. Franšizės sutartis. Komiso sutartis. Distribucijos (paskirstymo) sutartis.

Pavedimo sutartis.
CK6.756 str.
Ši sutartis – vienašalė, nes sutarties šalių nesieja abipusiai įsipareigojimai (prisiima įgaliotinis). Konsensualinė, nes įsigalioja nuo
įgaliotinio įsipareigojimo momento neperžengiant suteiktų įgaliojimų atlikti teisinius veiksmus. Gali būti terminuota, kai nurodomas
konkretus laikotarpis, data ar įvykis, iki kurių suėjimo įgaliotinis turi teisę veikti įgaliotojo vardu, arba neterminuotos. Taip pat atlygintinos
arba neatlygintinos (jei sutarties šalys yra fiziniai asmenys, sutartis neatlygintina). Komercinio atstovavimo atveju sutartis yra atlygintina,
atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka numatyta CK 2.159-2.160 str.

Samprata. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius
veiksmus tretiesiems asmenims. Šalys nustato tarpusavio santykių sąlygas, o veikdamas įgaliotojo vardu įgaliotinis santykiuose su
trečiaisiais asmenimis naudojasi įgaliojimu, atvirtinančiu konkrečias įgaliotinio turimas teises. Sutarties šalims būdingi fiduciariniai
(asmeninio pasitikėjimo) abipusiai santykiai, grindžiami šalių sąžiningumu ir gebėjimu vykdyti prievoles. Pavedimo ar teisinės pagalbos
sutarties pagrindu atliekami procesiniai veiksmai, susiję su įgaliotojo subjektinių teisių gynimu teismuose, kitose institucijose.
Sutarties forma ir sudarymas. Taikomos bendrosios CK sandorių formos nustatymo taisyklės. Asmens sutikimas priimti duotą pavedimą
gali būti išreikštas aiškiai, arba atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, - tylėjimu. Galimas tiek žodinis, tiek rašytinis susitarimas sudaryti
sutartį, taip pat šalių konkliudentinių veiksmų pagrindu ar šalies, priimančios pavedimą, tylėjimu (neveikimu). Įgaliojimas t uri būti
rašytinės formos CK 2.137 str., o CK 2.138 str.1d. nurodytais atvejais įgaliojimas turi būti patvirtintas notarine tvarka.

Sutarties šalys. Pavedimo sutarties subjektais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Viena sutarties šalis gali būti fizinis asmuo,
kita šalimi – juridinis asmuo. Ne visi turintys civilinį veiksnumą asmenys gali būti atstovais atliekant tam tikrus teisinius veiksmus.
Sutarties dalykas. Įsipareigojimas atlikti įvairius sandorius ir kitus juridinę reikšmę turinčius veiksmus (pvz. atstovauti įgaliotojui teisme).
Faktiniai veiksmai nėra pavedimo sutarties dalyku. Ne visi teisiniai veiksmai gali būti pavedimo sutarties dalyku.

Franšizės sutartis.
CK 6.766 str.
Samprata. Franšizės sutartis – tai abipusiškai naudingo bendradarbiavimo tarp išimtinių teisių turėtojo ir naudotojo, kuris turi galimybę ir
norą veiksmingai pasinaudoti šiomis išimtinėmis teisėmis, formos įtvirtinimas. Tai komercinė sutartis.
Ši sutartis – konsensualinė, nes jos sudarymo momentas nesiejamas su tam tikrų išimtinių teisių perdavimo momentu – užtenka ir
pažado. Dažniausiai yra dvišalė, abi šalys turi ir teises ir pareigas. Atlygintinė.

Rūšys: dėl paslaugų franšizavimo, kai naudotojas, naudodamasis jam suteiktomis išimtinėmis teisėmis ir remdamasis pateiktais teisių
turėtojo nurodymais, teikia paslaugas; dėl gamybos franšizavimo, kai naudotojas pats pagal teisių turėtojo pateiktus nurodymus gamina
prekes ir vėliau šias prekes, įprastai paženklintas teisių turėtojo prekės ženklu, parduoda; dėl platinimo franšizavimo, kai naudotojas
parduoda prekes konkrečioje prekių parduotuvėje, pažymėtoje teisių turėtojo prekės ženklais.

Sutarties elementai. Išimtinės teisės suteikiamos verslo tikslais. Šalimis gali būti tik įmonės (verslininkai) CK 6.766 str.3d. Sutarties
šalimis gali būti tiek juridiniai asmenys, kuriems nėra apribota teisė užsiimti komercine veikla, tiek fiziniai asmenys, kurie vykdo verslą.
Būtinas elementas – rašytinės sutarties forma. Rašytinės formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančią CK 6.767 str.1d. prieš
trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik įregistravus juridinių asmenų registre, kuriame yra įregistruotas teisių turėtojas.

Sutarties dalykas. Išimtinėmis teisėmis, sudarančiomis dalyką, gali būti: prekės ženklai, pramoninis dizainas, patentai, autorinės teisės,
procesų valdymo aprašymai ir kitos išimtinės teisės, kurių visumos panaudojimas sudaro galimybes jų naudotojui vykdyti tam tikrą
ūkinę veiklą.

Turinys. CK 6.770 str.1d., apibrėždama teisių trėtojo pareigas, numato, kad teisių turėtojas privalo perduoti naudotojui techninius ir
komercinius dokumentus ir suteikti kitą informaciją. Teisių turėtojas taip pat įsipareigoja teikti pagalbą pasirenkant prekių pardavimo ar
paslaugų teikimo vietą, vedant derybas dėl patalpų nuomos ar įsigijimo, įvertinant patalpų tinkamumą veiklai, teikia pagalbą parengiant
patalpas veiklai vykdyti. Naudotojas privalo: sutartyje nustatytu būdu savo veikloje naudoti teisių turėtojo firmos vardą, pr ekių ir
paslaugų ženklą; užtikrinti gaminamų prekių, atliekamų darbų ar teikiamų paslaugų tinkamą kokybę. Šalims yra suteikta teisė
savarankiškai nustatyti atlyginimo dydį ir jo nustatymo tvarką.

Šalių teisių apribojimai. Sutartyje nustatyti ribojimai naudotojui gali turėti įtakos ir konkurencijos teisės reglamentuojamiems santykiams,
tam tikrais atvejais riboti konkurenciją. Ribojimai gali pasireikšti naudotojo pareiga įsigyti prekes, platinamas pagal franšizės sutartį tik iš
teisių turėtojo, kuris jas gamina, nevykdyti jokios veiklos, konkuruojančios su teisių turėtojo vykdoma. Šalims tariantis dėl tam tikrų
ribojimų nustatymo teisių turėtojui taip pat reikia laikytis CK 6.772 str.1d nuostatų. Apribojimai įtvirtinti CK 6.772 str.2d.1p.
Šalių pasikeitimas. Svarbi naudotojo teisių apsaugos garantija, užtikrinanti franšizės santykių stabilumą ir tęstinumą, teisių turėtojui
perleidus savo išimtines teises.

Pabaiga. CK 6.776 str. 3 ir 4d. nustato specialius sutarties pabaigos atvejus. Kai sutartis terminuota vienos iš šalių iniciatyva gali būti
nutraukta prieš terminą, bendrais sutarčių nutraukimo pagrindais.
Atsakomybė. Teisių turėtojas subsidiariai atsako pagal naudotojui pareikštus reikalavimus dėl prekių, naudotojo parduotų pagal
franšizės sutartį, kokybės. Pagal reikalavimus, pareikštus naudotojui, kaip teisių turėtojo prekių gamintojui, teisių turėtojas atsako
solidariai su naudotoju.

61
Komiso sutartis.
CK 6.780 str.
Samprata ir sudarymas. Komiso sutarties sudarymas įprastai lemia tai, kad nors teisės ir pareigos, kaip buvo įvardyta, pagal sutartį
atsiranda komisionieriui, tačiau sutarties neįvykdymo rizika tenka komitentui, nes komisionierius veikia tik savo vardu, bet komitento
lėšomis. Komiso sutartį šalys sudaro ketindamos pirkti-parduoti įvairius daiktus, įskaitant vertybinius popierius, taip pat turėdamos tikslą
pradėti daiktus platinti naujose rinkose.

Šalys. Komiso sutarties šalimis gali būti ir įmonės (verslininkai) ir fiziniai asmenys. Kai komiso sutarties šalys yra įmonės (verslininkai),
šalys turi įvertinti papildomus reikalavimus, nustatytus komiso sutarties sąlygomis CK 6.780 str.7d. Skirtumas nuo pavedimo sutarties.
Pagal pavedimo sutartį įgaliotinis veikia įgaliotojo vardu ir lėšomis, o komiso sutartyje komisionierius veikia savo vardu ir komitento
lėšomis.
Turinys. Komisionierius, sudaręs komiso sutartį, įsipareigoja veikti išimtinai komitento interesais. Komisionierius turi teisę nukrypti nuo
komitento reikalavimų tik jeigu tai buvo būtina komitento interesais. Reikalavimai, susiję su kaina, gali būti dvejopo pobūdžio – tai
priklauso nuo to, ar komisionierius pagal komitento pavedimą parduoda daiktus, ar perka. Komitentas, per protingą terminą pranešęs,
kad atsisako priimti daiktą, kuris nupirktas didesne kaina, turi teisę nupirkto daikto nepriimti. CK 6.785 str.2d. nustato išimtį, susijusią su
komisionieriaus teise nukrypti nuo komitento nurodymų be išankstinio leidimo.

Svarbi komitento teisių apsaugos garantija yra nustatyta įtvirtinant komisionieriaus pareigą atsakyti už pas jį esančių komit ento daiktų
praradimą, trūkumą ar sužalojimą CK 6.788 str.1d Komisionieriaus pareiga. Teikti pavedimų vykdymo ataskaitą. Komitento pareiga.
priimti tinkamą pavedimo įvykdymą. Mokėti komisionieriui komisinį atlyginimą, o jei komisionierius laiduoja, kad trečiasis asmuo įvykdys
sandorį, komitentas privalo sumokėti komisionieriui sutartyje nustatytą ir papildomą atlyginimą CK 6.781 str.
Pabaiga. Pabaigos pagrindus įvardija CK 6.792 str. Komitentas turi teisę bet kada atsisakyti komiso sutarties panaikindamas
komisionieriaus duotą pavedimą CK 6.793 str.1d.
Sutarties sąlygų ribojimas. CK 6.780 str. nustatyta, kad kai komiso sutarties šalys yra įmonės, komiso sutartyje gali būti numatytos tik
tokios konkurenciją ribojančios sąlygos, kurių nedraudžia konkurencijos teisė.

Distribucijos (paskirstymo) sutartis.

CK 6.796 str.
Ši sutartis konsensualinė (užtenka įsipareigojimo kad tai bus padaryta ateityje). Dvišalė. Tai platinimo būdas. Distributorius būdamas
nepriklausomas nuo įmonės, yra suinteresuotas kuo efektyviau platinti prekes ir gauti pelną iš tokios veiklos. Susiklosto 2 pobūdžio
santykiai: pirkimo-pardavimo santykiai (nes distributorius prekes perka savo vardu ir lėšomis) ir santykiai dėl tam tikrų darbų, kurie
tiesiogiai susiję su prekių pirkimu-pardavimu, atlikimo.

Rūšys: išimtinės distribucijos. Gamintojas įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas parduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui
konkrečioje distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje ar pirkėjų grupei CK 6.800 str.2d. Sudaromos, kai platinamos techniškai
sudėtingos ir brangios prekės, kurių parduodama ne daug ir kurias platinti, esant atitinkamoje rinkoje daugiau nei vienam dis tributoriui,
būtų nenaudinga ar net nuostolinga. Pasirinktinės distribucijos. Tiekėjas įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems
distributoriams, kurie atitinka gamintojo nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus. Sudaromos, kai platinamos techniškai
sudėtingos prekės (automobiliai, elektroniniai prietaisai, kompiuteriai ir kt.), taip pat prekės, kurių prekės ženklo įvaizdis ir jo palaikymas
yra labai svarbus (parfumerijos gaminiai, stalo indai, aukso dirbiniai ir kt.).

Sutarties elementai. Būtinas elementas – rašytinė distribucijos sutarties forma. Rašytinės formos nesilaikymas sutartį daro
negaliojančią CK 6.798 str.
Sutarties dalykas. Gali būti ir prekės ir paslaugos.

Šalys. Distributorius – savarankiška įmonė, turinti tam tikrą patirtį ir išteklius, leidžiančius savarankiškai vykdyti veiklą. Gamintojas –
savarankiška įmonė, suinteresuota parduoti prekes distributoriui, kad jis jas perparduotų.

Turinys. Pavyzdinis distributoriaus pareigų sąrašas yra nustatytas CK 6.802 str.3d.

Sutarties nutraukimas. Sutarčiai nutraukti turi būti taikomi bendri sutarčių nutraukimo pagrindai. CK 6.804 str.1d. nustatyta, kad
nutraukus prieš terminą terminuotą sutartį distributorius turi teisę reikalauti atlyginti negautas kito sutarties galiojimo t ermino pajamas,
jei sutartis buvo nutraukta dėl gamintojo (tiekėjo) kaltės.

Vežimo sutartis. Tarptautiniai pervežimai. Krovinių ekspedijavimo ir krovinių ekspedicijos sutartys.

Vežimo sutartis. Tarptautiniai pervežimai.

CK 6.807 str.
Klasifikacija:
I. Pagal kelių ir transporto priemones: sausumos (geležinkelio, kelių transportas); jūros; vidaus vandenų; oro; vamzdynų.
II. Pagal vežimo objektą: keleivių; bagažo; krovinių; pašto.
III. Pagal teritoriją: vietiniai; tarptautiniai.
IV. Pagal tai, kiek transporto rūšių įtrauktą į vežimą: tiesioginio susisiekimo; vietinio susisiekimo; tiesioginio mišraus susisiekimo.

Skirstomi į sutartinius (jie dar į atlygintinus ir neatlygintinus) ir nesutartinius. Ši sutartis – dvišalė, atlygintina, konsensualinė, nes
sutartiniai šalių įsipareigojimai atsiranda anksčiau, nei vežėjui perduodamas krovinys ir surašomas važtaraštis. Ji patvirtinama
važtaraščiu, o sudarant jūros transporto sutartį – konosamentu. Šią sutartį galima įvardyti kaip sutartį trečiojo asmens (gavėjo) naudai,
nes krovinio siuntėjas su gavėju sutartyje nesutampa. Važtaraštis – laikomas įrodymu, patvirtinančiu vežimo sutarties sudarymą, jos
sąlygas bei krovinio perėjimą vežėjo dispozicijon. Šalys krovinio vežimo sąlygas suderina prieš surašydamos važtaraštį.

Dalykas. Paslaugos, kurias suteikia vežėjas, gabendamas krovinį. Tai ne tik vežimas, bet ir krovinio saugojimas, kai kuriais atvejais ir
pakrovimas, iškrovimas, priėmimas, išdavimas ir pan. Tikslas – saugiai ir laiku nuvežti krovinį į paskirties punktą.

Šalys. Krovinio siuntėjas – fizinis ar juridinis asmuo, perduodantis vežti krovinį jo nurodytam gavėjui. Vežėjas – juridinis asmuo, turintis
atitinkamą licenciją (leidimą) vežti krovinius tam tikru transportu. Tai ūkinės komercinės veiklos subjektas, kurio tikslas – vežti krovinius
ir siekti pelno. Gali būti ir juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis viešojo transporto paslaugas, tokia sutartis bus viešoji.
62
Vežėjo pareigos. Pateikti transporto priemonę, laiku paimti krovinį ir nugabenti jį trumpiausiu keliu į paskirties punktą per nustatytą ar
protingą terminą, išduoti jį turinčiam teisę gauti asmeniui, apsaugoti vežamą krovinį, laikytis siuntėjo nurodymų ir kt.
Siuntėjo pareigos. Sumokėti už vežimą, laiku perduoti vežėjui sutartą krovinį, tinkamai ir laiku pakrauti krovinį ir kt.

Atsakomybė. Už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą sutartį šalys atsako vežimo sutarties, CK, taip pat atskirų transporto šakų kodeksų ir
kitų įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Vežimo santykiuose šalių atsakomybė ribota, t.y. netaikomas visiškos atsakomybės
principas. Ribojama keliais būdais: kai krovinys sužalojamas ar prarandamas, gali būti atlyginami tik teigiami nuostoliai, o negautos
pajamos nekompensuojamos; ir gali būti atlyginami tik neviršijantys tam tikro dydžio teigiami nuostoliai. Tam tikrais atvejais atsakomybė
gali būti ribojama nustatant ir išimtines netesybas, t.y. kai atsakomybė nustatoma baudomis, delspinigiais, leidžiama išieškoti tik
netesybas, o ne nuostolius. Prieš pareiškiant ieškinį vežėjui, kylantį iš vežimo sutartinių santykių pažeidimo, reikalaujama pareikšti jam
pretenziją. Vežėjas taip pat atsako už pavėluotą krovinio pristatymą.

Krovinių ekspedijavimo ir krovinių ekspedicijos sutartys.

CK 6.824 str.
Ši sutartis konsensualinė, dvišalė ir atlygintinė (išskyrus sutartis dėl kai kurių pašto paslaugų). Laikoma sudaryta nuo to m omento, kai
ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą.

Šalys. Ekspeditorius – juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo
lėšomis jo ar savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus. Užsakovas – bet kuris fizinis ar
juridinis asmuo. Sudaroma šalių susitarimu.

Dalykas. Krovinių ekspedijavimo paslaugos, t.y. krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių
ekspedijavimo sutartyje.
Forma. Rašytinė arba sudaroma pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis. Krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti
laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo. Gali būti terminuota arba neterminuota.
Kiekviena šalis turi teisę nutraukti sutartį įspėjusi kitą šalį prieš vieną mėnesį, ir privalo atlyginti jai nuostolius. Sutarties kaina, terminai
bei tarpusavio įsipareigojimai nustatomi šalių susitarimu.

Ekspeditoriaus pareigos. Turi vykdyti prievolę pats ar turi teisę pasitelkti ir trečiuosius asmenis. Ekspeditorius už neįvykdytą ar
netinkamai įvykdytą krovinių ekspedicijos sutartį atsako sutartyje nustatyta tvarka.
Užsakovo pareiga. Pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną
informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti savo prievoles.

Pasaugos sutartis, bendrosios nuostatos. Atskiros pasaugos sutarties rūšys, jų ypatumai.

Pasaugos sutartis, bendrosios nuostatos.

CK 6.830 str.
Realinė, nes laikoma sudaryta nuo daikto perdavimo momento, gali būti ir konsensualinė, dvišalė, atlygintinė arba neatlyginti nė
(neatlygintinė vienašalė, nes davėjas neįsipareigoja atlyginti). Profesionaliu saugotoju laikomas juridinis asmuo (verslininkas), kurio
viena iš veiklos sričių yra saugojimas.

Forma – rašytinė, jei ją sudaro fiziniai asmenys ir daikto ar daiktų vertė yra didesnė nei 5000lt. Raštu privalo būti sudaryta ir
konsensualinė, gali būti terminuota ir neterminuota. Patvirtina saugotojo išduotas davėjui kvitas ar kitas dokumentas, taip pat žetonas ar
kitoks ženklas. Formos nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančios.
Šalys: pasaugos davėjas ir saugotojas.

Pasaugos sutartis yra prievolė, kurios dalykas yra veiksmai.

Dalykas – pasaugos davėjui teikiamos saugojimo paslaugos.
Objektas – kilnojamieji daiktai, specialios pasaugos rūšies – sekvestracijos objektu gali būti ir nekilnojamieji daiktai.

Atskiros pasaugos sutarties rūšys, jų ypatumai.

CK 6.851; 6.863 – 6.869 str.
Sandėliavimas – speciali pasaugos sutarties rūšis. Saugotojas – juridinis asmuo, kurio pagrindinė veiklos rūšis yra saugoti prekes ir
teikti kitas su prekių saugojimu susijusias paslaugas. Sandėliai gali būti skiriami į dvi grupes: bendrojo naudojimo ir specialiosios
paskirties.
Pasaugos rūšys:
I. Daiktų esančių ginčo objektu, laikinoji apsauga (sekvestracija);
II. daiktų saugojimas lombarde;
III. daiktų saugojimas viešbučiuose;
IV. daiktų saugojimas banke;
V. vertybių saugojimas individualiame banko seife;
VI. daiktų saugojimas transporto įmonių saugojimo kamerose;
VII. daiktų saugojimas drabužinėse.

Paskolos sutartis. Kreditavimo sutartis. Vartojimo kredito sutartis. Banko indėlio sutartis. Faktoringo sutartis. Banko
sąskaitos sutartis. Atsiskaitymai.

Paskolos sutartis.
CK 6.870 str.
Laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento. Teisinė charakteristika. Realinė, vienašalė. Paskolos santykiai gali būti
atlygintiniai ar neatlygintiniai. Paskolos sutartis, kurios dalykas – pinigai – atlygintina, o paskolos sutartis, kurios dalykas – rūšies
požymiais apibūdinami daiktai – neatlygintina.

63
Sutarties šalys. Gali būti bet kurie CT subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys. Paskolos gavėjas ir paskolos davėjas. Pareigos tenka tik
paskolos gavėjui, o paskolos davėjas paskolos sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę. Paskolos gavėjas turi grąžinti ne patį
pasiskolintą daiktą, o jo ekvivalentą.

Paskolos sutarties dalykas. Gali būti pinigai ir rūšies požymiais apibūdinami kilnojamieji daiktai (maisto produktai, akmens anglis,
statybinės medžiagos). Negali būti individualiais požymiais apibūdinami daiktai, t.y. daiktai, kuriuos pagal tam tikrus požymius galima
išskirti iš kitų tokių pat daiktų visumos. Privalo būti suvartojami, nes tai fizinės daiktų savybės, kartais gali būti ir juridiniai požymi ai.
Paskolos sutarties vykdymas užtikrinamas specialiomis priemonėmis: įkeitimu, bankine garantija ar laidavimu.

Paskolos sutarties užginčijimas. Paskolos gavėjas gali užginčyti paskolos sutartį įrodydamas, kad jis faktiškai negavo pinigų ar daiktų,
ar gavo mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Jei įrodoma, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui,
paskolos sutartis laikoma nesudaryta.

Kreditavimo sutartis.
CK 6.881 str.
Paskolos ir kreditavimo skirtumai:
I. Paskolos davėju gali būti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo; kreditoriais – bankai ir kitos kredito sutartys;
II. Paskolos dalyku – pinigai ir rūšies požymiais apibūdinami daiktai; kreditavimo dalykas – pinigai;
III. Paskolos sutartis įsigalioja nuo pinigų ar daiktų perdavimo, yra realinė ir vienašalė, atlygintina arba neatlygintina, o
kreditavimo įsigalioja nuo jos pasirašymo momento, dar prieš pinigų perdavimą, yra dvišalė, konsensualinė, atlygintina

Kreditavimo sutarties dalykas. Gali būti tik piniginės lėšos, o ne daiktai. Kreditinių santykių dalyku tampa reikalavimo teisės, o ne
grynieji pinigai.
Forma. Privalo būti rašytinė, šio reikalavimo nesilaikymas daro sutartį negaliojančią.

Vartojimo kredito sutartis.

CK 6.886 str.
Vartojimo kreditas. Tikslas – tenkinti asmeninius vartotojo poreikius bei suteikti vartotojui papildomą apsaugą nuo nesąžiningo
paslaugos teikėjo. Dalyku gali būti ne tik pinigai, bet ir daiktai ar paslaugos.

Banko indėlio sutartis.

CK 6.892 str.
Reikšmė. Pagal banko indėlio sutartį viena iš šalių – indėlininkas, siekia perduoti pinigų sumą kredito įstaigai. Jei indėlininkas yra fizinis
asmuo, banko indėlio sutartis laikoma viešąja sutartimi. Banko indėlio sutartis gali būti laikoma itin specifine paskolos sutarties rūšimi.

Sutarties šalys. Kredito įstaiga ir indėlininkas. Indėlininkas – laikomas ekonomiškai silpnesne sutarties šalimi, negalinčia iš esmės turėti
įtakos sutarties sąlygoms. Sutartis sudaroma prisijungimo būdu. Indėlis kredito įstaigai gali būti perduodamas ir trečiojo asmens naudai.
Forma. Privalo būti rašytinės formos, o jei šio reikalavimo nesilaikoma, sutartis negalioja, yra niekinė.

Faktoringo sutartis.
CK 6.903 str.
Konsensualinė, dvišalė, abipusiškai įpareigojanti, atlygintinė. Faktoringo sutartyje yra kelių sutarčių rūšių elementų: pakinta prievolinis
santykis – prievolės šalys pasikeičia; faktoringas paprastai vykdomas be regreso, t.y. klientas su reikalavimu perduoda ir skolininko
nemokumo riziką.

Sutarties šalys. Finansuotojas ir klientas. Finansuotojas – bankas ar kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, turintis teisę vykdyti
faktoringo veiklą.
Faktoringu perleidžiamas reikalavimas.
Faktoringo sutarties dalykas – tik piniginis reikalavimas. Perleidžiamo piniginio reikalavimo:
I. mokėjimo terminas gali būti jau suėjęs;
II. teisė gauti pinigines sumas gali atsirasti ateityje.
Faktoringo sutarčių klasifikacija:
Pagal tai kur yra faktoringo sutarčių dalyviai:
I. 1.Vidaus faktoringo sutartys – visi trys faktoringo santykių dalyviai yra vienoje šalyje;
II. 2.Tarptautinio faktoringo sutartis – kai vienas iš faktoringo santykių dalyvvių reziduoja kitoje šalyje:
a. eksporto faktoringo sutartis;
b. importo faktoringo sutartis;
Pagal pardavėjo informavimo faktą:
I. Atviro faktoringo sutartis:
a. sąskaitų administravimas;
b. bendro faktoringo sutartis;
c. vartojimo faktoringo sutartis;
II. Uždarojo fartoringo sutartis:
a. sąskaitų diskontavimo sutartis;
b. mokesčių faktoringo sutartis;
Pagal šalių prisiimamą rizikos laipsnį:
I. Faktoringo sutartis be regreso teisės – faktoriaus ir regreso susitarimas;
II. Faktoringas su regreso teise – klientas atsako už skolininko neapmokėtas sąskaitas.

Banko sąskaitos sutartis.

CK 6.913 str.
Konsensualinė, dvišalė. Formai nekeliami griežti reikalavimai, bet turėtų būti sudaroma raštu. Sutarties šalys. Banko klientas – bet koks
fizinis ar juridinis asmuo. Lėšos iš sąskaitos gali būti nurašomos tik esant tvirtam pagrindui – kliento nurodymu, teismo sprendimu, kitais
įstatymų ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais. Nutraukimo tvarka reglamentuojama įstatymu.

64
Atsiskaitymai.
CK 6.929 str.

Viešas atlyginimo pažadėjimas. Viešas konkursas. Turto patikėjimas.

Viešas atlyginimo pažadėjimas.

CK 6.945 str.

Viešas konkursas.
CK 6.947 str.
Paskelbiant konkursą turi būti išdėstyta užduotis, jos įvykdymo terminas, atlyginimo (premijos) dydis ar suteikiama speciali teisė, darbų
ar projektų pateikimo vieta, jų įvertinimo tvarka ir laikas, taip pat gali būti nurodytos ir kitos konkurso sąlygos. Viešas konkursas gali būti
skelbiamas tik norint pasiekti tam tikrą viešą ar privatų tikslą, neprieštaraujantį gerai moralei ar viešajai tvarkai.

Viešas konkursas gali būti atviras, kai konkurso organizatoriaus pasiūlymas dalyvauti konkurse skiriamas visiems norintiems jame
dalyvauti ir paskelbiamas spaudoje ar kitose visuomenės informavimo priemonėse, arba uždaras, kai pasiūlymas dalyvauti konkurse
siunčiamas tik tam tikriems asmenims konkurso organizatoriaus pasirinkimu.

Turto patikėjimas.
CK 6.953 str.
Turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei ja
disponuoti. Patikėjimo teisės turinys toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise – naudojimo, valdymo ir
disponavimo juo teisės perduodamos kartu.

Patikėjimo teisė – tai civilinės teisės institutas, kuris, priklausomai nuo teisinės
minties ir tradicijos, gali pasižymėti skirtingu ir savitu turiniu, taip pat atlikti skirtingą
vaidmenį šalies civilinės teisės sistemoje.

Turto patikėjimo teisė yra civilinės teisės institutas, kurio esmė yra sudaryti galimybes savininkui perduoti jo turtą patikėtiniui tam, kad
šis turtą valdytų, naudotų ir disponuotų juo taip, kaip nurodyta patikėjimo teisę nustatančiame akte ir įstatyme. Kitaip tariant, turto
patikėjimo teisė palengvina nuosavybės teisės įgyvendinimą. Ši teisė taikoma tiek viešai, tiek privačiai nuosavybei tvarkyti.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis. Taikos sutartis. Draudimo sutartis. Draudimo formos ir šakos.

Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis.

CK 6.969 str.
Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis - tai sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias,
įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai.

Jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai nėra detaliai reglamentuoti, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos
specifiką lemia tikslas arba veikla, kuriai ji yra sudaroma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos sutarties
formą gali įgyti bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai, kooperuojant turtą ar nematerialines
vertybes, užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo.

Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai:

kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas;
įsipareigojimas, naudojant kooperuotus išteklius, bendrai veikti;
bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (pavyzdžiui, partnerių tikslas įgyvendinti statybos
projektą).
Teisės doktrinoje jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis pagal teisinį tikslą pri­skiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y.
sutarčių, kurių kvalifikuoja­masis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų
tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos
partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles.

Pagrindinės partnerių pareigos:

Padaryti įnašus į bendrą veiklą (partnerio įnašu pripažįstama visa, kuo jis prisideda prie bendros veiklos: pinigai, kitas turtas, profesinės
ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija).
Pareiga dalyvauti, vykdant bendrą veiklą, siekiant bendro tikslo (dalyvavimas, tvarkant bendrus reikalus, bendrų išlaidų ir nuostolių,
tvarkant bendrus reikalus, prisiėmimas).
Lojalumo pareiga (kiekvienas partneris veikia ne savo naudai, o siekdamas bendro tikslo).

Pagrindinės partnerių teisės:

Teisė dalyvauti bendrų reikalų tvarkyme.
Teisė į informaciją (kiekvienas partneris turi teisę susipažinti su bendrų reikalų tvarkymo dokumentais).
Teisės, susijusios su partnerių bendrąja nuosavybe ir/ar bendru turtu (partnerio teisė į pelno dalį, teisė į bendrosios dalinės nuosavybės
dalį).

Taikos sutartis.
CK 6.983 str.
Taikos sutartis, kurią patvirtina teismas, nors ir reguliuojama ir proceso, ir materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis; teismo
nutartimi patvirtintos sutarties teisinė galia ir jos materialiniai teisiniai padariniai šalims apibrėžti Civilinio kodekso normose, o tokios
sutarties šalims kylantys procesiniai teisiniai padariniai nustatyti proceso normose.

Taikos sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, esantis prielaida šalių teisinių

65
tarpusavio santykių, teisių ir pareigų atsiradimui. Taikos sutartimi ginčo šalys laisvo apsisprendimo būdu. Išsprendžia kilusį ginčą,
sutarties sąlygomis apibrėždamos kiekvienos jų teises ir pareigas. Taikos sutartys tiesiogiai paveikia ginčo materialiuosius teisinius
santykius.

Draudimo sutartis. Draudimo formos ir šakos.

CK 6.987; 6.988 str.
Funkcija – iki minimumo sumažinti nuostolius, atsiradusius dėl žalos tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio vertybėms.
Objektas – įvairūs turtiniai interesai susiję su:
I. asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;
II. kūno sužalojimais, taip pat nelaimingais atsitikimais ir ligomis;
III. turto valdymu, naudojimu, disponavimu;
IV. draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat juridiniam asmeniui.
Draudžiami tik įstatymo ginami interesai.

Pagrindas – draudiminis įvykis. Ši sutartis tai atsitikimo rizikos draudimas. Draudimo veikla pagrįsta draudiminio įvykio atsitiktinumu bei
draudimo rizika. Pagrindinis draudiko interesas – gauti draudimo įmokas bei jas investuoti į specialius fondus.
Teisinė charakteristika – dvišalė, atlygintinė ir dažniausiai realinė, nes įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą arba pirmą
draudimo įmoką, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria kitaip. Ši sutartis yra fiduciarinė, grindžiama tarpusavio šalių pasitikėjimu, todėl
sudaro sąžiningo sutarties šalių elgesio būtinumą.
Esminės sąlygos:
I. draudiminiai, nedraudiminiai įvykiai;
II. draudžiamas interesas;
III. draudimo suma;
IV. draudimo sutarties terminas;
V. draudimo įmokos sumokėjimas.

Forma – rašytinė, sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą. Sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas.

Sutarties šalys. Draudikas – juridinis asmuo, turintis leidimą verstis šia veikla. Draudėjas – bet kuris fizinis ar juridinis asmuo. Draudimo
sutartis gali būti sudaroma kito asmens naudai. Jei draudimo sutartis nenustato ko kito, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką,
pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (subrogacija). Subrogacija netaikoma nuo nelaimingų
atsitikimų, draudimo ligos atveju ir kt.

Baigiasi suėjus draudimo sutarties terminui ar atsitikus draudiminiam įvykiui ir išmokėjus draudimo išmoką (pvz. gyvybės draudimo
atveju). Jei draudėjas nutraukia prieš terminą, tai įmoka negrąžinama. Negyvybės draudimo sutartys apima turto draudimo, civilinės
atsakomybės, draudimo bei sveikatos draudimo sutartis.
Skirstomos į:
I. Sumų draudimo sutartis. Yra gyvybės draudimo sutartis, sveikatos draudimo sutartis. Draudikas įsipareigoja įvykus įvykiui
išmokėti ieškomą lygią draudimo sumai ar jos daliai.
II. Nuostolių draudimo sutartis. Turto draudimo, civilinės atsakomybės draudimo, sveikatos draudimo sutartys, išmoka išmoką
lygią patirties nuostoliams.
III. Privalomos. Nustato LR įstatymai
IV. Savanoriškos. Vykdomas draudėjo ir draudimo įmokos susitarimas.
V. Asmens draudimas. Būdinga tai, kad jis gali būti ne tik kompensacinio, bet ir kaupiamojo pobūdžio. Draudimo išmoka gali būti
mokama ir periodiškai.
VI. Turto – turto, verslo rizikos draudimas bei civilinės atsakomybės draudimas. Tikslas – kompensuoti nuostolius. Draudimo
objektas gali būti draudžiamas nuo skirtingų rizikų sudarant vieną ar kelias draudimo sutartis su tuo pačiu ar skirtingais
draudikais.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarka ir sąlygos. Autorių teisė. Autorių teisės objektai ir
subjektai.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarka ir sąlygos.

LR vyriausybės nutarimas Nr. 1057 dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų.

Autorių teisė.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas
Turtinės ir asmeninės neturtinės autoriaus teisės į jo sukurtą intelektinį (meninį, techninį ar kt.) kūrinį. Turtinės teisės suteikia autoriui
teisę kontroliuoti jo kūrinio panaudojimą (išleidimą, platinimą, viešą rodymą, paskelbimą ir pan.) ir teisę gauti pajamas už kūrinio
panaudojimą. Neturtinės teisės tai autorystės teisės, teisė į autoriaus vardą, būti paminėtam ant kūrinio viršelio ir pan.

Autorių teisės objektai ir subjektai.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 4 – 6 str.
Autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos
rezultatas (literatūros kūriniai (knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai), žodiniai kūriniai (kalbos, paskaitos, pamoks lai), scenoje
atliekami kūriniai (dramos, choreografijos, spektakliai), muzikos kūriniai, audiovizualiniai kūriniai (kino filmai, televizijos filmai, laidos),
radijo laidos, skulptūros, tapybos, grafikos, fotografijos, architektūros kūriniai, taikomosios dailės kūriniai, iliustracijos, žemėlapiai, planai
ir kt. kūriniai). Kūrinys laikomas autorių teisių objektu ir jam taikoma autorių teisių apsauga, jeigu jis atitinka tris kriterijus: originalumo,
kūrybinės veiklos rezultato ir objektyvios išraiškos formos. Todėl autorių teisės objektais nelaikomos idėjos, teisės aktai, valstybės
simboliai, folkloro kūriniai ir pan.

Autorių teisių subjektais laikomi autoriai, kiti fiziniai arba juridiniai asmenys, turintys išimtines turtines autorių teises, taip pat fiziniai arba
juridiniai asmenys, kuriems perėjo išimtinės turtinės autorių teisės (autorių teisių perėmėjai). Autorių teisės galioja visą autoriaus
gyvenimą ir 70 metų po jo mirties.
66
Autorių teisės ir jų gynimas. Autorinės sutartys. Gretutinių teisių objektai ir subjektai. Išradimų teisė. Atradimai. Prekių ženklų
teisė. Pramoninio dizaino teisė. Garbės ir orumo gynimas, teisinis reglamentavimas.

Autorių teisės ir jų gynimas.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 77 str.

Autorinės sutartys.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 39 str.

Gretutinių teisių objektai ir subjektai.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 52 – 57 str.
Gretutinės teisės – tai atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų, audiovizualinių kūrinių (filmų) pirmojo įrašo
gamintojų teisės, užtikrinančios jų finansinių ir moralinių interesų apsaugą.

Gretutinių teisių subjektai turi išimtinę teisę leisti ar uždrausti atlikimų, fonogramų, transliacijų, audiovizualinių kūrinių (filmų) įrašų
panaudojimą ir teisę gauti atlyginimą, kai šie objektai naudojami.

Atlikėjas, be išimtinių turtinių teisių, turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar atlikimo įrašą. Jis turi teisę
reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų įvardytas kaip atlikėjas, ir prieštarauti dėl atlikimo ar jo įrašo bet kokio iškraipymo ar
kitokio pakeitimo, taip pat dėl atlikėjo garbei ar reputacijai galinčio padaryti žalos bet kokio kito kėsinimosi į atlikimą ar jo įrašą.

Atlikėjų turtinių teisių apsaugos terminas yra 50 metų po atlikimo datos. Fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų po įrašo padarymo
datos. Transliuojančiųjų organizacijų teisės galioja 50 metų po pirmojo transliacijos viešo perdavimo, nepaisant to, ar ši transliacija
perduota laidais, ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant perdavimą kabeliniais tinklais ir palydoviniu ryšiu. Audiovizualinio kūrinio
(filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės galioja 50 metų po įrašo padarymo datos.

Išradimų teisė. Atradimai.

CK 1.111 str.
Patentas – tai išradimų apsaugos forma. Valstybė išradėjui suteikia išskirtines teises į jo kūrinį, suteikia išradimams teisinę apsaugą.

Patentų sistema – tai savotiški mainai tarp visuomenės ir išradėjo. Visuomenė saugo išradėjo teises, suteikia išskirtines teises
komercinės naudos gavimui, o išradėjas atskleidžia išradimo smulkmenas. Patentų teisė pasižymi tuo, kad patento savininkui
suteikiama ribota patento teisinė apsauga. Ribotu patento saugojimu siekiama skatinti išradėją kuo greičiau realizuoti išradimus.
Praėjus tam laikui, išradimas priklauso visuomenei. Norint apsaugoti išradimą patentu, jis turi atitikti naujumo, išradimo lygio ir
pramoninio pritaikomumo kriterijus.

Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Technikos lygiu laikoma visa, kas iki patentinės paraiškos padavimo datos
arba, jeigu pretenduojama į prioritetą, iki prioriteto datos buvo viešai skelbta arba naudota Lietuvos Respublikoje ar užsienyje.
Išradimas laikomas išradimo lygio, jeigu jis, atsižvelgiant į technikos lygį, nėra akivaizdus atitinkamos srities specialistui. Sprendimai turi
skirtis nuo kito sprendimo gauto žinomais konstatavimo būdais ar gautas tos srities specialistams neįprastu būdu.

Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar kitos e
srityse, t.y., sukurtas sprendimas turi būti naudingesnis už analogiškus. Naudingumą reikalaujama įrodyti ar apibūdinti.

Tam tikrais atvejais patentinė apsauga nesuteikiama. Išradimais nelaikomi:

I. atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai;
II. gaminių išoriniai vaizdai;
III. žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių programos;
IV. informacijos teikimo būdai (pvz., lentelės);
V. išradimai, kurių pramoninis naudojimas prieštarautų viešajai tvarkai arba moralei.

Intelektinės nuosavybės teisių gynyba:

I. tiesiogiai susisiekti su asmeniu, pažeidžiančiu Jūsų teises, pareikalaujant nutraukti neteisėtus veiksmus, stengtis išspręsti
situaciją, prašyti finansinės kompensacijos ir pan.;
II. pranešti muitinės tarnybai dėl įvežamos įtartinos (padirbtos) prekės į valstybės teritoriją;
III. kreiptis į teismą pareiškiant ieškinį dėl civilinės bylos iškėlimo. Tai suteiks galimybę reikalauti žalos, nuostolių atlyginimo bei
nutraukti neteisėtus veiksmus, prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
IV. kreiptis į policiją dėl administracinės ar baudžiamosios bylos iškėlimo.

Prekių ženklų teisė.

Prekių ženklų įstatymas 1; 3; 4 str.
Prekės ženklas – tai bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba
paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai.

Prekės ženklas gali būti įvairūs simboliai, jų derinys bei kitokia vizuali informacija žodžiai, pavardės, šūkiai, raidės, skaitmenys,
piešiniai, emblemos, pačios prekės erdvinės charakteristikos – vaizdas, pakuotė, forma, spalva, spalvų derinys arba šių išvardintų
elementų derinys.

Prekiniai ženklai padeda atskirti skirtingų įmonių arba vienos įmonės skirtingas prekes, nurodo konkrečią prekes siūlančią įmonę.
Prekių ženklų apsauga labai svarbi, siekiant išvengti kopijavimo, falsifikavimo, galinčio sukelti kompanijai daug nuostolių. Prekės ženklo
klastojimas yra pavojingas, nes prekės su tokiu ženklu dažnai neatitinka numatytos kokybės, o pirkėjai, nusipirkę tokią prekę, praranda
pasitikėjimą ženklu. Pirmumo teisė į vieną ar kitą prekių ženklą siejama su pirmumu registruojant šį ženklą. Tam, kad ženklas būtų
saugomas tam tikroje valstybėje, jis turi būti toje valstybėje įregistruotas. Pagal LR prekės ženklų įstatymą, prekės ženklo apsauga
galioja 10 metų nuo jo suteikimo datos. Pasibaigus prekės ženklo apsaugos liudijimui ji reikia pratęsti Valstybiniame patentų biure.
67
Įregistruoto ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti bet kokį žymenį, tapatų ar panašų į prekių ir
(ar) paslaugų, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas. Ženklo savininkas gali uždrausti tokiu žymeniu žymėti, importuoti ar eksportuoti
tokiu žymeniu pažymėtas prekes ar jų pakuotę; naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje. Ženklo
savininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl ženklo pažeidimų.

Prekių ženklai gali būti individualūs arba kolektyviniai. Kolektyviniai prekių ženklai paprastai nuosavybės teise priklauso prekybos
asociacijoms arba susivienijimams, yra valdomi jų narių vardu, žymi tam tikrus skiriamųjų savybių turinčius gaminius. Kolektyvinis
ženklas registruojamas asmenų sąjungos vardu ir tik tada, kai kartu su paraiška pateikiami sąjungos patvirtinti jo naudojimo nuostatai.

Pramoninio dizaino teisė.

Pramoninis dizainas – tai masiniu būdu gaminamų daiktų meninis konstravimas ir projektų įgyvendinimas. Dizainu pripažįstamas viso
gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio arba jo ornamentikos specifinių savybių – linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros.

Pramoninis dizainas gali būti plokščias (tekstilės gaminiai, sienų apmušalai arba kilimai) ir erdvinės formos (automobiliai, elektriniai
prietaisai, mobilieji telefonai, baldai arba virtuvės reikmenų formos ir ornamentai). Tam tikrais atvejais pramoninio dizaino požymiais gali
būti gaminio spalva, tekstūra arba medžiaga.

Pramoninis dizainas turi būti naujas ir turėti individualių savybių. Dizainas yra naujas, jeigu joks kitas tapatus dizainas i ki paraiškos
padavimo (prioriteto) datos nebuvo prieinamas visuomenei. Dizainas laikomas turinčiu individualių savybių, jeigu informuotam vartotojui
sudarytas bendras dizaino įspūdis skiriasi nuo bet kokio kito dizaino įspūdžio, kuris tapo visuomenei prieinamas iki paraiškos (prioriteto)
padavimo datos.

Teisinė apsauga suteikiama Lietuvos Respublikos dizaino registre įregistruotam dizainui, jeigu kitko nenumato tarptautinės sutartys.
Pradinis dizaino registracijos galiojimo terminas yra 5 metai nuo paraiškos padavimo dienos. Pasibaigus šiam terminui, dizaino
registracijos galiojimas gali būti pratęstas dar keturis kartus po 5 metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo dienos.

Be pramoninio dizaino savininko leidimo kiti asmenys neturi teisės gaminti, įvežti, eksportuoti, parduoti ar siūlyti parduoti, nuomoti
gaminius, kurie arba jų dalys yra įregistruoti kaip pramoninis dizainas.

Garbės ir orumo gynimas, teisinis reglamentavimas.

CK 2.24 str.
Asmens garbės ir orumo gynimas yra specifinė fizinių asmenų teisė, ginama ir civilinės teisės, ir viešosios teisės normų. Nors Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis pripažįsta kiekvienam asmeniui teisę laisvai reikšti savo mintis
ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, tačiau naudojimasis šiomis laisvėmis yra ribojamas,
ir vienas šio ribojimo pagrindų - kitų asmenų garbės ir orumo apsauga. Žodžiai „garbė“ ir „orumas“ vartojami tomis pačioms prasmėmis
kaip ir literatūrinėje kalboje. Garbė – visuomenės pripažįstamas konkretaus asmens geras vardas ir pagarba. Orumas - paties asmens
savęs vertinimas. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą, tačiau saugo ne visas šio vertinimo puses – jie
garantuoja asmeniui tik tą įvertinimą, kurį jis savo veiksmais, poelgiais užsitarnauja. Teisė į garbę ir orumą - tai asmens teisė reikalauti,
kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu, ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip
jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Kaip ir teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, asmens
garbė ir orumas gali būti pažeidžiami paskleidus tam tikrą informaciją. Tačiau garbės ir orumo pažeidimo atveju, tos žinios turi neatitikti
tikrovės (teisės į privatų gyvenimą pažeidimo atveju, priešingai, žinios atitinka tikrovę, tik yra paskleistos be asmens sutikimo).
Žeminančiomis laikomos tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia
asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens
padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime,
nesąžiningą visuomeninę, gamybinę - ūkinę, komercinę veiklą ir pan.

LAT yra pažymėjęs, kad apibrėžti, kokios konkrečiai žinios gali būti laikomos žeminančiomis garbę ir orumą, praktiškai neįmanoma,
kadangi paskelbti faktai vienose situacijose gali būti žeminantys asmens garbę ir orumą, o kitose - ne. Tai nulemia aplinkybė, kad greta
bendrų visai visuomenei vertinimo kriterijų yra atskirų asmenų grupių ar net atskirų asmenų garbės ir orumo supratimas. Teisė į garbę ir
orumą - tai teisė į adekvatų moralinį vertinimą. Šia prasme žeminti garbę ir orumą, gerą vardą reiškia sumažinti, sumenkinti konkretaus
asmens gerą vardą kitų žmonių akyse. Žeminančios žinios yra tokios, kurios asmeniui priskiria bruožus arba poelgius, neatitinkančius
reikalavimų, keliamų jam kaip tam tikram visuomenės nariui ar visuomenės junginiui. Priklausomai nuo amžiaus, lyties, profesijos,
veiklos pobūdžio šie reikalavimai gali būti skirtingi.
Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip
pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Garbės ir orumo gynimo sąlygos: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės; 3) faktas, kad žinios
paskleistos apie ieškovą

Konkurencijos teisiniai santykiai, reglamentavimas. Antidempingo teisiniai santykiai, reglamentavimas. Vartotojų teisių
gynimas.

Konkurencijos teisiniai santykiai, reglamentavimas.

Konkurencijos įstatymas 1; 2 str.
tai saviti santykiai, kurie susiformuoja ūkio subjektams tiek fiziniams, tiek ir juridiniams subjektams konkuruojant tarpusavyje.
Konkurencijos santykiai yra labai svarbi garantija užtikrinant laisvą ir efektyvią rinkos ekonomiką, garantuojant ūkio subjektų ūkinės
veiklos laisvę ir iniciatyvą. Konkurencijos santykius reglamentuoti kitų teisės šakų normomis nėra galimybės, nes jų specifika lemia ir
būtinybę taikyti savitą reguliavimo metodą. Šį metodą galima įvardyti kaip imperatyvinį metodą, nes jo pagrindą sudaro tam tikrų
draudimų ir įpareigojimų nustatymas. Svarbi konkurencijos teisės reguliavimo metodo ypatybė yra tai, kad konkurencinių teisės santykių
dalyviai iš esmės būdami lygiateisiai ir turintys teisę laisvai veikti, vis dėlto yra ribojami ir jiems yra draudžiama atlikti tam tikrus
veiksmus, kurie panaikina ar iškraipo konkurenciją ir kartu varžo kitų ūkio subjektų veikimo laisvę. Atsižvelgiant į Alfonso Vaišvilos
nuomonę, kuris teigia, kad savarankiškos teisės šakos atsiradimo sąlygos yra: 1) visuomeninių santykių savitumo laipsnis; 2) jų
socialinė svarba; 3) nebuvimas galimybės tuos santykius sureguliuoti jau turimų teisės šakų normomis; 4) būtinybė taikyti šiai santykių

68
grupei specialų teisinio reguliavimo metodą, yra logiška teigti, jog konkurencijos teisė yra savarankiška teisės šaka, turinti atskirą
reguliavimo dalyką bei reguliavimo metodą.

Antidempingo teisiniai santykiai, reglamentavimas.

Pastaruoju metu liberalizuojant prekybą svarbią reikšmę įgauna EB naudojamos prekybos apsaugos, ypač antidempingo, priemonės.
Prekybos apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti Bendrijos rinką nuo importuojamų prekių, o jų naudojimas teisinamas vietinėms
pramonės šakoms daromu žalingu poveikiu ir "neteisingomis prekybos taisyklėmis". Be to, apsaugos priemonės gali būti atsakomojo
pobūdžio, reaguojant į trečiųjų šalių nustatytas kliūtis EB eksportuojamoms prekėms; jomis gali būti įgyvendinama užsienio politika ar
ginami Bendrijos eksportuotojų interesai. Taikant šias priemones svarbu tai, kaip interpretuojamas importuojamų prekių poveikis
valstybių narių bei regionų ūkiui, t. y. išorinės prekybos apsaugos priemonės turi politinę reikšmę skatinant EB solidarumą.

Dempingas yra prekių pardavimas užsienio rinkose “žemesnėmis nei normalios kainomis“, sukeliantis žalą importuojančios šalies
identiškų ar panašių prekių gamintojams.

Antidempingo priemonių tikslas - užtikrinti vietos gamintojo interesų apsaugą ne tiktai nustačius dempingą bei žalą, tačiau ir tyrimo, kurį
atliekant siekiama nustatyti dempingą, metu. Antidempingo muitai taikomi prieš konkretaus gamintojo konkrečią prekę, o ne prieš tam
tikrą valstybę.

Dempingas gali atsirasti tokiais pagrindiniais atvejais:

I. Siekiant įsigalėti užsienio rinkose, užvaldyti jas (numatytas dempingas). Šiuo atveju dempingas taikomas tol, kol vietiniai
gamintojai pralaimi konkurencinėje kovoje ir pasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai viršija iki dempingo
buvusį lygį. Taip įvyksta tuo atveju, kai įmonės, taikančios dempingą, toje šalyje įgauna monopolinę ar oligopolinę padėtį;
II. Pastovus prekių eksportas žemesne teisingos kainos (pastovus dempingas) siekiant išplėsti gamybą, kad būtų gaunama
didesnė ekonomija dėl gamybos masto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija, kuri neturėjo
paklausos šalies vidaus rinkoje;
III. Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių
(atsitiktinis dempingas)
IV. Eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje (atvirkštinis dempingas).
Sutinkamas ypač retai, dažniausiai nenumatytų aštrių valiutos kursų svyravimų pasekoje;
V. Dviejų šalių pasitinkanti prekyba sumažinant kainas vienos ir tos pačios kainos (abipusis dempingas). Sutinkamas taip pat
retai kaip rezultatas aukštos monopolijos tam tikrai prekei abiejų šalių vidaus rinkose7
VI. Dempingas gali būti pasekmės dėl rinkos įsikišimo arba valstybės subsidijų kompanijos produkcijai, kuri suteikia dirbtinai
žemas eksporto kainas.

Vartotojų teisių gynimas.

CK 6.2282; 6.2284 str.

Paveldėjimo samprata. Paveldėjimo pagrindai. Palikimo atsiradimas. Palikimo atsiradimo vieta. Palikėjas. Įpėdiniai.
Paveldėjimo objektas. Paveldėjimas pagal įstatymą. Įstatyminiai įpėdiniai. Paveldėjimas atstovavimo teise. Sutuoktinių
paveldėjimo teisė.

Paveldėjimo samprata.
CK 5.1 str.
Paveldėjimo teisė – tai civilinės teisės institutas, kurio normos reglamentuoja mirusio fizinio asmens (palikėjo) turto ir kai kurių
asmeninių neturtinių teisių perėjimą įpėdiniams. Paveldėjimo teisė – paveldėjimo teisės subjektų galimybė įgyvendinti savo teises ir
pareigas, susijusias su mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų perėjimu.

Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal
įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Paveldėjimas – išvestinis nuosavybės teisės įgijimo būdas.
Mirus palikėjai, įvyksta universalus jo turto perėjimas jo įpėdiniams. Universalus reiškia, kad įpėdiniams pereina visos palikėjo teisės
(kurios gali būti perleidžiamos), o taip pat ir pareigos (t.y. skolos). Skirtingai nuo singuliarinio teisių perėjimo, universalaus teisių
perėjimo atveju pereina teisių ir pareigų kompleksas. Be to, vieno asmens teisės ir pareigos pereina įpėdiniams tiesiogiai,
nedalyvaujant trečiajam asmeniui.
Paveldėjimas – universalus ir tiesioginis teisių perėjimas.
Paveldėjimo reikšmė
Paveldėjimo teisė labai glaudžiai susijusi su nuosavybės teise:
I. paliekant turtą testamentu, realizuojama savininko teisė disponuoti turtu,
II. paveldėjimas – vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų.

Paveldėjimo pagrindai.
CK 5.2 str.
I. Pagal įstatymą. Paveldima tada, kai mirusysis nėra palikęs testamento. Paveldėjimo tvarką nustato įstatymas.
II. Pagal testamentą. Paveldima tuomet, kai miręs yra palikęs testamentą (galiojantį ir nenuginčytą), bet
III. Mišrus – kuomet dalis turto paveldima pagal įst, ir dalis pagal testamentą.
a. Čia tada, kai testamentu paliekamas ne visas turtas (pvz., tik nekilnojamasis turtas).
b. Kai ribojama testatoriaus galimybė palikti turtą testamentu. Pvz., nepilnamečiai vaikai gauna PIRVALOMĄJĄ
PALIKIMO dalį.
Mirus asmeniui, pirmiausia žiūrima, ar šis asmuo nebuvo sudaręs testamento, ir tik tada paveldima pagal įstatymą:
I. kada tai nepakeista ir
II. kiek tai nepakeista testamentu (CK 5.2 str. 2 d).
Palikėjas – asmuo, po kurio mirties atsiranda palikimas. Testatorius – palikėjas, sudaręs testamentą. Įpėdinis – asmuo, kuris paveldi
mirusiojo turtą. Asmenys, galintys būti įpėdiniais. Įpėdinių ratas priklauso nuo to, ar yra paveldima pagal testamentą ar pagal įstatymą.
Įpėdiniais gali būti (CK 5.5 str. 1 d.):
Tačiau ne visi asmenys turi teisę būti įpėdiniais – įstatymas nustato tam tikrus apribojimus, konkrečiai įvardindamas asmenis,
neturinčius teisės paveldėti.
69
Palikimo atsiradimas.
CK 5.3 str.
Palikimo atsiradimu vadinamas paveldėjimo teisinio santykio atsiradimas.
Kad atsirastų paveldėjimo santykiai, pirmiausia reikia, kad asmuo būtų miręs ir kad jis būtų turėjęs turto, kurį galima pavel dėti. Nuo
palikėjo mirties momento laikoma, kad atsirado palikimas (CK 5.3 str. 1 d.).
Palikimo atsiradimo laikas – fizinio asmens mirties diena, o tais atvejais, kai asmuo paskelbiamas mirusiu – teismo sprendimo
įsigaliojimo diena.
Pagal palikimo atsiradimo laiką sprendžiami šie klausimai:
I. Palikimo (paveldimo turto) sudėtis
II. Terminai palikimui priimti arba jo atsisakyti
III. Kreditorių pretenzijų pareiškimo terminai
IV. Įpėdinių nuosavybės teisės į paveldėtą turtą atsiradimo momentas
V. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas
VI. Įstatymai, taikytini paveldėjimui.
Galimi atvejai, kai, pavyzdžiui, visa šeima ar keli jos nariai patenka į kokią nors autoavariją arba žūna kitokių nelaimingų atsitikimų metu
– tokiais atvejais gali būti neįmanoma nustatyti tikslaus mirties momento, pavyzdžiui, neaišku, kuris mirė pirmiau – sūnus ar tėvas.
Jeigu būtų nustatyta, kad tėvas mirė pirmiau, tai sūnui būtų atsiradusi paveldėjimo teisė, ir jeigu ir sūnus mirė netrukus, tai jau to
sūnaus įpėdiniams bus atsiradusi paveldėjimo teisė. O jeigu šiuo atveju tėvas ir sūnus mirė vienu metu, tai tarp jų paveldėjimo santykiai
neatsiranda ir tėvo turtą paveldėtų asmenys pagal įstatymą. Taigi būtent tokiems atvejams įstatymas numato specialią taisyklę, pagal
kurią „jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių
perėmimo tarp jų neatsiranda“ (CK 5.3 str. 2 d.).

Palikimo atsiradimo vieta.

CK 5.4 str.
Palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta. Pagal palikimo atsiradimo vietą sprendžiami šie
klausimai:
I. Nustatoma notarinė kontora, į kurią reikia kreiptis dėl palikimo priėmimo ar atsisakymo nuo jo, paveldėjimo teisės
liudijimo išdavimo.
II. Imamasi priemonių palikimo apsaugai.
III. Nustatoma, kokios valstybės teisė turi būti taikoma paveldėjimo santykiams.

Palikėjas.
Palikėjas yra fizinis asmuo, kurio turtas po mirties yra paveldimas. Jeigu palikėjas paliko testamentą, jis vadinamas testatoriumi.

Įpėdiniai.
CK 5.5 str.
Įpėdiniai – fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie priima palikimą po plikėjo mirties. Įpėdiniai yra 2 rūšių - :
I. Įpėdiniai pagal įstatymą (sąrašas nustatytas įstatyme)
II. Įpėdiniai pagal testamentą – sąrašas nustatomas testamente.

Įpėdiniai pagal įst - fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat gimę po palikėjo mirties taip pat Lietuvos
Respublika (tik tuo atveju, jeigu nėra įstatyminių įpėdinių, o jų būna 6 eilės)
Įpėdiniai pagal testamentą – sąrašas priklauso nuo testamento turinio. Čia fa., kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat gimę
po palikėjo mirties, taip pat dar nepradėti asmenys, kurie tampa įpėdiniais, kada gimsta (palieku turtą savo dukters būsimam vaikui).
Juridiniai asmenys (mylimas universitetas). Tiek tas, kuris egzistavo palikėjo mirties momentu, tiek būsimas juridinis amsuo (savo vardo
labdaros fondui, kuris turės būti įsteigtas po jo mirties. Vykdytojas per 3 mėnesius turi įsteigti fondą, pavadinti jį mano vardu)
Valstybė. Tiek LR, tiek užsienio valstybė (jei neprieštarauja viešajai tvarkai – pvz., su ta šalimi kariauji)
Savivaldybė. Pvz., ta sav., kurioje gimėme.

Paveldėjimo objektas.
CK 5.1 str. 2d.
Paveldima yra ne viskas, todėl svarbu nustatyti ir paveldėjimo, ir prievolių teisės atžvilgiu nustatyti, kokios teisės paveldimos, o kokios
ne. Palikimas – vis tai, kas pereina įpėdiniams pagal paveldėjimo teisę: materialūs daiktai (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai),
nematerialios vertybės (vertybiniai popieriai, patentai ir pan.), palikėjo turtinės teisės ir pareigos, bei atitinkamais atvejais asmeninės
neturtinės teisės ir pareigos. Į palikimą tam tikros teisės ir pareigos neįeina (nustato CK 5.1 str. 3 d. ir teismų praktika):
I. Pareigos, kurios yra neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu. Norint sužinoti, ar pareiga bus paveldima, reikia aiškintis
prievolių pobūdį.
II. Teisės ir pareigos, kurios kyla iš sandorių, kurie yra pagrįsti šalių tarpusavio pasitikėjimu (fiduciariniai santykiai, pvz: įgaliojimo
pagrindu susiklostę santykiai).
III. Asmeninės neturtinės teisės, o taip pat ir turtinės teisės, kurios neatsiejamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir
orumą).(
IV. Teisė į išlaikymą, išskyrus CK numatyta vaiko teisė gauti išlaikymą (išlaikymas tęsiamas tiek, kiek leidžiamas palikimas).
V. Teisė gauti įvairias pašalpas iš socialinio aprūpinimo fondų, teisė į pensiją, kuri yra mokama pagal Sodros sistemą. Tuo tarpu
teisė į pensiją, kurią moka privatūs fondai, yra paveldima. Pergyvenusiam sutuoktiniui Sodra išmoka našlio/našlės pensiją, bet
ši pensija nėra grindžiama paveldėjimo teise.
VI. Nėra paveldimo šeimos narių asmeninės neturtinės teisės ir pajamos. Pvz.: šeimos nario teisė į gyvenamąją patalpą.
VII. Teisė į žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimą.
VIII. Teisės ir pareigos, kurios kyla iš palikėjo sudarytos darbo sutarties. Išimtis tik neišmokėtas darbo užmokestis.
IX. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą.

Paveldėjimas pagal įstatymą.

CK 5.11 – 5.14 str.
Net jei galim nustatyti giminystės santykį tarp tolesnių giminaičių, nei šeštos eilės tai jie į įpėdinių sąrašą pagal įstatymą nepatenka, nes
sąrašas yra baigtinis. Dažnai netgi archyvų pagalba nepavyksta atsekti giminystės, nes tam tikrų laikotarpių archyvų duomenys yra
70
dingę. Kai kuriose valstybėse tas sąrašas nėra uždaras. Kas nutinka, jei pereinam per visas eiles, o įpėdinių neatsirado? Tai turtas
pereina valstybei, nes kažkas tokiu atveju palikimu turi pasirūpinti, kad netektų jo skelbti jo bešeimininkiu. Bet valstybė už palikėjo
skolas atsakys tik palikėjo turtu, t.y. ribotai.

Įstatyminiai įpėdiniai.
CK 5.11 str.
Įpėdinių pagal įstatymą eilė:
Įpėdinių eilę nustato įstatymų leidėjas. Įpėdinių pagal įstatymą eilė yra grindžiama giminyste. Tokių eilių šiandien mes turim šešias.
Pradeda, nuo pirmos eilės, jei yra pirmos eilės įpėdinis, tai jis viską ir paveldės. Jei nėra pirmos eilės įpėdinio, tai viską paveldės antros
eilės įpėdinis. Jei nėra antros eilės įpėdinio, tai viską paveldės trečios eilės įpėdinis. T.t.
Pirmos eilės įpėdiniai – palikėjo vaikai. Tiek vaikai, kurie buvo gimę palikimo atsiradimo metu, tiek tie vaikai, kurie gimė po palikėjo
mirties. Sąvoka vaikai apima ir įvaikius. Tam, kad įrodyti, jog esu vaikas, reikia pateikti giminystę įrodančius dokumentus – gimimo
liudijimas, o jei tėvystė ar motinystė nebuvo nustatyta iki palikimo atsiradimo momento – tai asmuo gali reikšti ieškinį dėl tėvystės ar
motinystės nustatymo. Visos paveldėjimo procedūros yra sustabdomos, kol bus išspręsta tėvystės ar motinystės nustatymo byla.
Tokios bylos labai dažnai inicijuojamos, būtent siekiant paveldėti palikėjo turtą. Nesvarbu, ar vaikas gimė santuokoje ar nesantuokoje.
Jei gimimo liudijime yra netikslumų, tai jie pašalinami ypatingosios teisenos tvarka, prašant nustatyti juridinį faktą.

Antros eilės įpėdiniai – palikėjo tėvai ir vaikaičiai. Pagal ankstesnį CK palikėjo tėvai buvo laikomi pirmos eilės įpėdiniais. Bet pakeitimas
grindžiamas socialiniais faktais, nes vaikai nukentėtų, o tėvai jau yra susikūrę savo gyvenimą. Jei pirmos eilės įpėdinių nėra, tai paveldi
antros eilės įpėdiniai. Žodis tėvai apima ir įtėvius. Antros eilės įpėdiniai paveldi taip pat, kai pirmos eilės įpėdiniai ats isako palikimo arba
negali būti apskritai įpėdiniai dėl priežasčių, kurias mes jau aptarėm. Vaikaičiai palikėjo gali paveldėti ir su pirmos eilės įpėdiniais – taip
esti tada, kai palikimo atsiradimo momentu nebėra gyvų jų tėvų, t.y. nebėra palikėjo vaikų. Taigi vaikaičiai paveldi tą dalį, kurią būtų
paveldėję jų tėvai.

Trečia eilė – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, bei palikėjo provaikaičiai. Paveldi kai nėra pirmos ir antros eilės
įpėdinių, arba jie atsisakė palikimo, ar negali būti įpėdiniais.

Ketvirta eilė – broliai ir seserys... Sąvoka broliai ir seserys apima tiek tikruosius brolius ir seseris, tiek ir netikrus brolius ir seseris, t.y.
kai tik vienas iš tėvų yra bendras, bet ši sąvoka neapima suvestinių brolių ir seserų (pvz: sutuoktiniai abu turi vaikų iš pirmų santuokų,
nebent įvaikintų vieni kitų vaikus).

Penkta eilė – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos).
Šešta eilė – pusbroliai ir pusseserės.

Paveldėjimas atstovavimo teise.

CK 5.12 str.
Paveldėjimas atstovavimo teise – toks paveldėjimo būdas, kuris taikomas tik vaikaičiams ir provaikaičiams. Kai palikimo atsiradimo
metu nebėra gyvo jo iš tėvų, kuris būtų paveldėjęs. Paveldi lygiomis dalis su atitinkamos eilės įpėdiniais, kuri būtų priklausiusi tėvui ar
motinai, jei būtų gyvi palikimo atsiradimo metu. Paveldi su pirmos ar antros eilės įpėdiniais. Taikomas ribotai – tik vaikaičiams ir
provaikaičiams, tolimesniems giminaičiams netaikomas.

Sutuoktinių paveldėjimo teisė.

CK 5.13 str.
Atvejai, kai palikėjas buvo sudaręs santuoką, o jam mirus yra pergyvenęs sutuoktinis. Sutuoktinis nėra paminėtas nė vienoje eilėje, nes
sutuoktinis nėra artimas giminaitis (artimiems giminaičiams nėra leidžiama tuoktis). Mes įžeistumėm sutuoktinį, jei nesuteiktumėm jam
teisės paveldėti, tuo labiau, kad turtas gyvenant santuokoje sukaupiamas abiejų sutuoktinių darbu. Sutuoktiniui suteikiama teisė
paveldėti santuokos pagrindu, kaip pergyvenusiam sutuoktiniui CK 5.13 str. sutuoktinio teisė paveldėti pasikeitė įsigaliojus naujam CK,
nes senas kodeksas priskyrė jį prie įstatyminių įpėdinių, ir buvo numatytas prie pirmos eilės įpėdinių. Paveldi pagal tokias taisykles:
I. Jei yra pirmos eilės įpėdinių ir jų yra ne daugiau kaip trys, tai pergyvenęs sutuoktinis paveldi su pirmos eilės įpėdiniai, i r jis
paveldi vieną ketvirtadalį palikimo. Jei vaikų yra daugiau kaip trys, tai pergyvenęs sutuoktinis paveldi su visais vaikais lygiomis
dalimis. Reikia pabrėžti, kad palikimą sudarys tik mirusiojo sutuoktinio asmeninio nuosavybė. Jei yra bendroji jungtinė
nuosavybė, tai dalys yra lygios, o mirus vienam sutuoktiniui palikimą sudarys viena antroji jungtinės nuosavybės. Jei yra
vedybų sutartis, tai kas sudarys palikimą ir priklausys nuo vedybų sutarties. Problemos: kokia dalis paveldima (ypač kai
paveldi vaikai iš pirmos santuokos), o taip pat atribojimas asmeninės ir jungtinės nuosavybės. Iš esmės dvi bylos – pirma turto
dalybos, o tik paskui nustatysim, kas sudaro palikimą.
II. Jei nėra primos eilės įpėdinių, tai paveldi su antros eilės įpėdinių ir nepriklausomai nuo to, kiek jų būtų, sutuoktinis paveldi
pusę.
III. Jei nėra pirmų dviejų eilių įpėdinių, jei atsiako priimti palikimą ar negali būti įpėdiniais, tai pergyvenęs sutuoktinis paveldės visą
turtą.
Gali būti reglamentuota atskiru bendru sutuoktinių testamentu. Paveldėjimo santykiai gali atsirasti tik tuomet, kai mirs ir antras
sutuoktinis.

Paveldėjimas pagal testamentą. Testamentų rūšys. Oficialieji testamentai. Asmeninis testamentas, jo perdavimas saugoti.
Bendrasis sutuoktinių testamentas. Testamento turinys. Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas. Testamentų
registras. Testamento paskelbimas. Testamento vykdymas.

Paveldėjimas pagal testamentą.

CK 5.15 – 5.42 str.
Testamentas – fizinio amsies asmeninis patvarkymas dėl savo turto paskiriant įpėdinius mirties atveju.: (T savybės)
I. Testamentas yra vienašalis sandoris. Tai reiškia, kad T sudaro vienas asmuo, reikalinga tik 1 asmens valia, išskyrus specifinę
T rūšį – bendrą sutuoktinių testamentą (dvišalis sandoris);
II. Testatorius gali testamentą pakeisti, panaikinti, sudaryti naują, etc. BET TIK TESTATORIUS gali pakeisti savo valią;
III. Ne tik vienašalis sandoris, bet grynai asmeninio pobūdžio sandoris (sudaryti negalima per atstovą – tik pats asmeniškai.
Išimtis – tik jei oficialaus testamento atveju testatorius pats negali pasirašyti – už jį pasirašo atstovas)

71
 IV. Testamentinės laisvės principas – patvarkoma taip, kaip jam atrodo teisinga. Išimtis – 5.20- privalomoji palikimo dalis +
imperatyvios normos, susijusios su viešąja tvarka ir gera morale.

Kadangi testamentas labai platus (siauras) gali atsirasti prieštaravimų, būti neaiškiai išreikštos sąlygos.
Aiškinti gali:
I. Notaras
II. Testamento vykdytojas
III. Teismas

Atsižvelgiant į testamento reikšmę (gali būti labai didelis turtas, milijardai netgi), testamentui nustatyti griežti formos reikalavimai.:
I. Būtina sudaryti raštu.
II. Priklausomai nuo to, ar kreiptasi į notarą ar surašyta privačiai:

Testamentų rūšys.
CK 5.27 str.
Testamentai pagal sudarymo būdą gali būti:
I. oficialieji.
II. asmeniniai.

Oficialieji testamentai tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio
pareigūno atitinkamoje valstybėje (CK 5.28 str. 1 d.).
Kurčnebylių viešieji testamentai sudaromi dalyvaujant asmeniui, kuris supranta gestų kalbą ir kuriuo pasitiki testatorius, išskyrus
atvejus, kai kurčnebylys yra raštingas ir jis sudarytą testamentą perskaito bei raštu patvirtina, kad yra supažindintas su jo turiniu.

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, testamento
sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Pagal tai, kas yra testatorius,
testamentus galima skirstyti į:
I. vieno asmens sudarytus. Jie gali būti asmeniniai ir oficialieji.
II. bendruosius sutuoktinių. Jie gali būti tik oficialieji.

Oficialieji testamentai.
CK 5.28 str.
Tai t, kurį yra patvirtinęs notaras arba konsulinis LT pareigūnas, dirbantis užsienyje, dirbąs užsienio valstybėje. Konsulas turi teisę
patvirtinti testamentą. 5.28 str. 6 dalis – ne tik notaras gali tvirtinti, bet ir :

Oficialiesiems testamentams prilyginami:

I. asmenų, kurie gydosi ligoninėse, kitose stacionarinėse gydymo–profilaktikos įstaigose, sanatorijose arba gyvena senelių ir
invalidų namuose, testamentai, patvirtinti tų ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų
medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų, taip pat šių senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų;
II. asmenų, esančių plaukiojančiuose jūrų laivuose arba vidaus plaukiojimo laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės
vėliava, testamentai, patvirtinti tų laivų kapitonų;
III. asmenų, esančių žvalgomosiose, mokslinėse, sportinėse ir kitose ekspedicijose, testamentai, patvirtinti tų ekspedicijų
viršininkų; (geologai, įstrigę Čepkelių raiste)
IV. karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų);
V. asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų;
VI. testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai. (kaimo vietovėse ypač svarbu)

Tokį patvirtintą testamentą minėti subjektai privalo kuo greičiau nusiųsti notarui Notaras atspausdina testamentą. – BET testatorius irgi
privalo pasirašyti testamentą. Nebent testatorius dėl negalios negali pasirašyti testamento – kitas asmuo, bet tada reikalingi dar 2
liudytojai.

Asmeninis testamentas, jo perdavimas saugoti.

CK 5.30; 5.31 str.
2.2 Asmeniniai testamentai (5.30) (tik nuo naujo CK įsigaliojimo)
Tai testatoriaus ranka surašytas testamentas ( ne spausdinimo technika, etc.):
I. Vardas/pavardė
II. Data
III. Vieta
IV. Patvarkymas
Asmeninis testamentas:
I. Jeigu testatorius perduoda saugoti asmeninį testamentą pats asmeniškai perduoda, pareikšdamas
II. Perdavimo forma – perduotas užklijuotame voke ir ant voko dedamas priimančios įstaigos antspaudas + 2 parašai –
testatorius ir atstovas. Priimanti įstaiga – notaras arba konsulinė įstaiga.
III. Surašomas aktas – nurodomas testatorius, vieta, aprašomas vokas, kas priėmė.

Bendrasis sutuoktinių testamentas.

CK 5.34 str.
Bendrasis sutuoktinių testamentas – sutuoktinių sudarytas testamentas, kuriuo abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu,
patvirtintas notaro arba kito asmens, įgalioto tvirtinti testamentus.

Testamento turinys.
Testamento turinys.
I. Įpėdinio/ įpėdinių paskyrimas (5.11) Priklauso nuo testatoriaus noro (gb vienas sakinys – visą turtą palieku savo santuokiniai).
II. Bet t gali būti labai platus ir detalus – kiekvieną konkretų daiktą palikti kitam asmeniui.
72
 III. Nustatomos dalys (lygiom dalimis arba nelygiomis)
IV. Galima palikti antrinį įpėdinį. Jei dukra atsisako priimti palikimą, visas turtas atitenka tam ir tam. (5.21)
V. Testamento vykdytojo paskyrimas. Šio testamento vykdytoju paskiriu savo advokatą, etc. (5.37)
VI. Testamentinės išskirtinės nustatymas – (5.23) – nustatoma įpėdiniui prievolė (įpareigoju įpėdinį mokėti kasmėnesinę rentą po
1000Lt tam ir tam asmeniui iki jo gyvos galvos)
VII. Prievolės, kurias turi įvykdyti įpėdiniai – pvz., palaidoti ten ir ten.
VIII. Atidedamoji sąlyga (CK 5.36). Negali būti tokių sąlygų, kurios prieštarauja imperatyvioms įst normoms, gerai moralei.

Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas.

CK 5.35 str.
Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo
nesudaryti.
Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudaryta testamentui. Ši nuostata
netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui.

Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą
patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka.

Testamentų registras.
CK 5.32 str.

Testamento paskelbimas.
CK 5.33 str.
Kai tik palikimo atsiradimo vietos notaras sužino apie testatoriaus mirtį, paskiria testamento paskelbimo dieną ir apie ją pranešama
žinomiems įpėdiniams bei kitiems suinteresuotiems asmenims (CK 5.33 str. 1 d.). Notaras, paskelbęs testamentą, privalo imtis
priemonių nustatyti įpėdinių ir kitų suinteresuotų asmenų, nedalyvavusių paskelbiant testamentą, gyvenamąją vietą ir kiek įmanoma
greičiau pranešti jiems apie testamento turinį (CK 5.33 str. 2 d.).

Testamento vykdymas.
CK 5.37 str.
Testamentą vykdo testatoriaus paskirtas:
I. testamento vykdytojas,
II. įpėdinis arba
III. teismo paskirtas palikimo administratorius (CK 5.37 str. 1 d.).

Testatoriaus paskirto testamento vykdytojo teisės ir pareigos (CK 5.38 str. 1 d.):
I. atlieka visus veiksmus, reikalingus testamentui įvykdyti;
II. atlieka įpėdinio funkcijas:
III. valdo palikimą,
IV. sudaro palikimo apyrašą,
V. išmoka palikimo skolas,
VI. išieško palikėjo skolininkų skolas,
VII. teikia išlaikytiniams priklausantį išlaikymą,
VIII. ieško įpėdinių ir pan.

Vykdytojas gali būti tik veiksnus asmuo. Pradėjęs tvarkyti palikimą, testamento vykdytojas ar palikimo administratorius privalo
nedelsdamas sudaryti palikimo apyrašą, t.y. dokumentą, kuriame įvardijamas palikimą sudarantis
I. turtas,
II. palikėjo kreditorinis ir debitorinis įsiskolinimas.

Apyrašo sudarymas gali būti pavedamas teismo antstoliui.

Mirus asmeniui ir atsiradus palikimui, įpėdiniai gali pageidauti paveldėti mirusiojo turtą, tačiau gali ir nepageidauti. Todėl palikimas arba
turi būti priimtas, arba jo turi būti atsisakyta.

Palikimo priėmimas. Teisės priimti palikimą perėjimas. Palikimo atsisakymas. Palikimo perėjimas valstybei. Palikimo apsauga.
Paveldėjimo teisės liudijimas.

Palikimo priėmimas.
CK 5.50 – 5.53 str.
Norėdamas paveldėti mirusiojo turtą, įpėdinis (tiek testamentinis, tiek įstatyminis) turi palikimą priimti. Palikimo priėmimas taip pat yra
vienašalis sandoris, tačiau skirtingai nuo testamento, kurio negalima sudaryti per atstovą, palikimo priėmimas gali būti atliktas ir per
atstovą. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 str. 1 d.). Palikimas turi būti priimtas pagal principą
„viskas arba nieko“. Jau priimto palikimo įpėdinis atsisakyti negali. Palikimo priėmimas gali būti atliekamas keletu būdų – ir priklausomai
nuo to, kaip bus priimtas palikimas, nuo to priklausys ir įpėdinio atsakomybė už palikėjo paliktas skolas. Atlikus bent vieną iš išvardintų
veiksmų, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą. Kiekvienas iš nurodytų veiksmų turi būti atliekamas per tris mėnesius nuo palikimo
atsiradimo dienos.

Bendras terminas palikimui priimti yra trys mėnesiai nuo asmens mirties - tačiau teismas šį terminą gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad
terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, palikimas gali būti priimamas pasibaigus šiam 3 mėnesių terminui ir be kreipimosi į
teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Pavyzdžiui, jeigu kiti įpėdiniai palikimą priėmė, o vienas praleido terminą,
bet paskui kiti įpėdiniai neprieštarauja, kad ir šis paveldėtų, tai tam praleidusiam terminą įpėdiniui grąžinama jam priklausanti dalis, kuri
jau yra pas kitus įpėdinius – tačiau grąžinama tik tai, kas pas tuos įpėdinius išliko natūra plius lėšos, kurios buvo gautos realizavus tą
turto dalį, kuri iš tiesų priklauso terminą praleidusiam įpėdiniui – todėl, pavyzdžiui, jeigu turtas jau yra sudegęs, prarastas ar pavogtas iš
tų kitų įpėdinių, tai terminą praleidusiam asmeniui nebus grąžintas toks turtas ir už jį nebus atlyginta.

73
Palikimo priėmimo būdai.
I. Faktiškai pradėjus turtą valdyti – tai reiškia, kad įpėdinis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo
disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir
pan.). Jeigu įpėdinis, pradėjęs turtą valdyti, nusprendžia atsisakyti palikimo, jis gali tai padaryti paduodamas pareiškimą
notarui. Kadangi iš esmės palikimo priėmimas yra sandoris (vienašalis), tai toks palikimo priėmimo būdas (arba toks sandoris)
galėtų būti laikomas sandoriu, sudarytu konkliudentiniais veiksmais. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas
atsako visu savo turtu, t.y. ne tik paveldėtu turtu, bet ir savo asmeniniu turtu, turėtu iki paveldėjimo.
II. Padavus palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už
palikėjo skolas atsako visu savo turtu.
III. Kreipiantis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo. Norėdamas išvengti tos situacijos, kad
už palikėjo skolas teks atsakyti visu savo turtu (t.y. ir paveldėtu ir savo asmeniniu, turėtu iki paveldėjimo), įpėdinis gali kreiptis
į teismą, kad būtų sudarytas turto apyrašas. Tokiu būdu priėmęs palikimą įpėdinis už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu
(CK 5.53 str. 1 d.). Tai iš esmės reiškia, kad įpėdiniui bus perduota tik tai, kas liks įvykdžius visas mirusiojo prievoles.

Palikimo priėmimas turi grįžtamąją galią. Įpėdinis, priėmęs palikimą, įgyja teisę ne tik į tą turtą, kuris egzistavo palikimo priėmimo metu,
bet ir į tą turtą, kuris egzistavo palikimo atsiradimo metu.

Teisės priimti palikimą perėjimas.

CK 5.58 str.

Palikimo atsisakymas.
CK 5.60 str.
Jeigu įpėdinis (tiek įstatyminis, tiek testamentinis) nepageidauja paveldėti turto, jis turi palikimo atsisakyti. Atsisakymas turi būti atliktas
per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Neleidžiama palikimo atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba atsisakyti dalies
palikimo.

Atsisakymas gali būti atliktas vienintele forma – tai yra paduodant pareiškimą notarui. 3 mėnesių terminą palikimui atsisakyti reikėtų
laikyti naikinamuoju terminu, kadangi įstatymas nenumato teismo galimybės praleistą terminą pratęsti. Vadinasi vėliau atsisak yti
palikimo neleidžiama.

Palikimo perėjimas valstybei.

CK 5.2 str. 3d.; 5.62 str.

Palikimo apsauga.
CK 5.64 str.
Palikimo apsaugos priemonių imasi apylinkės teismas tais atvejais, kai nežinomi įpėdiniai ar jie yra neveiksnūs, arba jei žinoma, kad
palikėjas turi didelių skolų, taip pat kitais atvejais.

Paveldėjimo teisės liudijimas.

CK 5.66 str.
Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.
Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Šis liudijimas gali būti
išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų, prašančių išduoti paveldėjimo teisės
liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.

Pavelėjimo teisės liudijimas yra oficialus dokumentas, kuris patvirtina:

I. palikimo priėmimo faktą;
II. teisę į palikimą.
Gauti pavelėjimo teisės liudijimą yra įpėdinio teisė, bet ne pareiga. Šis liudijimas reikalingas tuo atveju, kai paveldėtas turtas turi būti
nustatyta tvarka įregistruojamas. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad „įpėdinio nuosavybės teisės į palikimą atsiradimo pagrindas yra ne
paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas ar jo įregistravimas viešame registre, bet vienašalis įpėdinio sandoris – palikimo priėmimas.
Įpėdinis, priėmęs palikimą, turi būti pripažįstamas palikimo savininku, tačiau prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę jis gali
panaudoti tik įregistravęs ją viešame registre

Įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas. Paveldėjimo reglamentavimas tarptautinėse Lietuvos Respublikos dvišalėse
(trišalėse) teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartyse. Testamento forma. Turto perėjimas valstybei. Palikimo apsauga ir
perdavimas.

Įpėdinio atsakomybė už palikėjo skolas.

CK 5.52 str.
Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Palikėjo kreditoriai turi teisę per tris
mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo
administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto

Paveldimo turto teisinė padėtis, kai yra keletas įpėdinių:

Tokiu atveju laikoma, kad paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip. Tačiau
įpėdiniai turi teisę palikimą pasidalinti bendru sutarimu. Nekilnojamųjų daiktų padalijimas forminamas notarine sutartimi, ji turi būti
įregistruota viešame registre. Įpėdiniams nesutarus dėl turto pasidalijimo, pagal kiekvieno jų ieškinį turtą padalija teismas . Čia svarbus
daiktų skirstymas į dalius ir nedalius. Dalūs daiktai dalijami natūra. Nedalūs daiktai paskiriami vienam iš įpėdinių, kitiems įpėdiniams
tokio daikto vertę kompensuojant kitais daiktais arba pinigais.

Įstatymas netgi numato, kad konkrečių daiktų perdavimo konkrečiam įpėdiniui klausimas bendru sutarimu gali būti išspręstas burtais
(CK 5.70 str. 4 d.). Šeimos ir paveldimo turto dokumentai perduodami saugoti vienam iš įpėdinių (CK 5.74 str. 1 d.). Nekilnojamojo
daikto dokumentus gauna tas įpėdinis, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas

74
Paveldėjimo reglamentavimas tarptautinėse Lietuvos Respublikos dvišalėse (trišalėse) teisinės pagalbos ir teisinių santykių
sutartyse.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant tarptautinės privatinės teisės normas, apibendrinimo
apžvalgoje pažymėjo, kad teismas nagrinėdamas tokią bylą turėtų nustatyti ar yra Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis dėl teisinės
pagalbos su užsienio valstybe, kurios pilietis teisę galimai reikės taikyti nagrinėjant civilinę bylą dėl paveldėjimo teisinių santykių. Jeigu
tokia sutartis yra tai paveldėjimo santykiams taikytina teisę bylą nagrinėjantis teismas turės nustatyti pagal dvišalės sutarties nustatytas
kolizines taisykles. Daugumoje Lietuvos dvišalių sutarčių (Lietuvos Respublikos dvišalėse sutartyse su Baltarusijos Respublika,
Azerbaidžano Respublika, Ukraina, Kazachstano Respublika, Moldovos Respublika, Rusijos Federacija, Uzbekistano Respublika, taip
pat trišalėje sutartyje su Estijos ir Latvijos Respublikomis) yra nustatytas paskutinės turėtos gyvenamosios vietos principas, o
nekilnojamojo turto paveldėjimui – turto buvimo vietos valstybės teisės principas. Tik sutartyje su Lenkijos Respublika yra nustatytas
pilietybės principo taikymas, o sutartyje su Kinijos Liaudies Respublika tokios kolizinės normos iš viso nėra.

Kai dvišalės sutarties nėra, taikytina teisė nustatoma pagal Civilinio kodekso 1.60 – 1.62 straipsnius. Civiliniame kodekse nustatytos
tokios kolizinės normos kaip testatoriaus veiksnumo nustatymui taikytina teisė, testamento formai taikytina teisė ir kitiems paveldėjimo
teisės santykiams taikytina teisė. Paveldėjimo santykių ypatumas pasireiškia tuo, kad atskiriems šių santykių elementams gali būti
taikoma skirtinga teisė. Pavyzdžiui, fizinio asmens testamentinis veiksnumas, t.y. jo galėjimas sudaryti, pakeisti ar panaikinti
testamentą, nustatomas pagal testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos teisę, o jeigu testatoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos
nustatyti neįmanoma, tai jo testamentinis veiksnumas nustatomas pagal testamento sudarymo vietos valstybės teisę. Tuo tarpu
testamento sudarymo, pakeitimo ar panaikinimo formai galioja lex loci actus principas, t.y. taikoma testamento sudarymo vietos teisė.

Testamento forma.
Testamentas gali būti sudarytas paprasta rašytine forma arba notarine forma. Testamento formos ir sudarymo tvarkos reikalavimai
priklauso nuo testamento rūšies. Lietuvoje testamentai pagal sudarymo būdą gali būti:
I. oficialieji;
II. asmeniniai.

Oficialieji testamentai:
Tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos Respublikos konsulinio pareigūno
atitinkamoje valstybėje. Testamente nurodoma testamento sudarymo vieta ir laikas. Surašytas testamentas perskaitomas vienam
testatoriui arba dalyvaujant liudytojams. Testamentą pasirašo pats testatorius. Jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir registruojamas
notariniame registre. Vienas testamento egzempliorius duodamas testatoriui, o kitas lieka jį patvirtinusioje įstaigoje. Informacija apie
testamento sudarymą ir jo turinį yra konfidenciali.

Asmeniniai testamentai:
Testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo,
diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas yra asmeninis testamentas. Jis gali būti surašytas bet kokia kalba.
Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos ir
vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių. Testatoriaus ranka padaryti pataisymai, jo aptarti
išbraukimai nedaro testamento negaliojančio. Galioja sąlygos, kurias per klaidą testatorius išbraukė, o vėliau savo ranka pad arė
prierašą, kad šios sąlygos buvo išbrauktos per klaidą. Jeigu testamente per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas
neteisingai, testamentas galioja; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų. Akivaizdžiai nebaigt as ar
nepasirašytas asmeninis testamentas negalioja. Jeigu testamente yra prierašas, kad testatorius jį ateityje papildys, bet jis to nepadarė,
toks testamentas galioja, jeigu jis gali būti įvykdytas be numatyto papildymo.

Turto perėjimas valstybei.

CK 5.62 str.
Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių
atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Palikimo apsauga ir perdavimas.

CK 5.64 str.

Šeimos teisės samprata. Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai. Šeimos teisinių santykių samprata. Šeimos
teisinių santykių subjektai, objektai, turinys. Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas. Šeimos teisės terminai ir šaltiniai.

Šeimos teisės samprata. Šeimos teisinių santykių subjektai, objektai, turinys.

CK 3.1 str.
Šeimos teisė – civilinės teisės institutas, kurio normos reglamentuoja šeimos santykius (turtinius ir asmeninius neturtinius). CK 3 knyga
šeimos sąvokos nepateikia, nes skirtingai negu prievolė, šeima yra daugelio interesų objektas. Šeimos procesus įtakoja daugybė faktų
– papročiai ir tradicijos (šeimos santykių reglamentavimas anksčiau buvo grynai paprotinis, statutinė teisė sukodifikavo šeimos
papročius), ideologija, demografiniai procesai (daugėja mišrių šeimų), politika, bažnyčia (Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos, CK
numato partnerystės institutą, bet įstatymas tai numatantis iki šiol neįsigaliojo), moralė, ekonominiai procesai, teisė. Šiuolaikinė šeimos
teisė nėra vien nacionalinė teisė. Privalu remtis ir tarptautine teise. EŽTK saugo šeimą kaip vieną iš Konvencijos vertybių. Įstatymų
leidėjas saistomas EŽTT praktikos.

Ką civilinė teisė laiko šeima, mes galime aiškinimo būdu išsiaiškinti iš kitų normų. CK. 6.588. Nuomininko šeimos nariai. 1. Nuomininko
šeimos nariai yra kartu gyvenantis sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. 2. Pilnamečiai
vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį.
BK 248. Sąvokų išaiškinimas. 2. Nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai... (pažiūrėti BK). Platesnė kategorija, patenka broliai bei
seserys, bet tai yra BT požiūriu.
Socialinio aprūpinimo teisė. 2003 liepos 1 Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems
gyvenantiems asmenims įstatymas. Šeima ir tie, kurie neregistravo santuokos.

LRKT 2011-09-28 nutarimas:

75
Esmė – šiuolaikinė šeima gali susiformuot ne tik santuokos pagrindu. Šeimos atsiradimo pagrindų pliuralizmas. Vertinant ar mes turim
reikalą su šeima ar su tiesiog asmenų grupe, mes turim vertinti šių santykių turinį, o ne formą. Formos gali nebūt. Jeigu asmenys
gyvena kaip sutuoktiniai, šiuo atveju mes negalim vien dėl formalių priežasčių tų asmenų nelaikyti šeima. Šeimos santykiams būdinga
savitarpio pagalba, emocinis prieraišumas, ūkinis bendrumas, seksualinis bendrumas, šeimos narių tarpusavio atsakomybė, tam tikras
pastovumas, tarpusavio supratimas. Jeigu glaudūs santykiai tęsiasi metus ar daugiau, šis žmonių junginys yra šeima. Šeima yra fakto
klausimas, kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti į šeimos turinį, nes santuoka gali būti fiktyvi. Asmenys gali sudaryt santuoką
siekdami ne įtvirtinti santykius, o pvz. gaut leidimą apsigyventi Lietuvoje.

Šeima – du ar daugiau asmenų, kuriuos sieja dvasinis, emocinis, seksualinis, ekonominis ir kitoks bendrumas ir jis gali atsirasti įvairių
teisinių juridinių faktų pagrindu – bendro gyvenimo (partnerystės), santuokos, kraujo giminystės ryšio pagrindu (broliai gyvena kartu ir
veda bendrą ūkį), globa, rūpyba.

Šeimos santykių teisinio reglamentavimo principai.

CK 3.3; 3.5 str.
Šeimos teisė – civilinės teisės institutas, todėl civilinės teisės principai ( CK 1.2 ir 1.5 str.) kartu yra ir šeimos teisės principai. Tačiau,
atsižvelgiant į šeimos teisinių santykių ypatumus, kai kurių civilinės teisės principų veikimas šeimos teisėje yra specifinis , pvz.
dispozityvumo principas šeimos teisėje turi daugiau išimčių (prokuroro ir kitų institucijų teisė inicijuoti šeimos bylas), labiau ribojamas
sutarties laisvės principas. Svarbūs papročiai ir tradicijos. Didžiulę įtaką turi ir religija, bažnyčia turėjo išskirtinę jurisdikciją šeimos
santykių srityje. Tik vėliau įvyko sekuliarizacija. Vyskupų konferencija Lenkijoje padarė išlygą, kad įstos į ES, jeigu šeimos teisė bus
reglamentuojama vidaus teisės. Pagalbinio apvaisinimo operacijos neįteisintos įstatymų lygmeniu. Neįteisinta partnerystė įstatymų
lygmeniu.

CT principai šeimos santykiams jie irgi taikomi specifiškai, kai kurie principai turi daugiau išimčių negu kai mes kalbam apie PT arba
DT, pvz. asmens autonomijos/dispozityvumo principas (galime pasirinkti priimtiniausią veikimo būdą), šeimos teisėje dispozityvumo
principas turi žymiai daugiau išimčių, pvz. šeimos bylas gali inicijuoti ne tiktai šeimos santykių subjektai, bet prokuroras, valstybės
institucijos, jeigu tai yra būtina siekiant apgint pvz. vaikų interesą, valstybės intervencija yra intensyvesnė nei PT ir DT, nes iš vienos
pusės tai lemia valstybės interesas, o iš kitos pusės lemia šeimos santykiams būdingas uždarumas, tai, kad dažnai vienas iš šių
santykių subjektų yra silpnesnis fizine, ekonomine, socialine prasme, pvz. vaikai, vienas iš sutuoktinių, todėl kyla viešas interesas gint
silpnesnę šeimos santykių šalį.

Sutarties laisvės principas yra ir šeimos teisės principas nes pvz. sutuoktiniai turi teisę sudaryt vedybų sutartį, tačiau, nepaisant to, kad
sutarties principas veikia ir čia, šeimos santykių atveju sutarties laisvės principas turi žymiai daugiau ribojimų, imperatyvios šeimos
teisės normos taip pat tam tikrus dalykus draudžia., ribojama, kad sutuoktiniai negali pvz. susitarti, kad kažkas neišlaikys vaiko.

EŽTPLAK 8 str. įtvirtina konvencinę žmogaus teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą – kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo
asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Antra dalis apibrėžia valstybės galimybes
reglamentuot šeimos teisinius santykius. Konvencija pripažįsta šeimai autonomiją. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų būtent yra
šeimos autonomijos principas. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai
tai būtina demokratiškoje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti
kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Santuokos laisvanoriškumo principas. Strasbūro teismas yra pasakęs, kad vienodos lyties asmenų teisė į santuoką konvencija
nereglamentuoja, išskyrus tam tikrus klausimus.
Sutuoktinių lygybė. Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę tiek tarpusavio santykiuose tiek santykiuose su
savo vaikais tiek santuokos sudarymo bei jos tąsos, tiek jos nutraukimo atveju. Šis str. netrukdo valstybėms imtis tokių priemonių,
kokios yra būtinos vaikų interesams ginti. Jeigu sutuoktiniai turi vaikų, jų santykiai irgi yra lygūs, nei motina, nei tėvas, neturi kažkokių
prioritetinių teisių. 90 proc. bylų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo baigiasi tuo, kad teismas gyvenamąją vietą nustato su
motina, svarbu tai, kad teismo motyvuose nebūtų argumentų, kurie reikštų diskriminaciją. Paprastai teismai savo sprendimus motyvuoja
ekonominėmis sąlygomis, prisirišimu. Negalima naudoti diskriminacinių argumentų.

Nacionalinė teisė – Konstitucijos 38 ir 39 str. 38 str. Analizė rodo, kad iš esmės tai, kad yra konvencijoje, egzistuoja ir mūsų
konstitucijoje, santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, sutuoktinių teisės lygios, valstybė saugo ir globoja šeimą. 39 str.
svarbus socialinio aprūpinimo teisės požiūriu, jis sako kad valstybė teikia visokeriopą paramą vaikus auginančios šeimoms. 38 str. buvo
bandoma pakeist numatant kad šeima yra sukuriama santuokos pagrindu, bet nesulaukė palaikymo.

Šeimos autonomijos principas. Šeima – tarpinė grandis tarp asmenybės ir visuomenės. Šeimos autonomija – klasikinio liberalizmo ir
industrinio kapitalizmo padarinys (asmens išlaisvinimas nuo jį varžančių suvaržymų). Darbo jėgos laisvas judėjimas – rinka yra
suinteresuota, kad kvalifikuoti darbuotojai galėtų vykt į kitą valstybę, tam būtina užtikrinti kad galėtų vykti ir šeimos nariai. Šeimos
autonomija reiškia pripažinimą, kad daugelį šeimos gyvenimo sričių šeima gali tvarkyti geriau, nei valstybė.

Šeimos teisinių santykių samprata.

Turtiniai santykiai tarp šeimos narių sudaro nedidelę dalį, didesnę sudaro asmeniniai neturtiniai santykiai, svarbus ne materialus, o
dvasinis aspektas. Santykiai tarp tėvų ir vaikų – dvasinis, emocinis elementas. Todėl šeimos teisė, palyginus su kitais institutais,
reguliavimo apimtimi daugiau skirta reguliuoti asmeninius neturtinius santykius. Turtiniams santykiams yra skirta tik apie 40 proc.
normų. Turtiniai santykiai susiklosto tarp artimų žmonių. Jeigu nebūtų 3 knygos, neturėtume bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės.

Tai yra santykiai grindžiami parama vienas kitam, ekonominiu, dvasiniu bendrumu. Turtiniai santykiai tarp tėvų ir vaikų, uzufrukto teisė.
Šeimos santykių specifika yra per daug sureikšminama. Lietuvoje buvo santuokos ir šeimos kodeksas. Šeima yra autonominis darinys
ir valstybės įsikišimas reikalingas siekiant apsaugot šeimos narius ir reglamentuot santykius tuomet, kai to reikalauja viešas interesas,
pvz. nustatant tėvų pareigą auklėt ir mokyt vaikus. Tačiau valstybė nesikiša, į kokią mokyklą pvz. leist vaiką.

Yra situacijų, kai valstybės pernelyg kišasi į šeimos santykių reglamentavimą arba valstybė nepakankamai imasi priemonių. Tėvų
valdžios apribojimas yra ultima ratio.

76
Šeimos teisių įgyvendinimas ir gynimas.
CK 3.5 str. 1d.

Šeimos teisės terminai ir šaltiniai.

CK 3.2; 3.6 str.

Santuokos samprata. Santuokos sudarymo sąlygos ir tvarka, teisinės pasekmės. Sutuoktinių subjektinės asmeninės ir
turtinės teisės bei pareigos. Sužadėtuvės. Santuokos pripažinimo negaliojančia samprata, pagrindai, teisinės pasekmės.
Santuokos pabaigos samprata, pagrindai, teisinės pasekmės. Santuokos nutraukimo sąlygos, būdai, tvarka, teisinės
pasekmės. Santuokos atnaujinimas. Sutuoktinių gyvenimo skyrium samprata.

Santuokos samprata.
CK 3.7 str.
Šeima gali atsirast įvairiais pagrindais, santuoka nėra vienintelis šeimos atsiradimo pagrindas. Asmenys turi teisę tuoktis sulaukę
tinkamo amžiaus. Nacionalinė teisė – santuokos institutas taip pat yra pripažįstamas netgi konstituciniu lygiu. K-jos 38 str. 2 ir 3 dalys.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu. Valstybė pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją. Santuokos instituto reikšmė
yra didelė. Santuoka nuo kitų susitarimų/ryšių skiriasi šiais aspektais:
I. Sutartis sukuria tam tikrą stabilumą, santuokai yra būdingas ilgesnis ar trumpesnis teisinių santykių stabilumas. Pagal šį
požymį atribojam santuoką nuo vienos nakties nuotykio.
II. Pripažįsta tiek kanonų teisė, tiek pasaulietinė teisė – seksualumo aspektas. Vaikų gimdymas ir auklėjimas. Santuoka skiriasi
nuo taip vadinamos platoniškos meilės. Netgi civilinė teisė numato atvejus, kai galima santuoką pripažinti negaliojančią, kai
pvz yra esminis suklydimas, jeigu buvo suklysta dėl kito sutuoktinio lytinės anomalijos, galima pripažint santuoką
negaliojančia.
III. Ūkinio bendrumo aspektas. Santuoka suponuoja turto, pajamų, darbo tarp sutuoktinių bendrumą, skirtingai nuo kitų santykių,
kur jokio bendrumo tarp vyro ir moters nesusiklosto.

Analizuojant, galime daryt išvadas, kad santuoka tai yra sutartis, kuriai yra būdingi šie požymiai:
I. Sutarties šalys – santuoka – tai susitarimas/sutartis tarp vyro ir moters. Santuoka galima tik tarp skirtingos lyties asmenų.
II. Vyras ir moteris santuoką gali sudaryti tik sulaukę specialaus amžiaus – santuokinio amžiaus.
III. Veiksnumas abiejų susitarimo šalių. Jeigu santuoką sudarė neveiksnus asmuo, santuoka bus negaliojanti.
IV. Gali būti sudaroma tik laisva valia – laisvanoriškas vyro ir moters susitarimas. Galim pripažint santuoką negaliojančia dėl
valios defektų. Santuoka galima pripažint negaliojančia dėl esminio suklydimo, dėl apgaulės, dėl prievartos.
V. Santuoka yra neleidžiama tarp vyro ir moters, jeigu juos sieja tam tikras pakankamas giminystės laipsnis.
VI. Santuoka tai yra sutartis, kuomet vyras ir moteris gali ją sudaryt tik su vienu asmeniu. Turim taip vadinama monogamijos
principą. Santuokų skaičius per gyvenimą nėra ribojamas.
VII. Susitarimo tikslas – sukurt šeimos santykius.
VIII. Susitarimo forma – santuoka esti tik tuomet, kai ji bus sudaryta įstatymų nustatyta forma.

Sužadėtuvės. Santuokos sudarymo sąlygos ir tvarka, teisinės pasekmės.

CK 3.8; 3.12 – 3.36 str.
Kadangi santuoka tai sutartis, ji dažniausiai sudaroma po greitesnių ar lėtesnių derybų. Turim ikisutartinių santykių fazę. Vyrauja
dažniausiai ne turtiniai, o dvasiniai aspektai. Tai reiškia, kad santuoka gali būt impulsyvaus jausmų prasiveržimo rezultatas. Jeigu
vienas iš sutuoktinių neateina į santuokos ceremoniją, atsiranda turtiniai padariniai – padarytos išlaidos, o rezultato nėra.

Susitarimas tuoktis gali būti viešas ir neviešas. Viešas, kai sutuoktiniai kreipiasi į civilinės metrikacijos įstaigą ir pateikia bendrą prašymą
įregistruoti santuoką. Apie tai yra viešai paskelbiama civilinės metrikacijos įstaigoje. Viešas susitarimas reiškia, kad apie šitą faktą, kad
du jaunuoliai nusprendė susituokt, sužino pakankamai platus asmenų ratas ir jeigu santuoka nesudaroma, pakankamai platus asmenų
ratas apie tai sužino. Kitai susitarimo šaliai būna ne tik šokas, bet ir tam tikras visuomenės dėmesys. Tokiu atveju teisiniai padariniai yra
griežtesni negu tais atvejais, kai susitarimas tuoktis buvo, bet jis nebuvo viešas.

Santuoka gali būti sudaryta tik laisva valia. Kaip ir preliminariosios sutarties atveju, taip ir susitarimo tuoktis atveju negalime prievarta
įgyvendinti šito susitarimo natūra. Padariniai yra dvejopi, priklausomai nuo to, ar susitarimas buvo viešas, ar ne. Jeigu buvo viešas
susitarimas, galimi dvejopi padariniai:
I. Jeigu ryšium su būsimos santuokos sudarymu buvo dovanojamos dovanos, iš šalies, kuri atsisakė sudaryt santuoką be
pakankamo pagrindo, kita šalis gali išsireikalaut smulkias dovanas, o būtent iki 1000 litų. Dovanos išreikalaujamos pagal
nepagrįsto praturtėjimo taisykles. Nebėra pagrindo, kuris buvo dovanojimui, todėl asmuo turi tą daiktą be teisinio pagrindo.
Bet dovana turi būti būtent ryšium su būsima santuoka.
II. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Iš šalies, kuri atsisakė sudaryt santuoką, galima reikalauti žalos atlyginimo. Turt inė
žala – faktinėm išlaidom, tik tiesioginiai nuostoliai ir nesvarbu, kas juos padarė, ar susitarimo tuoktis šalis, ar tretieji asmenys,
pvz. tėvai. Neturtinės žalos gali reikalaut tik nuvilt susitarimo šalis, nes patiria dvasinius išgyvenimus.
Jeigu susitarimas buvo neviešas – galimas tik faktinių nuostolių atlyginimas. Santuoka yra susitarimas, sudaromas įst nustatyta tvarka.
Santuoka yra specifinis susitarimas, kurį gali nustatyti ne bet kas ir ne bet kaip.

Visos santuokos sąlygos skirstomos į 2 grupes:

I. Pozityvios – aplinkybės, kurios turi egzistuot kad santuoką būtų sudaryta ir galiotų
II. Negatyvios – jeigu jos yra, tai santuoka negali būti sudaroma ir negalioja.

Pozityviomis sąlygomis yra šios:

I. Skirtinga besituokiančių lytis – tiek EŽTK, tiek K- ja, tiek CK taip sako. Šitas reikalavimas yra visuotiniai pripažįstamas. Jis
paaiškinamas per šeimos reprodukcijos funkciją. Šeima yra tam, kad auklėt ir gimdyt vaikus.
II. Jų laisvanoriškumas- 3.13 – santuoka sudaroma laisva vyro ir moters valia. Tai reiškia, kad bet kokie valios defektai santuoką
daro negaliojančia. Pirmiausia, santuoka gali būti sudaryta panaudojant psichologinę arba fizinę prievartą. Todėl yra
reikalaujama, kad dalyvautų ir du liudytojai sudarant santuoką. Toliau gali būti defektai dėl apgaulės arba tam tikros
informacijos neatskleidimo, dėl esminio suklydimo. Gali nebūti laisvanoriškumo dėl asmens sveikatos būsenos – jeigu asmuo

77
 nesuvokia savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyt, šita sąlyga bus irgi pažeista ir santuoka bus pripažinta negaliojančia.
Pvz. asmuo yra girtas.
III. Santuokinis amžius – reikalavimas dėl moralinių priežasčių; tiek pačių besituokiančių, tiek palikuonių sveikatą apsaugot;
ekonominė priežastis – jauna šeima negalėtų egzistuoti ekonomiškai, ją turėtų remti tėvai. Santuokinis amžius daugumoj
valstybių sutampa su amžiumi, nuo kurio asmuo įgyja visišką veiksnumą. Bendra taisyklė – santuokinis amžius yra 18 metų,
IV. Veiksnumas – santuoką, kaip ir bet kokį kitą sandorį, gali sudaryt tik veiksnūs asmenys. Vedamas pripažintų neveiksniais
asmenų registras. Jeigu asmuo pripažintas ribotai veiksniu, nėra kliūties registruoti santuoką.

Negatyvios sąlygos:
I. Artimos giminystės nebuvimas – draudžiama tuoktis artimiems giminaičiams dėl pirmiausia medicininių priežasčių. Antra
priežastis – moralinė.
II. Kitos santuokos ar partnerystės nebuvimas/ monogamijos principas. Monogamijos principas galioja ir partnerystei. Jeigu
vienas iš besituokiančiųjų yra partneris, jis turi nutraukt partnerystės ryšius.

Santuokos sudarymo tvarka. Santuokos įforminimas yra santuokos registracijos procedūra, kurios metu yra tikrinama, ar yra visos
santuokos sudarymo sąlygos. Ji nustatyta tam, kad patikrint, ar tikrai šitą santuoką galima įformint. Santuokos formalizavimas leidžia
atribot santuoką nuo kohabitacijos (kai vyras ir moteris gyvena kaip šeima bet šito fakto niekur neviešina. Trečia, siekiama vykdyti
santuokų apskaitą. Tiktai įforminant santuoką galim kontroliuot tokią sąlygą, kaip monogamijos principo laikymąsi. Santuokos
formalizavimas užkerta kelią piktnaudžiavimui santuokos institutu bei lengvabūdiškiems poelgiams.

Santuokos sudarymo procedūra:

Asmenys, kurie nori sudaryt santuoką, turi kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą ir užpildyt prašymą įregistruoti santuok ą. Patvirtinama,
kad nėra jokių kliūčių santuokai sudaryti. Pareiškimas įteikimas CM įstaigai, įregistruojamas ir viešai paskelbiamas įstaigos skelbimo
lentoj. CMĮ darbuotojas paaiškina asmenims, kad jų santuoka bus įregistruojama praėjus tik mėnesiui laiko, kad galėtų būt atliktas
tyrimas, ar tikrai laikytasi visų santuokos sudarymo sąlygų. Tas laikotarpis yra savotiškai bandomasis laikotarpis. Nustatoma santuokos
registravimo data. Pati santuokos ceremonija gali būti atliekama nebūtinai civilinės metrikacijos įstaigoje. Priimant prašymą dėl
santuokos įregistravimo, CMĮ darbuotojas pasiūlo norintiems tuoktis asmenims pasitikrint sveikatą.

Jeigu yra kažkokios svarbios priežastys, galima prašyt registruot santuoką nepraėjus 30 dienų terminui – liga, komandiruotė. Santuokos
įforminimas – atvyksta sutuoktiniai ir du liudytojai. Skambant mendelsono maršui atliekama ceremonija. Patikrinama tapatybė,
paklausiama, ar sutinka sudaryti santuoką, apsikeičiama žiedais ir pasirašoma civilinės būklės aktų registravimo knygoje. Šito akto
įrašo pagrindu išduodamas specialus dokumentas – santuokos liudijimas, jis yra santuokos sudarymo ir galiojimo įrodymas.

K-jos 38 str. sako, kad valstybė registruoja santuoką, tai išimtinė valstybė funkcija, antra vertus, dėl religinių įsitikinimų asmenys gali
rinktis ceremonijai bažnyčią. Galima santuoka religinėse konfesijose, kurios pripažįstamos Lietuvoje. Santuoką turėsim tik tokiu atveju,
jeigu po ceremonijos sutuoktiniai kreipsis į CMĮ ir pateiks įrodymus. Taip yra nuo 1992 lapkričio 2 dienos, kai įsigaliojo Konstitucija. Mes
turime tik civilinę santuoką, skiriasi tik patalpa ceremonijai.

Santuokos teisiniai padariniai. Kadangi santuoka yra sandoris, o jie keičia sukuria arba naikina teisinius santykius, atsiranda tam tikri
teisiniai padariniai. Sudarius santuoką, sutuoktiniai išsaugo savo atskira subjektiškumą. Įvyksta abiejų teisinio statuso pokyčių, kurie yra
trejopi:
I. Pokyčiai susiję su naujų teisių atsiradimu, t.y. sutuoktiniai įgyja teises, kurias pagal įstatymą gali įgyti tik sutuoktiniai, pvz.
sutuoktinis įgyja teisę paveldėt po kito sutuoktinio mirties, partneriai tokios teisės neturi.
II. Sutuoktiniai įgyja naujas pareigas, kurių neturi nesusituokęs asmuo. Pvz jeigu yra sudaroma santuoka, tai automatiškai
atsiranda išlaikymo prievolė. Tokios prievolės nėra tarp partnerių.
III. Sudarius santuoką, yra prarandamos tam tikros teisės, arba atsiranda tam tikrų teisių ribojimai, kurie nėra taikomi
nesusituokusiems asmenims, pvz. jeigu sudarom santuoką, atsiras įsidarbinimo arba viešosios tarnybos darbo apribojimai.
Sutuoktiniai negali dirbti vienoje įstaigoje, jeigu juos sietų pavaldumo santykiai.

ŠT pirmiausiai reglamentuoja turtinius teisinius padarinius:

IV. Sudarius santuoką, atsiranda bendras namų ūkis, 3.128. t.y. turim savotišką naują ekonominį vienetą. Kreditorius įgyja du
skolininkus.
V. Jeigu yra sudaroma santuoka ir nesudaroma vedybų sutartis, tarp jų atsiranda nuosavybės teisinių santykių režimas –
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Viskas, kas yra įgyjama po santuokos sudarymo, yra bendra.
VI. Sudarius santuoką, jeigu sutuoktiniai mano, kad bendroji jungtinė nuosavybė jiems nepriimtina, jie gali sudaryt vedybų sutartį
ir joje nustatyt, koks turtinių santykių režimas tarp jų atsiras.
VII. Išlaikymo prievolė atsiranda tarp sutuoktinių. Atsiranda įstatymo pagrindu.
VIII. Kadangi bet kuri šeima sudaro sandorius su 3 asmenimis, atsiranda bendros prievolės, kai kreditorius arba skolininkas yra
abu sutuoktiniai. Jeigu vienas sudaro pirkimo pardavimo išsimokėtinai sutartį, nesvarbu, kad ją įformino vienas, prievolės
šalimi yra ir antras sutuoktinis. Prievolę turės vykdyt abu sutuoktiniai iš bendro turto.
IX. Šeimos turto instituto atsiradimas. Sudarius santuoką, tam tikras turtas įgyja specialu statusą, vadinamą šeimos turtu, tai nėra
nauja nuosavybės rūšis, bet jis įgyja specialią apsaugą. Pvz iki santuokos įsigijom butą, kuris yra vienintelė mūsų gyvenamoji
patalpa, jis automatiškai tampa šeimos turtu. Be sutuoktinio sutikimo negalima to buto perleist, įkeist ar kitaip suvaržyt.
X. Sandorių sudarymo apribojimai. 92 str. Sandoriai susiję su bendro turto disponavimu. Jeigu turim akcijas įmonės, tai jas galim
parduot tik bendru sutarimu.
XI. Paveldėjimo teisė – pergyvenęs sutuoktinis turi teisę paveldėti pagal įstatymą

Asmeniniai neturtiniai santuokos padariniai:

I. 28 str. – sudarius santuoką tarp sutuoktinių susiklosto šeimos teisiniai santykiai, tai reiškia, kad sutuoktiniai vienas kitam įgyja
tam tikrų neturtinio pobūdžio pareigų ir teisių, pvz. lojalumo pareiga, kurios pažeidimas gali būt pagrindas santuoką nutrauk t
arba sukelt tam tikrų turtinių padarinių.
II. Santuokos sudarymas yra vienas iš pagrindų pakeisti fizinio asmens pavardę, CK numato, kad sudarius santuoką, sutuoktiniai
turi apsispręst, ar jie liks su savo ikisantuokinėmis pavardėmis, ar ims kito sutuoktinio pavardę, ar šalia savo pavardės
prijungs sutuoktinio pavardę

78
 III. Santuokos sudarymas reiškia, jog gimus vaikui bus taikoma tėvystės prezumpcija, tai yra prielaida, jog moters, kuri vaiką
pagimdo būdama santuokoje, vaiko tėvu yra jos sutuoktinis.

Šiuos pagrindus nustato CK Šeimos teisė. Be privatinės teisės santuokos sudarymas sukelia teisinius padarinius, kuriuos numato
viešoji teisė, t.y. santuoka yra toks sandoris, kuris sukuria tiek CT tiek viešosios teisės numatytus padarinius. Tie padariniai gali būti
trejopi:
I. Tam tikras teises galima prarast
II. Įgyt naujų teisių ar pareigų
III. Gali būti taikomi suvaržymai, teisė dirbt tam tikrą darbą pagal darbo sutartis.

I. BPK 82 2 dalis sako, kad draudžiama verst duot parodymus prieš savo sutuoktinį
II. Pilietybės įstatymo 14 str. numato teisę įgyti pilietybę lengvatine tvarka, jeigu užsienietis ar asmuo be pilietybės yra sudaręs
santuoką su LR piliečiu ar piliete.
III. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 30 str. numato, kad užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybėms sudarius
santuoką su LR piliete yra suteikiama teisė nuolat apsigyventi Lietuvoje.
IV. Galimi draudimai sudarius santuoką, VTĮ 9 str ir DK 97 numato atvejus kai draudžiama vienoj įstaigoj dirbt sutuoktiniams.
V. Socialinio aprūpinimo teisė žino našlio ir našlės pensijas, kurią turi teisę gaut pergyvenęs sutuoktinis.
VI. Mokesčių teisė numato atitinkamas lengvatas ir ribojimus, pvz. pagal MT pildomos bendros deklaracijos asmenų, jeigu jie yra
sutuoktiniai.
VII. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje 2 str. Sako, kad jeigu sutuoktinis dirba valstybės tarnyboje, jis privalo
tiek apie savo galimą interesų konfliktą, tiek apie kito sutuoktinio galima interesų konfliktą.
VIII. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principas, teismų įstatymas svarbus, kuris numato tam tikrus draudimus, pvz jeigu
vienas iš sutuoktinių būtų teisėjas, o kitas advokatas, draudžiama advokatui ir teisėjui būt toj pačioj byloj.

Negalima verst duot parodymų tiek prieš sutuoktinį, tiek prieš partnerį, bet partneriams negalima įsivaikint vaikų, jie negau na našlės
pensijos ir t.t. santuoka sukuria ne tik papildomų padarinių, bet ir pareigų, riboja tam tikras teises.

Sutuoktinių subjektinės asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos.

CK 3.27; 3.35; 3.36; 3.83; 3.98 str.

Santuokos pripažinimo negaliojančia samprata, pagrindai, teisinės pasekmės.

CK 3.37 – 3.41; 3.45 – 3.47 str.
CT požiūriu santuoka yra sandoris, todėl kaip ir bet kuris sandoris, santuoka gali negalioti. Negaliojimui apart bendrų sandorio
negaliojimo pagrindų yra ŠT nustatyti ir specialūs negaliojimo pagrindai. Šiaip jau santuokai yra taikoma galiojimo prezumpci ja.
Santuoka laikoma galiojančia, kol nėra įrodyta priešingai. Jeigu norim įrodyt santuokos negaliojimą, pirma turim surast pagrindą, o antra
reikės tą pagrindą įrodyt. Kaip ir bet kurį kitą sandorį, santuoką pripažint negaliojančia gali tik teismas. Administracine tvarka niekas to
negali pareikšt. Migracijos tarnyba kreipiasi į prokurorą, jeigu mano, kad santuoka yra fiktyvi. Santuoka negalioja ab initio – nuo pat
sudarymo momento, tačiau santuokos negaliojimo padariniai jeigu abu sutuoktiniai yra sąžiningi (nežinojo ir negalėjo žinot) yra
prilyginami ištuokos padariniams. Tik tokiu atveju, jeigu vienas iš sutuoktinių yra nesąžiningas, jam jau atsiranda tam tikri neigiami
padariniai, pvz. negalės išreikalaut išlaikymo. Jeigu abu buvo nesąžiningi, santuoka negaliojanti nebus prilyginta ištuokai.

Negaliojančią santuoką reikią skirti nuo nesudarytos/neegzistuojančios santuokos. Nereikia reikšt ieškinio, pakanka anuliuot santuokos
sudarymo įrašą CMĮ. Pvz. įregistruojama santuoka nedalyvaujant vienam iš sutuoktinių. Santuokos negaliojimo pagrindai:
I. Santuoka negalioja, jeigu yra pažeistos jos sudarymo sąlygos, t.y. Pažeisti tie imperatyvus reikalavimai, kuriuos aptarėm
praeitą kartą: a) santuoka tarp tos pačios lyties asmenų; b) pažeistas savanoriškumo principas; c) santuoka sudaryta su
nepilnamečiu negavus teismo leidimo dėl santuokinio amžiaus sumažinimo; d) santuoką sudarė neveiksnus asmuo; e)
santuoka sudaryta tarp asmenų, iš kurių vienas jau sudaręs santuoką; pažeistas monogamijos principas; f) santuoka
sudarytas tarp artimų giminaičių, ką draudžia CK. Pvz. gali būti, kad pažeistas monogamijos principas, bet jis pažeistas
nesąmoningai. Byla, kai moteris buvo sudariusi santuoką Ukrainoje, santuoką nutraukė, bet teismo sprendimas nebuvo
registruotas Ukrainos CMĮ.
II. Dažniausiai santuoka pripažįstama negaliojančia jau kitais pagrindais, kurie yra numatyti CK 3.37 str. Pirma, santuoką galima
pripažinti negaliojančia, jeigu vienas iš sutuoktinių, žinodamas kad serga venerine liga arba AIDS, iki santuokos sudarymo
apie tai neinformavo kito sutuoktinio 37 3 dalis – nepranešimas apie ligas yra pagrindas pripažint santuoką negaliojančia. Tai
yra pavojingos ligos ir asmuo norintis tuoktis, jeigu jis žino, kad serga AIDS, turi atskleisti tai kitam sutuoktiniui.
III. Antra, jeigu asmuo santuokos sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių. 3.40. reikia skirti nuo
neveiksnumo situacijos, nes čia teismo sprendimo dėl neveiksnumo nėra. 3.40 – asmuo nėra pripažintas neveiksniu, bet jo
būsena buvo tokia, kad jis tikrai negalėjo suvokt, kas vyksta. Yra valios defektas, asmuo neišreiškė tikrosios valios. Amžius,
psichikos ligos.
IV. Esminė klaida ir santuokos fiktyvumas. Santuoką galima reikalaut pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, bet suklydimas turi
būti dėl aplinkybių, kurios reikšmingos santuokai. 3.40 įtvirtina dvi prezumpcijas, kad 1. Jeigu buvo suklysta dėl kito
sutuoktinio sveikatos būklės ar lytinės anomalijos, dėl kurių normalus šeimos gyvenimas yra neįmanomas (sudarė santuoką,
po to paaiškėjo, kad serga psichikos liga; įvairūs lytiniai sutrikimai – jeigu kažkas negali turėt palikuonių, tai yra pakankama
priežastis nutraukti santuoką. Antra prezumpcija – susijusi su sutuoktinio elgesiu. Pvz. paaiškėja, kad kitas sutuoktinis yra
padaręs sunkų nusikaltimą ir šitas faktas nebuvo atskleistas iki santuokos sudarymo. Fiktyvi santuoka – situacija, kai mes
turim tiktai formą, santuoka formaliai yra įregistruota, bet neturim turinio, tarp tų asmenų šeimos teisiniai santykiai
nesusiklostė, santuoka yra tik dėl akių. Kai kurie asmenys tiesiog siekia santuokos privilegijų, vadovaujasi turtiniais interesais.

Santuokos pabaigos samprata, pagrindai, teisinės pasekmės.

CK 3.49 – 3.51; 3.55 str.
Pasaulietinė teisė pripažįsta tiek santuokos laisvanoriškumą, tiek ir jos nutraukimo laisvę. Galima pagal kanonų teisę tik anuliuot
santuoką. Pasaulietinė teisė šiandien žino du santuokos pasibaigimo pagrindus.
I. Mirtis – santuoka pasibaigia mirus vienai iš susitarimo šalių. Atsiranda santuokos pasibaigimo pagrindai numatyti įstatyme.
Pergyvenęs sutuoktinis, gavęs mirties liudijimą turi teisę įrodyt, kad jis nebėra santuokoje. Mirčiai prilyginami ir atvejai, kai
asmuo dingsta (paskelbtas mirusiu arba nežinia kur esančiu). Paskelbimas mirusiu yra mirties fikcija, asmuo gali po kiek laiko
atsirasti. Ar santuoka atsinaujina, ar ne? Atsakymą pateikia 3.50 str, kuris sako, kad jeigu sutuoktinis, kuris buvo paskelbtas
79
 mirusiu ar nežinia kur esančiu atsiranda, tokiu atveju padavus bendrą pareiškimą CMĮ santuoka gali būti atnaujinta išskyrus
atvejus, jeigu yra sudaryta nauja santuoka, arba yra kitų kliūčių santuokai sudaryti. Būtina abiejų valia ir antra, neturi būti
kliūčių santuokos sudarymui.
II. Ištuoka – arba santuokos nutraukimas yra suprantamas kaip santuokinių santykių pasibaigimo ateičiai procedūra atliekama įst
nustatyta tvarka arba bendru sutuoktinių sutarimu arba vieno jų reikalavimu. Procedūros reikia laikytis todėl, kad:
a. Santuokos negalima nutraukt vienašališku pareiškimu. Tai apsaugo abu sutuoktinius nuo neapgalvotų žingsnių.
b. Trečiųjų asmenų apsauga. Didžiausia trauma nutraukiant santuoką yra vaikams.
c. Trečiųjų asmenų turtiniai interesai. Šeima yra ūkinis vienetas, dažniausiai sutuoktiniai turi kreditorių.

Santuokos nutraukimas yra procedūra. Lietuvoje santuokos nutraukimas priskirtas išimtinei teismų kompetencijai. Santuokos
nutraukimo klausimą nagrinėja ir sprendžia teismas (apylinkės teismai). Procedūros turi būt tokios, kad būtų numatyta sutuoktinių
sutaikinimo galimybė. Teisėjas turi aiškintis visas santuokos nutraukimo priežastis. Nors mes ir nustatom procedūrą, ji neturi būti
pernelyg ilga. Procedūra neturi būti tokia, kuri labai brangiai kainuotų. Kartais valstybė bando mažint ištuokų skaičių per žyminio
mokesčio institutą. Procedūros turi būti tokios, kad būtų galima apsaugot sutuoktinį ir nepilnamečius vaikus nuo prievartos. Santuokos
nutraukimas negali sudaryt sąlygų smurtaut. Procedūros turi būti tokios, kad būtų galima pritaikyti laikinas apsaugos priemones.
Teismas gali įpareigot kitą asmenį gyventi skyrium.

Santuokos nutraukimo sąlygos, būdai, tvarka, teisinės pasekmės.

CK 3.51 – 3.72 str.
I. Lietuvoje santuoka gali būti nutraukta tik teismo tvarka (ginčo arba ypatingosios teisenos tvarka). Reikia pasirinkt vieną iš trijų
procedūrų rūšių. Dvi iš jų nagrinėjamos supaprastinta tvarka. Viena – ginčo tvarka.
II. Faktinė ištuoka nepripažįstama, bet gali turėt teisinių padarinių (CK 3.67. 2 d.)
III. Santuokos nutraukimo momentas – teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimas (CK 3.66.1 d.). įsiteisėja sprendimas praėjus
30 dienų nuo jo priėmimo. Santuokos nutraukimo pagrindas – jis privalo būti nustatytas byloje, nes teismas turi teisę, bet ne
pareigą nutraukt santuoką
IV. CK 3.53 str. 1 d. – šeimos iširimas yra santuokos nutraukimo pagrindas. Yra forma, bet nebėra santuokos turinio.
V. Faktiškas santuokos iširimas – šeimos santykių tarp sutuoktinių nutrūkimas iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo
VI. CK 3.53 str. 2 dalis – santuokos faktiško iširimo prezumpcija – sutuoktiniai daugiau nei metus netvarko bendro ūkio ir
negyvena santuokinio gyvenimo

Yra trys skirtingos teisminės procedūros, kuomet teismas sprendžia santuokos nutraukimo klausimą. Ištuokos variantai:
I. Abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CL 3.51-54 str., CPK 538-541 str.). procedūra nagrinėjama supaprastinta tvarka
(ypatingosios teisenos)
II. Vieno iš sutuoktinių prašymu ( CK 3.55-59 str.; CPK 538-541 str.) – nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka
III. Vieno iš sutuoktinių prašymu dėl kito sutuoktinio kaltės ( CK 3.60-65 str.; CPK 381-386). Byla nagrinėjama ginčo teisenos
tvarka.

Yra bendri dalykai visoms trims procedūroms:

I. Teismo vaidmuo nagrinėjant ištuokos (ir apskritai šeimos) bylas. Teismas privalo būti aktyvus šiose bylose. Tai yra išimtis iš
bendros taisyklės, kad teismas nagrinėja tik tai, ką jam pateikia šalys. Nagrinėdamas šeimos ginčus teismas privalo būti
aktyvus. Tai reiškia, kad teismas turi teisę rinkt įrodymus, kurių šalys jam neteikia. Pvz. teismas gali užklausti Sodrą apie
vieno iš sutuoktinių pajamas. Teismas gali rinkti įrodymus iš viešųjų registrų.
II. Teismas turi teisę nagrinėdamas santuokos nutraukimo ir apskritai šeimos bylas išeiti už pareikšto reikalavimo ribų, t.y.
priteisti netgi daugiau, negu yra prašoma. Jeigu teismas mano, kad prašymas atsižvelgiant į vaiko interesus dėl išlaikymo yra
per mažas, tai teismas gali priteist didesnį išlaikymą. Draudžiama priimti blogesnį sprendimą apeliantui, negu jis jau priimtas –
principas, kuris netaikomas šeimose bylose.
III. Teismas šeimos bylose turi teisę taikyti alternatyvius gynybos būdus, t.y. Vietoj to gynybos būdo, kurį prašo pritaikyti
ieškovas, jis gali taikyt kitą – griežtesnį ar švelnesnį – būdą- atsižvelgdamas į kitų asmenų interesus. Pvz. jeigu yra ginčas dėl
vaiko gyv vietos ir vienas iš tėvų prašo apribot tėvų valdžios apribojimą, gali teismas taikyti vaiko atskyrimą nuo tėvų.
Sprendžiant klausimą dėl bendravimo tvarkos, teismas pats gali nustatyti tvarką, kitokią, nei prašo tėvai.

Ypatumai:
I. Nagrinėjant santuokos nutraukimo bylas yra draudžiama priimti teismo sprendimą už akių – tokia situacija kai teismas
išnagrinėja bylą ir priima sprendimą nedalyvaujant vienai iš šalių.
II. Teismas, nagrinėdamas šeimos ginčus, privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Įprastinė priemonė – kai teisėjas
pasako, kad nėra įsitikinęs iširusia santuoka ir sustabdo bylą iki 6 mėn. Šitos pareigos teismas negalėtų įgyvendinti, jeigu būtų
leidžiama priimti sprendimą už akių. Teismas turi pamatyt abu sutuoktinius, pasikalbėti su jais ir įsitikint ar jie nepaskubė jo su
kreipimusi į teismą.
III. Nagrinėjant bylas, jeigu vienas iš asmenų paprašo, bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Tai yra bylos
susijusios su privačiu asmenų gyvenimu, kur kalbama apie tai, kad vyko šeimos ribose.
IV. Šių bylų nagrinėjimo specifiką lemia nepilnamečiai vaikai. Santuokos nutraukimo byla yra vaikų interesų apsaugos reikalas.
Reikia nustatyti vieną vaiko gyvenamąją vietą ir kaip vaikas bus materialiai išlaikomas. Nagrinėjant tokias bylas privaloma
išklausyti vaiko nuomonę. Minimalus vaiko amžius nėra nustatytas.

Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių sutikimu. Šita procedūra rekomenduojama naudotis dėl to, kad nereikia mokėti žyminio
mokesčio. Statistika rodo, kad šita mokestinė lengvata yra pasiteisinusi. Mes išvengiam didžiulio konflikto tarp sutuoktinių, teisėjas
išvengia nemalonios bylos, kai sutuoktiniai kimba vienas kitam į plaukus teismo posėdžio metu. Šitos procedūros pasirinkimas reiškia,
kad vaikai patiria mažesnį stresą.
Pirmas žingsnis – sutuoktiniai turi susėst ir sudaryt sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, kurioje reikia aptarti klausimus:
I. sutuoktinių tarpusavio turtinių santykių nutraukus santuoką, kaip bus padalijama bendroji jungtinė nuosavybė. Jeigu bendro
turto yra, rašoma, kad nėra jokios turto.
II. Sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimai po santuokos nutraukimo. Kadangi sudarius santuoką atsiranda išlaikymo prievolė,
ji gali tęstis ir po santuokos nutraukimo. Jeigu jie susitaria, tai pvz vyras mokės 3 metus išlaikymą žmonai arba yra išmokama
vienkartinė suma. Sutuoktiniai gali sutarti, kad jie yra ekonomiškai nepriklausomi ir nereikalauja vienas iš kito išlaikymo. šitų
dviejų klausimų užtenka jeigu nėra nepilnamečių vaikų.
80
 III. Susitariama dėl vaiko ar vaikų gyvenamosios vietos. Su kuriuo iš tėvų bus vaiko gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo.
IV. Susitariama dėl vaiko bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime. Pvz. vaikas gyvena su mama, nustatoma, kaip jis
bendraus su tėvu. Santuokos nutraukimas nereiškia vaiko tėvų teisių ir pareigų pasibaigimo. Gali susitart, kad žiemos
atostogas vaikas praleidžia su tėvu.
V. Vaiko ar vaikų išlaikymas. Turi susitart kokia forma ir dydžiu bus išlaikomas vaikas.

Tokią sutartį gali parengt ir advokatai. Forma yra paprasta rašytinė. Sudarę sutartį sutuoktiniai rašo prašymą teismui nutraukti santuoką.
Prašymas yra pateikiamas vieno arba bendrų sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui ir teismas, gavęs šitą prašymą,
sprendžia ypatingosios teisenos tvarka, kaip nagrinėti. Paprastai skiriamas žodinis posėdis, nes teismas turi pareigą sutuokt inius
sutaikyti. Prašyme sutuoktiniai privalo nurodyt ar jie mato galimybes susitaikyt, ar ne. Teismas, išanalizavęs sutartį sprendžia, ar skirt
žodinį posėdį, ar ne. Tada galima nagrinėti byla rašytinio proceso tvarka. Jeigu yra nepilnamečių vaikų, bus skiriamas žodinis posėdis.
Bus įtraukiama vaiko teisių apsaugos tarnyba, kad ji pateiktų išvadą dėl vaiko teisių apsaugos, ar vaiko gyvenamosios vietos
nustatymas atitinka jo interesus ir t.t.

Teismas turi išspręst ypatingosios teisenos tvarka. santuokos nutraukimo bylą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo priėmimo
dienos. Teismo funkcija nagrinėjant bylas pagal šią procedūra yra įsitikint, ar tikrai santuoka yra iširusi ir nėra galimybės sutaikyti šalis ir
atsakius į šitą klausimą neigiamai, antra funkcija yra patikrint sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių.
Jeigu teisėjas mano, kad sutartis gali būti tvirtinama, tai tokiu būdu sutarties turinys bus perkeltas į teismo sprendimo rezoliucinę dalį.
Teisėjas gali paprašyti pakoreguoti sutartį. Galima dar situacija, kai sutuoktiniai pateikė prašymą ir sutartį, bet vienas iš jų keičia
poziciją. Tokiu atveju teismas turi teisę protokoline nutartimi transformuot ginčo nagrinėjimą iš ypatingosios teisenos į ginčo teisenos
tvarką. Pasakys, kad privalu pateikti ieškinį.

Santuokos nutraukimas vieno iš sutuoktinių prašymu. Yra keturi atvejai, jie susiję su tuo, kad pirmoji procedūra negali būti
panaudojama dėl objektyvių priežasčių arba nėra ką dalinti ir dėl ko tartis. Atvejai:
I. Sutuoktiniai inicijavo ne santuokos nutraukimo bylą, o separacijos bylą. Tai gyvenimo skyrium byla. Vyras ir žmona gyvena
skyrium, neveda šeimos bendro gyvenimo, bet santuoka nėra nutraukiama. Formaliai santuoka išlieka. Separacijos sąlygomis
jeigu asmenys išgyvena daugiau nei metus, vienas iš asmenų gali kreiptis į teismą ypatingosios teisenos tvarka. Vienas iš
separacijos tikslų – išsaugoti santuoką.
II. Kai po santuokos sudarymo vienas iš sutuoktinių yra pripažįstamas neveiksniu. Pirmoji procedūra bus neįmanoma dėl to, kad
negalima sudaryti sutarties dėl nutraukimo teisiniu padarinių. Veiksnus sutuoktinis turi teisę inicijuot santuokos nutraukimą.
Ginant neveiksnaus sutuoktinio interesus santuokos nutraukimą inicijuot gali ir prokuroras.
III. Jeigu po santuokos sudarymo vienas iš sutuoktinių teismo sprendimu pripažįstamas nežinia kur esančiu. Tam, kad
neapibrėžtą būseną likviduoti, suteikiama teisė vienasmeniškai inicijuot santuokos nutraukimą.
IV. Jeigu vienas iš sutuoktinių yra nuteistas laisvės atėmimo bausme ilgiau nei 1 metų terminui už netyčinį nusikaltimą, kitas
sutuoktinis turi teisę inicijuot bylą ypatingos teisenos tvarka.

Pareiškimas paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos teismui. Išsprendžiami visi klausimai tokie kaip turto padalijimas, tarpusavio
išlaikymas, vaikų išlaikymas, vaikų gyvenamoji vieta. Siekiant apsaugoti neveiksnaus asmens ir nežinia kur esančio asmens interesus
dalyvauja globos ir rūpybos institucija, kuri atstovauja asmenų interesams. Teismas tokiose bylose turi daugiau darbo.

Santuokos nutraukimas ginčo teisenos tvarka, kai galima iškelt klausimą dėl atsakovo kaltės. T.y. galima kaltint atsakovą dėl santuokos
iširimo. Tai nėra privalu. Trečia procedūra naudojama:
I. Kai sutuoktiniai nepajėgia susitarti dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių
II. Kai vienas nori santuoką nutraukt, o kitas su tuo nesutinka. Kadangi pripažįstam ištuokos laisvę, kitas turi teisę kreiptis į
teismą dėl santuokos nutraukimo. Kaltint ar ne atsakovą, yra pasirinkimo teisė.

Šiai dienai mes turim kaltą ištuoką, bet ar kaltint atsakovą, ar ne, yra ieškovo pasirinkimo teisė. Jeigu atsakovas yra kaltinamas, tai
tokiose bylose būna priešieškinis. Kaltė pasireiškia tuo, kad ilgą laiką neturėjom tos kaltos ištuokos ir reikėjo teismams nustatyti kažkokį
orientyrą. Atsirado prezumpcija, kokioms aplinkybėms esant preziumuojama santuoka:
I. Sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą
II. Jeigu yra įrodomas santuokinės neištikimybės faktas
III. Jeigu yra įrodomas žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar kitais šeimos nariais – seksualinė prievarta, fizinis, psichologinis
smurtas
IV. Jeigu daugiau kaip metus laiko atsakovas visiškai nesirūpino šeima ir ją paliko. Irgi preziumuojama, kad būtent šiuo atveju dėl
atsakovo kaltės iširo santuoka.

Teismas pakankamai atsargiai taiko kaltę. Dažniausiai teismas konstatuoja, jog vis dėlto santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės. ar yra tik
vieno ar abiejų kaltė, svarbu kalbant apie santuokos nutraukimo teisinius padarinius. Ištuokos padariniai:
I. Turtiniai:
a. pasibaigia bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.100. 4 punktas);
b. pasibaigia vedybų sutartis (CK 3.107 str.) išskyrus sutarties punktus kur kalbama apie santuokos nutraukimo
turtinius teisinius pagrindus, jeigu sakoma, kad kaltas dėl sutarties nutraukimo asmuo turės sumokėt 1000 lt, tai taip,
jis turės sumokėt tuos pinigus.;
c. pasibaigia paveldėjimo pagal įstatymą teisė (CK 5.7, 5.13 str.);
d. netenka galios bendras testamentas (CK 5.46 3 dalis); 5) pasibaigia šeimos turto teisinis režimas (CK 3.86 1 dalis) –
jeigu lieka gyventi bute vienas iš vaikų, šeimos turto teisinis režimas galioja vaikų atžvilgiu; 6) kt.
II. Neturtiniai:
a. sutuoktinių teisinio statuso praradimas – nebėra teisių ir pareigų.;
b. pavardės keitimas (CK 3.69 str.);
c. santykiai su nepilnamečiais vaikais (CK 3.156, 3.169 str.) – nutraukus santuoką, skyrium gyvenantis tėvas arba
motina bendraus su vaiku mažiau.

Tais atvejais, kai teismas sako, kad yra tik vieno sutuoktinio kaltė, padariniai yra kitokie, būtent kitokie kaltojo atžvilgi u. Jam taikomi
papildomi neigiami teisiniai padariniai.
I. Uždraudimas pasilikti santuokinę pavardę (CK 3.69 str. 2 d.) išskyrus, kai sutuoktiniai turi bendrų vaikų.
81
 II. Netenkama teisės remtis CK 3.67 1 d., kuri sako kad sutuoktinių turtiniams santykiams santuokos nutraukimo teisiniai
padariniai yra taikomi nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet jeigu yra įrodymai, kad jie faktiškai pradėjo gyventi skyrium
anksčiau, gali teismas pripažinti, kad dalinamas tik turtas, kuris buvo iki jiems faktiškai pradėjus gyventi skyriumi.
III. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės netekimas iki santuokos nutraukimo (CK 5.7 1 d. 1. P). Jeigu iškelta byla dėl santuokos
nutraukimo, tačiau ieškovas miršta dar iki santuokos nutraukimo, bet jis yra pateikęs įrodymų, kad atsakovas kaltas dėl
santuokos nutraukimo, turim atvejį, kai santuoka pasibaigia vieno iš sutuoktinių mirtimi, bet kaltas sutuoktinis neturės
paveldėjimo teisės pagal įstatymą. Tai irgi yra turtinė sankcija už jo netinkamą elgesį.
IV. Teisės į išlaikymą ir kitų teisių praradimas (CK 3.70 str. 1 d.). praranda teises, kuris suteikia pvz. vedybų sutartis.
V. Turtinės ir neturtinės žalos kitam sutuoktiniui atlyginimas (3.70 str. 2 d.)
VI. Dovanų grąžinimas ( išskyrus išimtis kurias nustato CK 3.70 3 d.)
VII. Kt.

Santuokos atnaujinimas.
CK 3.54 str. 3d.

Sutuoktinių gyvenimo skyrium samprata.

CK 3.73 – 3.77 str.
Separacija – kai sutuoktiniai pasirenka separaciją, bendro šeimos gyvenimo nebėra. Vienas sutuoktinis gali kreiptis su prašymu į teismą
dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl tam tikrų aplinkybių, nors ir nepriklausančių nuo kito sutuoktinio, bendras jų g yvenimas
tapo netoleruotinas (neįmanomas) arba gali iš esmės pakenkti jų nepilnamečių vaikų interesams, arba sutuoktiniai nesuinteresuoti tęsti
bendrą gyvenimą.

Abu sutuoktiniai gali kreiptis su bendru prašymu į teismą dėl gyvenimo skyrium patvirtinimo, jeigu dėl gyvenimo skyrium pasekmių jie
yra sudarę sutartį, kurioje numato nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, jų išlaikymo ir auklėjimo, taip pat sutuoktinių turto
padalijimo ir tarpusavio išlaikymo klausimus. Teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, privalo nustatyti, su
kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo
auklėjant vaikus klausimus. Sprendžiant klausimą, kuriam iš sutuoktinių tikslinga palikti teisę gyventi šeimos gyvenamojoje patalpoje,
pirmenybė turi būti teikiama tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai ar kuris yra nedarbingas. Kai sutuoktiniai yra
sudarę sutartį dėl gyvenimo skyrium pasekmių, teismas šią sutartį patvirtina, jeigu sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės
nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Patvirtinęs sutartį, teismas jos turinį įrašo į sprendimą.

Gyvenimas skyrium baigiasi, jeigu sutuoktiniai vėl pradeda kartu gyventi ir bendras gyvenimas patvirtina jų ketinimą kartu gyventi
nuolat. Gyvenimas skyrium baigiasi, kai teismas priima sprendimą, kuriuo patenkinamas bendras sutuoktinių prašymas dėl gyvenimo
skyrium pabaigos ir kuriuo panaikinamas ankstesnis teismo sprendimas dėl gyvenimo skyrium. Jeigu sutuoktinių gyvenimas skyrium
tęsiasi daugiau kaip vienerius metus po teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet kuris sutuoktinis gali reikalauti santuoką nutrauk ti šio
kodekso 3.55 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys. Šeimos turto samprata ir teisinis režimas. Bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės samprata.Asmeninė sutuoktinių nuosavybė.

Sutuoktinių turto teisinio režimo rūšys.

CK 3.81 str.
Lietuvoje dabar galioja dvi režimo rūšys – nustatytas įstatymu ir režimas pagal vedybų sutartį (sutartinis režimas). Kadangi sutartinis
režimas yra palyginus naujas dalykas, tai nenuostabu, kad vyrauja pagal įstatymą nustatytas režimas. Vedybų sutartis turi būti
įregistruota vedybų sutarčių registre. Pagal įstatymą nustatyto turto režimas taikomas tuomet, kai sutuoktiniai nepasinaudoja teise
sudaryti vedybų sutartį.
CK 3.88 str. sako, kad tokiu atveju turtas, kurį sutuoktiniai įgyja santuokos metu nepriklausomai nuo jų asmeninio indelio yr a bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė iki to momento kol jinai nėra padalijama arba kol bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė nepasi baigia
kitais pagrindais. Bendro katilo principas pradeda veikt nuo santuokos sudarymo momento ir jis galioja tol, kol bendroji jungtinė
nuosavybė pasibaigs vienu iš įst numatytų pagrindų, pvz. nutraukia santuoka – pasibaigia padalijimu; sutuoktiniai gali sudaryt vedybų
sutartį ir pasidalint iki to įgytą turtą. Bendras katilas pradeda veikt nuo santuokos sudarymo momento, svarbu fiksuoti laiką, kada
sudaryta santuoka ir kada įgytas turtas.

Šeimos turto samprata ir teisinis režimas.

CK 3.84 str.
Šeimos turtas (CK 3.84-3.86) – tai nėra kažkokia nauja nuosavybės teisės rūšis, mes neturim nuosavybės subjekto – šeimos.
Nuosavybės subjektu yra arba vienas sutuoktinis arba abu sutuoktiniai. Tiesiog savininkui taikomi tam tikri apribojimai jo turtui
Esmė – disponavimo tam tikru turtu ribojimai, nekeičiant turto nuosavybės teisės, t.y.
I. Šeimos turtas nėra nauja nuosavybės teisės rūšis
II. Šeima nėra specialus nuosavybės teisės subjektas
III. Šeimos turto teisinis statusas nereiškia nuosavybės teisės ir jo subjekto pasikeitimo.
Tas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos sudarymo. Šeimos turto režimo galiojimas:
I. Sutuoktiniams – nuo santuokos sudarymo momento iki jos pasibaigimo ar separacijos nustatymo
II. Sutuoktinių nepilnamečiams vaikams – nuo gimimo iki pilnametystės
III. Sąžiningiems tretiesiems asmenims – jeigu atitinkamas įrašas yra viešame registre. Sąžiningi tretieji asmenys jeigu nėra įrašo
apie šeimos turtą, jie negalės būt priversti kad jiems būtų taikomas šitas institutas.

Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės samprata.

CK 3.88 str.
Bendroji jungtinė nuosavybė yra, kai bendraturčių/savininkų dalys nėra iš anksto nustatytos/žinomos, skirtingai negu bendrosios dalinės
nuosavybės atveju. Dalys yra nustatinėjamos tik tada, kai bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia. Galioja iš pradžių prezumpcija, kad
sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau CK dėl svarbių priežasčių leidžia nuo to nukrypti. 3.87 įtvirtina BJN prezumpciją, kuri reiškia, kad :
I. Sutuoktinis, kuris teigia, kad konkretus daiktas yra įgytas po santuokos sudarymo neturi įrodinėti, kad tas daiktas yra tikras
jungtinė nuosavybė. Įrodžius daikto įgijimo momentą, taikoma prezumpcija, kad tai BJN;

82
 II. Kitas sutuoktinis arba jų kreditoriai, teigiantys, kad tas daiktas nėra sutuoktinių BJN turi įrodinėjimo pareigą, kadangi norima
paneigt BJN prezumpciją. Ištuokos byloj galima nustatyt, kad kažkuri nuosavybė bus asmeninė ir nepateks į dalintiną turtą.
III. Paneigti sutuoktinių BJN prezumpciją yra leidžiama tiktais 3.88 3 dalis, 89 2 dalis leistinom įrodinėjimo priemonėm. Jeigu
sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma, bet taip nebuvo, negalima remtis liudytojų parodymais.
IV. Mes neturim baigtinio sąrašo visų įmanomų atvejų kai vienas ar kitas turtas būtų išvardintas CK, kad tai yra BJN. CK įtvirtina
bendrą principą 87 str, 88 tiktai detalizuoja šitą principą. 88 tai norma, reikalinga daugiau teismams ir sutuoktiniams suvokt, ką
reiškia BJN prezumpcija. Nėra kažkokio baigtinio sąrašo.

Asmeninė sutuoktinių nuosavybė.

CK 3.89 str.
Sutuoktinis turi pats paneigt BJN, jeigu mano, kad tai yra jo asmeninė nuosavybė. Santykyje tarp sutuoktinių jokios reikšmės neturi, kas
yra turto savininkas pagal viešąjį registrą. Toks aiškinimas yra teisingas, nes gyvenime, kad greičiau sudaryti sandorius, sutuoktiniai
vieni kitu pasitiki ir jie abu pas notarą neina įsigydami turtą, tai būtų neteisinga sandoryje nedalyvavusio sutuoktinio atžvilgiu aiškinti,
kad tai yra kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Nepaisant, kad turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, bet jeigu jis duoda vaisius ir pajamas, tai vaisiai ir pajamos, gautos
santuokoje yra BJN. Būna, kad daiktas įgytas formaliai egzistuojant santuokai, bet bus laikomas asmenine nuosavybe. Tai tokios
situacijos, kai faktiškai nutraukiamas šeiminis gyvenimas ir jie gyvena skyrium. Tai tada įgytas turtas gali būti kvalifikuojamas ne kaip
BJSN, o kaip kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Turto, kuris yra asmeninė nuosavybė, prezumpcijos nėra. Kiekvienu atveju
sutuoktinis turi įrodyt savo asmeninę nuosavybę.

Vedybų sutarties samprata, jos sudarymo tvarka, forma ir turinys. Vedybų sutarties pakeitimas, nutraukimas ir pabaiga.
Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia.

Vedybų sutarties samprata, jos sudarymo tvarka, forma ir turinys.

CK 3.101 – 3.104 str.
Vedybų sutartis yra susitarimas tarp sutuoktinių ar būsimų sutuoktinių dėl tarpusavio turtinių teisių ir pareigų santuokos metu, taip pat
dėl tarpusavio turtinių teisių ir pareigų ištuokos ar separacijos atveju. Ši sutartis specifinė subjektų ir dalyko požiūriu, subjektais gali būti
tiktai sutuoktiniai arba asmenys, kurie yra padavę bendrą prašymą įregistruoti santuoką. Tai yra sąlyginė sutartis, ikivedybinė sutartis
įsigalios, jeigu santuoka bus sudaryta. Jeigu vedybų sutartį sudaro jau susituokę asmenys ji vadinama povedybine vedybų sutar timi,
nes subjektai jau įgiję sutuoktinių teisinį statusą. Kadangi tai palyginus naujas institutas sunku pasakyti, kad šis institutas būtų labai
populiarus. Jas registruoja centrinė hipotekos įstaiga (vedybų sutarčių registras). Didelė dalis žmonių renkasi įstatyminį režimą. 924
vedybų sutarčių, 10-12 tūkst. santuokų. Ekonominės priežastys, vedybų sutartis reikalinga tiems, kurie sukaupę nemažai turto iki
santuokos sudarymo ir nori jį apsaugoti. Kiti asmenys – tie, kuriems santuoka nėra pirmoji.

Forma ir turinys. Forma, atsižvelgiant į tai, kad šita sutartis yra svarbi sutuoktiniams ir 3 asmens, kodeksas nustato notarinę formą plius
yra nustatyta registracija. Registracija turi įrodomąją reikšmę, tarp sutuoktinių galios ir registruota vedybų sutartis, bet jie ja negalės
remtis prieš 3 asmenis. Jeigu norėtų keisti sutartį – jie turi pareigą gauti teismo leidimą, ji reikalingas tam, kad sutuoktiniai
nepiktnaudžiautų šiuo institutu.
Turinys. Pats apibrėžimas, kurį pateikia 3.103 str. sako, kad ji yra skirta sutuoktinių ir tik jų tarpusavio turtinių teisių ir pareigų
sureguliavimui santuokos metu ir santuokos nutraukimo metu. Jie negali:
I. Spręst klausimų kurie įtakotų 3 asmenų teises ir pareigas, negali iš anksto numatyt, kad jeigu jie turės vaikų ir jeigu bus
mergaitė, tai gyvens su tėčiu ir t.t. negali numatyt nei asmeninių, nei turtinių klausimų susijusių su vaikais, klausimai
sprendžiami jau būtent santuokos nutraukimu atveju.
II. Numatyt nuostatų, kurie pažeistų kreditorių interesus, negali nustatyti, ar prievolės bus asmeninės ar bendros
III. Išspręst tarpusavio asmeninių neturtinių teisių ir pareigų. Gali spręst tik turtines tarpusavio teises ir pareigas.

Sutuoktiniai vedybų sutartimi turi teisę pasirinkt turto teisinį režimą, kokia bus nuosavybės rūšis įgyjamo turto gyvenant santuokoje. Gali
įtvirtint tiek turto visiško atskirumo režimą, tiek bendrąją dalinę nuosavybę. Gali taikyt skirtingus turto režimus skirtingoms turto rūšims.
Pvz. įgyjami nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai – kiekvienam skirtingas turtinis teisinis režimas. Sutuoktiniai gali tartis dėl tarpusavio
išlaikymo. Gali susitart dėl išlaikymo ištuokos atveju. Gali susitart, kaip pasiskirstys turtines pareigas susijusias su namų ūkio išlaikymu.
Gali susitarti, kaip bus sprendžiami klausimai separacijos ar santuokos nutraukimo atveju. Jeigu santuoka bus nutraukiama dėl vyro
kaltės, tai vyras išmokės 1 mln. dydžio kompensaciją. Kadangi vedybinė sutartis specifinė dalyko prasme, CK sako, kad sutuoktiniai
neturi teisės aptarti klausimų, kurie nepatenka į sutarties dalyką, 105 – negalioja sąlygos, kurios reglamentuoja asmeninės neturtines
teises ir pareigas, kurios prieštarauja viešai tvarkai ir gerai moralei, kurios pažeidžia imperatyvias normas, pvz. nesuteikia teisės kištis
teismui. Notaro pareiga yra tikrinti jam pateiktą vedybų sutartį, ar ten yra sąlygų, susijusių su šita draudimais. Kreditoriai reiškia actio
pauliana arba pats sutuoktinis reiškia ieškinį.

Vedybų sutarties pakeitimas, nutraukimas ir pabaiga.

CK 3.106; 3.107 str.

Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia.

CK 3.108 str.

Sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles samprata. Prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto.
Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių prievolę. Sutuoktinių atsakomybės atribojimas. Teisė į kompensaciją. Turto, kuris yra
bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimas.

Sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles samprata.

CK 3.109 – 3.115 str.
Šeima yra ekonominis vienetas ir jos poreikių tenkinimui sutuoktiniai sudaro daugybę įvairiausių sandorių, kurių pagrindu susiklosto
prievolės, tiek sutuoktiniams, tiek kreditoriams svarbu nustatyti, kas yra skolininkas konkrečioj prievolėj (ar sutuoktinis, ar skolininkai yra
abu sutuoktiniai). Tas klausimas yra svarbus kreditoriams, nes jeigu yra du kreditoriai, tai lengviau atgauti skolą. Jeigu tai yra asmeninė
vieno sutuoktinio prievolė, jis atsakys asmeniniu turtu plius savo dalimi bendrame turte. Sutuoktinis, kuris nėra skolininkas, apsaugos
tiek savo dalį bendrame turte tiek savo asmeninį turtą. Prievolės gali būti asmeninės arba bendros. Savo ruožtu bendros sutuoktinių
83
prievolės gali būti ir solidarios. Bet tai nėra tas pats. 3 knygoj yra normos, kurios rodo, kokios prievolės yra bendros ir solidarios. 109
str. nustato tokias prievoles. 109 str. pateikia pavyzdinį sąrašą bendrų sutuoktinių prievolių, sąrašas nėra uždaras, yra vertinimo ir
aiškinimo klausimas, ar prievolė bus bendra sutuoktinių, ar ne. Bendromis prievolėmis yra laikomos visos prievolės kurias sudaro
vienas iš sutuoktinių, jeigu jos yra susijusios su bendru turtu.

Asmeninėmis prievolėmis laikomos prievolės, kurios atsiranda iš sandorių, nesusijusių su šeimos poreikių tenkinimu, o su kiekvieno iš
sutuoktinių asmeninių poreikių tenkinimu. Konkrečiu atveju tai yra įrodinėjimo dalykas. Formaliai žiūrint galim turėti bendrą prievolė
(vartojimo sutartyje parašyta šeimos poreikių tenkinimui), bet šeima negavo naudos iš sandorio, todėl gali įrodinėt kitas sutuoktinis, kad
jis negavo naudos ir gali prašyt pripažint, kad ta prievolė yra grynai asmeninė to kito sutuoktinio prievolė.

Prievolės, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto.

CK 3.109 str.
Bendros prievolės yra vykdomos iš bendro turto, kreditoriams nereikia nustatinėti dalies bendrame turte. Jeigu prievolė solidari – jeigu
nukreipus į bendrą turtą reikalavimas nėra patenkinamas, tai reikalavimas nukreipiamas į kažkieno asmeninį turtą.

Atsakomybė pagal vieno iš sutuoktinių prievolę.

CK 3.112 str.
Asmeninės sutuoktinių prievolės. Tai tos prievolės, kurios nepatenka į išrinktus 109 str. kriterijus. Skolininku yra tiktai vienas iš
sutuoktinių, tai reiškia, kad tokios prievolės kreditorius gali nukreipt išieškojimą tiktai į asmeninį turtą bei jo dalį bendrame turte.

Sutuoktinių atsakomybės atribojimas.

CK 3.114 str.

Teisė į kompensaciją.
CK 3.98; 3.115 str.
Jeigu sutuoktinis darbo užmokestį išleidžia savo reikmėms, tai jis panaudojo turtą ne šeimoms poreikiams tenkinti. Ginčo atve ju jis
mokėtų kompensaciją. Kai buvo bendro daikto įsigijimui ar jo vertės padidinimui buvo naudojamas turtas, kuris yra asmeninė
sutuoktinių nuosavybė, buvo asmeninis darbas, tačiau indėlis nėra ant tiek didelis, kad mes turėtume atvirkštinę situaciją – kad bendras
turtas būtų asmenine nuosavybe. Tokiose situacijose gali būti taikomas 3.98, kuris sako, kad turto padalijimo atveju sutuoktinis, kuris
investavo asmenines lėšas, turi teisę į kompensaciją. Pvz. sutuoktiniai santuokos metu pasistato gyvenamąjį namą, kurio vertė yra
pusė mln. litų. Panaudojo 100 tūkst. litų, kuriuos žmonai padovanojo tėvai. Asmeninių lėšų yra žymiai mažiau, negu bendrų lėšų ir
pripažinti asmenine nuosavybe pagrindo nėra. Tačiau dalinant namą kaip BJSN žmona turės teisę reikalauti, kad jai būtų kompensuota
suma, kurią jinai investavo. 90 ir 98 str. normos yra svarbios, kai vienas iš sutuoktinių BJSN turtą naudoja ne šeimos poreikių
tenkinimui, o asmeninėms reikmėms tenkinti ir tą jis daro priešingai šeimos interesams. Sprendžiant turto padalinimo klausimą gali būti
keliamas klausimas dėl kompensacijos. Pvz. sutuoktinis paima paskolą, teigdamas, kad ima buto statybai, bet ją išleido asmeninėms
reikmėms, dalinant turtą gali būti reikalaujama, kad sutuoktinis kompensuotų, arba jo dalis turte gali būti sumažinta.

Turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, padalijimas.

CK 3.116 str.
I. Padalijimas vyksta laikantis balanso (bendro turto bei skolų balansas). Atriboti bendrą turtą nuo asmeninio turto. sutartyje dėl
santuokos nutraukimo padarinių sutuoktiniai gali išvardyt kas yra BJN o kas ne. Šiaip teikiamas priešieškinis.
II. Jeigu yra BJSN, tai sprendžiamas sutuoktinių tarpusavio kompensacijų klausimas, pavyzdžiai dėl investavimo iš bendro turto.
III. Kai išspręstas kompensacijų klausimas, mes turim turto masę, kuris yra bendras turtas ir kuris yra jau dalinamas, t.y.
nustatomos dalys, galioja lygių dalių prezumpcija, kad masė bus padalinama lygiomis dalimis, tačiau 123 str. sako, kad
teismas turi teisę nukrypt nuo lygių dalių principo, pateikia nebaigtinį sąrašą pagrindų, šiaip gali teismas vienam sutuoktiniui
priteist daugiau, nei kitam. Dažniausiai pagrindai:
a. vieno iš sutuoktinių sveikatos būklė, pvz. vienas iš sutuoktinių serga. Teismas gali išbalansuoti situaciją ir nustatyt
padėtį, kuri būti adekvati situacijai.
b. nepilnamečių vaikų interesai, jeigu jų gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tai jo dalis bendrame turte turi
būti didesnė.
c. elgesys šeimoje – jeigu vienas iš sutuoktinių rūpinosi šeima, o kitas viską tempė iš namų, tai toks jo elgesys yra
netinkamas ir gali būti priežastimi nukrypt nuo lygių dalių principo. Teismo sprendime motyvuojamoj dalyje turi būti
argumentai, kodėl teismas padalino turtą nelygiom dalim. Argumentai turi būti svarūs.
IV. Kai mes nustatėm dalis (tai reiškia, kai mes žinom svertinę išraišką). Atsižvelgiant į dalis turtas natūra turi būti dalinamas, pvz
ir vienam ir kitam tenka daiktų už pusę milijono litų. Ne visada tai pavyksta padaryt. Gali būt daiktai kurie yra objektyviai
nedalomi, vadinasi natūra tas daiktas turi būti priskirtas kažkuriam iš sutuoktiniu, bet svertine išraiška jis gauna daugiau, tada
įsijungia kompensacijų mechanizmas. 3K-3-411/12 – įsijungia mechanizmas, kad negali kilti naujų konfliktų tarp sutuoktinių
dalijant turtą. Iš sutuoktinio, kuris gauna butą natūra, teismas priteis kompensaciją, lygią jo daliai. Teismas turi elgtis protingai,
jis gali išdėstyt kompensacijos išmokėjimą. Teismo rezoliucinėj daly turi būti išvardintas konkretus turtas kuris yra
padalinamas vienam ar kitam sutuoktiniui, kartais rezoliucinė teismo sprendimo dalis yra labai ilga.

Čia principas, jeigu nėra kreditorių. Jeigu jų yra, ši procedūra tampa žymiai sudėtingesnė. Iniciuojant santuokos nutraukimo bylą, apie
tai reikia informuot kreditorius, kurie turi teisę stot į bylą kaip 3 asmenys pareiškiantys savarankiškus reikalavimus. Teismas, kai jis
nustato bendrą ir asmeninį turtą, išsprendžia tarpusavio kompensacijų klausimus, tai toliau teismas turi spręst turto padalijimo įtaką
kreditorių teisėms.

Giminystės samprata. Giminystės linijos. Svainystės samprata ir teisinė reikšmė.

Giminystės samprata.
CK 3.130 str.
Šeimos teisė reglamentuoja šeimos santykius ir tarp kitų šeimos narių – tėvai – vaikai, broliai – seserys, sutuoktinių tėvai. Giminystė –
papročių ir tradicijų atspindys teisėje. Giminystė – kraujo/biologinis ryšys tarp asmenų, kurie turi bendrą protėvį arba yra kilę vienas iš
kito. Neturint dokumentų, kurie patvirtintų giminystės ryšį, jis yra nustatomas atliekant ekspertizę. Byloje galima nustatyti giminystės
ryšius. Kodeksas specialiai išskiria vieną kategoriją giminaičių – artimieji giminaičiai. 135 str. tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai ir

84
seserys. Šita kategorija svarbi visoms teisės šakoms, kurie suteikia reikšmę giminystei. Specialios teisės normos gali artimų giminaičių
ratą susiaurint/išplėst.

Teisinė G reikšmė. Dvejopa:

I. G pagrindu gali atsirasti tam tikros teisės arba pareigos. Pvz. paveldėt pagal įstatymą – galima tapti įstatyminiais įpėdiniais.
II. G pagrindu gali atsirast tam tikros pareigos. Pvz. išlaikymo prievolė yra grindžiama G. Susiklosto šita prievolė tarp tėvų ir
nepilnamečių vaikų, o įst numatytais atvejais ir pilnamečius. Pilnamečiai tėvai turi pareigą išlaikyt darbingus tėvus. Ši prievolė
sieja brolius ir seseris, jeigu jie negauna išlaikymo iš tėvų. Ši pareiga sieja vaikaičius ir senelius.
III. Giminystės pagrindu gali atsirast tam tikrų teisių ribojimai, kurie numatyti tiek viešosios, tiek privatinės teisės aktuose. Yra
apie 80 tokių aktų, kurie nustato tam tikrus ribojimus grindžiant giminystės santykiais. VTĮ ir DK draudžia dirbt vienoj įstaigoj,
įmonėj ar organizacijoj, jeigu jų darbas susijęs su pavaldumu. Valstybės pareigūnas, kuris privalo pildyt interesų deklaraciją,
privačių ir viešųjų interesų įstatymas privalo deklaruot artimų giminaičių galimus interesus, jeigu kyla interesų konfliktas, jį
privaloma atskleist.

Giminystės linijos.
CK 3.131 str.
Giminystės skirstymas į linijas ir laipsnius, genealoginis medis. Reikšmė – priklausomai nuo to, kokia giminystė egzistuoja, skiriasi
teisiniai padariniai. Linijos svarbios paveldėjimo teisei. Reikia skirti žemutinę ir aukštutinę linijas. Aukštutinė – ryšis tarp palikuonio ir
protėvio (tėvai, seneliai, proseneliai ir t.t.). Žemutinė – ryšis tarp palikuonių (vaikai, anūkai, proanūkiai). Šoninė giminystės linija –
santykis tarp asmenų, kurie turi bendrą protėvį, pvz. turim brolį arba seserį, arba tarkim turim dėdę, tetą, bendras mūsų protėvis senelis.
Dar pusbroliai pusseserės, sūnėnai – dukterėčios. Linijose nustatomi laipsniai. Laipsnis yra gimimų skaičius atmetus bendrą protėvį.
Pirmo laipsnio G – santykyje tarp tėvų ir vaikų. Antro – broliai seserys, seneliai vaikaičiai. Trečio – tetos ir dėdės.

Svainystės samprata ir teisinė reikšmė.

CK 3.136 str.
Santykiai tarp vieno iš sutuoktinio bei kito iš sutuoktinių giminaičių, bei abiejų sutuoktinių giminaičių tarpusavio ryšis. Čia nėra jokio
kraujo ryšio. Žentas – uošvis, marčia – uošvė, vyro ir žmonos broliai/seserys, santykiai tarp sutuoktinių tėvų. Ribojimų mažiau, nei kad
giminystės atveju. Vėlgi tas pats privačių ir viešųjų interesų įstatymas.

Vaiko kilmės nustatymo samprata, būdai, reikšmė. Tėvystės pripažinimo samprata, sąlygos ir tvarka. Tėvystės nustatymo
samprata, pagrindai, sąlygos ir tvarka. Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos ir pagrindai. Dirbtinio apvaisinimo teisinio
reglamentavimo problema.

Vaiko kilmės nustatymo samprata, būdai, reikšmė.

CK 3.137 – 3.140 str.
Vaiko kilmės iš tėvo nustatymo tvarka. Pirmiausia, kokia tvarka bus nustatomas santykis, priklauso nuo to, ar vaiko motina buvo
susituokusi ar ne. Taikoma tėvystės prezumpcija, tėvu laikomas tas, į ką rodo santuoka. Šita prezumpcija galioja ne tiktai tuo metu, kai
vaikas gimsta, bet ir galioja 300 dienų nuo vaiko motinos santuokos pasibaigimo (ištuokos pagrindu, mirties pagrindu), 300 dienų nuo
separacijos nustatymo, bei santuokos pripažinimo negaliojančia. 300 dienų todėl, kad tai yra vidutinė nėštumo trukmė pagal medikus.
Tokiu atveju, jeigu vaiko gimimas įvyko neparėjus ne daugiau nei 300 dienų, vaiko tėvas yra buvęs motinos sutuoktinis. Registruojant
vaiko gimimą pateikiamas motinos santuokos liudijimas. Antras atvejis – vaikas gimsta jo motinai nesant santuokoje. Tėvyste gali būti
pripažįstama. Trečias atvejis – tėvystės nustatymas. Kadangi vaiko kilmės nustatymas yra asmeninių neturtinių santykių nustatymo
reikalas, tam nėra taikoma ieškinio senatis.

Tėvystės pripažinimo samprata, sąlygos ir tvarka.

CK 3.141 – 3.145 str.
Vaikas gimsta nesant santuokos. Šiuo atveju vaiko kilmė iš tėvo gali būti nustatoma arba pripažįstant tėvystę, arba nustatant tėvystę.
Pripažinimas – procedūra, kuomet asmuo, laikantis save vaiko tėvu, pareiškia, kad jis pripažįsta savo tėvystę. Tai pakankamai dažnas
atvejis, nes apie 30 proc. vaikų gimsta mamai nesant santuokoje. Tėvystės pripažinimas gali būti dvejopas:
Administracine tvarka, kai vaiko motina ir vaiko tėvas paduoda CMĮ bendrą pareiškimą patvirtintą notaro apie tai, kad vaiko tėvu yra
pareiškėjas. Čia būna, jeigu ir tėvas ir motina sutinka dėl tėvo tapatybės. Jeigu bendro pareiškimo paduoti neįmanoma, tokiu atveju
vyras, laikantis save vaiko tėvu turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu ir pripažint savo teisę teismo tvarka. Vaiko nuomonė svarbi,
jeigu jis sulaukęs 10 metų amžiaus. Jeigu vaikas nesutinka, lieka teisminė nustatymo procedūra. Pripažinti tėvystę galima dar ir
negimusio vaiko atžvilgiu, jeigu pateikiami įrodymai, kad tėvystė jau yra. Pvz. vyras serga nepagydoma liga ir iki vaiko gimimo jis
neišgyvens. Dar galima situacija, kai yra asmenims sudarius konsensusą (3 asmenys), tėvystė paneigiama jų pareiškimu. Pvz.
sutuoktinių ryšio nebėra, formalus sutuoktinis, vaiko motina ir tikras tėvas gali paduot pareiškimą, kad neturi būti taikoma tėvystės
prezumpcija. Ypatingosios teisenos tvarka teismui patvirtinus pareiškimą tėvystės prezumpcija netaikoma.

Tėvystės nustatymo samprata, pagrindai, sąlygos ir tvarka.

CK 3.146 – 3.148 str.
Atvejai, kuomet tėvystės prezumpcijos negalim taikyt, biologinis vaiko tėvas nepripažįsta savo tėvystės, jau tada inicijuojam a byla dėl
tėvystės nustatymo, nagrinėjamas klausimas, ar atsakovas yra vaiko tėvas. Jeigu atsakovas atsisako daryt ekspertizę, tai teismas turi
teisę perkelt tokį atsisakymą jo nenaudai, neva tai tikras tėvystės įrodymas, jeigu byloje yra kiti įrodomieji faktai dėl tėvystės nustatymo.
Nesant teismo ekspertų išvados, teismas turi teisę tenkinti ieškinį, jeigu yra nustatoma bent vienas iš šių įrodomųjų faktų:
I. Bendras vaiko motinos ir atsakovo gyvenimas iki vaiko gimimo.
II. Atsakovo elgesys po vaiko gimimo, o būtent veiksmai, iš kurių darom išvadą, kad atsakovas laikė save vaiko tėvu –
išlaikymas, priežiūra gimus vaikui.
III. Atsakovas pripažino savo tėvystę, pvz. surandami laiškai, sveikinimai.
Jeigu yra vaiko įraše duomenys apie tėvą, bet šiaip yra kitas asmuo tėvu, reiškiami du reikalavimai – nuginčijama tėvystė ir ją
nuginčijus nustatinėjama kito asmens tėvystė. Ieškiniai gali atsirasti būtent todėl, kad spėjamas vaiko tėvas miršta ir norima paveldėti
mirusio asmens turtą. DNR gali būti atliekama ekshumavus lavoną ar imant giminaičių genetinę medžiagą.

Tėvystės (motinystės) nuginčijimo sąlygos ir pagrindai.

CK 3.149; 3.150 str.

85
Tėvystės prezumpcija yra nuginčijama. Motinos sutuoktinis gali bandyt ją nuginčyt reikšdamas ieškinį dėl tėvystės nuginčijimo.
Motinystės ar tėvystės nuginčijimui yra ieškinio senatis taikoma, kadangi čia jau prašoma nustatyt, kad konkretus asmuo iš tikrųjų nėra
vaiko tėvas, todėl tokiems reikalavimams nustatytas 1 m. ieškinio senaties terminas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba t urėjo
sužinot, kad jis nėra vaiko motina ar tėvas, nors vaiko gimimo įraše yra parašyta kitaip. Pvz. situacija, kai žmogus sužino, kad yra
nevaisingas, o įrašytas kaip tėvas. Kai yra žinoma apie vaiko gimimą ir asmuo įrašytas tėvu, o apie tai, kad jis nėra biologinis tėvas, jis
sužino vėliau, pvz. buvo santuoka, gimsta vaikas, santuoka po 15 metų nutraukiama, jis negali susilaukt kitų vaikų. po 15 metų žmogus
gali sužinot, kad nėra vaiko tėvas.

Dirbtinio apvaisinimo teisinio reglamentavimo problema.

CK 3.154 str.
Lietuvoj neturim įstatymo, kuris reglamentuotų pagalbinio apvaisinimo institutą. Lietuvoje daug kalbama apie dirbtinio apvaisinimo teisinį
reglamentavimą, tačiau kol kas konsensusas dar nėra pasiektas. Pagalbinės reprodukcinės paslaugos tiek Lietuvoje, tiek visame
pasaulyje kelia aistringus mokslinius, etinius, teisinius, religinius ginčus. Svarbu pabrėžti, jog apvaisinimo in vitro įteisinimas tarptautiniu
ar nacionaliniu lygiu netaps šios problemos išsprendimo būdu. Tam būtina numatyti įstatymo įgyvendinimo mechanizmą, kuris api mtų
daugelį teisinio reglamentavimo sričių.

Lietuvoje pirmasis dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas buvo įregistruotas 2002 m., vėliau – 2003 m., 2004 m. ir 2010 m. Tuo
laikotarpiu skirtingų rengėjų teikti dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantys įstatymo projektai keletą kartų svarstyti Lietuvos Respublikos
Seimo komitetuose ir plačiojoje visuomenėje. Tenka pripažinti, kad tai – vienas iš ilgiausiai svarstomų ir diskutuojamų sveikatos srities
teisės aktų. Tokia situacija tikriausiai galėtų būti paaiškinama tuo, kad šiuo įstatymu siekiama reglamentuoti ne tik techninius ar
medicininius procedūros aspektus, bet kartu ir itin jautrius pasaulėžiūrinius klausimus. Vis dėlto pozityvu šiame procese tai , kad visos
diskusijos šalys sutinka, kad dirbtinis apvaisinimas turi būti reglamentuotas įstatymo lygiu, kadangi iki šiol buvo vadovaujamasi dar
1999 m. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“.

Tėvų valdžios samprata ir turinys. Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir teisinės pasekmės. Vaikų teisių ir pareigų
samprata bei turinys. Vaikų teisių įgyvendinimo užtikrinimas ir jų dalyvavimas užtikrinant šias teises. Nepilnamečių vaikų
turto tvarkymas. Asmeninių tėvų teisių ir pareigų samprata bei turinys. Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo samprata, teisės ir
pareigos. Teikiamo materialinio išlaikymo dydžio, formos ir tvarkos nustatymas. Valstybės išlaikomi vaikai.

Tėvų valdžios samprata ir turinys.

CK 3.155 str.
Šeimos teisės požiūriu vaikas yra asmuo iki 18 metų, išskyrus, kai specialios teisės normos nustato kitokį reguliavimą. Asmuo iki 16
metų amžiaus laikomas vaiku pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo. Vaikas jau neva gali apsispręst, su kuriuo iš tėvų
gyventi. Reikia išsiaiškint, ką gi privalo daryti tėvai vaikų atžvilgiu. Tėvų valdžios sąvoka nėra visiškai aiški. Tai yra visuma tėvų teisių ir
pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Tėvų valdžia yra lygu visumai tėvų teisių ir pareigų.
Pirmiausia – kiekviena teisė tuo pačiu yra ir pareiga. Pvz. teisė auklėt vaiką tuo pačiu yra ir pareiga.
Antra – tėvų teisės ir pareigos, kurios sudaro tėvų valdžią, yra terminuotos. Kol vaikas sulaukia 18 metų amžiaus, tėvai turi šias teises ir
pareigas išskyrus pvz. emancipacijos atvejį.
Trečia – tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios. Tiek tėvas, tiek motina turi lygias teises. Teisių ir pareigų apimtis nepriklauso nuo to,
ar tėvai susituokę, ar santuoka nutraukta. Realiam gyvenime yra sunku užtikrint lygiateisiškumą, ypač kai tėvai gyvena skyrium. Tokių
atveju užtikrint lygiateisiškumą yra sudėtinga, tokiu atveju vienas iš tėvų nukenčia. Lygiateisiškumas nereiškia lygybės pvz. išlaikymo
atveju. Ketvirta – yra taikomos specifinės gynimo priemonės arba specifinės sankcijos už tai, jeigu tėvai savo pareigų vaikams nevykdo.
Specifiškumas paaiškinamas tuo, kad asmeninių neturtinių pareigų vykdymo mes negalim užtikrint natūra, negalim priverst tėvų mylėt
savo vaiką. Kai nevykdomos asmeninio neturtinio pobūdžio pareigos, yra taikomos specifinės sankcijos tėvams už tokių pareigų
nevykdymą, pvz. tėvų valdžios terminuotas arba neterminuotas apribojimas. Jeigu pareigą yra įmanoma priversti tėvus vykdyti natūra,
yra taikomos įprastinės priemonės, būdingos prievolių teisei, pvz. priteisiam vaikams išlaikymą.
Penkta – bet kurią teisę bei pareigą vykdyt ir įgyvendint tėvai turi išimtinai vaiko interesais. Valstybė kontroliuoja šį dalyką per
atitinkamas institucijas. Bet kuri teisė ar pareiga turi būti vykdoma taip, kad maksimaliai atitiktų tai, ko reikalauja vaiko interesas. Vaiko
intereso nepainioti su vaiko noru pvz. neiti į mokyklą. Turim kiekvienoj savivaldybėj vaiko teisių apsaugos tarnybas, kurios veikia kaip
savivaldybių struktūriniai padaliniai. Antra, yra valstybinė vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba prie darbo ir socialinės apsaugos ministerijos,
kuri rūpinasi vaiko įvaikinimo klausimais. Trečia – vaiko teisių ombucmenai, vaiko teisių apsaugos kontrolierių įstaiga.

Tėvų valdžios apribojimo sąlygos, būdai ir teisinės pasekmės.

CK CK 3.180 str.
Civilinė teisė reaguoja į netinkamą teisių ir pareigų įgyvendinimą ir vykdymą nustatydama spec. gynybos būdus:
I. Tėvų ir vaikų atskyrimas;
II. Tėvų valdžios apribojimas.

Skirtumai: pirmuoju atveju vaikas yra perduodamas globėjų arba rūpintojų priežiūrai, kai tėvai dėl objektyvių priežasčių negali vykdyt
savo pareigų vaikams ir įgyvendint savo teisių. Pvz. vaikas gyvena su mama, mama sunkiai suserga, nebeprižiūri vaiko. Tokiu atveju
vaikui yra steigiama laikinoji globa arba rūpyba.

Tėvų valdžios apribojimo institutas taikomas tais atvejais, kai yra tėvų kaltė dėl netinkamai vykdomų pareigų ar įgyvendinamų teisių.
Viskas priklauso, ar yra tėvų kaltė ar ne (skirtumas). Tėvai galėtų tinkamai įgyvendint savo teises ir vykdyt pareigas, bet dėl savo
aplaidumo ar tyčios jie to nedaro, priklausomai nuo tėvų elgesio apribojimas gali būti terminuotas arba neterminuotas. Terminuotas
taikomas tuomet, kai yra tikimybė, kad apribojus metams tėvų valdžia tėvai suvoks, kad elgiasi netinkamai ir pakeis savo gyvenimo
būdą ir teismas nuspręs panaikint jų valdžios apribojimą. Terminuotas apribojimas paprastai taikomas tuomet kai nenaudojamas
smurtas prieš vaiką, o yra tiesiog aplaidus tėvų elgesys, bet tėvai nėra ant tiek asocialūs, kad negalėtų pasikeisti ir rūpintis vaiku. Vaiko
teisių apsaugos tarnyba pastoviai stebi tėvų gyvenseną ir apie tai informuoja teismą, terminuotas gali peraugt į neterminuotą, jeigu
praėjus pvz. metams t.y. nustatytam terminui padėtis negerėja. Tai gali būti tada, kai vaikui steigiama globa arba rūpyba arba visa
valdžia gali pereiti vienam iš tėvų.

Vaikas yra paimamas iš tėvų, tėvai išsaugo teisę matytis su vaiku, jeigu tai nekenkia vaiko interesams. Teismas tam tikrais atvejais gali
ir matymąsi uždraust.

86
Net ir apribojus valdžią, privalomas yra vaiko išlaikymas, jeigu tėvai išgali. Tėvų teises ir pareigas vykdo vaiko globėjas arba rūpintojas.
Lietuvoj buvo 91 byla.
Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas taikomas 2 atvejais:
I. Pritaikius terminuotą apribojimą tėvai nepakeitė savo gyvenimo būdo ir nėra pagrindo manyti, kad jie tą savo gyvenimo būdą
pakeis
II. Nustatomi itin grubūs vaiko teisių pažeidimai – fizinė, seksualinė prievarta. Teismas turi teisę iš karto apriboti tėvų valdžią
neterminuotai.

Tai nėra negrįžtamas procesas, jis gali būti panaikintas. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas nuo terminuoto skiriasi vienu esminiu
dalyku, jeigu tėvų valdžia apribota neterminuotai, vaikas gali būti įvaikinamas be tėvų sutikimo. Terminuoto apribojimo atveju reikia tėvų
sutikimo norint įvaikint vaiką. Jeigu vaikas bus įvaikintas, net jeigu tėvai pasikeis, teisių į vaiką jie nebeatgaus.
Tėvų valdžios apribojimas yra išimtinė priemonė ir teismas tokią priemonę taiko tik tuomet, kai niekaip kitaip negalima apsaug ot vaiko
interesų. EŽTT vertina, ar valstybė neperlenkė lazdos, ar nepritaikė ultima ratio priemonės esant nežymiam tėvų pareigų nevykdymui.
Byla prieš Vokietiją, kai motinos valdžia buvo apribota, kad jinai paliko 4 vaikus norėdama apsipirkti parduotuvėje.
Tėvų valdžią reikia įgyvendinti visada, o ne tik tada kai jie su vaiku yra fiziškai pvz. vienoj patalpoj. Negalima suteikt kitam asmeniui
įgaliojimo įgyvendinti tėvų valdžią.
Kas gali inicijuoti tokias bylas? Vienas iš tėvų, vaiko teisių apsaugos tarnyba, prokuroras bei vaiko rūpintojai, globėjai. Bylos
nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka, sprendimas neturi res iudicata galios. Jeigu tėvai įrodo, kad išnyko aplinkybės, dėl kurių valdžia
buvo apribota, galima kreiptis į teismą ir prašyti panaikinti sprendimą apriboti valdžią.

Vaikų teisių ir pareigų samprata bei turinys.

CK 3.161; 3.162 str.
Vaikų teisės ir pareigos
I. Vaikas yra specifinis teisinių santykių subjektas ir dėl savo amžiaus jis negali įgyvendinti tų teisių, kurios yra pripažįstamos
kiekvienam žmogui, pvz. teisė į nuosavybę. Reikalingas mechanizmas, kuris užtikrintų, kad vaiko atstovas pagal įst
įgyvendintų vaiko, kaip savininko teises.
II. Vaikui pripažįstamos tos teisės, kurios yra būtinos tam, kad vaikas galėtų augti, lavintis, užaugt ir susiformuot normaliu
visuomenės narių. Vaiko teisės yra specifinės atsižvelgiant į vaiko kaip mažamečio asmens ekonominį ir socialinį statusą.

Be CK apie vaiko teises kalba 1989 JT Vaiko teisių konvencija, Lietuva šią konvenciją yra ratifikavusi, LR Vyriausybė pateikia JT vaiko
teisių komitetui ataskaitas apie vaikų teisių padėtį Lietuvoje kas tris ar du metus. Ratifikavus šią konvenciją buvo priimtas specialus
įstatymas 1996 metais – vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, šis įstatymas perkėlė į nacionalinę teisę konvencijos nuostatas,
jame yra pateiktos vaiko teisės atskirose srityse, vaiko teisės BP, vaiko ekonominės, socialinės teisės. Tuometinis kodeksas vaiko
teisių nebuvo numatęs. Svarbus ir Švietimo įstatymas, kuris nustato vaikų, kurie lanko bendrojo lavinimo mokyklas, teises ir tėvų teises
ir pareigas. CK irgi labai svarbus. Jeigu analizuoti JT Konvenciją, ji išskiria vaiko teises pagal atskiras kategorijas, tų kategorijų yra
keletas.
I. Politinės vaiko teisės – vaiko teisė į pilietybę priklausomai nuo nacionalinės teisės reglamentavimo. Yra specialus Pilietybės
įstatymas.
II. Socialinės vaiko teisės – teisė į gyvenamąją patalpą, teisė į tinkamą sveikatos apsaugą
III. Turtinės arba ekonominės vaiko teisės – teisė į nuosavybė, teisė į materialinį išlaikymą
IV. Vaiko asmeninės neturtinės teisės – teisė turėt savo vardą ir pavardę, teisė žinot savo tėvus, teisė reikšt savo nuomonę, teisė
bendraut su artimais giminaičiais ir t.t.

Detaliau teisių įgyvendinimą reglamentuoja nacionalinės teisės normos. Be CK kai kurias vaiko teise reglamentuoja kiti teisės aktai –
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas ir t.t. CK papildomai detalizuoja kai kurių asmeninių neturtinių vaiko teisių įgyvendinimą. Pvz.
yra normos reglamentuojančios vardo ir pavardės suteikimo vaikui procedūrą, pagal 3.166 ir 167 str. vaikui vardą ir pavardę p rivalo
suteikti tėvai registruojant vaiko gimimą CMĮ. Jeigu tėvai nesutaria dėl vardo ar pavardės suteikimo vaikui, tėvų tarpusavio ginčą
galutinai išsprendžia teismas. Būna ginčai dėl vardo tarp CMĮ ir tėvų. Gali būti pažeista vaiko teisė į orumą ir CMĮ atsisako registruoti
tokį vardą vaikui.

Vaikų teisių įgyvendinimo užtikrinimas ir jų dalyvavimas užtikrinant šias teises.

CK 3.163; 3.164 str.

Nepilnamečių vaikų turto tvarkymas.

CK 3.185 str.
Vaikui NT priklausančio turto tvarkymas. Vaikas gali turtą paveldėti, gali dirbti, kadangi vaikas turi dalinį veiksnumą, kyla klausimas, kas
gi tvarko jo turtą. Vaikų ir tėvų turto atskirumo principas – 3.161.4 dalis. turtą valdo ir jo disponuoja vaiko tėvai, jie vaiko turtą valdo ir
disponuoja uzufrukto teise. Nėra lygybės ženklo tarp uzufrukto, kurį reglamentuoja 4 knyga ir tarp tėvų uzufrukto teisės. Tėvų uzufrukto
teisės yra specifinė ta prasme, kad tėvai šią uzufrukto teisę turi įgyvendint išimtinai vaiko interesais, o ne savo asmeniniais interesais.
Vaiko turtas turi būti išsaugotas ir jis turi duoti pajamas. Tai nereiškia, kad tėvai įgyvendindami uzufrukto teisę, neturi teisės panaudot
vaiko turto šeimos poreikių tenkinimui. Jeigu nėra kitų lėšų, tai šeima gali naudoti vaiko turtą. Jei tėvai gauna vėliau savas pajamas, jie
turėtų atkurti vaiko turtą į pirmykštę padėtį. Kad tėvai nepiktnaudžiautų savo uzufrukto teise, yra kontrolės mechanizmas: a) tam tikrus
sandorius, susijusius su vaikams priklausančiu turtu, vaiko tėvai gali sudaryti tiktai gavę išankstinį teismo leidimą, 3.188 str. ši norma
numato šešias rūšis įvairių sandorių, kuriuos tėvai gali sudaryti tik turėdami išankstinį teismo leidimą, pvz. perleist nuosavybės teise
vaikui priklausantį turtą. Tėvai turi įtikint teisėją, kad sandoris atitinka vaiko interesus ir jo interesai nebus pažeisti. Taip pat, išankstinis
teismo leidimas reikalingas sandoriams, kurie gali keltį grėsmę vaiko turtiniams interesams, pvz. priimti vaiko vardu palikimą. Toks
reikalavimas nustatytas tam, kad teisėjas išaiškintų tėvams, kad rekomenduojama priimti palikimą pagal apyrašą. B) antras saugiklis
susijęs su tėvų kaip atstovų pagal įstatymą statusu – atstovui yra draudžiama veikti, jeigu yra interesų konfliktas tarp jo asmeninių ir
atstovaujamojo interesų. Pvz. vaiko tėvams vaiko vardu reikia apsispręst ar priimti palikimą. Jeigu palikimo vaikas nepriimtų, įpėdiniu
taptų vienas iš vaiko tėvų. Yra interesų konfliktas. Tokiais atvejais, jeigu yra abu vaiko tėvai, uzufrukto teisę turi įgyvendinti tas iš tėvų,
kuriam veikiant nebus interesų konflikto. Vaiko tėvai negali veikt, jei abiejų interesai prieštarauja, jie tada kreipiasi į teismą, kad jis
paskirtų ad hoc globėją. C) prokuroras ir vaiko teisių apsaugos tarnyba turi teisę reikšti ieškinius ir ginčyti sandorius, kurie pažeidžia
vaiko turtinius interesus. Vaiko tėvų uzufrukto teisės apimtis priklauso nuo vaiko amžiaus – jeigu vaikas iki 14 metų – uzufrukto turinys
yra platesnis, nes vaikas neturi veiksnumo, jeigu vaikas yra nuo 14 iki 18 metų – tėvų uzufrukto teisės turinys susiaurėja, nes dalį
sandorių vaikas gali sudaryt savarankiškai. Pvz. jeigu vaikas dirba, tai darbo užmokesčiui tėvų uzufrukto teisė netaikoma. Netaikoma ir
87
daiktams, kuriuos vaikas įsigyja už savo uždirbtas lėšas. Taip pat taikoma dovanoms. Jeigu vaiko tėvai nutraukia santuoką ir
gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, uzufrukto teisę įgyvendina tik tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta.
Taikoma ir kai nustatoma separacija. Tai nereiškia, kad kitas tėvas neturi teisės domėtis, kaip tvarkomas vaiko turtas. Tėvų uzufrukto
teisė pasibaigia vaikui sulaukus pilnametystės, arba jam įgijus veiksnumą kitais pagrindais – santuoka, emancipacija ir t.t.

Asmeninių tėvų teisių ir pareigų samprata bei turinys.

CK 3.165 str.

Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo samprata, teisės ir pareigos.

CK 3.192 – 3.193; 3.205 str.
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti vaikus iki jų pilnametystės – K-jos 38 str. 6 dalis. JT vaiko teisių konvencija. Ši prievolė yra asmeninio
pobūdžio, pareigą išlaikyti vaiką turi tik tėvai ir įtėviai, šios pareigos niekam kitam negalima perleisti. Tol, kol tėvai gyvena kartu,
santuoka nėra nutraukta, vaiko išlaikymui skiriamos lėšos nustatomos abiejų tėvų tarpusavio susitarimu. Problema kyla tada, kad yra
nustatoma separacija arba santuoka nutraukiama. Tėvai turi teisę susitart, kaip jie vykdys savo išlaikymo prievolę vaikams. Teismo
intervencija reikalinga tik tokiu atveju, jeigu vaiko tėvai nesusitaria. Tokiu atveju bet kuris iš tėvų, vaiko globėjas, prokuroras, tarnyba turi
teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Įvedė tris galima išlaikymo formos. jų atsiradimas paaiškinamas tuo, kad išlaikymą galima priteisti ne tik pinigais, bet ir t am tikru turtu,
kurį vaikas valdydamas gali gaut pajamas. Pvz. akcijos, nekilnojamasis turtas. Naujasis CK numato, kad yra tokios formos:
I. periodinė pinigų suma, kuri turi būti mokama kiekvieną mėnesį. Šiai dienai tai yra dažniausiai prašoma ir teismų pritaikoma
vaikų išlaikymo forma. Pliusai ir minusai vaiko interesų požiūriu: pliusas – vaikas gauna kiekvieną mėnesį tam tikrą pinigų
sumą; galima planuoti išlaidas, nes žinoma, kiek bus gauta kiekvieną mėnesį; minusai – vaiko išlaikymas išimtinai priklauso
nuo skolininko pajamų, nuo jo mokumo, jeigu skolininkas netektų pajamų, jis neturėtų iš ko mokėti išlaikymo ir kauptųsi
įsiskolinimas vaikui. Antra vertus, minusas yra infliacija, nes ilgainiui priteista suma praranda savo realiąją vertę.
II. vienkartinė pinigų suma, kuri yra priteisiama vaikui ir išieškoma iš karto, išieškojus tą pinigų sumą, ji naudojama vaiko
išlaikymui. Gali būti taikoma tais atvejais, kad atsakovas turi reikiamą pinigų sumą, gali vykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju
yra vaikui naudinga tokia išlaikymo forma. Suma paskaičiuojama įvertinant išlaikymo trukmę ir vaiko poreikius. Pliusas –
skolininko nemokumas neturi įtakos. Minusas – jo pinigus tvarkys vienas iš tėvų ir šiuo atveju vaikas tampa priklausomas nuo
to asmens, kuris administruos jo pinigines lėšas. Jeigu tas tėvas bus nesąžiningas, pinigų suma gali labai greitai ištirpti, kai
pvz. netinkamai bus investuota. Pakartotinai prisiteist tokios sumos jau nebus galima.
III. išlaikymo priteisimas priteisiant vaikui NT tam tikrą turtą iš skolininko. Šita forma yra patraukli vaikui tuo, kad priteisus tam
tikrą turtą, vaiko išlaikymas nepriklauso nuo skolininko mokumo. Iš kitos pusės yra rizika todėl, kad bet kurį turtą reikia išlaikyt,
jeigu bus priteistas turtas, kurio pajamos nepadengia išlaikymo išlaidų, tai vaiko interesai bus pažeisti. Vaikas gali praras ti
turtą. Šita išlaikymo forma galima tik tada, kai pirmos dvi negalimos, o turtas tikrai yra toks, kuris garantuotai duos pajamas, iš
kurių bus galima išlaikyti vaiką. Ta trečia forma yra rečiausiai taikoma, nes ne visada įmanoma surasti skolininko turtą, kuris
duotų pajamas.

Tėvų teisės ir pareigos yra lygios, mama negali pretenduoti į visą sumą, ją reikia dalinti iš dviejų, vadinasi kiekvienas turi mokėti po
jeigu tėvų padėtis būtų lygiavertė. Teismas, kai įrodo, kiek gi reikia vaiko išlaikymui į mėnesį, atsižvelgia į turtinę padėtį. Kai yra du ar
daugiau vaikų, kiekvienam vaikui skaičiuoklę darom atskirai. Dar yra svarbu tai, kad teismo sprendimas išlaikymo byloj neįgyja res
iudicata galios – jis gali būti peržiūrimas, jeigu iš esmės pasikeičia faktinės aplinkybės.

Esminis aplinkybių pasikeitimas gali būti tiek vaiko, tiek skolininko pusėje, todėl galima kreiptis į teismą tiek dėl priteisto išlaikymo
padidinimo, tiek dėl sumažinimo. Išlaikymo padidinimo galima prašyt, jeigu vaiko sveikata pablogėja, pvz. jam reikalinga operacija,
pooperacinis gydymas, padidintas išlaikymas yra priteisiamas nuo to momento, kad atsirado esminės situaciją keičiančios aplinkybės.
Sprendimas padidinti išlaikymą turi retroaktyvų efektą. Tėvai apskritai gali prarasti teisę į išlaikymą, jeigu jie patys neti nkamai vykdė
savo pareigas vaikams, pvz. jų valdžia buvo apribota.

Teikiamo materialinio išlaikymo dydžio, formos ir tvarkos nustatymas.

CK 3.196 str.

Valstybės išlaikomi vaikai.

CK 3.204 str.

Įvaikinimo sąlygos ir tvarka. Įvaikinimo teisinės pasekmės. Įvaikinimo, atlikto užsienyje, pripažinimas.

Įvaikinimo sąlygos ir tvarka.

CK 3.209 – 3.226 str.
Tai vienas iš JF kurių pagrindu susiklosto šeimos teisiniai santykiai – tarp įtėvių giminaičių ir įvaikinto vaiko, įvaikių ir įtėvių.
Visuma juridinių faktų ir procedūrų kurių teisinis padarinys yra teisinių motinystės ir tėvystės santykių susiklostymas taro įvaikių ir įtėvių
ir santykių pasibaigimas tarp įvaikinto vaiko ir jo biologinių tėvų. Kai kuriose valstybėse santykiai tarp įvaikinto vaiko ir biologinių tėvų
teisiniai santykiai neišnyksta.

Įvaikinimo sąlygos:
Tai yra CK nustatyti reikalavimai, tiek įtėviams, tiek vaikui, kuriuos įvykdžius, įvaikinimas bus galimas. Jeigu bent viena s ąlyga nėra
įvykdoma, tokiu atveju įvaikinimas nėra galimas ir teismas tokio prašymo netenkins arba nebus pradėtos administracinės procedūros.

Sąlygos:
I. Visi su įvaikinimu susiję klausimai turi būti sprendžiami išimtinai vaiko interesais. Teismas gali tenkinti prašymą įvaikint vaiką,
jeigu visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad įvaikinimas atitinka vaiko interesus ir vaikui bus geriau įtėvių šeimoje, nei
globos įstaigoje ar globėjų šeimoje. Tai nėra susiję su materialinėmis gyvenimo sąlygomis, o su vaiko psichologine būsena.
Jeigu bylos medžiaga neleidžia teismui daryt tokios išvados, jis atmes prašymą dėl įvaikinimo.
II. Jeigu vaikas turi brolių ir seserų, tai tokiu atveju įvaikinimas yra galimas, jeigu tie patys įtėviai įvaikina visus brolius ir seseris,
t.y. jeigu vaikas nebus su jais išskirtas. Jeigu bus kitaip, tai galima tik išimtiniais atvejais.
III. Įvaikint galima tiktai vaiką, kuris yra įtrauktas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą.
88
 IV. Norintys įsivaikint vaiką asmenys yra įtraukti į norinčių įsivaikinti sąrašą. Išimtys yra a) jeigu sutuoktinis nori įvaikinti kito
sutuoktinio vaiką b) vaiką nori įvaikinti artimi giminaičiai, su kuriais vaikas gyvena ir kurie yra globėjai.
V. Vaikas yra ne jaunesnis kaip 3 mėn. amžiaus. Ši riba yra nustatyta dėl to, kad vaiką pagimdžiusi motina gali pakeisti savo
nuomonę ir mediciniškai labai dažnai po gimdymo moteris ištinka pogimdyvinė depresija ir moterys elgiasi neapgalvotai. Ta
sąlyga netaikyta visais atvejais. Pvz. vaikui esant kelių savaičių, avarijoje žūsta jo tėvai.
VI. Jeigu vaikas yra vyresnis negu 10 metų, reikalingas rašytinis vaiko sutikimas, todėl įvaikinai ne visi vaikai.
VII. Negali būti artimos giminystės tarp vaiko ir norinčių jį įvaikinti asmenų, neleidžiama įvaikint savo vaikų (nustatymas ar
pripažinimas tėvystės), neleidžiama įvaikinti savo brolių ir seserų. Senelis gali įvaikint anūkus, tetos ir dėdės gali įvaikinti
sūnėnus ir dukterėčias. Giminaičiams nustatoma pirmenybė, jeigu tą patį vaiką nori įvaikinti daugiau asmenų, jeigu yra lygios
sąlygos. Šiuo atveju išsaugomi ryšiai tarp vaiko ir giminaičių.
VIII. Jeigu yra biologiniai vaiko tėvai, vaikas gali būti įvaikintas tik esant vaiko tėvų rašytiniam sutikimui, išskyrus 214 str. nustatytas
išimtis: a) tėvai yra pripažinti nežiniai kur esančiais ar paskelbti mirusiais; b) yra pripažinti neveiksniais; c) jiems yra
neterminuotai apribota tėvų valdžia. Tėvų sutikimas yra duodamas teisme, nepakanka raštu tiesiog parašyti, kad aš sutinku,
kad būtų įvaikintas mano vaikas.
IX. Įvaikinimo amžiaus skirtumas tarp įvaikių ir įtėvių – CK reikalauja, kad amžiaus skirtumas būtų ne mažiau kaip 18 metų. Jis
nustatytas vaiko interesais, kadangi esant mažesniam amžiaus skirtumui gali būti pažeisti vaiko interesai. 211 nustato išimtį,
kad jeigu įvaikinamas sutuoktinio vaikas, tai tokiu atveju amžiaus skirtumas gali būti mažesnis – ne mažiau kaip 15 metų
amžiaus.
X. Įvaikint vaiką galima būnant ne vyresniems nei 50 metų amžiaus. Reikia turėti omenyje vidutinę gyvenimo trukmę ir pensijinį
amžių Lietuvoje. Išimtys – 50 metų riba įtėviams yra netaikoma, kai tik vienas iš sutuoktinių yra vyresnis negu 50 metų. Antra
– jeigu įvaikinamas vaikas yra vyresnis nei 6 metų amžiaus (12 metų mažiau iki pilnametystės). Trečia – vaikas yra ilgą laiką
gyvenęs vyresnių nei 50 metų asmenų šeimoje ir buvo jų globojamas arba yra jų giminaitis. Minimali amžiaus riba yra 18
metų.
XI. Bendra taisyklė, kad įvaikint galima leist tiktai sutuoktiniams, t.y. asmenims, kurie yra sudarę santuoką. Čia pirmiausiai
susiduriame su partnerystės diskriminavimu. Reikalavimas, kad įvaikintų tiktai sutuoktiniai grindžiamas vaiko interesais. Tik
išimtiniais atvejais yra numatyta, kad gali būti leidžiama įvaikinti vaiką vienam asmeniui, kuris nėra susituokęs;
XII. Leidžiama įvaikint vaiką tiktai sutuoktiniams, kurių sveikata atitinka sveikatos apsaugos ir soc. apsaugos ir darbo ministro
įsakymu patvirtintą sveikatos aprašą – t.y. nei vienas neserga ligomis, kurios yra išvardintos tame sąraše. Reikalavimas yra
todėl, kad vaikas nebūtų užkrėstas užkrečiama liga ir todėl, kad įtėviai pagal savo sveikatos būklę galėtų užauginti vaiką.
XIII. Įvaikint gali tiktai asmenys, kurių elgesys leidžia jiems būti įtėviais, o būtent negali įvaikint vaiko asmenys, jeigu jiems yra arba
buvo apribota tėvų valdžia, arba kažkada praeityje jie buvo paskirti vaiko globėjais, tačiau globa buvo panaikinta dėl globėjo
kaltės, t.y. jie netinkamai vykdė globėjo funkcijas ir buvo nušalinti, tai reiškia, kad jie nesugebės tinkamai atlikti tėvų funkcijų.
Apie norintį įvaikinti asmenį bus renkama ir tokia informacija, kiek kartų jis pažeidė eismo taisykles.
XIV. Tinkamas pasirengimas įvaikinimui. Įtėviais gali būti tiktai asmenys, kurie yra pripažinti, kad yra tinkamai pasirengę
įvaikinimui, bet kuris asmuo, norintis įvaikinti turi išklausyt specialų kursą mokymuose, kur psichologai, teisininkai ir soc ialiniai
darbuotojai dėsto žmogui. Po to tikrinama, ar žmogus gali įvaikinti vaiką. Tai šiaip labai aktualu, kai asmenys neturi savo
vaikų.

Įvaikinimo tvarka (procedūra). Įvaikinimo tvarka yra dvilypė – administracinė ir teisminė. Pirmieji žingsniai atliekami administracine
tvarka. Asmuo, kuris nori įsivaikint vaiką, turi kreiptis į savo gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos tarnybą ir pateikti jai prašymą
įvaikinti nurodant tinkamus duomenis apie save, sutuoktinį, materialinę padėtį, darbovietę, gyvenamąją vietą ir t.t. Tarnyba pasako,
kokie dokumentai turi būti pateikti su prašymu įvaikinti. Tarnyba, gavusi prašymą su dokumentais pradeda patikrinimo procedūrą, t.y. ar
asmuo, kuris pateikė prašymą, gali būti įtėviu. Procedūra užima labai daug laiko. Ryšių departamentas. Jeigu nėra gaunama neigiamos
informacijos, organizuojamas pasirengimo įvaikinti patikrinimas. Potencialūs įtėviai siunčiami į specialius kursus, o Tarnyba toliau tikrina
gyvenimo sąlygas, t.y. apsilanko gyvenamojoje vietoje, surašo gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, išsiaiškina, kur asmuo dirba, kaip jis
yra vertinamas darbe ir surašo Tarnyba išvadą, ar asmuo atitinka visus reikalavimus ir gali būti įtėviu ar ne. Išvada gali būti teigiama
(atitinka reikalavimus ir išklausė mokymus), arba neigiama (įstatyme nustatytos kliūty, gyvenimo sąlygos yra netinkamos). Pareiškėjas
turi teisę skųsti šitą išvadą bendrosios kompetencijos teismui. Tarnyba šitą išvadą persiunčia valstybinei tarnyba įvaikinimo, kuri veda
tiek galimų įvaikintojų, tiek įtėvių sąrašą ir esant teigiamai išvadai pareiškėjas ir jo sutuoktinis bus įtraukiami į tą sąrašą. Tada
pareiškėjas kreipiasi i Tarnybą ir ji jam pasiūlo vaiką, kurį siūloma įsivaikinti. Pasiūlyme nurodomas vaiko amžius, jo biologiniai tėvai,
kita informacija. Jeigu įtėviai pageidauja, jiems gali būti leidžiama aplankyti vaiką jo gyvenamojoje vietoje ir susipažinti su vaiku ir tokiu
atveju potencialūs įtėviai galutinai apsisprendžia, ar jie sutinka ar nesutinka įvaikint vaiką. Šį apsisprendimą jie pateikia raštu. Jeigu jie
atsisako įvaikint vieną vaiką, jie turi teisę prašyti, kad jiems būtų pasiūlytas kitas vaikas. Nėra suteikiama galimybė rinktis vaiką. Jeigu
būsimieji įtėviai sutiks įvaikinti vaiką, jiems paaiškinama, kad administracinės procedūros yra baigtos. Reikia rašyti pareiškimą teismui
dėl įvaikinimo – pereinama į teisminę įvaikinimo stadiją.

Paduodamas pareiškimas apylinkės teismui, byla nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka CPK 480-490 str. tokiose bylose yra uždari
teismo posėdžiai. Tokių bylų medžiaga nėra vieša, išskyrus tas bylas, kurios nėra susiję su konkretaus vaiko įvaikinimu, o su kelių
asmenų pretendavimu įvaikint vieną vaiką. Teismo užduotis yra patikrinti, ar yra tinkamai įvykdytos administracinės procedūros, taip pat
įsitikint, ar yra visos aptartos įvaikinimo sąlygos. Jeigu vaikui yra daugiau negu 10 metų, jis yra išklausomas, turi būti gautas jo
sutikimas įvaikinimui. Tokioje byloje privalomai dalyvauja vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri pateikia išvadą pagal 49 CPK s tr. teismas
turi teisę paskirti bandomąjį laikotarpį nuo pusės metų iki 1 metų. Vaikas yra perduodamas būsimiems įtėviams gyventi jų šeimoje.
Šeima yra nuolat tikrinama vaiko teisių apsaugos tarnybos. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui teismas galutinai sprendžia, ar leist
įvaikint ar ne. Tuo metu, kai vaikas yra perkeliamas į būsimų įtėvių šeimą, jų teisinis statusas prilyginamas vaikų ir tėvų teisiniam
statusui išskyrus paveldėjimo teisę. Įsiteisėjęs teismo sprendimas per tris dienas yra nusiunčiamas CMĮ, kuri yra įregistravusi vaiko
gimimą ir jo gimimo apyraše yra padaromi atitinkami pakeitimai, pakeičiama vaiko pavardė, vardas ir jam išduodamas naujas gimimo
liudijimas, kur grafoje tėvas ir motina įrašomi jo įtėviai. Įsiteisėjus teismo sprendimai, susiklosto teisiniai santykiai prilyginami motinystei
ir tėvystei pagal kilmę (kraujo giminystė).

Jeigu įvaikinimas yra tarpvalstybinis, procedūra yra šiek tiek kitokia, todėl, kad administracinio teisinio pobūdžio veiksmai, kurie yra
susiję su įtėviais yra atliekami įtėvių valstybėje. Tas visas procedūras atlieka užsienio valstybės institucijos, kurios surinktą medžiagą
perduoda Valstybinei tarnybai įvaikinimo. Teismine tvarka bylas nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Papildomi reikalavimai:
I. Vaiką galima įvaikinti, jeigu per 6 mėn. nuo vaiko įrašymo į sąrašą neatsirado šeima gyvenanti Lietuvoje, kuri norėtų tą vaiką
įvaikinti, prioritetas yra suteikiamas vidaus įvaikinimui.

89
 II. Jeigu vaikui yra paskirtas globėjas, tai vaikas gali būti įvaikinamas tik esant globėjo sutikimui, nebent teismas mano, kad
globėjo nesutikimas įvaikint vaiką užsieniečiams prieštarauja vaiko interesams.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praeitais metais įstatymu nustatė, kad tarpvalstybinis įvaikinimas galimas tik dėl vaikų, turinčių
specialiųjų poreikių, kitaip tariant vaikai, kurie turi fizinę ar psichinę negalią. Įvaikinimo konfidencialumas. Nagrinėjant įvaikinimo bylas,
posėdis yra uždaras, bylos medžiaga yra nevieša. Administracine tvarka – be įtėvių sutikimo iki vaikui sueis 18 metų amžiaus negali
būti atskleisti duomenys apie įvaikinimo faktą. Vaikui nuo 14 iki 18 metų, pilnamečiam vaikui, artimiems vaiko giminaičiams teismas gali
suteikti informaciją apie įvaikinimą, jeigu ji reikalinga sveikatos tikslais ar dėl kitų svarbių priežasčių. Anksčiau senajam BK buvo BA už
įvaikinimo paslapties garsinimą. Turi būti teismo leidimas atskleisti įvaikinimo faktą. Tai nustatyta norint išvengti kraujomaišos.

Įvaikinimo teisinės pasekmės.

CK 3.227; 3.228 str.

Įvaikinimo, atlikto užsienyje, pripažinimas.

CK 3.225 str.

Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos samprata, sąlygos ir teisinė reikšmė. Bendrai gyvenančių vyro ir moters įgyto
turto teisinis režimas, šio turto valdymas, disponavimas, naudojimas. Kitų šeimos narių tarpusavio teisės ir pareigos.

Bendro gyvenimo neįregistravus santuokos samprata, sąlygos ir teisinė reikšmė.

CK 3.229 – 3.235 str.
Partnerystė – įstatymo nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos santykius nesudarant
santuokos. Ar santuoka, ar partnerystė, tai yra šeimos santykiai tarp vyro ir moters. Skirtumai yra formoj. Partnerystė gali būti faktinė,
kai mums pakanka deklaruot gyventojų registrui, kad gyvenam kaip partneriai. Kitais atvejais pakanka sudaryti sutartį pvz
savivaldybėje.
Partnerių lytis.
I. Partnerystė, kaip ir santuoka, galima tik tarp skirtingos lyties asmenų. 3.229 str. Aiškiai sako, kad P yra bendras vyro ir moters
gyvenimas.
II. Partnerystė galima ir tarp tos pačios lyties asmenų (Danija, Norvegija, Švedija, Islandija, Olandija, Prancūzija, Suomija,
Vokietija, Ispanija, kai kurios JAV valstijos).
Lietuva:
I. Vyras ir moteris
II. Pilnamečiai
III. Veiksnūs
IV. Nesaistomi santuoka ar partneryste ir artima giminyste – reikalavimai kaip santuokos sudarymui
V. Registracija
VI. 1 m. bendras gyvenimas
a. Negalioja tėvystės prezumpcija – biologinis tėvas gali nebent pripažint savo tėvystę, arba motina inicijuoja bylą dėl
tėvystės pripažinimo
b. Partneriai neturi teisės įvaikinti – partnerystė nėra toks stabilus santykis, kaip kad atsiradęs šeimos pagrindu
c. Neturi teisės pasirinkti kito partnerio pavardę
d. Negali pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Turi teisę tiktai moteris, kuri yra sudariusi santuoką.
e. Pergyvenęs partneris neturi teisės gauti našlės (io) pensijos bei kitų socialinių garantijų ir lengvatų

Bendrai gyvenančių vyro ir moters įgyto turto teisinis režimas, šio turto valdymas, disponavimas, naudojimas.
CK 3.230; 3.231; 3.233 str.
Partnerių tarpusavio turtiniai santykiai – yra bendrai naudojamas turtas, yra nustatyta kito partnerio turtinių santykių apsauga, partneriai
gali sudaryt sutartį dėl tarpusavio teisių ir pareigų, apsauga viešojoj teisėj, negalima verst duot parodymus prieš savo partnerį. Teisinė
reglamentacija yra ne tokia, kaip santuokos atvejų.
I. Partnerių nesieja išlaikymo prievolė
II. Tarp partnerių neatsiranda bendroji jungtinė nuosavybė (galima tik bendroji dalinė nuosavybė)
III. Pergyvenęs partneris nepaveldi po kito partnerio mirties
IV. faktinių partnerių tarpusavio turtiniams santykiams taikomos CK 4 knygos normos, reglamentuojančios bendrąją dalinę
nuosavybę.

Kitų šeimos narių tarpusavio teisės ir pareigos.

CK 3.236; 3.237 str.

Globos ir rūpybos samprata. Globos ir rūpybos institucijos. Nepilnamečių asmenų globa ir rūpyba. Pilnamečių asmenų globa
ir rūpyba.

Globos ir rūpybos samprata.

CK 3.238; 3.239 str.
G ir R yra suprantama kaip visuma faktinių ir teisinių veiksmų ir procedūrų kurių pagalba yra užtikrinama neveiksnių arba ribotai
veiksnių asmenų teisių apsauga, įgyvendinimas, gynimas. Globa – neveiksniems asmenims, rūpyba – ribotą civilinį veiksnumą
turintiems asmenims. 238-279 CK str.
JT neįgaliųjų teisių konvencija, Lietuva ją ratifikavo, šita konvencija verčia mus kitaip žiūrėti į neveiksnumo institutą, konvencija sako,
kad tik išimtiniais atvejais asmuo gali būti pripažintas visiškai neveiksniu. Reikia išsiaiškinti, kur asmuo gali o kur negali veikti
savarankiškai, reiktų peržiūrėt CK 2 knygą. Išimtiniai atvejai – komos būsena, klinikinė mirtis. Vienas iš siūlymų – suteikti teisę teismui
spręst, kokia apimtimi asmenį pripažint neveiksniu

Rūšys:
I. Ar pilnamečiui ar ne: nepilnamečių ir pilnamečių asmenų globa ir rūpyba. Skirtumas yra tas, kad tai reglamentuoja skirtingi
teisės aktai. Nepilnamečių G ir R formos yra skirtingos. Reguliavimas yra griežtesnis globėjų ir rūpintojų teisių ir pareigų
atžvilgiu.
90
 II. Nuolatinė ir laikina rūpyba. Nuolatinė – teismo nutartimi (globa iki 14, rūpyba nuo 14 iki 18). Pilnamečiams – kol nebus
panaikintas sprendimas. Laikina paprastai tik nepilnamečiams, kai nepilnametį būtina kuo greičiau perduoti globai ar rūpybai.
Per 5 dienas turi būti nustatyta laikinoji globa ar rūpyba. Transformuojasi į nuolatinę.
III. Kas atlieka funkcijas – ar FA ar JA – individuali G ar R ir institucinė, kai globėjo ir rūpintojo funkcijas atlieka JA. (kūdikių
namai, vaikų globos namai, sveikatos priežiūros įstaiga – psichiatrinė ligoninė). Individuali globa labiau atitinka globojamo
asmens interesus. Suradus FA, kuris gali būti globėju ar rūpintoju, gali būti naikinama institucinė globa.

Globos ir rūpybos institucijos.

CK 3.241 str.

Nepilnamečių asmenų globa ir rūpyba.

CK 3.248 str.
Lietuvoje kasmet apie 10 000 vaikų netenka tėvų globos ir reikia spręsti globos arba rūpybos nustatymo klausimą. Reikia turėt omeny,
kad taip vadinamų socialinės rizikos šeimų sąraše yra virs 21 000 šeimų. Taigi formos yra šios:
1) Vaikų globa ir rūpyba šeimoje. Tokia forma, kai yra parenkamas globėjas arba rūpintojas FA, jis juo skiriamas ir vaikas
apgyvendinamas jo šeimoje ir gyvena su globėju ir rūpintoju arba jo vaikais.
2) Jeigu nesurandamas konkretus FA, tai būna šeimyna. Šeimyna tai irgi yra šeima, tačiau šiuo atveju yra ne vienas vaikas, o
daugiau vaikų ir šeimyną, kaip formą, reglamentuoja specialus įstatymas. Šiaip šeimyna yra tada, kai pelno nesiekiantis ribotos CA JA
viešasis, turim institucinę globą ir rūpybą, kadangi šeimynoje yra ne vienas, o daugiau vaikų. pagal įstatymą šeimynoje gali būti keli
vaikai, reikalavimas yra, kad šeimynoje neturėtų būti daugiau nei 12 vaikų. tai yra kompaktiški vaikų globos namai. Steigėjai yra
sutuoktiniai, šeimyna gauna paramą iš valstybės.
3) Įvairūs vaikų globos namai. institucijos. kūdikių namai, vaikų su fizine ir psichine negalia globos namai. Jos gali būti tiek
viešos, tiek privačios. Dažniausiai įstaigos yra steigiamos savivaldybių.

Pilnamečių asmenų globa ir rūpyba.

CK 3.277 – 3.279 str.
Pilnamečių asmenų globos ir rūpybos yra dvi formos:
I. Individuali
II. Institucinė.
Jeigu nesurandama FA, tokiu atveju yra nustatoma institucinė globa ir rūpyba (ligoninė, kuri vykdys globos ir rūpybos funkcijas,
savivaldybės arba privačios globos ir rūpybos institucijos – senelių namai, pensionatai.

Civilinės būklės samprata. Civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos, jų kompetencija. Civilinės būklės aktų
registravimo taisyklės, nuginčijimas, anuliavimas.

Civilinės būklės samprata.

CK 2.18 str.
Su piliečio teisnumu ir veiksnumu glaudžiai siejasi kai kurie teisiniai faktai (veiksmai ir įvykiai): piliečio gimimas, santuoka, ištuoka, jo
amžius, pavardė, mirtis ir kt. Šie teisiniai faktai individualizuoja žmogų, apibūdina jo teisinę padėtį (teisinį stat usą) visuomenėje, iš jų
galima spręsti apie jo civilinę būklę, apie jo teisnumo ir veiksnumo dinamiką, apie jo teises ir pareigas. Taigi tokie teisiniai faktai
(veiksmai ir įvykiai), kurie apibūdina piliečio teisinę padėtį ir kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Valstybės privalomai
registruojami civilinės metrikacijos arba kitose įstatymais numatytose įstaigose ar institucijose, yra vadinami civilinės būklės aktais.

Civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos, jų kompetencija.

CK 3.280 str.

Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės, nuginčijimas, anuliavimas.

CK 3.281; 3.286 str.

Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Bankroto bylos iškėlimas teisme. Teismai, nagrinėjantys bankroto bylas.
Bankroto procedūrų neteisminis nagrinėjimas. Teismo kompetencija ginant skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesus
bankroto bylos iškėlimo atveju. Kreditorių teisės bankroto byloje. Kreditorių susirinkimo kompetencija ir jo sušaukimas.
Kreditorių reikalavimų tvirtinimas. Bankroto bylos nutraukimas.

Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.

ĮBĮ 4 – 8 str.
Pareiškimas teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo gali būti paduotas, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė laiku nemoka darbo
užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų; įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina
kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų; įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų
įmokų ir (arba) priteistų sumų; įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti
įsipareigojimų; įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąži no kreditoriui
vykdomuosius dokumentus.

Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo gali paduoti kreditoriai, savininkas; įmonės administracijos vadovas, likviduojamos
įmonės likvidatorius. Įmonės vadovas ir savininkas bankroto įstatymų numatytais atvejais privalo pateikti pareiškimą iškelti įmonei
bankroto bylą. Taip pat ir likvidatorius, nustatęs, kad jo likviduojama įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais, privalo paduoti
pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip yra todėl, kad tik bankroto proceso metu gali būti geriausiai užtikrintos kreditorių teisės –
per reikalavimo tenkinimo eiliškumo garantijas, bankroto administratoriaus teisę ginčyti įmonės sandorius, kurie pažeidžia kreditorių
interesus ir kt. Taip pat nuostata, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, jog visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo
terminai yra pasibaigę, užtikrina vienodą kreditorių, kurių reikalavimų terminai dar nėra suėję, teisių apsaugą su tais kreditoriais, kurių
reikalavimų terminai jau yra suėję.

Bankroto bylos iškėlimas teisme.

Bankroto įstatymas 10 str.

91
Iškėlus teisme bankroto bylą, kreditoriai turi teisę perduoti administratoriui savo reikalavimus, kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto
nustatymo, dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus bei kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka gauti iš
administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą.

Bylos iškėlimo teisinės pasekmės - įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų, privalo perduoti administratoriui įmonės turtą,
draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, nutrūksta darbo sutartys su darbuotojais. Tačiau įmonė turi teisę verstis ūkine komercine
veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius. Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę
bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Teismui priėmus nutartį patvirtinti kreditorių reikalavimus, bankroto bylą
galima baigti taikos sutartimi arba įmonės likvidavimu.

Teismai, nagrinėjantys bankroto bylas.

Bankroto įstatymas 10 str. 2d.
Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo paduodamas atsakovo buveinės apygardos teismui, kadangi pagal ĮBĮ 5 str. pareiškimai
pateikiami vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui raštu Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Bankroto procedūrų neteisminis nagrinėjimas.

Kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pranešime nurodomi
įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius
(kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį
kaip 30 dienų laikotarpį.

Teismo kompetencija ginant skolininko, kreditorių ir trečiųjų asmenų interesus bankroto bylos iškėlimo atveju.
Bankroto bylos esmė – bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių gynimas, siekiant patenkinti jų kreditorinius reikalavimus. Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos ne tik ieškinį padavusio, bet ir kitų potencialių įmonės
kreditorių reikalavimams užtikrinti. Be to, įvertinus įmonių bankroto instituto esmę, tikslus bei paskirtį, galima spręsti, jog bankroto
procese siekiama apsaugoti ne tik finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės
interesus, o tai lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą šios kategorijos bylose. Teismo pareiga užtikrinti viešo intereso apsaugą
ir šalinti bet kokias kliūtis, pažeidžiančias ar galinčias pažeisti viešąjį interesą. Iškėlus bankroto bylą įmonei, kreditorių reikalavimai
tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka iš įmonės turto, todėl svarbu, kad, inicijavus bankroto bylos iškėlimą atsakovui, jo turimo turto apimtis
nesumažėtų, o finansinės galimybės neblogėtų. Kaip žinoma, gausioje teismų praktikoje, susiklosčiusioje šios kategorijos bylose, taip
pat yra suformuota nuostata, jog bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu ir teismas tokiose bylose turi būti aktyvus.

Kreditorių teisės bankroto byloje.

Bankroto įstatymas 21 str.
ĮBĮ 21 straipsnio nuostatos numato kreditorių, kurių reikalavimus patvirtino teismas, teises. Šio straipsnio nuostatos tiesiogiai numato
pavienių kreditorių teisę kreiptis į teismą tik dėl tyčinio bankroto nustatymo ir dėl kreditorių susirinkimo (komiteto) priimtų nutarimų, o
kitais atvejais savo teises atskiras kreditorius gali realizuoti per kreditorių susirinkimą (komitetą).

Lietuvoje bankroto teisinius santykius reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso nuostatos (CPK 1 str. 1 d.,
ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų
priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinančių pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko
likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo
(atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas).

ienas prioritetinių įmonės bankroto instituto tikslų– įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Bankrutuojančios įmonės
statusas reiškia, kad įmonė yra nemoki, t. y. negali patenkinti visų kreditorių reikalavimų.

Kreditorių susirinkimo kompetencija ir jo sušaukimas.

Bankroto įstatymas 22; 23 str.
Pirmasis kreditorių susirinkimas turi įvykti ne vėliau kaip per 30 darbo dienų nuo teismo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus
įsiteisėjimo dienos. Pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimo klausimas išsprendžiamas toje pačioje nutartyje, kuria yra iškeliama
įmonės bankroto byla. Pirmąjį kreditorių susirinkimą šaukia teismas arba jo pavedimu – administratorius (ĮBĮ 22 str. 2 d.). Paprastai, jei
teismas administratoriui paveda sušaukti pirmąjį kreditorių susirinkimą, toks pavedimas suformuojamas nutartyje, kurioje priimamas
sprendimas iškelti bankroto bylą įmonei.

Neatsižvelgiant į tai, kas šaukia pirmąjį kreditorių susirinkimą, pareigą, pasirūpinti, kad kreditoriai būtų tinkamai informuoti apie
šaukiamą kreditorių susirinkimą, turi administratorius. Susidarius tokiai situacijai, kad po to, kai administratorius informavo kreditorius
apie pirmąjį kreditorių susirinkimą, teismas patvirtina naują kreditorių, tai administratorius turi sudaryti sąlygas, kad naujai patvirtintas
kreditorius turėtų galimybes dalyvauti pirmajame kreditorių susirinkime. Pirmasis kreditorių susirinkimas turi išskirtinę (papildomą)
kompetenciją, palyginus su kompetencija, kurią turi vėlesni kreditorių susirinkimai:
I. pirmajame kreditorių susirinkime turi būti išrinktas kreditorių susirinkimo pirmininkas. Kol nėra jis nėra išrinktas, susirinkimui
pirmininkauja administratorius (ĮBĮ 22 str. 1 d.);
II. pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti sumą, kuri turi būti sumokėta administratoriui už įmonės administravimą
bankroto proceso metu (ĮBĮ 36 str. 4 d.);
III. pirmasis kreditorių susirinkimas įgalioja kreditorių susirinkimo pirmininką įmonės vardu per 10 darbo dienų nuo kreditorių
susirinkimo dienos sudaryti su administratoriumi pavedimo sutartį (ĮBĮ 23 str. 10 p.);
IV. pirmasis kreditorių susirinkimas privalo nustatyti kitų kreditorių susirinkimų šaukimo tvarką (ĮBĮ 22 str. 4 d.);
V. pirmasis kreditorių susirinkimas turi svarstyti administratoriaus pateiktą pirmąją veiklos ataskaitą (ĮBĮ 11 str. 3 d. 25 p.).
Kitų kreditorių susirinkimų sušaukimas:
Kitų kreditorių susirinkimų sušaukimo tvarką reglamentuoja ĮBĮ 22 str. Taip pat kreditorių susirinkimų šaukimo procedūros yra
detalizuojamos pirmojo kreditorių susirinkimo patvirtintoje kreditorių susirinkimų šaukimo tvarkoje. ĮBĮ 22 str. 3 d. nustatyta, kad kitus
kreditorių susirinkimus šaukia teismas, administratorius arba kreditorių susirinkimo pirmininkas. Teisę, reikalauti sušaukti kreditorių
susirinkimą, turi kreditorius (kreditoriai), kurio (kurių) reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 10 procentų teismo
patvirtintų visų kreditorių reikalavimų sumos.

92
Kreditorių reikalavimų tvirtinimas.
Bankroto įstatymas 26 str.
ĮBĮ tam tikrų teisių įgijimas siejamas su kitu juridiniu faktu – įsiteisėjusia teismo nutartimi, kuria atitinkamo kreditoriaus įmonei keliamas
reikalavimas yra patvirtinamas ir kreditorius su savo reikalavimo teise yra įtraukiamas į kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą (toliau –
kreditorių sąrašas). Taigi, vadovaujantis ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p., tik tie kreditoriai, kurių reikalavimus, keliamus Įmonei, patvirtino teismas, ir
kurie yra įtraukti į kreditorių sąrašą, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo teises.

Bankroto bylos nutraukimas.

Bankroto įstatymas 27 str.
Bankroto byla nutraukiama, kai:
I. kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima atitinkamą nutartį;
II. bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais ir administratorius teismui pateikia visus tai įrodančius dokumentus;
III. pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina.

Teismo nutarties dėl įmonės sanavimo priėmimas, įmonės sanavimo nutraukimas ir baigimas. Taikos sutarties bankroto
byloje sudarymas, turinys ir tvirtinimo tvarka. Bankrutavusios įmonės likvidavimas. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir
tvarka. Įstatymai, reglamentuojantys bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus, jų tarpusavio santykis.

Teismo nutarties dėl įmonės sanavimo priėmimas, įmonės sanavimo nutraukimas ir baigimas.
Įmonių bankroto įstatymo normos nustatančios įmonės sanavimo tvarką, sąlygas ir turinį yra netekusios galios.

Taikos sutarties bankroto byloje sudarymas, turinys ir tvirtinimo tvarka.

Bankroto įstatymas 28; 29 str.
Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.
Teismo vykdomų įmonės bankroto procedūrų atveju įmonės bankroto procesas prasideda, kai teismas priima nutartį iškelti bank roto
bylą. Vadinasi, taikos sutarties sudarymas galimas tik teismui iškėlus bankroto bylą, taigi pradėjus bankroto procedūras.

Taikos sutartis – tai kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai
sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti. Taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo tvarką iki teismo dėl bankroto
bylos iškėlimo priėmimo reglamentuoja bendrosios CPK nuostatos. Vienas iš daugelio kreditorių taikos sutarties inicijuoti negali.

Bankrutavusios įmonės likvidavimas.

Bankroto įstatymas 32 str.
Teismas, išnagrinėjęs bankroto bylą ir pripažinęs įmonę bankrutavusia, priima nutartį likviduoti įmonę dėl bankroto. Šia nutartimi
fiksuojama, jog įmonė yra bankrutavusi ir galima pradėti jos likvidavimo procedūras. Sąlygos, kuomet teismas priima nutartį įmonę
likviduoti dėl bankroto:
I. Įsiteisėjusi teismo nutartis dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo (plačiau Kreditorių reikalavimų tvirtinimas);
II. Nuo teismo nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, įsiteisėjimo dienos praėjo trys mėnesiai;
III. Nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo;
IV. Nepratęstas trijų mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti
įmonei likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos,
turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo, todėl nutartis likviduoti įmonę dėl
bankroto gali būti priimta anksčiau nei 3 mėnesių terminas. Įsiteisėjus teismo priimtai nutarčiai įmonę likviduoti dėl bankroto,
įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą, nebegalima sudaryti taikos sutarties, pasikeičia administratoriaus teisių ir pareigų
turinys. Nutartis pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos
apeliaciniam teismui.

Galima išskirti šias administratoriaus teises ir pareigas jam likviduojant bankrutavusią įmonę:
I. Disponuoti įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrinti jų apsaugą;
II. Organizuoti turto pardavimą ir jį parduoti ar perduoti kreditoriams;
III. Tenkinti kreditorių reikalavimus. Pirmiausia apmokamos bankroto administravimo išlaidos. Iš įkeisto turto tenkinami įkeitimu
ir/arba hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai.
IV. Pateikti žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga dokumentus ir žalos atlyginimo
gavėjų duomenis jų gyvenamosios vietos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams, kai įstatymo
nurantytu atveju žalos atlyginimo mokėjimas pereina valstybei.
V. Sutvarkyti atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą. Administratorius privalo sutvarkyti likviduojamos įmonės teritoriją bei pašalinti
dėl įmonės veiklos susidariusias atliekas.
VI. Grąžinti bankrutavusios įmonės savininkui (savininkams) turtą, likusį atsiskaičius su kreditoriais. Patenkinus visus kreditorinius
reikalavimus bei apmokėjus teismo ir administravimo išlaidas, likęs nepanaudotas įmonės turtas yra gražinamas įmonės
savininkui (savininkams).
VII. Saugotinus įmonės dokumentus perduoti archyvui. Administratorius privalo perduoti dokumentus, kurių saugojimo terminas,
nustatytas norminiuose teisės aktuose, nėra pasibaigęs, savivaldybės, kurios teritorijoje buvo likviduojamos įmonės buveinė
iki jos išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, archyvui;
VIII. Pateikti teismui likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus. Administratorius, per 24 mėnesius nuo teismo
nutarties, likviduoti įmonę dėl bankroto, įsiteisėjimo dienos, privalo panaudoti įmonės turtą kreditoriniams reikalavimams
tenkinti. Priešingu atveju likęs įmonės turtas yra nurašomas kaip neturintis rinkos vertės;
IX. Perduoda duomenis apie likviduotą įmonę nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai.

Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka.

Bankroto įstatymas 35 str.
Kreditorių reikalavimai tenkinami tokia tvarka:
I. pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar
kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe, fizinių ir juridinių asmenų
reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją. Pirmąja eile tenkinamiems kreditorių reikalavimams neturi
būti priskirtas apskaičiuotas, su darbo užmokesčiu susijęs gyventojų pajamų mokestis, taip pat Garantinio fondo
93
 administratoriaus, valstybei atstovaujančio Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus ir Žemės ūkio
ministerijos atgręžtiniai reikalavimai – šie reikalavimai turi būti tenkinami antrąja eile;
II. antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei
privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės
ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija, dėl paramos, suteiktos iš Europos
Sąjungos lėšų,
III. trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.

Įstatymai, reglamentuojantys bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus, jų tarpusavio santykis.

Įmonių restruktūrizavimo ir bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai ir formos:
Europos Sąjungos teisės aktai:
1. Europos parlamento ir tarybos direktyva 2008/94/EB „Dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam“, 2008 m. spalio 22 d.
2. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“, 2000 m. gegužės 29 d.

Lietuvos teisės aktai:

I. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas;
II. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas;
III. Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymas;
IV. Lietuvos Respublikos Garantinio fondo įstatymas.

Bankroto proceso, kaip teisinio reiškinio, specifika pasireiškia tuo, kad jis apjungia keleto teisės šakų normas: tiek privatinės, tiek
viešosios teisės, todėl bankroto bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias taisykles, atsižvelgiant į ĮBĮ numatytas išimtis. Bankroto
procedūras reglamentuoja ĮBĮ.

94